Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, atstovaujamai Panevėžio skyriaus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 12 d. prašymu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrių prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra) Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) apskundimo, kartu pateikdamas šio rašto kopiją. Skundžiamame Prokuratūros rašte nurodyta, jog atsisakoma nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Prokuratūros veiksmų apskundimo, kadangi pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės buvo žinomos nagrinėjant ankstesnį pareiškėjo skundą dėl 2013-10-10 Prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi ir 18 straipsniu, 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėją prašydamas pateikti Tarnybai 2013-10-10 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopiją bei nurodyti, dėl kokių prokuratūros veiksmų, kurie nebuvo nagrinėjami su ankstesniais pareiškėjo skundais, pareiškėjas pageidauja kreiptis į teismą. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 raštu (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) informavo atsakovą, jog atsisako pateikti prašomus dokumentus, kadangi teisės aktai nenustato įgaliojimų Tarnybai teikti ir rinkti informaciją apie baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, be to, pareiškėjas yra pasirašęs Įspėjimą dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atkleidimą be leidimo, tuo tarpu Tarnybos darbuotojai nėra tiesiogiai atsakingi už kliento paslapties išsaugojimą, todėl Tarnybos prašymą pateikti dokumentus ir kitą informaciją, gali įvykdyti tik jo interesus atstovaujančiam advokatui. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2015 m. rugpjūčio 27 d. Sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu atsisakė teikti antrinę teisinę pagal pareiškėjui.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (bylai aktuali 2014 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XII-1417 redakcija galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d.). Šio Įstatymo 11–12 straipsniuose nustatyta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų.

Loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 18 straipsniu, reglamentuojančiu antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatą būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą. Taigi, būtent besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos asmuo pats apibrėžia savo teisme reikštinų reikalavimų pobūdį, turinį ir apimtį, pateikia reikalavimų pagrįstumo įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2901/2014).

Įstatymo 9 straipsnis įtvirtina Tarnybos paskirtį bei kompetencijos ribas. Minėto straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad Tarnyba priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Taigi, Tarnybai kyla pareiga patikrinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų neteikti antrinės teisinės pagalbos, tačiau šį pareiškėjo prašymo vertinimą turėtų atlikti būtent pareiškėjo suformuluotų reikalavimų ribose. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Iš pareiškėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui pateikto 2015 m. rugpjūčio 12 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio nustatyta, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą Tarnybai, nurodė prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašymo reikalavimą įvardindamas kaip Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo apskundimą, taip pat pateikdamas skundžiamo sprendimo kopiją. Tarnyba, gavusi pareiškėjo pateiktą informaciją bei dokumentus, turėjo pareigą nuspręsti, ar nėra pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis). Kaip matyti iš pareiškėjui pateikto 2015 m. rugpjūčio 19 d. Tarnybos rašto, kilus abejonių dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, t. y. siekiant įsitikinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo, kai antrinė teisinė pagalba nėra teikiama, Tarnyba minėtuoju raštu kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti papildomą dokumentą (Prokuratūros 2013m. spalio10d.nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopiją) bei nurodyti dėl kokių prokuratūros veiksmų, kurie nebuvo nagrinėjami su ankstesniais pareiškėjo skundais, pareiškėjas pageidauja kreiptis į teismą, kadangi iš jo pateikto skundžiamo Prokuratūros 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo buvo nustatyta, jog Prokuratūra atsisakė atlikti kitus tyrimus pagal pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjo prašyme Prokuratūrai nurodytos aplinkybės buvo žinomos nagrinėjant ankstesnį pareiškėjo skundą dėl Prokuratūros 2013 m. spalio 10 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir, be to, pareiškėjas pats dėl jų jau yra kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Byloje nepasitvirtino 2015m. lapkričio 20d. teismo posėdyje pareiškėjo išsakytas teiginys, kad Tarnyba pati turėjo prašomą pateikti 2013m. spalio 10 d. Prokuratūros nutarimą, nes pareiškėjas jį buvo Tarnybai jau buvo pateikęs kartu su ankstesniais prašymais. Pareiškėjas nenurodė konkrečių išsakytą teiginį patvirtinančių aplinkybių, tai yra jis nenurodė, nei kada, nei su kokiais kitais prašymais jis paminėtą nutarimą buvo pateikęs Tarnybai, o atsakovas rašytiniais paaiškinimais šį pareiškėjo teiginį paneigė, nurodydamas, kad 2013m. spalio 10d. Prokuratūros nutarimas Tarnybai niekada nebuvo pateiktas. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais Tarnybos paaiškinimais. Tarnybos paaiškinimus patvirtina ir bylos duomenys, tai yra, būtent dėl to, kad Tarnybai nebuvo pateiktas 2013m. spalio 10d. Prokuratūros nutarimas, 2015m. rugpjūčio 20d. raštu pareiškėjui Tarnyba prašė šio dokumento kopiją pateikti.

Taigi, vertinant nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog Tarnybos kreipimasis į pareiškėją su prašymu pateikti minėtojo Prokuratūros 2013 m. spalio 10 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopiją bei nurodyti konkrečius Prokuratūros veiksmus, kurie nebuvo nagrinėti su ankstesniais pareiškėjo skundais ir dėl kurių pareiškėjas pageidauja kreiptis į teismą, yra teisėtas ir pagrįstas viešojo administravimo subjekto veikimas, neviršijantis Tarnybai nustatytos kompetencijos ribų.

Tai, kad pareiškėjas raštu informavo Tarnybą apie atsisakymą pateikti Tarnybos prašomo dokumento kopiją ir papildomą informaciją, motyvuodamas tuo, jog Tarnybai nėra suteikti įgaliojimai rinkti informaciją apie baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, be to, pareiškėjas 2013 m. lapkričio 6 d. yra pasirašęs įspėjimą dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo (toliau – ir Įspėjimas), nėra laikytina pareiškėjo pareigos tinkamu įvykdymu. Minėtame Įspėjime pažymėta, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnioji tyrėja L. E., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 2 dalimi, įspėjo nukentėjusįjį V. J., įpareigojant jį neatskleisti reikšmingos informacijos baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00547-11 dėl tarnybinių pareigų neatlikimo. Be to, iš pareiškėjo pateikto 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimo pripažinti nukentėjusiuoju nustatyta, kad pareiškėjas toje pačioje baudžiamojoje byloje dėl tarnybinių pareigų neatlikimo (bylos Nr. 50-1-00547-11) buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Iš šių įrodymų sprendžiama, kad pareiškėjo pripažinimas nukentėjusiuoju ir įsipareigojimas neatskleisti reikšmingos informacijos yra susijęs su baudžiamąja byla dėl tarnybinių pareigų neatlikimo (bylos Nr. 50-1-00547-11), kurioje jau yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu Tarnybai pateiktame prašyme pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl Prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakoma atlikti tyrimus dėl tų pačių veikų, kurios Prokuratūrai jau buvo žinomos teismo posėdyje nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl 2013 m. spalio 10 d. Prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir apie kurias pareiškėjas pats jau buvo informavęs policijos įstaigą. Taigi, iš paminėto Prokuratūros rašto sprendžiama, kad jame yra pasisakyta ne dėl jau atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00547-11 dėl tarnybinių pareigų neatlikimo, kurioje pareiškėjas įsipareigojo neatskleisti reikšmingos informacijos. Be to, Tarnyba pareiškėjo prašė pateikti ne reikšmingą baudžiamosios bylos informaciją, bet nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei nurodyti prokuratūros veiksmus, kurie nebuvo nagrinėjami pagal ankstesnius pareiškėjo skundus. Todėl pareiškėjo atsisakymas įvykdyti Tarnybos prašymą, išdėstytą Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą įvykdė Įstatymo 4 straipsnyje asmenims, siekiantiems pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, nustatytą pareigą teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (1 punktas). Taigi, nevykdydamas Įstatymo 4 straipsnyje pareiškėjui nustatytų pareigų, V. J. nesudarė galimybių Tarnybai ne tik įsitikinti, ar pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai yra pagrįsti, bet ir nuspręsti, ar toks pareiškėjo pasirinktas galimai pažeistų jo teisių gynimo būdas yra tinkamas konkrečioje situacijoje, t. y. siekiant apskųsti Prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro sprendimą dėl atsisakymo pradėti kitus tyrimus dėl veikų, apie kurias pareiškėjas jau buvo informavęs policijos įstaigą.

Atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą bei priimdama ginčijamą Sprendimą, Tarnyba vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, numatančiu kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų bei Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, pagal kurią norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus. Vadovaujantis paminėtu teisiniu reguliavimu, bei įvertinus pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo turinį, daroma išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo būtinumo, pagrįstai kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, tai yra 2013m. spalio 10d. Prokuratūros nutarimą ir kitą Tarnybos rašte nurodytą informaciją, kuri buvo būtina sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, o pareiškėjui tokių duomenų nepateikus, priėmė Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą. Todėl atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad atsakovas ginčijamame Sprendime tinkamai nurodė ir motyvavo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus, o jo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pripažinus ginčijamą Sprendimą teisėtu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą suteikti teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje atmetamas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė dėl Tarnybos delsimo ir atsisakymo priimti sprendimą paskirti valstybės garantuojama teisinę pagalbą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.). Teismas nustatė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Tarnybos veiksmus. Be to, pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė ir teismo posėdyje nepaaiškino, kuo pasireiškė patirta neturtinė žala, nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių patirtos žalos buvimo faktą ir dydį. Nenustačius sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.