- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- P-146-14-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02222-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai
- Pareiškėjas
- Anykščių technologijos mokyklos
- Trečiasis asmuo
- Viešųjų pirkimų tarnybai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 pagal pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Anykščių technologijos mokykla (toliau – ir Mokykla, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (I t., b. l. 1–14; III t., b. l. 1–11), prašydamas panaikinti: 1) viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012 m. liepos 12 d. sprendimą, kuriuo konstatuotas Anykščių technologijos mokyklos padarytas pažeidimas, kurio unikalus kodas R1828/LVPA/VP3-3.4-ŪM-05-V/0007 (pažeidimo tyrimo išvados data 2012 m. liepos 11 d., Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01) (toliau – ir Sprendimas); 2) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 4-786 „Dėl Europos Sąjungos fondų lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009 vykdytojai Anykščių technologijos mokyklai, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-786); 3) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 4-787 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 4-590 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-787); 4) Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos kanclerio 2012 m. rugpjūčio 30 d. projekto „Anykščių žemės ūkio mokomojo komplekso, bendrabučio bei valgyklos energetikos ūkio renovacija“, projekto kodas Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009 (toliau – ir Projektas) finansavimo ir administravimo sutarties vienašalį pakeitimą Nr. 2 (toliau – ir Vienašalis pakeitimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Sprendimo išvadomis, jog Mokykla pasirinko netinkamą pirkimų būdą ir, kviesdama į derybas tik vieną tiekėją, pažeidė lygiateisiškumo, skaidrumo principus, taip pat nepateikė Viešųjų pirkimų tarnybai (toliau – ir Tarnyba) vykdytų neskelbiamų derybų pirkimų ataskaitų ir įvykdytos sutarties ataskaitų, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas, VPĮ), Vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 (toliau – ir Taisyklės), 2011 m. spalio 20 d. Projekto „Anykščių ūkio mokomojo komplekso, bendrabučio bei valgyklos renovacija“, projekto kodas Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009, finansavimo ir administravimo sutarties (toliau – ir Sutartis Nr. 009) specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo pradėti organizuoti pirkimo, nes Paramos skyrimo projektams, įgyvendinamiems pagal sanglaudos skatinimo veiksmų programos prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonių grupės „Energijos gamybos vartojimo efektyvumo bei atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo didinimas priemones, sutartis Nr. 8-387 (toliau – ir Sutartis Nr. 8-387) buvo pasirašyta tik 2007 m. rugsėjo 10 d., t. y. Mokykla tik nuo šios dienos turėjo pagrindą pradėti organizuoti pirkimą, o visi vėlesni veiksmai pavirtina, kad ji nedelsdama vykdė savo pareigas ir supaprastintas neskelbiamas derybas buvo priversta organizuoti skubos tvarka dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Mokykla nevilkino Projekto pirkimo vykdymo ir, pasirašiusi Sutartį Nr. 8-387, nedelsiant parengė dokumentaciją bei įvykdė pirkimus. Pirkimo rezultatų atmetimas nepriklausė nuo Mokyklos, nes tiekėjai pasiūlė per dideles kainas, kurių kontroliuoti Mokykla neturėjo galimybės. Kviesdama visus pirkime dalyvavusius tiekėjus į derybas, Mokykla siekė šią kainą sumažinti iki priimtinos, tačiau šios pastangos nedavė rezultato. Vėliau supaprastintas neskelbiamas derybas Mokykla įvykdė tik todėl, kad Projekto įgyvendinimo terminas buvo iki 2008 m. gruodžio 31 d., o 2008 m. rugsėjo 1 d. prasideda mokslo metai ir Mokyklos patalpos turėjo būti paruoštos naudoti. Taigi dėl nuo Mokyklos nepriklausančių aplinkybių buvo būtina skubiai atlikti Projekto darbus. Supaprastinto atviro konkurso, supaprastinto riboto konkurso ar skelbiamų supaprastintų derybų būdu dėl per ilgų pirkimo procedūrų tai padaryti būtų neįmanoma, todėl Mokykla neturėjo kitos alternatyvos. Agentūra vertino pateiktus dokumentus ir pirkimų rezultatą bei pateikė teigiamą išvadą dėl supaprastintų neskelbiamų derybų būdu vykdyto pirkimo dokumentų ir jo rezultatų, kuria remdamasi Mokykla sudarė rangos sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Hronas“ ir įgyvendino Projektą. Mokykla, pasinaudodama VPĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise į neskelbiamas supaprastintas derybas, pakvietė tą tiekėją, kuris ankstesnių derybų metu pasiūlė pačią mažiausią kainą, t. y. tiekėjo atrankai pasirinko VPĮ principus atitinkančius kriterijus. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju keitėsi ne pats pirkimo objektas, bet perkamų darbų kiekis, o pirkimą buvo būtina atlikti nedelsiant, todėl Mokykla ėmėsi visų reikiamų priemonių ir neskelbiamas derybas suorganizavo tinkamai, nepažeisdama VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Nors Mokykla nepateikė Tarnybai ataskaitų VPĮ nurodytais terminais, ši aplinkybė nedarė jokios įtakos Mokyklos įvykdytam pirkimui, juo labiau šis neatitikimas negali būti pagrindas pripažinti 25 proc. Projekto išlaidų netinkamomis. Sprendime nenurodyta, kokias konkrečias Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų normas pareiškėjas pažeidė. Mokykla negalėjo pažeisti Sutarties Nr. 009 sąlygų, nes pirkimas buvo įvykdytas 2008 m. galiojant pirmajai Sutarčiai Nr. 8-387, o 2011 m. spalio 20 d. pasirašius Sutartį Nr. 009 jokio pirkimo nevykdė. Pirmosios sutarties galiojimo metu Agentūra patvirtino pirkimą, įvykdytą neskelbiamų derybų būdu, ir jo rezultatus, sumokėjo visas pagal Projekto vykdymui Mokyklai priklausančias lėšas iš ES biudžeto, o netinkamas Projekto išlaidas – iš valstybės biudžeto. Šalys, nutraukdamos Sutartį Nr. 8-387, pripažino, kad jokių pretenzijų viena kitai neturi. Agentūra dar 2008 m. gegužės 26 d. raštu Nr. R4-2991(1.10) informavo, kad pritaria pirkimo dokumentams ir derybų rezultatams, tačiau pažeisdama Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės, Administravimo taisyklės), nuostatas, praėjus daugiau kaip 2 metams nuo pirkimo atliko pakartotinį vertinimą. Agentūros sprendimas dėl pažeidimo buvo priimtas praėjus net 8 mėnesiams nuo Tarnybos išvadų dėl pirkimo pateikimo, taip pažeidžiant Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Metodinės rekomendacijos) terminus. Be to, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) sprendimą taikyti finansinę korekciją priėmė neatsižvelgdama į tai, kad ši sankcija yra rekomendacinio pobūdžio, bei nevertindama pirkimo aplinkybių.
Atsakovas Ūkio ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (II t., b. l. 1–3; III t., b. l. 182–184) paaiškino, kad Agentūra pateikė 2012 m. liepos 11 d. Pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01 (toliau – ir Tyrimo išvada), todėl Ūkio ministerija, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 198 punktu, nekeisdama nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į Sprendime dėl pažeidimo Agentūros pateiktą pasiūlymą, priėmė Taisyklių 198.2 punkte įtvirtintą sprendimą. Atsakovas pabrėžė, kad administracinių aktų pagrindimai nebūtinai turi būti nurodyti pačiuose skundžiamuose sprendimuose. Įsakymas Nr. 4-786 priimtas remiantis Agentūros pateiktu Sprendimu. Ūkio ministerija, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 179 punktu, turi teisę vienašališku sprendimu pakeisti sutartį ir pareikalauti grąžinti išmokėtas finansavimo lėšas ar jų dalį, jei projekto vykdytojas nesilaiko sutarties nuostatų.
Atsakovas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra prašė bylos dalį nutraukti arba visą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (II t., b. l. 7–14; III t., b. l. 188–193) paaiškino, kad pareiškėjas praleido terminą Sprendimui apskųsti. Šis sprendimas Mokyklai elektroniniu paštu buvo išsiųstas (įteiktas) 2012 m. liepos 16 d., todėl skundas dėl jo teismui galėjo būti paduotas iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Agentūra pabrėžė, kad Projekto įgyvendinimo laikotarpį ir terminus pasirinko pats pareiškėjas, tuo prisiimdamas atsakomybę įgyvendinti Projektą nustatytais terminais. Finansavimas pagal Sutartį Nr. 8-387 buvo skirtas iš specialiųjų Lietuvos Respublikos lėšų, bet ne iš 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų, be to, Sutartis Nr. 8-387 pasirašyta tuo metu, kai dar nebuvo Administravimo taisyklių, todėl šiai sutarčiai negalėjo būti taikomos ir nebuvo taikomos minėtos Administravimo taisyklės, o vienintelis dokumentus, nustatantis Sutarties Nr. 8-387 šalių pareigas ir atsakomybę, yra pati Sutartis Nr. 8-387. Agentūros teigimu, jos raštai, kuriuose buvo išsakyta nuomonė dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų, negali būti laikomi sprendimais ir nepanaikina perkančiosios organizacijos atsakomybės tinkamai vykdyti pirkimus ir tinkamai pasirinkti pirkimo būdus, nes tik ji žino visas aplinkybes ir turi visą informaciją. Agentūra, vykdydama Valstybės kontrolės rekomendaciją, tais atvejais, kai būdavo pasirašomos trišalės sutartys dėl projektų, įvykdytų pagal anksčiau pasirašytas ne 2007–2013 m. Europos Sąjungos finansavimo laikotarpio sutartis, atlikdavo projektų vykdytojų vykdytų pirkimų priežiūrą, vadovaudamasi 2007–2013 m. laikotarpio Europos Sąjungos finansavimą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl 2011 m. spalio 20 d. pasirašius Sutartį Nr. 009 buvo atlikta pirkimų priežiūra ir, įtarus VPĮ pažeidimus, kreiptasi į Tarnybą išvados. Aplinkybės, kad tiekėjai siūlė per dideles kainas, bei tai, kad Sutartyje Nr. 8-387 Projekto įgyvendinimo terminas buvo nustatytas 2008 m. gruodžio 31 d., negali būti pripažįstamos VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytais įvykiais, kurių nebuvo galima numatyti. Pareiškėjas nenurodė pateisinamų priežasčių, kodėl į derybas pakvietė vienintelį tiekėją. Atvirame konkurse net keli tiekėjai pateikė mažesnes kainas nei UAB „Hronas“. Atsakovas nesutiko, kad sumažinus kiekius nesikeitė pirkimo objektas. VPĮ 111 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikytina, nes nenumato leidimo vykdyti derybas su vienu tiekėju, o reglamentuoja dokumentų pateikimą, kai derybos, įstatymo nustatyta tvarka vykdomos su vienu teikėju. Dėl pareiškėjo argumento, jog nebuvo nurodyta, kokie ES teisės aktai pažeisti, atsakovas paaiškino, kad VPĮ įgyvendina daug ES teisės aktų, todėl pažeidus VPĮ, pažeidžiami ir ES reikalavimai viešųjų pirkimų srityje. Be to, Agentūra nesutiko, kad nustatyta finansinė korekcija yra neproporcinga. Finansinė korekcija nėra sankcija, ir būtent Europos Komisijos parengtose Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairėse (2007 m. lapkričio 29 d. galutinė redakcija, COCOF 07/ 0037/03-ES) (toliau – ir Gairės) numatytos korekcijos sudaro galimybę įvertinti pažeistų ES finansinės paramos naudojimo taisyklių svarbą ir nustato neatitikimų mastą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime (II t., b. l. 43–44) prašė nagrinėti skundą teismo nuožiūra. Paaiškino, jog Tarnyba nėra įgaliota oficialiai aiškinti ES paramos skyrimą reglamentuojančių teisės aktų, todėl negali pasisakyti dėl ginčijamų sprendimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu (IV t., b. l. 13–23) pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tuo, kad Sprendimo išsiuntimas elektroniniu paštu nagrinėjamu atveju gali būti laikomas tinkamu įteikimu pareiškėjui, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 16 d. ar kurią kitą dieną buvo atsidaręs savo pašto dėžutę. Bylos medžiaga patvirtina, kad minėtą sprendimą pareiškėjas gavo paštu 2012 m. liepos 23 d., taigi, ši diena laikytina termino skundui paduoti pradžia. Skaičiuojant terminą nuo minėtos datos, pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido.
Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009, nurodė, kad VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. lapkričio 8 d. pažeidimų padarymo metu) gali būti taikomas tik tada, kai įvykdomos 3 sąlygos: a) nenumatomas, nuo perkančiosios organizacijos nepriklausantis įvykis; b) ypatingos skubos aplinkybės, dėl kurių neįmanoma laikytis kitoms procedūroms nustatytų terminų; c) priežastinis ryšys tarp nenumatomo įvykio ir dėl to atsiradusios ypatingos skubos. Todėl svarbu nustatyti, ar nagrinėjama situacija atitiko VPĮ reikalavimus, kada galima pirkti prekes ar paslaugas neskelbiamų supaprastintų derybų būdu. Pareiškėjo minimos aplinkybės, kad visi tiekėjai siūlė per dideles kainas, ir kad visus šiuos pasiūlymus pareiškėjui teko atmesti, bei tai, kad Sutartyje Nr. 8-387 Projekto įgyvendinimo terminas buvo nustatytas iki 2008 m. gruodžio 31 d., o 2008 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo nauji mokslo metai, negali pagrįsti VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo. Agentūra teisingai pažymėjo, jog Projekto įgyvendinimo laikotarpį ir terminus pasirinko pareiškėjas, be to, Sutarties Nr. 8-387 3.2 punkte buvo nustatyta, kad ši sutartis gali būti keičiama šalims pasirašant sutarties pakeitimo susitarimą, kai yra būtinas projekto įgyvendinimo laikotarpio pakeitimas, kas ir buvo padaryta Sutarties Nr. 8-387 pakeitimo susitarimu Nr. 2, Projekto įgyvendinimo pabaigą nukeliant į 2009 m. birželio 30 d. Teismas atsižvelgė į tai, jog byloje nepateikta įrodymų, kad Mokyklai prekes/paslaugas neišvengiamai buvo būtina pirkti ypač skubiai dėl įvykio, kurio ji negalėjo numatyti, ir tokio pirkimo buvo neįmanoma atlikti atviro, riboto konkurso ar skelbiamų derybų būdais VPĮ nustatytais terminais, todėl teismas Agentūros išvadą, jog Mokykla pažeidė VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punktą, pripažino teisinga ir pagrįsta.
Konstatavęs, kad Mokykla neteisėtai vykdė neskelbiamas supaprastintas derybas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog VPĮ 111 straipsnio 2 dalis, pagal kurią neskelbiamų supaprastintų derybų atveju, kai į derybas kviečiamas tik vienas tiekėjas, perkančioji organizacija turi teisę pateikti ne visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, jeigu mano, kad kita informacija yra nereikalinga, pareiškėjui netaikytina. Be to, kaip teisingai nurodo Agentūra, minėtas straipsnis reglamentuoja pirkimo dokumentų pateikimą supaprastintų derybų atveju, o ne suteikia teisę pareiškėjui į derybas kviesti tik vieną tiekėją. Teismas vertino tai, kad UAB „Hronas“ pasiūlymo kaina buvo pati mažiausia po pirmųjų neskelbiamų supaprastintų derybų, į kurias buvo kviesti visi tiekėjai, kaip teisiškai nereikšmingą aplinkybę, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju buvo pasikeitęs pirkimo objektas. Teismo vertinimu, pareiškėjas klaidingai teigė, jog Projekto darbų apimties sumažinimas nelaikytinas pirkimo objekto pasikeitimu. Tiekėjų galimybė dalyvauti derybose ir siūlymai teikti tam tikras paslaugas turėtų būti vertinami ir pagal jų pajėgumus, kurie gali būti labai skirtingi. Taigi sumažinus darbų apimtis, galėjo atsirasti ir naujų tiekėjų ar keistis ankstesnių tiekėjų pasiūlymų kainos, todėl teismas pritarė Sprendimo argumentui, kad sprendimas kviesti tik vieną tiekėją apribojo galinčių teikti analogiškus darbus teikėjų konkurenciją, todėl galėjo turėti įtakos pirkimų rezultatams, kas neatitinka lygiateisiškumo ir skaidrumo reikalavimų. Tai patvirtina, kad Mokykla savo veiksmais pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalį.
Teismas pažymėjo, kad VPĮ 19 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai nėra esminiai, tačiau pareiškėjui finansinė korekcija buvo pritaikyta už pažeidimų visumą, t. y. už VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 3 ir 5 dalies, 86 straipsnio 7 dalies 4 punkto, Taisyklių 8.7 punkto, Sutarties Nr. 009 specialiųjų sąlygų 8.4 punkto ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punkto pažeidimus, o VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 7 dalies 4 punkto pažeidimai laikytini esminiais ir jų pagrindu finansinės korekcijos yra taikomos. Pagal VPĮ 3 straipsnio 1 dalį, perkančioji organizacija privalo užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, todėl net ir konstatavus Agentūros 2008 m. gegužės 26 d. rašte Nr. R4-2991(1.10) išdėstytas galbūt nepagrįstas išvadas, jos nešalina pareiškėjo, kaip perkančiosios organizacijos, atsakomybės už VPĮ pažeidimus, o tik galėtų būti prielaida prašyti Agentūrą atlyginti pareiškėjo patirtą žalą. Pagal Taisyklių 8.7 punktą, vienas iš reikalavimų, kad išlaidos, patirtos įgyvendinant projektus pagal strategiją ir šią strategiją įgyvendinančias veiksmų programas, būtų pripažintos tinkamomis finansuoti, yra toks, jog turi būti užtikrinama, kad apmokant išlaidas nebus pažeisti ES teisės aktų, nurodytų šių Taisyklių 4 punkte, reikalavimai, taip pat valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų, aplinkos apsaugos ir kitų taikytinų horizontalaus lygio sričių ES reikalavimai. Viešųjų pirkimų įstatymu yra įgyvendinama, be kita ko, 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, kurios 31 straipsnio 1 punkto (c) papunktyje įtvirtintos analogiškos VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos. Be to, VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti principai įtvirtinti ir minėtos direktyvos preambulėje, todėl pažeidus VPĮ reikalavimus, konstatuojamas ir ES teisės aktų pažeidimas. Atsižvelgęs į tai, kad Mokykla neužtikrino VPĮ nuostatų laikymosi vykdydama viešuosius pirkimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog išlaidos, patirtos įgyvendinant projektus pagal strategiją ir šią strategiją įgyvendinančias veiksmų programas, gali būti pripažintos netinkamomis finansuoti.
Įvertinęs Sutarties Nr. 009 sudarymo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ši sutartis sudaryta siekiant įteisinti lėšas, skirtas pareiškėjo Projektui, ir yra Sutarties Nr. 8-387 nutraukimo rezultatas. Tai patvirtina 2011 m. spalio 20 d. susitarimas, kurio 1 punktu nutraukiama Sutartis Nr. 8-387, o 2 punktu susitariama sudaryti Sutartį Nr. 009. Sutartimi Nr. 009 yra skiriamas finansavimas tam pačiam Mokyklos projektui, kaip ir Sutartyje Nr. 8-387 finansuoti, bet to, Sutarties Nr. 009 specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nustatyta, kad Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia yra 2007 m. rugsėjo 1 d., todėl pasirašius šią sutartį, pareiškėjui turėjo būti taikomos ir šios sutarties nuostatos. Sutarties Nr. 009 pasirašymo metu jau galiojo Administravimo taisyklės, pagal kurių 184.4 punktą, jeigu įgyvendinančioji institucija įtaria, kad viešojo pirkimo dokumentai ir (ar) procedūra neatitinka VPĮ, ji gali pasiūlyti projekto vykdytojui atlikti atitinkamus neatitikimo ištaisymo veiksmus arba raštu pasiūlyti jam kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl konsultacijų viešojo pirkimo dokumentų ir (ar) pirkimo procedūrų atitikties įstatymo nuostatoms klausimais. Įgyvendinančioji institucija gali pati kreiptis į šią tarnybą dėl išvados apie viešojo pirkimo dokumentų ir (ar) viešojo pirkimo procedūrų atitikties įstatymo nuostatoms. Sutarties Nr. 009 bendrųjų sąlygų 8.1 punkte taip pat nustatyta, kad Agentūra Projekto įgyvendinimo metu ir 3 metus nuo veiksmų programos, pagal kurią buvo įgyvendintas Projektas, užbaigimo turi teisę tikrinti ir kontroliuoti Projektą. Anksčiau galiojusioje Sutartyje Nr. 8-387 tikrinimo terminas buvo 10 metų. Be to, Sutarties Nr. 009 specialiųjų sąlygų 3.2 punkte nustatyta Projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga – 2011 m. lapkričio 20 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Agentūra, pagal jai suteiktą kompetenciją ir nepraleisdama terminų, teisėtai ir pagrįstai, įtarusi VPĮ pažeidimus, atliko Mokyklos atliktų pirkimų patikrinimą. Teismo vertinimu, faktas, kad pareiškėjo pažeidimų tyrimas užtruko ilgiau, nei nustatyta Metodinėse rekomendacijose, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, ūkio ministro įsakymus ir Vienašalį pakeitimą, nes Metodinėse rekomendacijose nustatyti terminai yra rekomendacinio pobūdžio.
Teismas pabrėžė, jog nors nei Sutartyje Nr. 009, nei Administravimo taisyklėse nėra nustatytos už pažeidimus taikomos finansinės korekcijos – Projekto finansavimo lėšų sumažinimo – dydžiai, tačiau Metodinių rekomendacijų 26 punkte nurodyta, jog nustačius pažeidimą, kuris yra susijęs su viešuoju pirkimu pagal VPĮ, taikomos Gairės. Pagal Gairių 21 punktą, pakankamo viešumo ir skaidrumo laipsnio nesilaikymo atveju, t. y. kai sutartis sudaryta be tinkamo konkurso, dėl to pažeidžiamas skaidrumo principas (kas ir nustatyta nagrinėjamu atveju), rekomenduojama pataisa yra 25 proc. sutarties sumos. Šio dydžio mažinimas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ar kitas aplinkybes Gairėse nenumatytas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pritaikyta būtent 25 proc. korekcija nuo pagrindinės sumos, t. y. 477 714,19 Lt, ir ji neviršija Gairėse nurodyto dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pritaikyta korekcija negali būti pripažįstama neproporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams.
Vadovaujantis Administravimo taisyklių 198 punktu, Ūkio ministerija neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo nustatyti Mokyklos padaryti viešuosius pirkimus reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, kokio dydžio finansinė korekcija turi būti pritaikyta. Gavusi įgyvendinančios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, Ūkio ministerija galėjo (ir gali) pasirinkti vieną iš Administravimo taisyklių 198 punkte nurodytų variantų. Remdamasis paminėtu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Ūkio ministerijai nebuvo ir nėra pavesta vertinti Projekto vykdytojo veiksmų teisėtumo, apskaičiuoti taikytinas finansines korekcijas, o jos funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų pažeidimų pagrindu apskaičiuotų sumų išskaičiavimu ar neskyrimu, t. y. pirmiau priimtų įgyvendinančios institucijos sprendimų vykdymu. Todėl pripažinęs, jog Agentūra pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus, pagrįstai ir teisingai pritaikė pareiškėjai finansinę korekciją, teismas konstatavo, kad Ūkio ministerijos veiksmai priimant Įsakymus Nr. 4-786 ir Nr. 4-787 buvo teisėti. Tokią pačią išvadą teismas padarė ir dėl Vienašalio pakeitimo.
III.
Pareiškėjas Anykščių technologijos mokykla (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 28–38) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Pakartotinis pirkimo vertinimas nėra suderinamas su Administravimo taisyklių nuostatomis, nes Agentūra 2008 m. gegužės 26 d. raštu Nr. R4-2991 (1.10) pritarė pateiktiems pirkimo dokumentams. Administravimo taisyklių 184.3 punkte nustatytas ne ilgesnis kaip 15 darbo dienų terminas, o teisės aktais nereglamentuotas pakartotinis vertinimas buvo atliktas praėjus daugiau kaip 2 metams nuo pirkimo įvykdymo ir su juo susijusių dokumentų pateikimo. Be to, Tarnybos išvada dėl pirkimo pateikta 2011 m. lapkričio 17 d. raštu, o Agentūros sprendimas dėl pažeidimo priimtas 2012 m. liepos 16 d. raštu Nr. R4-11581(13.1.5), t. y. praėjus 8 mėnesiams nuo Tarnybos rašto pateikimo. Pagal Metodinių rekomendacijų 10 punktą, pažeidimo tyrimas turi būti atliktas ir pažeidimas nustatytas per maksimalų 60 darbo dienų terminą.Mokykla objektyviai negalėjo pažeisti Sutarties Nr. 009 sąlygų, nes pirkimas buvo įvykdytas 2008 m. galiojant Sutarčiai Nr. 8-387, o 2011 m. spalio 20 d. pasirašius Sutartį Nr. 009, Mokykla jokio pirkimo nevykdė. Todėl pirkimo atitiktis turėjo būti vertinama atsižvelgiant į Sutarties Nr. 8-387 nuostatas, tačiau šalys, nutraukdamos šią sutartį, pripažino, kad jokių pretenzijų viena kitai neturi. Tai reiškia, kad visi šalių įsipareigojimai iki Sutarties Nr. 8-387 nutraukimo buvo vykdomi tinkamai.Apeliantas nesutiko su pirmos instancijos teismo argumentu, kad Ūkio ministerija sprendimo dėl sankcijos taikymo procese tik parenka sankcijos taikymo būdą. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 198, 198¹ punktais, Metodinių rekomendacijų 27 punktu, ši institucija turi teisę kvestionuoti Agentūros sprendimą ir jį atitinkamai keisti.Sutartis Nr. 8-387 dėl paramos lėšų Projektui skyrimo buvo pasirašyta tik 2007 m. rugsėjo 10 d., todėl tik nuo šios dienos Mokyklai atsirado pagrindas pradėti organizuoti pirkimą. Nepasirašiusi sutarties, ji neturėjo jokių finansinių galimybių įgyvendinti Projektą ir prisiimtus įsipareigojimus savo lėšomis. Vėlesni Mokyklos veiksmai patvirtina, kad Mokykla nedelsdama vykdė savo pareigas ir supaprastintas neskelbiamas derybas buvo priversta organizuoti skubos tvarka dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Nors Mokykla pati pasirinko Projekto įgyvendinimo terminą, šis terminas buvo nustatytas nežinant ir negalint žinoti, kad tiekėjai pasiūlys per dideles kainas. Agentūra vertino pateiktus dokumentus ir pirkimų rezultatą bei pateikė teigiamą išvadą dėl supaprastintų neskelbiamų derybų būdu vykdyto pirkimo dokumentų ir jo rezultatų, t. y. pritarė, kad egzistuoja ypatingos skubos aplinkybės ir šiuo atveju taikytinas VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 4 punktas.Kadangi VPĮ nėra nuostatos, draudžiančios derėtis tik su vienu tiekėju ar pareigos kviesti daugiau nei vieną tiekėją vykdant neskelbiamas supaprastintas derybas, o VPĮ 111 straipsnio 2 dalis suponuoja derybų vedimo su vienu tiekėjų galimybę, be to, Mokykla gavo Agentūros pritarimą, derėtis buvo kviečiamas mažiausią kainą ankstesnėse derybose pateikęs tiekėjas.2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/18/EB nėra tiesioginio taikymo teisės aktas ir Mokyklai privalomos tik tos jos nuostatos, kurios yra perkeltos į nacionalinius teisės aktus, todėl Mokykla tiesiogiai direktyva nesivadovauja ir negali jos pažeisti.Net jei Mokykla būtų pažeidusi VPĮ reikalavimus, Ūkio ministerijos pritaikyta finansinio pobūdžio sankcija turėtų būti laikoma neproporcinga bei stokojančia finansinio adekvatumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad Agentūra, siūlydama sankciją, o Ūkio ministerija ją taikydama, turėjo galimybę koreguoti rekomendacinio pobūdžio dokumentuose numatytą sankcijos dydį. Konstitucinis teisingumo principas reikalauja nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Apeliantas teigė, kad neturi reikalaujamos grąžinti Projekto lėšų sumos ir nėra pajėgus jos padengti.
Atsiliepimas
Atsakovai Agentūra ir Ūkio ministerija prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 44–45, 50–53) palaikė savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime (IV t., b. l. 46–49) prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, (IV t., b. l. 64–72) pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos skundą patenkino iš dalies, t. y. – panaikino ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 4-786 „Dėl Europos Sąjungos fondų lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009 vykdytojai Anykščių technologijos mokyklai, grąžinimo“, ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 4-787 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 4-590 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos kanclerio 2012 m. rugpjūčio 30 d. projekto „Anykščių žemės ūkio mokomojo komplekso, bendrabučio bei valgyklos energetikos ūkio renovacija“, projekto kodas Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009, finansavimo ir administravimo sutarties vienašalį pakeitimą Nr. 2. Likusią administracinės bylos dalį nutraukė.
Remdamasis administracinės bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 4S-4260 „Dėl pirkimo būdo teisėtumo įvertinimo“ pagrindu atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra 2012 m. liepos 11 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01, patvirtintą 2012 m. liepos 12 d. sprendimu, kuria konstatavo 2011 m. spalio 20 d. sutarties Nr. S-VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009 specialiųjų sąlygų 8.4 punkto ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punkto, įpareigojančių pareiškėją laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, pažeidimą. Atsižvelgdama į tai, kad nustatyto pažeidimo ištaisyti neįmanoma, ir vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197.2 punktu, Agentūra pasiūlė Ūkio ministerijai pakeisti Sutartį Nr. 009, sumažinant Projekto finansavimą 477 714,19 Lt netinkamų finansuoti išlaidų dalimi. Įgyvendindamas nurodytą siūlymą ūkio ministras 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 4-786 pripažino Projekto 477 714,19 Lt išlaidų sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir nurodė Mokyklai grąžinti šią paramos dalį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių IX skyriaus nuostatas, apibrėžiančias institucijų, įgyvendinančių Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, kompetenciją nustatant ir išieškant netinkamai panaudotas projektų lėšas, aiškiai atriboja įgyvendinančiosios institucijos (nagrinėjamu atveju – Agentūra) ir ministerijos vaidmenis šioje procedūroje bei išskiria jų priimamus sprendimus pagal teisinę galią. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197 ir 198 punkto redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek vadovaujantis nuo 2012 m. gegužės 17 d. aktualiais šio norminio akto pakeitimais, įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dėl pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Agentūros sprendimas, kuriuo ministerijai teikiamas siūlymas sumažinti finansavimą, laikytinas galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013, 2013 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013). Kitaip tariant, įgyvendinančiosios institucijos tarpiniu aktu, skirtu tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms fiksuoti (pažeidimo esmei atskleisti), pažeidimo teisinei kvalifikacijai nurodyti bei nuomonei dėl taikytinų poveikio priemonių išreikšti, sudaromos prielaidos ministerijai, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčiam subjektui, nustatyta tvarka užbaigti viešojo administravimo procedūrą – konstatuoti pažeidimą bei duoti dėl jo privalomus patvarkymus. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad Agentūros 2012 m. liepos 12 d. sprendimas savaime nedaro įtakos projekto vykdytojo teisiniam statusui, t. y. nelemia pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2012 m. liepos 12 d. sprendimą nutraukė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.
Pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punktą, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima vieną iš 198.1–198.3 punktuose numatytų sprendimų. Aiškindamas minėtos teisės normos turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011 nurodė, kad ministerija kiekvienu atveju atlieka savarankišką vertinimą ir sprendžia, kiek pagrįstas pateiktas siūlymas. Be to, realizuodama suteiktą diskrecijos teisę priimti galutinį sprendimų, ji nėra ribojama įgyvendinančiosios institucijos siūlymo, tačiau saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Teisėjų kolegija, sutikdama su Ūkio ministerijos atsiliepimo teiginiais tiek, kiek pagal Viešojo administravimo įstatymą nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, pabrėžė, jog galimybė pagrindimą išdėstyti kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis, nepašalina Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte eksplicitiškai įtvirtintos ministerijos pareigos, detalizuotos 198¹ punkte, iš esmės išnagrinėti (patikrinti) projekto vykdytojui pareikštus įtarimus dėl pažeidimo bei motyvuoti taikomas poveikio priemones. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Įsakymas Nr. 4-786, kuriame tik formaliai išvardytos norminių teisės aktų nuostatos, darant nuorodą į Agentūros 2012 m. liepos 11 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01, negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal administracinių teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Pažymėdamas, jog skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui, apeliacinės instancijos teismas panaikino Įsakymą Nr. 4-786, kartu panaikindamas jo pagrindu priimtą Įsakymą Nr. 4-787 ir, atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos kanclerio pasirašytą Vienašalį pakeitimą.
Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl terminų, per kuriuos turėjo būti užbaigta ginčo administracinė procedūra, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-110/2012, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. administracinėje byloje Nr. A525-2907/2012), su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti.
Remdamasi nurodytai motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą.
V.
Atsakovas Ūkio ministerija 2013 m. liepos 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko, IV t., b. l. 139) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (IV t., b. l. 126–132) bei jo papildymus, kuriais prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, taip pat prašo sustabdyti LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.
Prašymas atnaujinti procesą yra grindžiamas šiais argumentais:
Ūkio ministerijos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) sprendime neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą – Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (Žin., 2008, Nr. 4-132; 2012, Nr. 56-2785), 198 punktą. Teismas teisingai nurodė byloje taikytiną Administravimo taisyklių 198 punkto redakciją, galiojusią nuo 2012 m. gegužės 17 d., t. y. įgyvendinančiosios institucijos VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros ir Ūkio ministerijos sprendimų priėmimo metu, tačiau pagrįsdama byloje priimtą sprendimą LVAT teisėjų kolegija rėmėsi LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011, kurioje buvo vadovaujamasi kita Administravimo taisyklių 198 punkto redakcija, galiojusia iki 2012 m. gegužės 17 d. Atsakovas pabrėžia, kad pagal byloje taikytinas Administravimo taisyklių 198 punkto nuostatas, galiojančias nuo 2012 m. gegužės 17 d., Ūkio ministerija, gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo, išnagrinėja jį ir priima vieną iš šiame punkte nurodytų sprendimų, nekeisdama nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į sprendime dėl pažeidimo Agentūros pateiktą pasiūlymą. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197 punktu, įgyvendinančioji institucija, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio, jos nuomone, ištaisyti neįmanoma, priima sprendimą (iki 2012 m. gegužės 17 d. priimdavo siūlymą) dėl nustatyto pažeidimo, kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir pateikiamas vienas iš Administravimo taisyklių 197 punkte nurodytų pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai. Taigi įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dalis dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, vadovaujantis Administravimo taisyklių 198 punktu, negali būti keičiama, todėl privaloma. Atsakovo teigimu, LVAT sprendimu panaikino Ūkio ministerijos sprendimus iš esmės tik dėl formalių priežasčių, nenagrinėdama Agentūros sprendimo dėl pažeidimo pagrįstumo, t. y. nenustačiusi, ar Ūkio ministerija priėmė iš esmės teisingą ar neteisingą administracinį sprendimą.LVAT sprendimas nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros priimtą sprendimą – 2012 m. liepos 11 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01 prieštarauja LVAT formuojamai administracinių teismų praktikai. Anot atsakovo, šiuo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs 3 skirtingas tapačios situacijos aiškinimo versijas: pirma, kad Agentūros sprendimas dėl pažeidimo yra tarpinis sprendimas ir jo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (LVAT 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013, 2013 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013); antra, kad Agentūros sprendimas dėl pažeidimo yra reikšmingas pats savaime ir sukelia teisines pasekmes, nelaikytinas tarpiniu procedūriniu sprendimu ir atitinka individualaus teisės akto sąvoką (LVAT 2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2013); trečia, kad Agentūros sprendimas dėl pažeidimo ir ūkio ministro įsakymas (t. y. dviejų savarankiškų viešojo administravimo institucijų sprendimai) turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamoji dalis yra ūkio ministro įsakymas, o motyvuojamoji dalis – Agentūros sprendimas dėl pažeidimo (LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013). Atsižvelgdamas į tai, kad ūkio ministras, priimdamas Įsakymus Nr. 4-786 ir Nr. 4-787, vadovavosi 2012 m. liepos 11 d. Agentūros priimtu sprendimu – pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01, kuriam taikoma Administravimo taisyklių redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 17 d., atsakovas mano, jog administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 ir administracinėse bylose Nr. AS143-268/2013 ir Nr. A143-2152/2013, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, LVAT priėmė skirtingus procesinius sprendimus, ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą, atsakovo manymu, taip pat patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo priimti sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2657-624/2013 ir Nr. I-4029-281/2013.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Anykščių technologijos mokykla prašo Ūkio ministerijos prašymo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (IV t., b. l. 159–163) pažymi, jog:
LVAT praktikoje yra išaiškinta ir pripažįstama, kad Administravimo taisyklių 198 punkto pakeitimai, įsigalioję po 2012 m. gegužės 17 d., nepanaikina Ūkio ministerijos pareigos atlikti savarankišką vertinimą ir nuspręsti, ar įgyvendinančiosios institucijos (šiuo atveju Agentūros) ministerijai pateikta pažeidimo tyrimo išvada yra pagrįsta. LVAT sprendimuose yra nurodoma, kad įvertinus Administravimo taisyklių 197, 198 punktų nuostatas (tiek galiojusias iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek galiojančias nuo 2012 m. gegužės 17 d.), įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dėl pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, kuris gali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tokią išvadą teismas daro todėl, kad pagal abi Administravimo taisyklių redakcijas galutinis sprendimas dėl projekto finansavimo yra priimamas būtent ministerijos ar kitos valstybės institucijos. Todėl įgyvendinančiosios institucijos sprendimas dėl pažeidimo tyrimo išvados yra ne galutinis, o tarpinis sprendimas, kurį įvertinusi ministerija turi priimti galutinį sprendimą (LVAT 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013, 2013 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013).Administravimo taisyklių 191 punkte yra aiškiai nustatyta, kad, jeigu projekto vykdytojas įgyvendindamas projektą nesilaiko projekto finansavimo ir administravimo sutarties sąlygų, įgyvendinančioji institucija turi teise inicijuoti, o ministerija ir (ar) kita valstybės institucija turi teisę vienašaliu sprendimu sumažinti, sustabdyti arba nutraukti projekto finansavimą ir (ar) nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, ir (ar) vadovaudamasi šių Taisyklių 188¹ ir 188² punktais pareikalauti grąžinti sumokėtas lėšas ar jų dalį. Ūkio ministerijos pareigą Agentūros pateiktą pažeidimo tyrimo išvadą nagrinėti (vertinti) suponuoja ir Administravimo taisyklių 198¹ punktas. Administravimo taisyklių 198 punkto nuostatos neįpareigoja ministerijos priimti būtent tokio sprendimo, koks yra siūlomas pažeidimo tyrimo išvadoje. Administravimo taisyklių 198.1, 198.2, 198.3 punktuose yra nurodyti Ūkio ministerijos sprendimo, kurį ji privalo priimti tik tada, jei įvertinusi pažeidimo tyrimo išvada mano, kad ji yra pagrįsta ir teisėta, todėl ja galima remtis priimant galutinį sprendimą, variantai. Tokiu atveju, pareiškėjo manymu, tampa logiškas Administravimo taisyklių 198 punkte nurodytas reikalavimas ministerijai priimant galutinį sprendimą nekeisti įgyvendinančiosios institucijos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos. Taigi sistemiškai įvertinus Administravimo taisyklių 191, 198, 198¹ punktų nuostatas, darytina išvada, kad ministerija nėra įpareigota priimti tik projekto vykdytojui neigiamą sprendimą t. y. jei ministerija mano, jog įgyvendinančiosios institucijos sprendimas dėl pažeidimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, ji turi teisę nepriimti sprendimo sumažinti ar susigrąžinti skirtą finansavimą (jį nutraukti).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimą byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58). Ekstraordinarinis teismo sprendimo peržiūrėjimas privalo būti griežtai ribojamas labai įtikinamų aplinkybių ir jis neturėtų tapti paslėpta apeliacija: vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (R. prieš Rusiją, 52 par.).
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Administracinė byla Nr. A502-940/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą (IV t., b. l. 64–72). Atsakovo Ūkio ministerijos prašymas atnaujinti procesą nurodytoje byloje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. liepos 31 d. (žr. pašto spaudą ant voko, IV t., b. l. 139). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.
Nagrinėjamu atveju atsakovo Ūkio ministerijos prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš paminėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas neapima procesinės teisės normų pažeidimo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje (7–9 punktai) nurodyti atitinkami savarankiški pagrindai, kuriais procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės normų pažeidimų.
Nagrinėjamu atveju atsakovas Ūkio ministerija savo prašymą atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindė tuo, kad, atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 neteisingai aiškino Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 17 d.), 198 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Administravimo taisyklių 198 punktas yra procesinė norma, kuri reglamentuoja sprendimo, kurį ministerija ir (ar) kita valstybės institucija gali priimti gavusi ES struktūrinę paramą administruojančios institucijos įtarimo dėl pažeidimo naudojant ES finansinę paramą, tyrimo medžiagą, įformintą atitinkamu administraciniu aktu, kuriame pateikiamos išvados ir pasiūlymai, priėmimo tvarką (procedūrą) bei terminus.
LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 motyvuojamosios dalies matyti, kad Ūkio ministerijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 4-787 buvo panaikintas teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovas Ūkio ministerija, priimdama galutinį sprendimą dėl finansavimo sumažinimo pareiškėjui Anykščių technologijos mokyklai, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kurie įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindimą. Teisėjų kolegija šiame kontekste akcentavo, kad ši įstatymo norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, kad Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte eksplicitiškai įtvirtintos ministerijos pareigos, detalizuotos 198¹ punkte, iš esmės išnagrinėti (patikrinti) projekto vykdytojui pareikštus įtarimus dėl pažeidimo bei motyvuoti taikomas poveikio priemones. Iš LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 turinio darytina išvada, kad šis administracinis aktas panaikintas dėl pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurių turi būti laikomasi priimant individualų administracinį aktą, pažeidimo.
Dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų, kad LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 nenagrinėjo ir nenustatė, ar Ūkio ministerija priėmė iš esmės teisingą ar neteisingą sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismui pripažinus administracinį aktą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinant tuo pagrindu, kad jis neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (nebuvo motyvuotas), vertinimas kitais aspektais neįmanomas. LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendime, be kita ko, nurodyta, kad skundžiamo akto motyvų nurodymas proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Be to, šis aspektas taip pat yra susijęs su procesinės, o ne su materialinės teisės normų taikymu.
Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų atliktas įrodymų vertinimas, kuris byloje nebuvo atliktas atitinkamų procesinės teisės normų pagrindu. EŽTT jurisprudencijoje yra pažymėta, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04).
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepagrindė vienos iš būtinų trijų proceso atnaujinimo sąlygų, numatytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, t. y. nepagrindė būtent materialinės teisės normos pažeidimo, todėl atsakovo prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra numatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis aukštesnės instancijos administracinis teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.).
Atsakovas Ūkio ministerija prašyme nurodė, kad LVAT sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, kuriuo, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2012 m. liepos 12 d. sprendimą, kuriuo konstatuotas Anykščių technologijos mokyklos padarytas pažeidimas (2012 m. liepos 11 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-3.4-ŪM-05-V-01-009/IT01), prieštarauja LVAT formuojamai praktikai administracinėse bylose Nr. AS143-268/2013 ir Nr. A143-2152/2013, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios ir kuriose nustatytas aplinkybes vertinant bei joms taikant atitinkamas teisės normas LVAT priėmė skirtingus procesinius sprendimus, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtiems sprendimams administracinėse bylose Nr. I-2657-624/2013 ir Nr. I-4029-281/2013.
Dėl atsakovo argumento, kad LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtiems sprendimams pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 3 dalimi, kaip minėta, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne apygardų administraciniai teismai, todėl atsakovo prašymo papildyme minimi Vilniaus apygardos administracinio teismo priimti sprendimai individualiose administracinėse bylose ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo prasme negali būti pagrindas atnaujinti LVAT administracinės bylos procesą. Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2657-624/2013 ir Nr. I-4029-281/2013 negali būti vertinami kaip turintys precedento reikšmę LVAT išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A502-940/2013.
LVAT teisėjų kolegija 2013 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, aiškindama ir taikydama Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197, 198 punktų nuostatas bei priimdama procesinį sprendimą nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2012 m. liepos 12 d. sprendimą dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2013 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013 ir 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013. Šiose LVAT administracinėse bylose yra konstatuota, kad tiek pagal Administravimo taisyklių 197 ir 198 punktų redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek vadovaujantis nuo 2012 m. gegužės 17 d. aktualiais šių punktų pakeitimais, įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dėl pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 argumentai, kad ministerija motyvuotų galutinį sprendimą pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus nėra pagrindas konstatuoti, kad šiuo sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos. Šiame sprendime teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo, kad galimybė pagrindimą išdėstyti kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis, nepašalina Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punkte eksplicitiškai įtvirtintos ministerijos pareigos, detalizuotos 198¹ punkte, iš esmės išnagrinėti (patikrinti) projekto vykdytojui pareikštus įtarimus dėl pažeidimo bei motyvuoti taikomas poveikio priemones.
Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau nurodytose, 2013 m. birželio 13 d. sprendime paminėtose LVAT bylose (Nr. A662-59/2013, Nr. AS520-344/2013, Nr. AS822-459/2013) buvo pasisakyta dėl Administravimo taisyklių 197, 198 punktų nuostatų, galiojusių tiek iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek ir po 2012 m. gegužės 17 d. Administravimo taisyklių pakeitimų. Šiose bylose LVAT laikėsi vienodos pozicijos, vertindamas skundžiamus Agentūros sprendimus ne kaip individualius administracinius aktus, galinčius būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, o kaip tarpinius dokumentus, t. y. galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtinę dalį. Paminėtose bylose (Nr. A662-59/2013, Nr. AS520-344/2013, Nr. AS822-459/2013) konstatuota, kad Agentūros sprendimais, vertinant jų turinį, nenustatoma privalomų vykdyti pareigų ar suteiktų teisių, o tik išdėstomos nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, kurios pačios savaime nedaro įtakos pareiškėjų teisiniam statusui, t. y. nelemia jų materialiųjų teisių ir pareigų, nesukelia jiems teisinių pasekmių. Realias teisines pasekmes sukelia galutinis sprendimas dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties. Taip pat LVAT yra pažymėjęs, kad pareiškėjo nesutikimo su Agentūros procedūriniu sprendimu argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) gali būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą, todėl atsisakant priimti pareiškėjo skundą (nutraukiant bylą), jam nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vienas iš dviejų atsakovo Ūkio ministerijos prašyme nurodytų LVAT procesinių sprendimų, kuriuose suformuotai praktikai, anot atsakovo, prieštarauja LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, – t. y. LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, – dėl jame išdėstytų motyvų ne tik neprieštarauja, kaip teigė atsakovas, LVAT motyvams administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, tačiau šiame procesiniame sprendime ir toliau nuosekliai vystoma ta pati jau minėta vienoda LVAT praktika dėl Agentūros sprendimų vertinimo. LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, analogiškai kaip ir administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, kurios procesą prašo atnaujinti atsakovas, konstatuota, jog taikant Administravimo taisyklių (2012 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 510 redakcija) 197 ir 198 punktų nuostatas, Agentūros priimta pažeidimo tyrimo išvada ir ginčijamas Ūkio ministerijos įsakymas dėl finansavimo lėšų grąžinimo laikytini ir turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra ministerijos įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – Agentūros pažeidimo tyrimo išvada. Dėl nurodytų aplinkybių negalima pripažinti, jog administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, ir administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, vertinant šių bylų faktines aplinkybes, kurios yra labai panašios, taikant joms atitinkamas Administravimo taisyklių normas, LVAT priėmė skirtingus procesinius sprendimus.
Dėl kitos atsakovo prašyme nurodytos LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-268/2013 pažymėtina, kad šioje byloje priimta nutartimi byloje nebuvo priimtas galutinis sprendimas. Todėl ši byla nagrinėjamu atveju nėra aktuali.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Ūkio ministerijos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas.
Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Ūkio ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, šis prašymas netenkinamas, atnaujinti administracinės bylos Nr. A502-940/2013 procesą atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 pagal pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Anykščių technologijos mokyklos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.