Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

S. N., gim. 1973-07-20, Vilnius, a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas: 1) 1998-08-14 Vilniaus apygardos teismo pagal LR BK 206 str.- 1 m. laisvės atėmimu, pagal LR BK 271 str. 4 d.- 7 m. laisvės atėmimo su viso turto konfiskavimu, remiantis LR BK 42 str., paskirta subendrinta 7 m. laisvės atėmimo bausmė su viso turto konfiskavimu, 2) 2003-05-14 Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 3 d.- 3 m. laisvės atėmimu pagal LR BK 187 str. 1 d. 1 m. laisvės atėmimu, vadovaujantis LR BK 63 str., bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta subendrinta 3 m. laisvės atėmimo bausmė, 2003-09-25 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu 2003-05-14 Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis pakeistas, pagal LR BK 178 str. 1 d. paskiriant 5 m. laisvės atėmimo bei vadovaujantis LR BK 63 str. bausme subendrinus su bausme paskirta pagal LR BK 187 str. 1 d., paskirta galutinė subendrinta 5 m. laisvės atėmimo bausmė, 2004-02-10 Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimi 2003-05-14 Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo ir 2003-09-25 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai pakeisti S. N. veiką perkvalifikuojant iš LR BK 187 str. 1 d. (2000 m. įstat. redakcija) į LR BK 278 str. 1 d. (1961 m. įstat. redakcija), paskiriant pagal LR BK 278 str. 1 d. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę, vadovaujantis LR BK 63 str., subendrinus su pagal LR BK 178 str. 3 d. paskirta 5 m. laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta 5 m. laisvės atėmimo bausmė, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal LR BK 129 str. 1 d., 233 str. 1 d., 140 str. 1 d., 294 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo dėdės I. S. ginčijamą tariamą teisę atgauti iš J. A. ir kitų asmenų pagrobtus televizorių, kasetinį magnetofoną, maisto produktus ir spyną su dviem raktais, 2010 m. vasario 01 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., įėjo į kioską, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir panaudojus fizinę prievartą nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu, padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, t.y. jis medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. G. 3 smūgius į galvą, tuo padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą kairėje kaktinėje srityje, odos nubrozdinimą dešinėje momeninėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinėje smilkininėje- užpakalinėje kaktinėje srityje, skeveldrinius dešinio momenkaulio, nueinančio į kairįjį momenkaulį lūžius, daugybinius kaktikaulio dešinėje lūžius, nueinančius į dešiniąją akiduobinę plokštelę, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu priekinėje kaukolės duobėje dešinėje, smegenų sumušimo židinius dešinėje kaktinėje dešinėje momeninėje bei smilkininėje skiltyse kraujosruvą dešinės akies vokuose, vidiniame kampe, nukentėjusiajam 2010 m. vasario 07 d. 10.35 val. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo galvos sumušimo, kurio metu įvyko daugybiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, buvo sumuštos galvos smegenys ir komplikacijų,- galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimo, smegeninės komos, smegenų strigimo į pakauškaulio didžiąją angą, mirus, tyčia nužudė A. G..

Taip pat, jis tokiu pat būdu medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. V. 1 smūgį į galvą, tuo padarydamas pastarajam muštinę žaizdą viršugalvio srityje, tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

Jis gi, 2010-02-03 apie 19 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą paveikti liudytoją J. L., kad pastarasis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams, prokurorui ir teismui duotų melagingus parodymus, atvyko su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu prie J. L. namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir pastarajam grasindamas susidorojimu, primygtinai reikalavo, kad J. L. duotų jam naudingus parodymus apie tai, kad A. G. tariamai užpuolė jį su peiliu, o jis gindamasis su pagaliu išmušė peilį iš A. G. rankų, ir tokiu būdu siekė paveikti J. L., kad pastarasis ateityje apklausiant šį liudytoju duotų melagingus parodymus.

Apklaustas teismo posėdžio metu kaltinamasis S. N. kaltu dėl kaltinimų nesilaikymo įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdant savo dėdės ginčijamos tariamos teisės atgauti vertybes, tyčinio A. G. nužudymo, tyčinio nežymaus A. V. sveikatos sutrikdymo kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jo mamai L. M. priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini),Vilniuje. Sklype dabar vyksta namo statybos. Mamos brolis I. S. gyvena minėtame sklype pastatytame kioske. Ten gyvendamas I. S. prižiūri statybas ir voljeruose esančius šunis. Jis pats kas dieną atvažiuoja į minėtą sklypą, kadangi veža maistą šunims bei dėdei. Tikslios datos nepamena, bet 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, kažkur 23-25 d. atvažiavo pašerti šunų. Įvažiavęs į teritoriją, įėjęs į kioską, kuriame dėdė ir gyvena, pamatė jį gulintį ant sofos, visą sumuštą. Jis gulėjo ant kruvinos pagalvės, jam buvo pramušta galva, mėlynė po akim, lūpa prakirsta, dantis išmuštas, striukė jo buvo visa kruvina. Jis papasakojo, kad prieš kokių 10 minučių užėjo jam iš matymo pažįstamas asmuo, paprašė cigaretės ir paprašė arbatos, nes sušalo. Pabendravus pastarasis pradėjo reikšti dėdei pretenzijas, kad dėdė neva išduoda policijai naminės taškus. Kaip vėliau paaiškėjo tai buvo J. A., kuris sudavė dėdei du kartus kumščiu į galvą po ko jis nugriuvo ant sofos, o po to dar pradėjo smūgiuoti ten ant spintelės buvusiu stiklainiu į galvą, prakirto ją. Po to J. A. pasiėmė televizorių spalvotą „PANASONIC“, stiprintuvą, žibintuvėlį ir kitus daiktus. Jis dėdei liepė persirengti, nes nuveš į ligoninę. Važiuodami jie dairėsi aplinkui J. A.. Tačiau bevažiuojant dėdė pasakė, jog neturi nei dokumentų nei pinigų sumokėti už med. paslaugas, todėl įkalbėjo į ligoninę jo nevežti, ir jie grįžo atgal. Atvažiavus pamatė pro šalį einantį J. L., kuris paklausė ar dėdė pasakė, kad jį sumušė. Tada J. L. papasakojo, kad šią dieną jie su dėde pasiėmę šunis pavedžioti ėjo į parduotuvę, sutiko du narkomanus stotelėje prie parduotuvės, kurių vieną dėdė pažino kaip tą, t.y. J. A., kuris jį sumušė ir priėjęs paklausė už ką jis jį sumušė ir kur jo daiktai, o kitas kaip vėliau paaiškėjo buvo vardu Artūras. Tada J. A. vėl šoko ant I. S., J. L. bandė įsikišti ir apraminti juos. Igoris jiems pasakė, kad jei negrąžins daiktų, tai turės problemų ir kreipsis į policiją. Jų pokalbis tuo ir baigėsi ir Igoris su J. L. ir šunimis grįžo atgal. Kai grįžo dėdė jis papasakojo tą patį. Pasakė, kad vienas iš jų vardu Vania. Po to 2010-02-01 jis su reikalais turėjo išvykti į Lenkiją, Vokietiją, bet dėl blogų orų sąlygų neišvyko, tada nuvažiavo pas Igorį, trumpai pabuvo ir išvažiavo atgal namo. Vėliau jam paskambino dėdės Igorio kaimynas vardu Jan, kuris pasakė, kad reikia kuo greičiau atvažiuoti, nes pas Igorį atėjo „Vanka“ su dar dviem vyrais, kurie ruošiasi mušti Igorį. Atvažiavęs, centrinėje gatvėje jis sutiko jo laukiantį J. L., su kuriuo kartu nuvažiavo į pačią sklypo teritoriją. Išlipus iš automobilio pamatė, kad nuo kiosko labai greitai nubėga kitas Igorio kaimynas vardu Janas. Kiosko durys buvo praviros, girdėjosi triukšmas, riksmai. Įėjęs į kiosko vidų, viduje buvo nukentėjęs A. V. ir A. G., kuris sėdėjo prie kampe užspausto Igorio ir rėkė ant pastarojo, pavadindamas jį gaidžiu, kalinių žargonais. Tada jis užstojo dėdę ir liepė nešdintis arba paleis šunis. Tada A. G. atsisuko, paklausė kas jis yra ir liepė užsičiaupti. A. V. ir A. G. buvo girti ir agresyvūs. Jis liepė A. V. išeiti, pastarasis į tai nereagavo ir norėjo jam suduoti, bet nepataikė, pradėjo stumdymas, A. V. sugriebė jį už pūkinės striukės, A. G. irgi jį puolė, apglėbė, tačiau pastarąjį jis atstūmė ir A. G. atsitrenkė į lentynas ant sienos. Tada A. G. išsitraukęs peilį ir pradėjo jį pulti. Jis išsisuko nuo smūgių ir sugriebęs po ranka pasitaikiusį, statybose naudojamą pagalį gindamasis sudavė juo, pataikė A. V. į galvą, antrą smūgį gindamasis sudavė A. G.. Jis išbėgo iškart į lauką, iš paskos A. V. ir G.. Į lauką išbėgo ir Igoris. J. L. į kioską užėjęs nebuvo, jis stovėjo lauke visą laiką. Lauke buvo labai tamsu. Išbėgę į lauką jie rėkė, pas A. G. rankose pamatęs peilį sudavė per rankas su pagaliu, tada peilis iškrito ir A. G. užbėgo už vielos prie garažo. Tada jis paklausė ko jie nori, paklausė iš kur jie yra, A. G. atsakė, jog iš Antakalnio. Igoris paklausė kur jo daiktai, A. G. pasakė, kad jis žino, jog pavogti daiktai yra pas tokį Vanką, kad jis jam paskambins ir jis atneš tuos daiktus. Kadangi A. V. bėgo kraujas, jis liepė jam apsivalyti, o Igoris padavė kažkokį skudurą. A. G. tuo metu paskambino tam Vankai ir susitarė susitikti. A. G. pasakė, kad reikia nuvažiuoti prie autobusų trisdešimt trečio žiedo, kur bus Vanka su daiktais. J. L. pasakė parodys kelią. Po to A. G. pasakė, kad tas Vanka gali būti ne vienas, todėl jis į savo automobilį įsimetė pagalį ir jie išvažiavo. A. G. sėdėjo šalia priekyje ir laikėsi už galvos, bet kalbėjo normaliai, galva nebuvo praskelta, jokio kraujo nebuvo, pastarasis nesiskundė jog blogai jaučiasi. Privažiavus žiedą A. G. nurodė pasukti į sodus ir J. A.. Jis su J. L. išlipo parūkyti. A. G. pasakė, kad J. A. turi ateiti prie žiedo, bet pats jis neeis, nes tai bus kaip išdavystė ir paprašė leisti jam palaukti jų automobilyje. Tačiau jis iš pradžių neleido A. G. likti automobylyje, nes nepažinojo Vankos, bet kadangi J. L. pastarąjį pažinojo, todėl jis su J. L. nuėjo dviese prie žiedo susitikti su Vanka. Tačiau niekas prie žiedo neatėjo ir jie grįžo prie automobilio, bet A. G. jau nerado. Atsisėdo į automobilį ir pamatė, kad A. G. paliko savo telefoną. J. L. pradėjo nervintis, kad narkomanai jie, kad dabar jam bus, kad namus gali sudeginti. Jie grįžo į teritoriją ir jis dėdės paklausė kas čia per žmonės buvo. Dėdė pasakė, kad čia tas kurį jis prie parduotuvės buvo sutikęs, o to kur teritorijoje liko jis nepažįsta. Tada jis atidavė dėdei A. G. telefoną ir pasakė, kad kai grąžins daiktus, tada telefoną atiduotų.

Į teismo posėdyje užduotus klausimus kaltinamasis S. N. parodė, kad kitą dieną atvažiavęs rado dėdę girtą. Jis mėgėjas išgerti, bet jis ramus būna. J. L. irgi ten girtas buvo, liepė jam išeiti, nes nemėgsta girtų, kadangi pats negeria. Vasario 3 dieną išvyko į Lenkiją, vėliau į Vokietiją. Grįžęs, vasario 24 dieną sužinojo iš mamos, kad po to kai buvo nuvažiavęs į teritoriją vienas iš tų numirė. Mama jam jau buvo suradusi advokatą ir jis 25 dieną su juo nuvyko į policiją pasiduoti. Jis šaukė ant J. L. kai rado juos girtus su dėde, uždraudė jam ten vaikščioti, bet negąsdino jo ir nebaugino. Operatyvininkai jį norėjo patraukti bendrininku, todėl jis išsigando ir davė tokius parodymus, A. V. daug neteisybės pasakė, to ko nebuvo, tai gali J. L. patvirtinti. Prie A. G. jis neprisilietė, iš kiosko jo netraukė, parodymų patikrinimo vietoje viską parodė teisingai. Tyrimo metu jis prašė paimti jo striukę, kurią A. G. peiliu supjaustė. A. V. meluoja, kad jis atsivežė su savimi beisbolo lazdą apvyniotą izoliacija. Kai jis išbėgo iš kiosko jam iš paskos išbėgo A. G., kuriam jis sudavė per rankas pagaliu. Po to pagalį numetė, o kai važiavo vėl jį pasiėmė tą pagalį. A. V. meluoja sakydamas, kad sėdėjo nugara į duris, bet jis stovėjo kapišoną užsidėjęs ir A. G. iš kiosko jis neišmetė. A. G. turėjo peilį, kuriuo bandė du kartus smūgiuoti, bet nepataikė, tačiau dujų balionėlio pas jį nematė. Kokius parodymus I. S. davė iš karto nežino, bet A. G. su A. V. buvo tuo metu girti. J. L. jis negrasino, ir juo neprašė keisti parodymų, galbūt nukentėjusysis savo noru norėjo jam padėti.

Be kaltinamojo S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jo kaltę dėl nesilaikymo įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdant savo dėdės ginčijamos tariamos teisės atgauti vertybes, tyčinio A. G. nužudymo, tyčinio nežymaus A. V. sveikatos sutrikdymo įrodo ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b.l. 7-19), specialisto išvados (1 t., b.l. 21-23; 30-45; 66-68), daiktų apžiūros protokolas (1 t., b.l. 156-158), automobilio apžiūros protokolas (1 t., b.l. 154-155), nukentėjusiųjų A. V. ir K. G. parodymai, liudytojų I. S., J. L., J. A., I. Š. ir I. M. parodymai.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis teismas daro išvadą, kad S. N. yra kaltas dėl nesilaikymo įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdant savo dėdės ginčijamos tariamos teisės atgauti vertybes, tyčinio A. G. nužudymo, tyčinio nežymaus A. V. sveikatos sutrikdymo, tai yra padarė nusikaltimus, numatytus BK 129 str. 1 d., 233 str. 1 d., 140 str. 1 d., 294 str. 2 d., padarymo.

Taip pat, jis tokiu pat būdu medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. V. 1 smūgį į galvą, tuo padarydamas pastarajam muštinę žaizdą viršugalvio srityje, tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d. padarymo

Iš byloje ištirtų įrodymų, t.y. paties kaltinamojo S. N., nukentėjusiųjų A. V. ir K. G. parodymai, liudytojų I. S., J. L., J. A., I. Š. ir I. M. parodymų matyti, kad kaltinamojo S. N. kaltė dėl jam pareikštų kaltinimų pagal LR BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d., yra neabejotinai įrodyta. K. S. N. parodė, kad prieš įvykį jo dėdė I. S. jam papasakojo, kad 2010 m. sausio pabaigoje į kioską užėjo iš matymo pažįstamas vaikinas ir paprašė arbatos, po to trenkė jam į veidą, atsipeikėjęs pamatė, jog dingo spalvotas televizorius ir kiti daiktai. 2010 m. vasario pradžioje būdamas namuose jam paskambino J. L. ir paprašė greitai atvažiuoti, nes į jo teritorijoje esantį kioską pas dėdę I. S. atėjo trys vyrai, vienas iš kurių pavogė jo dėdės televizorių ir jį sumušė. Tada jis greitai apsirengė ir pasakė savo motinai, jog važiuoja į savo teritoriją pas dėdę I. S., nes atėjo vyrai, kurie pavogė iš pastarojo televizorių ir kurie prieš tai jį buvo sumušę. Atvažiavęs į savo teritoriją ir užėjęs į kiosko vidų, kuriame buvo nukentėjęs A. V. ir A. G., užstodamas dėdę liepė pastariesiems liepė nešdintis arba paleis šunis, tačiau jie į tai nereagavo, pradėjo stumdymas, A. V. sugriebė jį už pūkinės striukės, A. G. irgi jį puolė, apglėbė, tačiau pastarąjį jis atstūmė ir A. G. atsitrenkė į lentynas ant sienos. Tada A. G. išsitraukęs peilį ir pradėjo jį pulti. Jis išsisuko nuo smūgių ir sugriebęs po ranka pasitaikiusį, statybose naudojamą pagalį gindamasis sudavė juo, pataikė A. V. į galvą, antrą smūgį gindamasis sudavė A. G.. Išbėgę į lauką jie pradėjo aiškintis kur yra pavogti daiktai, A. G. pasakė, kad jis žino, jog pavogti daiktai yra pas tokį Vanką, kad jis jam paskambins ir jis atneš tuos daiktus. Tada kaltinamsis, A. G. ir J. L. nuvažiavo prie žiedo, tačiau A. G. atsisakė kartu eiti paprašė leisti jam palaukti jų automobilyje. Tada kaltinamasis kartu su J. L. nuėjo dviese prie žiedo susitikti su Vanka, vėliau grįžę prie automobilio A. G. jau nerado.

Taigi, iš kaltinamojo parodymų matyti, kad paskambinus J. L. ir pranešus, jog į kioską pas dėdę I. S. atėjo trys vyrai, vienas iš kurių pavogė jo dėdės televizorių ir jį sumušė, jis nuvažiavo aiškintis dėl pavogto televizoriaus ir pavogtų daiktų. Todėl akivaizdu, kad tuo tikslu išsiaiškinti dėl jo dėdės pavogto televizoriaus ir kitų daiktų kaltinamasis nuvažiavo į savo teritoriją, kurioje esančiame kioske panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius A. G. ir A. V., t.y. medine lazda pastariesiems sudavė į galvos sritį. Vėliau, prieš tai panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. G., S. N. paklausė A. G. dėl pavogto televizoriaus, ir tada šiam pasakius, jog televizorius yra pas J. A. kartu su kaltinamuoju bei J. L. nuvažiavo prie 33 autobuso sustojimo žiedo.

Savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. d. numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir kt.).

Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis S. N. pasirinko netinkamą ir įstatymams prieštaraujantį būdą, nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos vykdyti tariamą teisę, taip padarė nukentėjusiajam didelę moralinę žalą. Tarp S. N. tyčinio nusikalstamo veikimo ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. S. N. nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą tuo tikslu, kad išgautų iš jų pavogtus daiktus, kuriuos S. N. supratimu pastarieji pavogė iš jo dėdės I. S., taigi būdamas įsitikinęs, kad nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina kitam asmeniui priklausančią teisę, nesilaikydamas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytos asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarkos ir, panaudodamas prieš nukentėjusįjį fizinę prievartą, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 294 str. 2 d.

K. S. N. neneigia sudavęs pagaliu vieną smūgį A. V. į galvą, antrą smūgį sudavė A. G., tačiau jo teigimu, tai padaryta visiškai kitomis aplinkybėmis, t. y. ginantis nuo nukentėjusiųjų pradėto realaus ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t.y. A. G. išsitraukęs peilį ir pradėjo jį pulti.

Įvertinus įrodymų visuma, teismas kritiškai vertina kaltinamojo iškeltą versiją apie jį užpuolimo peiliu aplinkybės, apie gynimąsi, ir kaltinamojo tokius parodymus teismas traktuoja juos kaip pasirinktą gynybos būdą, bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nors kaltinamasis neneigia sužalojęs nukentėjusiuosius A. V. ir A. G., bet jo teigimu, tai padaryta ginantis nuo pastarųjų puolimo, tačiau jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo A. V., I. S., J. L., J. A., I. Š. parodymai apie įvykių seką, kurie yra svarbūs šioje byloje. Nukentėjusysis A. V. parodė, kad įvykio metu pajuto smūgį iš už nugaros, nes jis sėdėjo nugara į duris, kurios buvo ne visai jam už nugaros, vietos praeiti dar užteko. Smūgis jam kliuvo į galvos priekį, nes jis sėdėjo, o jeigu jis būtų stovėjęs, tai S. N. negalėtų išviso net užsimoti. Sąmonės jis neprarado, bet 10 sekundžių orientuotis buvo sunku, pasipylė kraujas iš galvos. Matė kaip S. N. sudavinėjo A. G.. Jis S. N. smūgių nesudavė. Kai gavo smūgį kioske buvo dar I. S. ir A. G., dar buvo ketvirtas vyras, bet jis gal pusę minutės tebuvo, iškart išėjo į lauką. Po to S. N. ištempė A. G. į lauką, o jį už apykaklės ištempė tas vyras, kuris jį pakvietė, sakė, kad kioske kraujo mažiau būtų, liepė valytis veidą. Liudytojas J. L. patvirtino aplinkybę, kad pats jis nematė, jog nukentėjusysis puolė kaltinamąjį peiliu. Taigi, nukentėjusysis A. V. nurodė smūgių sudavimo faktą į nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. galvos sritį. Pagaliu sudavimo smūgių nukentėjusiesiems neneigia ir pats kaltinamasis.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis būtent kaltinamasis pirmas pavartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius A. V. ir A. G., nors pastarieji prieš jį neatliko jokių realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių turinčių veiksmų, todėl būtinosios ginties situacija nebuvo iškilusi ir šiuo atveju kaltinamajam BK 28 straipsnio nuostatos negali būti taikytos.

Tai, kad būtent kaltinamasis sudavė smūgį A. G. į galvos sritį, yra įrodyta iš dalies paties kaltinamojo, nukentėjusiojo A. V. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Taigi, tarp kaltinamojo veiksmų, lazda suduodant nukentėjusiajam A. G. smūgį į galvos sritį, ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis sudavė smūgį į galvos sritį, po to kartu su nukentėjusiuoju A. G. važiavo ieškoti pavogtų daiktų, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis S. N. nužudė A. G. veikdamas netiesiogine tyčia. Jis suprato, kad kėsinasi į jos gyvybę, numatė, kad tokie jo veiksmai gali atimti gyvybę, ir nors nenorėjo tokių padarinių, - nukentėjusiojo mirties, sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. nusikaltimą padarė netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3d.). Todėl kaltinamojo S. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis S. N. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo dėdės I. S. ginčijamą tariamą teisę atgauti iš J. A. ir kitų asmenų pagrobtus televizorių, kasetinį magnetofoną, maisto produktus ir spyną su dviem raktais, 2010 m. vasario 01 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., įėjo į kioską, esantį Garsioji g. 57, Vilniuje, ir panaudojus fizinę prievartą nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu, padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, t.y. jis medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. G. 3 smūgius į galvą, tuo padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą kairėje kaktinėje srityje, odos nubrozdinimą dešinėje momeninėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinėje smilkininėje- užpakalinėje kaktinėje srityje, skeveldrinius dešinio momenkaulio, nueinančio į kairįjį momenkaulį lūžius, daugybinius kaktikaulio dešinėje lūžius, nueinančius į dešiniąją akiduobinę plokštelę, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu priekinėje kaukolės duobėje dešinėje, smegenų sumušimo židinius dešinėje kaktinėje dešinėje momeninėje bei smilkininėje skiltyse kraujosruvą dešinės akies vokuose, vidiniame kampe, nukentėjusiajam 2010 m. vasario 07 d. 10.35 val. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo galvos sumušimo, kurio metu įvyko daugybiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, buvo sumuštos galvos smegenys ir komplikacijų,- galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimo, smegeninės komos, smegenų strigimo į pakauškaulio didžiąją angą, mirus, tyčia nužudė A. G..

Taigi, kaltinamojo S. N. kaltė įrodyta, veika kvalifikuotina pagal LR BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d. , kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, kadangi šiais savo veiksmais kaltinamasis padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtingose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Kaltininko prisipažinimas aiškinamas, kaip esminių, kvalifikacijai reikšmingų, objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto jam nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti arba apriboti, nurodant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu (baudžiamoji byla Nr. 2K-420/2006). K. S. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino esmines faktines aplinkybes, t.y. pripažino smūgių sudavimo faktą, iš esmės davė nuoseklius parodymus, nors ir savaip aiškina įvykio aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kaltinamasis atvyko į policijos komisariatą ir parašė nuoširdų prisipažinimą dėl įvykio aplinkybių, gailisi, kad taip atsitiko, kadangi nenorėjo tokių skaudžių pasekmių. Tuo remdamasis, teismas pripažįsta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, teismo nuomone, kad kaltinamojo teisinę padėtį lengvina ir tą aplinkybę, jog jis atvyko į savo teritoriją pakviestas liudytojo J. L., kuris paprašė jo atvažiuoti į teritoriją, kadangi į kioską atėjo svetimi žmonės, kurie buvo agresyviai nusiteikė. Kaip teigė liudytojas J. L. ir kaltinamasis S. N., prieš įvykį kaltinamojo dėdė I. S. buvo sumuštas ir apiplėštas. Be to, liudytojai J. L. ir I. S. parodė, jog kaltinamajam nepatikdavo, kai prie kaltinamojo namo esančiame kioske buvo girtaujama ir lankoma svetimų žmonių. Į šias aplinkybes atsižvelgtina skiriant bausmės trukmę.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 233 str. 1 d., padarymo

Taigi, įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali; baudžiamajai atsakomybei atsirasti nebūtina, kad kaltininko siekis būtų įgyvendintas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla ir tada, kai liudytojas dar nėra davęs parodymų. Renkant, tikrinant ir vertinant duomenis, reikšmingus šiai nusikalstamai veikai nustatyti ar paneigti, nėra būtina sulaukti, kol teismas išnagrinės bylą, kurioje liudytojas yra davęs parodymus, juo labiau kad baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais baudžiamoji byla gali būti išnagrinėta ar nutraukta, neapklausus liudytojo ir nedavus jo parodymų teisinio vertinimo toje baudžiamojoje byloje, dėl kurioje duotų parodymų darytas poveikis liudytojui. Kaip ir bet kurios kitos nusikalstamos veikos požymiai, siekis paveikti liudytoją, kad jis duotų melagingus parodymus, įrodinėjamas įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurių pripažinimas įrodymais kiekvienu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.

Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl, be nurodytų aplinkybių, kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika - bei jos padarinius gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kaltinamojo sergėjaus Nazarovo padarytoje veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Liudytojas J. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus, detaliai nurodydamas nusikalstamos veikos aplinkybes, apibūdino jo ir S. N. pokalbių turinį, jo reakciją į grasinimus duoti tam tikrus parodymus, priežastis, dėl kurių jis pakeitė parodymus. Pirmos apklausos metu liudytoju apklaustas J. L. apie jokį peilį A. G. rankose ir puolimą nenurodė (1t., b.l. 136-138). 2010-03-22 liudytoju apklaustas J. L. parodė, kad jokio peilio A. G. rankose jis nematė, po poros dienų pas jį atvažiavo kaltinamasis ir grasindamas jam susidoroti su juo ir jo šeima liepė jam papasakoti policijai, kad A. G. rankose buvo peilis, kad pastarasis tuo peiliu bandė smogti S. N.. Kadangi jis žinojo, jog kaltinamasis bendrauja su nusikalstamu pasauliu, taip pat žinojo, kad jeigu jis neįvykdys S. N. nurodymų, pastarasis gali ką nors blogo padaryti jam ar jo šeimai, todėl sutiko duoti tokius parodymus, tačiau po to jis suprato, jog duodamas melagingus parodymus gali tapti S. N. bendrininku, todėl dabar sako tiesą, kad jokio peilio A. G. rankose nematė (1 t., b.l. 139-142). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. L. patvirtino savo parodymus ir nurodė, kad po dviejų dienų S. N. jam paskambino ir pasakė, kad atvažiuos. Atvažiavęs pakvietė jį į savo automobilį ir grasindamas darė jam poveikį nurodydamas, kokius parodymus duoti dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, t. y. liepė sakyti, kad nukentėjusysis A. G. pirmas užpuolė peiliu kaltinamąjį, o šis paėmęs pagalį gynėsi. S. N. jam grasino sakydamas, kad turės problemų, jo gyvenimas bus nesaldus (1 t., b.l. 146-148). Apklaustas liudytoju J. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog iš S. N. pusės grasinimų nebuvo, tačiau patvirtino, jog jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra teisingi, tačiau S. N. jo negąsdino. Jis nematė, kad nukentėjusysis puolė kaltinamąjį peiliu.

Nors teisme liudytojas J. L. parodė, kad grasinimų iš S. N. pusės nebuvo, tačiau teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojo J. L. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, dėl jam kaltinamojo S. N. daryto poveikio siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, kad šie parodymai atitiko kitas byloje nustatytas objektyvias nukentėjusiajam padaryto sužalojimo aplinkybes, o būtent tai, kad iš karto po įvykio atliekant įvykio vietos apžiūrą prie kiosko nebuvo rasta jokių užpuolimo požymių, t.y. peilių, o byloje gynybos versija nepasitvirtino ir byloje nenustatyta, kad A. G. rankose laikė peilį ir juo puolė kaltinamąjį.

Taigi teismas laiko, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis S. N. padarė BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, kaltinamojo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 233 str. 1 d. už poveikį liudytojui J. L., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo

LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam A. V. padaryta muštinė žaizda viršugalvio srityje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku- 2010-02-01, paveikus kietu, buku, ribotą bei pailgą paviršių turinčiu daiktu, kurio individualūs požymiai nenustatyti. Sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas nebūdingas savęs žalojimui ar griuvimui. A. V. rankose savigynos požymių nekonstatuota. Sužalojimas neatspindi nukentėjusiojo pozos bei jo su užpuoliku tarpusavio išsidėstymo traumos metu. Sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad smūgio sudavimo faktą nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir pats kaltinamasis, ir nukentėjusysis, taip pat liudytojas I. S., kuris parodė, kad jis matė A. V. galvoje žaizdą, tačiau neklausė kas atsitiko, nes jam ir taip buvo aišku, kad A. V. per galvą lazda trenkė S. N..

Taigi, ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad S. N. 2010 m. vasario 01 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., įėjo į kioską, esantį Garsioji g. 57, Vilniuje, ir medine lazda tyčia sudavė nukentėjusiajam A. V. 1 smūgį į galvą, tuo padarydamas pastarajam muštinę žaizdą viršugalvio srityje, t.y. tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

Dėl bausmės skyrimo

Lietuvos Respublikos BK 54 str. įtvirtina bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes.

K. S. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltinamasis iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

K. S. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę kaltinamajam S. N. teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės dominuojančios reikšmės. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai , kad yra atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės. BK 62 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kaltinamasis padarė labai sunkų, apysunkį ir nesunkius nusikaltimus (BK 11 str. 3, 4 ir 6 d.). Nusikaltimai baigti, kaltinamas S. N., nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d., padarė netiesiogine tyčia, o nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 str. 2 d., padarė tiesiogine tyčia. Nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 129 str. 1 d. ir BK 294 str. 2 d., padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl šios veikos bendrintinos apėmimo būdu sunkesnį nusikaltimą apimant, griežtesnę bausmę apimant švelnesnę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis S. N. praeityje 2 kartus teistas (2 t., b.l. 86,94-99,104-114), baustas administracine tvarka (2 t., b.l. 76-85), psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas (2 t., b.l. 119; 120). Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, S. N. skirtina griežtesnė sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės atėmimas.

Tačiau nustatant paskirtos bausmės trukmę, teismas atsižvelgia į visas aukščiau paminėtas aplinkybes ir įvertinus tai, kad kaltinamsis atvyko į savo teritoriją pakviestas liudytojo J. L., kuris paprašė jo atvažiuoti , nes į jo teritoriją, t. y. į kioską, atėjo svetimi žmonės, kurie buvo agresyviai nusiteikė. Kaip teigė liudytojas J. L. ir kaltinamasis S. N., prieš įvykį kaltinamojo dėdė I. S. buvo sumuštas ir apiplėštas vieno iš to atėjusio vyro. Be to, liudytojai J. L. ir I. S. parodė, jog kaltinamajam nepatikdavo, kai prie kaltinamojo namo esančiame kioske buvo girtaujama ir lankoma svetimų žmonių. Be to, įvertintina ir tai, jog pats nukentėjusysis A. G. atėjo pas I. S., paprašytas išeiti iš kiosko neišėjo, buvo agresyviai nusiteikęs, sukėlė konfliktą, pradėjo grasinti I. S. dėl skundimosi policijos pareigūnams, dėl ko liudytojas J. L. paskambinęs kaltinamajam iškvietė pastarąjį į pagalbą. Taigi, šiuo atveju ir svarbu pažymėti ir paties nukentėjusiojo elgesį, kuriuo jis pats išprovokavo konfliktą. Nors kaltinamasis anksčiau teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, padarytos nusikalstamos veikos nėra jo ankstesnio antivisuomeninio gyvenimo padarinys. Todėl teismas daro išvadą, kad esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, subendrinus paskirtas bausmės, yra pagrindas kaltinamajam S. N. skirti laisvės atėmimo bausmė artimą sankcijos maksimumui.

Dėl civilinių ieškinių

Kadangi kaltinamojo S. N. kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu įrodyta byloje esančiais faktiniais duomenimis, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl 4477,57 Lt dydžio žalos atlyginimo atsakovui (kaltinamajam) S. N. už nukentėjusiojo A. G. gydymo paslaugas tenkintinas pilnai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų A. G. nuo 2010-02-02 iki 2010-02-07 dienos buvo gydomas VšĮ Greitosios pagalbos Universitetinėje ligoninėje. Gydymo išlaidas sudarė 4477,57 Lt. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.283 str. 1 dalies bei 6.280 str. nuostatomis, iš kaltinamojo S. N. išieškotina 4477,57 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai, patirtai žalai už nukentėjusiojo A. G. gydymą atlyginti.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji K. G. pareiškė 5000 Lt civilinį ieškinį turinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginti. Turtinės žalos ieškiniui pagrįsti nukentėjusioji teismui pateikė VšĮ „V. A..Eko.Tar.“ laidojimo paslaugų centro ir Euro vaistinės ir Gintarinės vaistinės kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji K. G. dėl sūnaus A. G. laidojimo bendrovei sumokėjo 1925 Lt, 67.26 Lt už vaistus (1 t., b.l. 95).

Tokiu būdu nukentėjusioji dokumentais pagrindė 1989.26 Lt turtinę žalą. Pasak nukentėjusiosios, ji turėjo ir daugiau išlaidų, susijusių su sūnaus laidotuvėmis, t.y. pirko karstą, kurą, maistą, tačiau čekių neišsaugojo. Teismas, įvertinęs turėtas papildomas išlaidas, civilinį ieškinį šioje dalyje didina iki 4000 Lt. Ši materialinės žalos dalis iš dalies pagrįsta dokumentais ir yra realaus dydžio. Likusios nurodytos laidojimo išlaidų dalies nukentėjusioji nepagrindė.

Be to, nukentėjusioji K. G. prašė priteisti iš kaltinamojo 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti, įvardindami tai kaip padarytą moralinę žalą dėl sūnaus A. G. nužudymo. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios K. G. parodymų, ji kartu gyveno su sūnumi, pastarasis daug padėdavo jai, jis buvo geras žmogus. Visiškai neabejotina, kad dėl sūnaus mirties nukentėjusioji patyrė emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. Tačiau išnagrinėjus baudžiamąją bylą matyti, kad žuvusysis pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, nuo 1999 m. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, buvo teistas, vartojo narkotines medžiagas. Be to, įvertintina ir tai, jog pats nukentėjusysis A. G. atėjęs į svetimą teritoriją pas I. S. išprovokavo konfliktą, agresyviai elgėsi ir grasino pastarajam. Atvykus teritorijos savininkui, t.y. kaltinamajam, į pastarojo prašymą išeiti iš kiosko nukentėjusysis nereagavo. Todėl atsižvelgiant į CK 6.250 str. 2 dalyje numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t.y. ne tik į padarytos veikos padarinius, asmens kaltę, priteistinos turtinės žalos dydį, bet ir į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, jo asmenybę, bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios reikalaujama 100 000 litų suma yra aiškiai per didelė. Atsižvelgiant į tai, ieškinys mažintinas, priteisiant iš kaltinamojo K. G. naudai 20 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Tokio dydžio priteisiama neturtinė žala atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus bei neprieštarauja CK 6.250 str. nuostatoms.

Taip pat baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas ir A. V., kuris pareiškė 10 000 Lt neturtinės žalos dydžio civilinį ieškinį (1 t., b.l. 85, 86). Tačiau teisme nagrinėjant bylą iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos teisės departamento civilinės metrikacijos skyriaus buvo gautas A. V. mirties įrašo nuorašas, kuriame nurodyta, kad 2010-12-28 A. V. mirė.

Lietuvos Respublikos CK 5. 1 str. 3 d. nustato, kad asmeninio pobūdžio neturtinės ir turtinės teisės, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, yra kitiems asmenims neperleidžiamos, vadinasi, ir nėra paveldimos. Todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 293 str. 7 p. šioje dalyje byla dėl A. V. civilinio ieškinio nutrauktina.

Vadovaujantis LR BPK 94 str. nuostatomis, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 1) 2010-02-03 įvykio vietos apžiūros metu paimtas mobilaus ryšio telefonas S. E. - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas K. G.; 2) 2010-02-03 kratos metu paimtas automobilio raktas - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas S. N.; 3) 2010-02-03 automobilio apžiūros metu paimtas pagalys - nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas; 4) 2010-03-20 įvykio vietos apžiūros metu paimtas peilis - nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas; 5) 2010-07-27 daiktų pateikimo metu paimta striukė, supakuoti ir saugomi Vilniaus apskr. VPK saugojimo patalpose, esančiose Birželio 23-osios g. 10, Vilnius - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintina S. N..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d., 140 str. 1 d., 233 str. 1 d. ir nuteisti:

- pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;

- pagal LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal LR BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1, 2 p. tvarka paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesniąją ir paskirti S. N. subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2011 m. sausio 14 d.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti sulaikymą ir suėmimą nuo 2010-02-25 iki 2011-01-14.

Kardomąją priemonę – suėmimą, S. N., palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. N. 4477,57 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt septynis litus 65 ct) Valstybinės ligonių kasos naudai, A. G. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš S. N. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. G. naudai 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) turtinės žalos atlyginimo, 20 000 (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Daiktinius įrodymus: 1) 2010-02-03 įvykio vietos apžiūros metu paimtą mobilaus ryšio telefoną S. E. - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti K. G.; 2) 2010-02-03 kratos metu paimtą automobilio raktą - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti S. N.; 3) 2010-02-03 automobilio apžiūros metu paimtą pagalį - nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti; 4) 2010-03-20 įvykio vietos apžiūros metu paimtą peilį - nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti; 5) 2010-07-27 daiktų pateikimo metu paimtą striukę, supakuotą ir saugomą Vilniaus apskr. VPK saugojimo patalpose, esančiose Birželio 23-osios g. 10, Vilnius - nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti S. N..

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo, o suimtam nuteistajam nuo jo nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.