Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, arba atsakovė) 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 68-72 (toliau – ir VMI Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK arba Komisija) 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-159 (toliau – ir MGK Sprendimas); 3) priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2022 m. kovo 30 d. patikrinimo aktu Nr. (27.13 Mr) FR0680-100 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo, jog S. K. 2015–2018 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 600 888 Eur pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), taip pat, kad jis turi sumokėti 91 431 Eur GPM. VMI 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0680-152, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 7 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti VMI Sprendimą, tačiau Komisija savo sprendimu nusprendė patvirtinti VMI Sprendimą.

Pažymi, kad MGK Sprendime nurodoma, jog Komisija, nors ir sutinka, kad mokesčių administratorius yra apribotas terminu, per kurį gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti asmens mokesčius, tačiau nurodo, kad senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutinka ir pabrėžia, kad MGK vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri negali būti taikoma šio ginčo atveju, t. y. MGK nurodo, kad LVAT yra konstatavęs, jog tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tokia LVAT praktika negali būti taikoma, nes jos taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1997 m. liepos 10 d., 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimuose pateiktiems išaiškinimams. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigoti pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei jo atžvilgiu yra pradėtas mokestinis patikrinimas.

Paaiškina, kad mokestinis patikrinimas vyko už 2015–2018 m. laikotarpį, o VMI Sprendime taikoma LVAT praktika susijusi iki mokestinių patikrinimų pradžios ne daugiau kaip už 3 metus. Tai reiškia, kad VMI Sprendimo motyvai susiję su mokesčio apskaičiavimo senatimi yra nepagrįsti, pažeidžiantys proporcingumo principą bei taip pažeidžiama mokesčio mokėtojų reali galimybė ginti savo teisėtus interesus, todėl laikantis nuostatos, kad MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms, pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės.

Pareiškėjas remiasi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 6.3 papunkčiu ir nurodo, kad Patikrinimo akte nėra jokios informacijos, kad mokesčių administratorius, priimdamas Patikrinimo aktą, būtų taikęs nors vieną iš minėtame papunktyje nurodytų vertinimo metodų, taip pat nenurodė, kokiais informacijos šaltiniais vadovavosi Patikrinimo akte.

Nurodo, kad nebuvo laikytasi ir Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87, kurių 97 punkte įtvirtinta, jog patikrinimo aktą turi pasirašyti tikrinimą atlikęs mokesčių administratoriaus pareigūnas, nurodydamas savo pareigas, vardą bei pavardę. Nagrinėjamu atveju Patikrinimo aktas nėra pasirašytas jį atlikusio mokesčių administratoriaus pareigūno, todėl yra negaliojantis.

Teigia, kad nuo pirmojo VMI patikrinimo pareiškėjas siekė susipažinti su bylos dokumentais, bet nuolat gaudavo atsakymą, kad su medžiaga susipažinti negali dėl duomenų apsaugos, todėl mano, kad dėl tokių VMI veiksmų galima daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė savo turimais dokumentais nėra užtikrinta, dokumentai yra neteisėtai gauti arba neatitinkantys pareikštų kaltinimų pareiškėjui.

Paaiškina, kad Komisija konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo su S. (S.) T. 2015 m. vasario 2 d. sudarytos paskolos sutarties (toliau – ir paskolos sutartis) nepripažino kaip tinkamo įrodymo, jog pareiškėjas disponavo 1 500 000 Eur paskolos lėšomis, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Pirma, 2015 m. vasario 2 d. tarp pareiškėjo ir S. T. (paskolos davėjo) paskolos sutartis sudaryta R. F. ir ji atitinka R. F. civilinio kodekso Antros knygos 808 straipsnio nuostatas, nes sudaryta pagal tos šalies reikalavimus ir jos paskirtis yra verslo plėtra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši suma yra gauta iš nenustatytų šaltinių. Be to, notarinė sutartis neturėjo būti sudaryta, kadangi to nereikalauja R. F. teisės aktai. Komisija taip pat nurodė, kad šioje paskolos sutartyje nėra numatyta sandorio užtikrinimo priemonių, tačiau ji nepateikė įrodymų, jog toks reikalavimas apskritai egzistuoja R. F. teisės aktuose. Pareiškėjo nuomone, jeigu institucija siekia, kad toks reikalavimas būtų įgyvendintas, ji turėtų kreiptis į įstatymo leidėją ir teikti pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimų. Be to, šalys tarpusavyje susitarė, kad nebus jokių sandorių užtikrinimo priemonių, o ir dviejų giminystės ryšiais susijusių asmenų paskolos sutartis dažniausiai yra be jokių užtikrinimo priemonių, kadangi tokios sutartys yra pagrįstos tarpusavio pasitikėjimo ir siekiu pagelbėti artimam žmogui finansiškai iš to negaunant grąžos. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola skiriama pareiškėjo verslo vystymui, o tai patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė arba įmonė) finansinės ataskaitos ir apskaitos dokumentai 2015–2018 ūkiniais metais. Pareiškėjas, kaip atskaitingas asmuo, atsiskaitydavo už įmonę su tiekėjais, visos operacijos užfiksuotos dokumentuose ir metų pabaigoje inventorizuotos. Tai patvirtina ir įmonės aiškinamieji raštai, o pinigų gavimo kvitai yra pridėti prie atsiskaitymo buhalterijai pateiktų dokumentų. Pagal 2016 m. apskaitos duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga pareiškėjui 265 233,80 Eur sumą, dėl kurios 2016 m. gruodžio 31 d. tarp bendrovės ir pareiškėjo sudaryta beprocentinė paskolos sutartis, o 2018 m. gruodžio 31 d. - paskolos sutartis 667 554,44 Eur sumai. Ši paskolos suma yra deklaruota VMI, tačiau mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui pastabų nepateikė. Atliekant metines inventorizacijas, paskolos buvo inventorizuojamos. Aplinkybę, kad iš S. T. gauta paskola buvo panaudota verslo plėtrai, įrodo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų augimas nuo 673 970 Eur 2015 metais iki 2 061 143 Eur 2018 metais. Apyvarta išaugo 3 kartus, o tai patvirtina, kad paskola panaudota tikslingai, todėl VMI turėjo galimybę ir pareigą, kilus įtarimų dėl lėšų kilmės, pareikalauti paaiškinimų, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė gautos paskolos deklaraciją 2016–2018 m. Antra, MGK nurodė, jog pareiškėjas pateikė 4 raštelių kopijas, prašydamas prijungti šiuos dokumentus prie nagrinėjamos mokestinės bylos. Šie dokumentai aiškiai paneigia Komisijos poziciją, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų dėl grynųjų pinigų perdavimo fakto, o tarpusavio pasitikėjimo santykiuose, kai sutartys vykdomos tarp giminystės ryšiais susaistytų asmenų, rašteliai įprastai net nefigūruoja. Pareiškėjo teigimu, šalys pasirašo sutartį ir tik tuo atveju, jeigu kiltų ginčas, tai jau būtų šalių ginčo objektas, o ne mokestinės institucijos. Kadangi ginčo tarp šalių dėl perduotų pinigų nekilo, todėl abi šalys patvirtina, kad pinigai buvo perduoti. Trečia, MGK atsižvelgė į R. F. mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, kad neva S. T. yra pripažintas nemokiu, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog šiuo metu esamoje geopolitinėje situacijoje, kai Rusijos Federacija pradėjo karą prieš Ukrainą, pasitikėti R. F. pateiktais duomenimis ir bendradarbiauti su R. F. institucijomis negalima, kadangi tai gali būti siekis pakenkti Lietuvos Respublikos piliečiams bei valstybei. Ketvirta, pažymi, kad paskolos grąžinimas nėra Komisijos ginčo dalykas, kadangi paskolos davėjas, prieš pasirašydamas paskolos sutartį, turi įvertinti, ar paskolos gavėjas bus pajėgus grąžinti paskolą. Kadangi pareiškėjo gauti pinigai paskolos būdu nebuvo jo materialiems poreikiams patenkinti, o paskolos suma buvo skirta verslo vystymui, todėl iš esmės tai yra investicija ir pareiškėjas tikisi, kad ši investicija atsipirks. Penkta, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, net jeigu ir būtų laikoma, jog jis neįvykdė pareigos pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 42¹ straipsnio 1 dalį, tai dar nesudaro pagrindo laikyti, jog tokios paskolos sutarties apskritai nebuvo. Deklaracijos neužpildymas nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas negavo pinigų pagal paskolos sutartį, kadangi formalumas nėra aukščiau už turinį.

Teigia, kad Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN05-443 ir objekto pridavimas 2016 m. sausio 12 d. rodo, jog statybos darbai vyko 10 metų. Tai, kad buvo mokama už vandenį, elektrą ir šiukšles, nėra įrodymas, jog objektas buvo pastatytas anksčiau, kadangi statybos darbų eigoje yra reikalinga ir elektros energija, ir vanduo, taip pat susidaro šiukšlės, kurias reikia išvežti. Statybos vyko ūkio būdu, o vykdant tokias statybas nereikia statybos vadovo, nėra pildomas statybos žurnalas, statytojas pats atsako už statybos darbų kokybę ir saugumą. Be to, pagal gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos duomenis nustatyta, kad gyvenamojo namo statybos baigtos 2014 m. (byloje užfiksuotas 100 proc. statybų baigtumas), tačiau užbaigtą namo statybą sutuoktiniai įregistravo tik 2016 m. sausio 12 d. Minėtame dokumente nurodyta, kad 176,63 kv. m bendro ploto namo statybos rangos būdas – ūkio būdu, užfiksuota gyvenamojo namo statybų (atkuriamoji) vertė 2016 m. sausio 12 d. – 146 000 Eur. Minėto namo statybai sutuoktiniai 2006 m. iš AB Swedbank gavo 200 000 Lt kreditą, kurį 2008 m. refinansavo AB Luminor Bank (buvęs Nordea Bank Finland Plc) ir papildomai sutuoktiniams suteikė 100 000 Lt sumos kreditą namo statybai. Patikrinimo metu, įvertinus tai, kad pagal kredito sutarties sąlygas bankai finansavo iki 85 proc. numatomos statybų kainos, atsižvelgus į rašytinį patvirtinimą, kad iš kreditų įstaigų gautos lėšos (300 000 Lt) buvo panaudotos pagal paskirtį, t. y. namo statybai, darytina išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų. Patikrinimo akte nurodyta, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas, bet ir savo asmenines lėšas. Tai patvirtina nustatytas faktas, kad M. K. mama pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį padovanojo jai 113 000 Lt, kurie buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Patikrinimo akte pažymėta, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, kad namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt).

Nurodo, kad nekilnojamojo turto mokestis įvestas 2005 m. birželio 7 d. priėmus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Pagal šį įstatymą konkretaus nekilnojamojo turto mokestinė (vidutinė rinkos) vertė nustatoma, į vertinimo modelį įrašius projekte nustatytų nekilnojamojo turto charakteristikų reikšmes. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas – tai metodas, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kadangi atkuriamosios vertės suma nustatyta priduodant objektą 2016 m. sausio 12 d., tai tiek kainuotų būtent šiai datai pastatyti tokį pastatą. Mano, kad MGK reikalavimas, jog pareiškėjas turėjo išsaugoti nuotraukas ar pirkimo kvitus, kurie pagrįstų, kad namo statyba vyko ir 2014, 2015 ir 2016 metais, yra perteklinis ir nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, vartojimo išlaidos skaičiuojamos vadovaujantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, paskelbtais Statistikos departamento internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt. Skaičiuodami pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas specialistai pritaikė priskiriamas miesto gyventojams, neatsižvelgdami, kad šie asmenys turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, visiems buvo pritaikytos vienodos išlaidos, neatsižvelgiant į vartojimo poreikius bei gyvenimo būdą. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms. Toks vartojimo išlaidų skaičiavimas, neatsižvelgiant į gyvenimo būdą ir vartojimo išlaidų struktūrą, turėjo įtakos specialistų išvadų rezultatams, nes, tikėtina, išlaidos buvo užaukštintos. Aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo gyvenamąsias vietas mieste, nesudaro pagrindo teigti, jog jie faktiškai gyveno mieste. Priešingai, tai tėra formalus veiksmas, kuris neturėtų būti lemiamas sprendžiant, kokias išlaidas patyrė pareiškėjas ir jo šeima. Pažymi, kad net ir turint pirkimo čekius per ilgą laikotarpį jie įprastai išblunka ir nebesimato reikiamos informacijos, o mokesčių administratorius nenurodė jokių teisės aktų, kurie įpareigotų mokesčių mokėtojus kaupti pirkimo čekius neapibrėžtą terminą.

Atkreipia dėmesį, kad Komisija, nurodydama, jog 2022 m. liepos 12 d. konsultacinę išvadą (toliau – ir Konsultacinė išvada) sudaro 41 klausimas, pati sprendime paanalizavo vos keletą jų ir vien pagal tai sprendė, jog Konsultacinė išvada nepaneigia patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas pabrėžia, kad Konsultacinė išvada išsamiai ir aiškiai išdėsto visus argumentus, dėl ko paskolos sutartis yra teisėta. Mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, jog paskolos sutartis būtų nuginčyta, t. y. kad būtų pripažinta neteisėta. Mano, kad mokesčių administratorius turėtų turėti neginčijamus įrodymus, jog paskolos sutartis tarp šalių neegzistavo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra ir mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas vykdė neteisėtą veiklą ir neva iš jos gavo kvestionuojamą pinigų sumą.

Atsakovė VMI atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar VMI pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Paaiškina, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama 2020 m. gegužės 26 d. pavedimą tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1190, atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už 2015–2018 m. laikotarpį ir 2022 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo, taikydama MAĮ 70 straipsnį, apskaičiavo papildomai mokėtiną 91 431 Eur GPM. Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. gautos pareiškėjo pastabos dėl Patikrinimo akto. Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 28 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0680-152 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 91 431 Eur GPM, 36 909,27 Eur GPM delspinigius ir 45 715 Eur GPM baudą. Pareiškėjas padavė skundą VMI, kuri VMI Sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pareiškėjas padavė skundą MGK, kuri MGK Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą.

Teigia, kad siekdama nustatyti pareiškėjo ir jo sutuoktinės M. K. piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2015 m. sausio 1 d.), Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 1997 m. spalio 11 d. (darbo santykių pradžios) iki (duomenys neskelbtini) (santuokos įregistravimo), taip pat sutuoktinių laikotarpio nuo (duomenys neskelbtini) (santuokos įregistravimo) iki 2014 m. gruodžio 31 d. pajamų ir išlaidų analizę. Nurodo, kad Klaipėdos AVMI pagrįstai vertino ankstesniais laikotarpiais atsiradusias faktines aplinkybes, o MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms. Tokiai VMI pozicijai pritarė ir MGK, konstatuodama, jog MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, mokesčių administratorius teisingai vadovavosi MAĮ nuostatomis ir LVAT praktika. Akcentuoja, kad Klaipėdos AVMI nustatė, jog V. P. (V. P.) ir G. P., t. y. pareiškėjo sutuoktinės tėvai, iš kurių buvo gautos piniginės dovanos, nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593).

Atsakovė pažymi, jog Patikrinimo akte tiek vertinimo metodas, tiek informacijos šaltiniai yra nurodyti, jame pažymėta, kad buvo pasirinktas Taisyklių 6.3.3 papunktyje nurodytas išlaidų vertinimo metodas, kuris gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Patikrinimo aktas pasirašytas elektroniniu būdu, byloje yra pateikti elektroninio dokumento nuorašo detalūs metaduomenys, iš kurių matoma tikrinimą atlikusi mokesčių administratoriaus pareigūnė, t. y. jos pareigos, vardas bei pavardė.

Pažymi, kad apie galimybę susipažinti su bylos dokumentais pareiškėjas buvo informuotas Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (28.1Mr) D2-2921. Iš Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. gautų pareiškėjo pastabų turinio matyti, kad jo atstovas į Klaipėdos AVMI buvo atvykęs 2022 m. gegužės 16 d. Klaipėdos AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo taip pat pažymėta, kad susipažinimui buvo pateikti visi dokumentai, esantys prie Patikrinimo akto.

Pažymi, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI pateikė tarp jo ir S. T. 2015 m. vasario 2 d. sudarytą paskolos sutartį dėl 1 500 000 Eur paskolos suteikimo. Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pagal paskolos sutartį iš savo krikšto tėvo, R. F. piliečio, S. T. gavo 1 500 000 Eur paskolą, kurios iki šiol (2020 m. liepos 7 d.) nėra grąžinęs. Paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas yra iki 2022 m. spalio 30 d., joje taip pat pažymėta, kad piniginės lėšos skolinamos paskolos gavėjo valdomos Lietuvoje registruotos įmonės veiklos vystymui. Pagal paskolos sutarties sąlygas, palūkanos nėra mokamos (numatytas 0,01 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą grąžinti dieną mokėjimas), sutartyje jokios paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Paskolos sutartyje nurodyta, kad skolinamos 1 500 000 Eur piniginės lėšos paskolos gavėjui bus perduodamos grynaisiais pinigais, pinigines lėšas bus galima perduoti ir dalimis, o pats lėšų perdavimas bus vykdomas Europos Sąjungos teritorijoje. Paskolos gavėjas įsipareigoja pinigines lėšas grąžinti taip pat grynaisiais pinigais, pasirašant pinigų priėmimo-perdavimo aktus. Pareiškėjas minėtame paaiškinime nurodė, kad paskolos lėšas jis gavo eurais, lėšos buvo jam perduodamos dalimis: „2015 m. aš gaudavau kiekvieną savaitę apie 15 000 Eur, 2016 m. kovo mėnesį aš gavau apie 200 000 Eur, balandžio mėnesį gaudavau po 15 000 Eur kiekvieną savaitę ir taip buvo iki rugpjūčio mėnesio galo, už paskutinius keturis mėnesius 2016 m. aš gavau apie 340 000 Eur“. Atsakydamas į klausimą, kas be jo ir paskolos davėjo dalyvavo pasirašant sutartį ir perduodant pinigus, nurodė, kad pasirašant paskolos sutartį dalyvavo Maskvoje gyvenanti jo teta, o piniginių lėšų perdavimą keletą kartų matė jo tėvas A. K. (A. K.) (miręs (duomenys neskelbtini)). Atsakydamas į klausimą, kodėl paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, pareiškėjas nurodė, kad sutartis buvo sudaryta su krikšto tėvu, kuris pareiškėju labai pasitiki bei pažymėjo: „man notarinio sandorio nereikėjo, nes tai paskolos davėjo pasirinkimas“. Taigi, Klaipėdos AVMI konstatavo, kad pareiškėjas iš S. T. 1 500 000 Eur piniginių lėšų realiai negavo, paskolos sutartis sudaryta su giminystės, draugystės (krikšto tėvas) ryšiais susijusiu asmeniu, siekiant vienintelio tikslo – sukurti pajamų šaltinį, t. y. sutartis įforminta kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių.

VMI remiasi MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad Klaipėdos AVMI nustatė, jog pareiškėjas informacijos apie paskolos sutartį VMI nepateikė, nors šis sandoris atitinka visas aukščiau nurodytas sąlygas. Pažymi, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, 31 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d.), nustatyta, kad gyventojai pranešimą mokesčių administratoriui pateikia iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Nepaisant to, kad duomenų apie sudarytas paskolų sutartis mokesčių administratoriui nepateikimas yra pakankamas tam, kad įrodymų leistinumo aspektu šios sutartys nebūtų vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, Klaipėdos AVMI papildomai, siekdama išsiaiškinti S. T. finansines galimybes 2015 m. paskolinti pareiškėjui paskolos sutartyje nurodytą 1 500 000 Eur sumą bei nustatyti su skolinimo sandoriu susijusias kitas faktines aplinkybes, išsiuntė paklausimą R. F. mokesčių administratoriui. R. F. mokesčių administratorius 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad R. F. mokesčių mokėtojas S. T. kviečiamas į apklausą neatvyko; mokesčių administratorius buvo nuvykęs į S. T. deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau išvykos metu faktinė nurodyto asmens buvimo vieta nenustatyta. Pagal R. F. pateiktą informaciją, S. T. duomenų apie 2013–2018 m. gautas pajamas nedeklaravo. R. F. mokesčių administratorius, išanalizavęs S. T. Rusijoje registruotose kredito įstaigose turimas sąskaitas, S. T. su pareiškėju vykdytų tarpusavio piniginių operacijų nenustatė. R. F. mokesčių administratorius savo pranešime pažymėjo, kad, vadovaujantis Maskvos miesto Arbitražo teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas realizuotas varžytynių metu. Pagal R. F. pateiktus duomenis, S. T. turtas varžytynėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo du bankai, minėtam asmeniui nevykdant skolinių įsipareigojimų.

Pažymi, kad Patikrinimo akte išdėstytas Klaipėdos AVMI išvadas lėmė ne tik R. F. mokesčių administratoriaus pateikti duomenys, bet ir mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Klaipėdos AVMI Patikrinimo akte nurodė, kad išvadas grindžia šiomis aplinkybėmis: paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis paskolų sandoriams būdingomis sąlygomis, joje nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolos sandoris nepatvirtintas notariškai; nepateikti dokumentai, pagrindžiantys grynųjų pinigų perdavimo faktą; paskolos sandorio įforminimo datai (2015 m. vasario 2 d.) pats S. T. turėjo neįvykdytų įsipareigojimų dviem Rusijos kredito įstaigoms, kurioms turėjo mokėti ne tik kredito įmokas, bet ir palūkanas; S. T. laiku nebevykdant savų skolinių įsipareigojimų, inicijuotos išieškojimo procedūros, o 2015 m. spalio 23 d. jo turimas turtas parduotas varžytynėse; 2016 m. birželio 6 d. S. T. pripažintas nemokiu; paskolos sutartyje nurodyta 1 500 000 Eur sumos paskola net 2,4 kartus viršijo sutuoktinių K. 2015–2018 m. laikotarpiu, t. y. per ketverius metus, gautas pajamas; pareiškėjas jo 2019 m. vykdytos stebėsenos metu pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime (forma FR0698) duomenų apie 2014–2017 m. laikotarpiu gautas paskolas nepateikė; pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 42¹ straipsnio nuostatomis, nepateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo (forma PRC907) apie sudarytus sandorius, kuriame turėjo deklaruoti 2015 m. įformintą paskolos sutartį. Atsakovė akcentuoja, kad situacija, kai nors ir giminystės, artimais bei draugiškais santykiais susiję asmenys tariamai skolina dideles pinigų sumas, nenumatydami įprastų tokių sandorių užtikrinimo priemonių (garantijų, įkeitimo), nėra vertintinos kaip įprasta gyvenimo praktika. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesinaudojo savo teisėmis mokestinio patikrinimo metu dėl įrodymų teikimo, o dokumentus, sietinus su piniginių lėšų pagal paskolos sandorį, perdavimu, pradėjo teikti tik nagrinėjant mokestinį ginčą MGK, nenurodydamas pagrįstų tokių savo veiksmų dalyvaujant įrodinėjimo procese argumentų.

Teigia, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN05-443 vykdė gyvenamojo namo statybas. Klaipėdos AVMI konstatavo, kad minėto gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdyti ne ilgiau kaip iki 2009 m. bei kad jo statybos išlaidos sudarė ne mažiau kaip 352 876 Lt. Išvadą, kad gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdyti ne ilgiau kaip iki 2009 m., Klaipėdos AVMI grindė aplinkybe, jog ortofotografiniame žemėlapyje užfiksuotose namo fotonuotraukose (duomenys iš interneto svetainės www.maps.lt) nenustatyti jo vaizdo skirtumai. Taip pat atsižvelgė į tai, kad 2008 m. papildomai sutuoktiniams suteiktas 100 000 Lt kreditas buvo skirtas jau pastatyto namo remontui (tokia paskirtis nurodyta kredito sutartyje), ir į tai, kad M. K. už minėto namo komunalines paslaugas (elektrą, buitinių atliekų išvežimą) atsiskaitymus vykdė nuo 2006 m. Išvadą, kad gyvenamojo namo statybos išlaidos sudarė ne mažiau kaip 352 876 Lt, Klaipėdos AVMI grindė VĮ Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina. Klaipėdos AVMI nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2016 m. sausio 12 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyta, kad namas buvo statomas ūkio būdu, iš VĮ Registrų centro 2014 m. nustatytos 146 000 Eur (504 108 Lt) statybų kainos atėmus statybvietės įrengimo, darbo užmokesčio ir pridėtines išlaidas (kurios nepatiriamos, statant ūkio būdu), kurios vidutiniškai sudaro 30 proc. visų statybos sąnaudų (2006–2013 m. duomenimis), apskaičiuota gyvenamojo namo, statyto ūkio būdu, statybos kaina 102 200 Eur (146 000 Eur – (146 000 x 30 proc.), kuri yra artima sutuoktinių iš bankų 2006 m. ir 2008 m. gautų kreditų (300 000 Lt), skirtų namo statybai, sumai. Pažymėjo, kad, įvertinus tai, jog pagal kredito sutarties sąlygas bankai finansavo iki 85 proc. numatomos statybų kainos (300 000 : 85 proc. = 352 941), bei atsižvelgiant į pareiškėjo rašytinį patvirtinimą, kad iš kreditų įstaigų gautos lėšos (300 000 Lt) buvo panaudotos pagal paskirtį (t. y. namo statybai), padaryta išvada, kad sutuoktiniai patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų. Tai, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas (300 000 Lt), bet ir asmenines lėšas, patvirtina nustatytas faktas, kad M. K. motina pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. VM9-4907, jai padovanojo 113 000 Lt, kurie, kaip nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu (prieš parduodant nekilnojamąjį turtą) nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, kad namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt). Kadangi pareiškėjas nepateikė gyvenamojo namo statybų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, VMI vertina, kad Klaipėdos AVMI pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija yra nenuosekli – pareiškėjo atstovas 2022 m. kovo 1 d. rašte Nr. 03/01 nurodė, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas dar 2006 m. ir tuo metu faktiškai pradėtas naudoti, taip pat paaiškino, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo privaloma statinio statybos užbaigimą registruoti nustatytais terminais. Be to, akcentavo, kad šis turtas buvo išlaikytas 10 metų, iki 2016 m., o po to parduotas.

Patikrinimo akte pažymėta, kad vertinant 2004–2012 m. laikotarpiu patirtas išlaidas buvo pasinaudota surinktais ir susistemintais Statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines tokio pobūdžio išlaidas vienam namų ūkio nariui, o 2013–2018 m. laikotarpio išlaidos nustatytos pagal bankų sąskaitų išrašų duomenis, t. y. nustatytos faktinės vartojimo išlaidos. Klaipėdos AVMI pažymėjo, kad pagal mokestinio patikrinimo metu pateiktus kredito įstaigų duomenis nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjo šeimos 2004–2012 m. laikotarpiu patirtų visų faktinių vartojimo išlaidų, kadangi įplaukos į asmenines sąskaitas, t. y. su darbo santykiais susijusios pajamos, kredito įstaigų suteiktos paskolos, buvo išgryninamos. Klaipėdos AVMI nurodė, kad pagal Statistikos departamento duomenis, vidutinės namų ūkio vartojimo piniginės išlaidos vienam didžiųjų miestų (pastaba – sutuoktinių 2004–2012 m. laikotarpiu deklaruota gyvenamoji vieta Klaipėdos mieste) namų ūkio nariui per metus sudarė (laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., eliminavus išlaidas ryšiams, būstui, kurui ir energijai, šios išlaidos mokestinio patikrinimo metu vertintos pagal faktiškai nustatytus duomenis), suapvalinus iki sveikojo skaičiaus: 2004 m. – 7 371 Lt, 2005 m. 8 564 Lt, 2006 m. – 9 674 Lt, 2007 m. – 10 976 Lt, 2008 m. – 9 410 Lt, 2009 m. – 7 781 Lt, 2010 m. – 7 517 Lt, 2011 m. – 7 863 Lt, 2012 m. – 8 589 Lt. Taip pat pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog K. dukra (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo nepilnametė ir gyveno su tėvais, todėl vaikui tenkančios vartojimo išlaidos buvo padalintos abiem tėvams ir paskaičiuotos atėmus pinigines išlaidas alkoholiui ir tabako gaminiams, būstui, kurui ir energijai (už 2008–2012 m.), ryšiams, transportui, restoranams ir viešbučiams, tokiu būdu nustatyta, kad ½ vaiko vartojimo išlaidų sudarė: 2004 m. – 2 733 Lt, 2005 m. – 3 147 Lt, 2006 m. – 3 489 Lt, 2007 m. – 3 969 Lt, 2008 m. – 3 464 Lt, 2009 m. – 2 865 Lt, 2010 m. – 2 767 Lt, 2011 m. – 2 894 Lt, 2012 m. – 3 275 Lt. VMI vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog, kaip nurodo pareiškėjas, jo šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms.

Pažymi, kad Taisyklių 16 punkte nustatyta, jog tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Pareiškėjo atstovas kartu su 2022 m. kovo 1 d. raštu Nr. 03/01 pateikė vieną dokumentą (2006 m. gegužės 27 d. Pinigų priėmimo kvitas Nr. 0260594), pagrindžiantį pareiškėjo šeimos išlaidas už suvartotą elektros energiją. Be to, duomenys apie išlaidas komunalinėms paslaugoms atsispindi ir bankų sąskaitų išrašuose. Nors pareiškėjas nurodo, kad turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, tačiau Gyventojų registro duomenimis, tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės gyvenamoji vieta buvo deklaruota Klaipėdos mieste. Taip pat pareiškėjo ir jo sutuoktinės metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir prašymuose pervesti iki 2 proc. pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą, už 2006–2012 metus nurodyti gyvenamosios vietos adresai Klaipėdos mieste.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi jame išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje, apie kurį pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 68-72 ir MGK 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-159 teisėtumo ir pagrįstumo.

Proceso dalyvių paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir MGK bylos Nr. 7–126/2022 (toliau – ir MGK byla) medžiaga nustatyta, kad S. K. ir M. K. (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką; sutuoktiniai turi dukrą A. K., gim. (duomenys neskelbtini)

Pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 5 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 proc. akcijų, ir direktorius, o nuo 2015 m. liepos 22 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 proc. akcijų.

Klaipėdos AVMI laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2022 m. kovo 30 d. atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2020 m. birželio 30 d. iki 2021 m. birželio 8 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2021 m. birželio 9 d. iki 2021 m. birželio 14 d. gautos informacijos įvertinimui dėl GPM bazės nustatymo, sustabdytas nuo 2021 m. birželio 14 d. iki 2022 m. vasario 1 d. dėl informacijos gavimo iš užsienio valstybės mokesčių administratoriaus ir Lietuvos Respublikos institucijų, pratęstas nuo 2022 m. vasario 2 d. iki 2022 m. vasario 4 d. papildomai gautos informacijos įvertinimui dėl mokesčių mokėtojo GPM bazės nustatymo, sustabdytas nuo 2022 m. vasario 4 d. iki 2022 m. vasario 24 d. dėl duomenų ir dokumentų iš mokesčių mokėtojo gavimo, pagal duotą 2022 m. vasario 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (27.13 Mr) FR0706-139, bei informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. kovo 30 d. dėl gautos informacijos įvertinimo ir patikrinimo užbaigimo. Patikrinimo metu buvo tikrinamas GPM laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Mokestinis patikrinimas inicijuotas Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento IV skyriui atlikus pareiškėjo stebėsenos veiksmus ir nustačius gautų pajamų neatitikimą patirtoms išlaidoms.

Klaipėdos AVMI Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuota mokėtino į biudžetą 91 431 Eur GPM, iš jų: 6 155 Eur GPM už 2015 m., 19 357 Eur GPM už 2016 m., 13 520 Eur GPM už 2017 m. ir 52 399 Eur GPM už 2018 m. (MGK bylos II t., b. l. 111–127).

Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. buvo gautos pareiškėjo rašytinės pastabos dėl Patikrinimo akto (MGK bylos II t., b. l. 66–69).

Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 28 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0680-152 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 91 431 Eur GPM, 36 909,27 Eur GPM delspinigius ir 45 715 Eur GPM baudą (MGK bylos II t., b. l. 53–63).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pateikė skundą VMI (MGK bylos I t., b. l. 41–52).

VMI Sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0680-152, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas (MGK bylos II t., 45–49).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, pateikė skundą Komisijai (MGK bylos I t., b. l. 2–11), prašydamas panaikinti VMI Sprendimą, tačiau Komisija Sprendimu nusprendė patvirtinti VMI Sprendimą.

Pareiškėjas dėl minėtų VMI ir MGK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė arba neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės, arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-1108/2006). Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-488-556/2017, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–926/2011).

Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas vertins mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, taip pat tai, ar kiekvienu pareiškėjo ginčijamu klausimu buvo išlaikyta įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcija tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus, taip pat, ar pareiškėjas pateikė paaiškinimus, lygiaverčius mokesčių administratoriaus surinktiems, bei įrodymus, kurie galėtų objektyviai paneigti mokesčių administratoriaus išvadas ar leistų jomis abejoti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės M. K. 2015–2018 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ne mažiau kaip 1 201 777 Eur, šios lėšos panaudotos paskolos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ suteikimui, nekilnojamojo turto įsigijimui, piniginių lėšų pervedimui į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitas ir kitoms išlaidoms, kurių pajamų šaltinių mokesčių mokėtojas negalėjo pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsniu ir 3.117 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad sutuoktinių gautos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kiekvienas iš jų privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, todėl S. K. priskiriama ½ bendros sutuoktinių įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų bei nedeklaruotų pajamų sumos: 2015 m. – 39 586 Eur (79 172 Eur/ 2), 2016 m. – 127 424 Eur (254 848 Eur/ 2), 2017 m. – 88 925 Eur (177 851 Eur/ 2), 2018 m. – 344 953 Eur (689 906 Eur/ 2). Taigi mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas 91 431 Eur GPM, nustačius, kad S. K. 2015–2018 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 600 888 Eur pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM.

Kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme, MAĮ ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

Dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 4 dalies 1 punkte yra įtvirtinta MAĮ 68 straipsnio 1 dalies išimtis, t. y. kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima, kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį).

Pasisakant dėl pareiškėjo motyvų, kad mokesčių administratorius, tikrindamas GPM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį, t. y. už 2015–2018 m., negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, pritartina MGK bei VMI pozicijai, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018; ir kt.).

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas bei jų išaiškinimus matyti, kad mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas vykdant 2020 m. gegužės 26 d. pavedimą tikrinti Nr. (28.1)FR0773-11190, mokesčių administratorius tikrino GPM už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Norėdama nustatyti pareiškėjo ir jo sutuoktinės piniginių lėšų likutį patikrinimo pradžiai, t. y. 2015 m. sausio 1 d., Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 1997 m. spalio 11 d. (darbo santykių pradžios) iki (duomenys neskelbtini) (santuokos įregistravimo) bei sutuoktinių laikotarpio nuo (duomenys neskelbtini) (santuokos įregistravimo) iki 2014 m. gruodžio 31 d. pajamų ir išlaidų analizę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad aukščiau minėta LVAT praktika prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nepagrindė savo pozicijos, kadangi atliekant patikrinimą buvo remtasi ankstesniais laikotarpiais atsiradusiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti tik už 2015–2018 m. laikotarpį. Taigi mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos ne už ilgesnį laikotarpį, negu leidžia įstatymas, todėl konstatuotina, kad MAĮ 68 straipsnio nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo senaties termino nebuvo pažeistos, o mokesčių administratorius teisingai vadovavosi MAĮ nuostatomis ir LVAT praktika. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl senaties termino atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl vertinimo metodo, informacinių šaltinių, Patikrinimo akto pasirašymo

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 straipsnio 2 dalis). Ši tvarka yra nustatyta Taisyklėse.

Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą mokesčių administratorius gali atlikti už MAĮ 68 straipsnyje nustatytą mokesčio apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpį. Taisyklių 6.3 papunktyje įtvirtinta, jog, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklausys nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: 6.3.1. palyginamąjį; 6.3.2. analogijos; 6.3.3. išlaidų; 6.3.4. grynosios vertės; 6.3.5. lėšų bankų sąskaitose; 6.3.6. ekonominių modelių; 6.4. atsižvelgia į kitas reikšmingas aplinkybes. Atliekant vertinimą turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas aplinkybes (konkurencinę padėtį, veiklos sąlygas, pobūdį, specifiką ir kita), jeigu jų tiesioginė įtaka gali būti įvertinta. Jeigu nėra galimybės įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitu būdu pagrįsti minėtų aplinkybių įtakos, tokiu atveju mokesčių administratorius skaičiavimų tikslinti neprivalo.

Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Toks vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 14–17 punktai).

Patikslintame skunde pareiškėjas teigia, jog Patikrinimo akte nėra jokios informacijos, jog mokesčių administratorius, priimdamas Patikrinimo aktą, būtų taikęs nors vieną aukščiau nurodytą vertinimo metodą, nenurodė, kokiais informaciniais šaltiniais vadovavosi Patikrinimo akte, o taip pat Patikrinimo aktas nėra pasirašytas jį atlikusio mokesčių administratoriaus pareigūno.

Tačiau teismas su šiais pareiškėjo argumentais kategoriškai nesutinka ir pažymi, kad Patikrinimo akte (30 psl.) yra aiškiai nurodoma, jog, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes bei turimą informaciją, pasirenkamas Taisyklių 6.3.3 papunktyje nurodytas išlaidų vertinimo metodas, taip pat paaiškintas tokio pasirinkimo pagrindas. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo nurodomas vertinimo metodas ar informaciniai šaltiniai, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad iš į bylą pateikto Patikrinimo akto matyti, jog jis pasirašytas elektroniniu būdu, tai patvirtina pateikti jo detalūs metaduomenys (MGK bylos II t., b. l. 111 antra pusė), iš kurių matoma tikrinimą atlikusios mokesčių administratoriaus pareigūnės pareigos, vardas bei pavardė, t. y. „J. Z., Vyriausiasis specialistas, Gyventojų patikrinimų skyrius“. Be to, teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šių aplinkybių (dokumento nepasirašymo) neginčijo nei teikdamas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, nei teikdamas skundus VMI ir MGK. Teismui nustačius, kad Patikrinimo aktas pasirašytas tinkamai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip niekuo nepagrįsti.

Dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga

MAĮ 155 straipsnyje įtvirtinta, kad centrinis mokesčių administratorius per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai (1 dalis). Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga (2 dalis).

Pareiškėjo teigimu, nuo pirminio patikrinimo jis siekė susipažinti su bylos dokumentais, tačiau nuolat gaudavo atsakymą, kad su medžiaga susipažinti negali dėl duomenų apsaugos, o dėl tokių VMI veiksmų galima daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė savo turimais dokumentais nėra užtikrinta, dokumentai yra neteisėtai gauti arba neatitinkantys pareikštų kaltinimų pareiškėjui.

Iš rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjui atstovaujantis advokatas 2022 m. balandžio 11 d. raštu (MGK bylos II t., b. l. 78) kreipėsi į Klaipėdos AVMI, teigdamas, jog Patikrinimo akte nurodoma, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama mokestinį tikrinimą, vadovavosi Ispanijos Karalystės mokesčių administratoriaus ir R. F. mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis. Tuo pagrindu pareiškėjo atstovas prašė išduoti nurodytų mokesčių administratorių dokumentų kopijas, taip pat kopijas dokumentų, susijusių su banko paskola, kurių pagrindu Klaipėdos AVMI vadovavosi, rengdama patikrinimo akto turinį.

Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (28.1 Mr)-D2-2665 „Dėl prašymo pateikti dokumentų kopijas) (MGK bylos II t., b. l. 77), atsakydama į minėtą paklausimą, pateikė pareiškėjo atstovui užsienio šalių mokesčių administratorių pateiktų dokumentų bei Lietuvoje registruotos kredito įstaigos paskolos sutarties kopijas, susijusias su Patikrinimo aktu. Prieduose pažymėta, kad pridedama 113 lapų.

Pareiškėjo atstovas 2022 m. balandžio 21 d. raštu (MGK bylos II t., b. l. 76) kreipėsi į Klaipėdos AVMI dėl pateiktų dokumentų, nurodydamas, kad Klaipėdos AVMI pateikė dalį dokumentų ne valstybine kalba, o taip pat nėra teisės aktus atitinkančių duomenų apie oficialias įstaigas, kurios teikė informaciją Klaipėdos AVMI. Pažymėjo, kad priedai turi būti išversti į valstybinę kalbą, taip pat atitikti kitus teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (28.1 Mr)-D2-2921 „Dėl dokumentų pateikimo ir S. K. sprendimo siuntimo“ (MGK bylos II t., b. l. 74–75) nurodė, kad pagal 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir R. F. Vyriausybės Sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei 2003 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos ir Ispanijos Karalystės Sutarties dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos 27 straipsnio nuostatas bet kokia Susitariančiosios Valstybės gaunama informacija laikoma konfidencialia, tokią gautą informaciją mokesčių administratorius gali paskelbti per viešus teismo procesus arba teismo sprendimuose, todėl 2022 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (28.1 Mr)-D2-2665 S. K. buvo pateiktas mokesčių administratoriaus patvirtintas R. F. mokesčių administratoriaus pateikto atsakymo (originalo kalba) nuorašas bei Ispanijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų kopijos. Kaip matyti, pareiškėjo atstovas buvo informuotas apie galimybę atvykti į Klaipėdos AVMI susipažinti su prašomais dokumentais / duomenimis ir esant poreikiui pasidaryti kai kurių dokumentų, kuriuos mokesčių administratorius, vadovaujantis aukščiau minėtomis sutartimis, gali pateikti mokesčių mokėtojui, kopijas.

Pareiškėjo atstovas 2022 m. gegužės 2 d. rašte (MGK bylos II t., b. l. 72) nurodė, kad Klaipėdos AVMI nepateikė informacijos, ar mokesčių administratorius yra parengęs S. K. teiktų dokumentų priedus lietuvių kalba, taip pat informaciją apie gautus nevalstybine kalba pateiktus dokumentus iš kitų valstybių mokesčių administratorių, todėl prašė šią informaciją pateikti.

Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (28.1 Mr)-D2-3225 (MGK II t., b. l. 70–71) pateikė pareiškėjo atstovui turimų į lietuvių kalbą išverstų dokumentų kopijas bei parengtą R. F. mokesčių administratoriaus pateikto atsakymo vertimo į lietuvių kalbą išrašą. Kartu pridėjo Ispanijos kredito įstaigos pateiktuose išrašuose nurodytų operacijų pavadinimų ir Ispanijoje registruoto nekilnojamojo turto perleidimo nuosavybėn sandorius patvirtinančių dokumentų vertimus į lietuvių kalbą (kopijas) bei R. F. mokesčių administratoriaus pateikto atsakymo vertimo į lietuvių kalbą išrašą. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo išaiškinta, jog šis raštas gali būti apskųstas ABTĮ tvarka, skundą paduodant Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui arba Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams ne vėliau kaip per mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos. Teismas pabrėžia, kad nei šioje byloje, nei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nėra duomenų apie tai, jog šis raštas būtų apskųstas, todėl laikytina, kad pareiškėjas sutiko su jam pateikta informacija ir jos turiniu bei apimtimi.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apie galimybę susipažinti su bylos dokumentais pareiškėjas ir jo atstovas buvo informuoti, tokia galimybė jiems buvo suteikta, be to, iš Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. gautų pareiškėjo rašytinių pastabų turinio dėl Patikrinimo akto (MGK bylos II t., b. l. 66–69) matyti, kad pareiškėjo atstovas į Klaipėdos AVMI buvo atvykęs 2022 m. gegužės 16 d. Duomenų, kad pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Komisiją su prašymu leisti susipažinti su bylos medžiaga ir jam būtų atsakyta ar apskritai nesureaguota į tokį prašymą, į bylą nepateikta, taip pat teismas pažymi, kad ir bylos nagrinėjimo metu teisme pareiškėjas ar jo atstovas nebuvo teikę prašymo susipažinti su MGK byla, kuri teismui yra pateikta popieriniu formatu ir nėra skaitmenizuota, nebuvo atvykę į teismą susipažinti su joje esančiais dokumentais, teismui nebuvo teiktas prašymas dėl duomenų išreikalavimo iš Komisijos ar Inspekcijos, nėra apskųstas Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (28.1 Mr)-D2-3225, kuriuo pateikti vertimai iš Ispanijos ir R. F. įstaigų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisė susipažinti su byloje esančia medžiaga buvo tinkamai užtikrinta tiek Komisijoje, tiek teisme, pareiškėjas teikė paaiškinimus ir įrodymus mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą ir / ar kurios būtų reikšmingos priimant šį sprendimą, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai gintis, pateikdamas savo argumentus ar įrodymus, nežinojo, kuo grindžiamas Patikrinimo aktas, atitinkamai, kad procedūrinis pažeidimas buvo esminis, t. y. toks, dėl kurio galėjo būti priimant neteisėtas sprendimas. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl iš S. T. gautų 1 500 000 Eur piniginių lėšų

Kaip matyti iš bylos duomenų (MGK bylos II t., b. l. 167–169), pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI pateikė tarp jo ir S. T. 2015 m. vasario 2 d. sudarytą paskolos sutartį dėl 1 500 000 Eur paskolos suteikimo. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog pagal Paskolos sutartį iš savo krikšto tėvo, R. F. piliečio, S. T. gavo 1 500 000 Eur paskolą, kurios iki šiol (2020 m. liepos 7 d.) nėra grąžinęs. Paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas – iki 2022 m. spalio 30 d. Paskolos sutartyje taip pat pažymėta, kad piniginės lėšos skolinamos paskolos gavėjo valdomos, Lietuvoje registruotos įmonės veiklos vystymui. Pagal paskolos sutarties sąlygas, palūkanos nėra mokamos (numatytas 0,01 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą grąžinti dieną mokėjimas), sutartyje jokios paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Paskolos sutartyje nurodyta, kad skolinamos 1 500 000 Eur piniginės lėšos paskolos gavėjui bus perduodamos grynaisiais pinigais, pinigines lėšas bus galima perduoti ir dalimis, o pats lėšų perdavimas bus vykdomas Europos Sąjungos teritorijoje. Paskolos gavėjas įsipareigoja pinigines lėšas grąžinti taip pat grynaisiais pinigais, pasirašant pinigų priėmimo-perdavimo aktus. Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad paskolos lėšas jis gavo eurais, lėšos buvo jam perduodamos dalimis: „2015 m. aš gaudavau kiekvieną savaitę apie 15 000 Eur, 2016 m. kovo mėnesį aš gavau apie 200 000 Eur, balandžio mėnesį gaudavau po 15 000 Eur kiekvieną savaitę ir taip buvo iki rugpjūčio mėnesio galo, už paskutinius keturis mėnesius 2016 m. aš gavau apie 340 000 Eur“. Atsakydamas į klausimą, kas be jo ir paskolos davėjo dalyvavo pasirašant sutartį ir perduodant pinigus, nurodė, kad pasirašant paskolos sutartį dalyvavo Maskvoje gyvenanti jo teta, o piniginių lėšų perdavimą keletą kartų matė jo tėvas A. K., miręs (duomenys neskelbtini) Atsakydamas į klausimą, kodėl paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, pareiškėjas nurodė, kad sutartis buvo sudaryta su krikšto tėvu, kuris pareiškėju labai pasitiki, ir pažymėjo: „man notarinio sandorio nereikėjo, nes tai paskolos davėjo pasirinkimas“.

Pagal MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalį nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia VMI informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą (3 dalis).

Taigi Inspekcija, patikrinimo metu nustačiusi, jog pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis atitinka visas aukščiau nurodytas sąlygas, nurodė, kad pareiškėjas informacijos apie paskolos sutartį jai nepateikė. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas iš S. T. 1 500 000 Eur piniginių lėšų realiai negavo, o paskolos sutartis sudaryta su giminystės, draugystės (krikšto tėvas) ryšiais susijusiu asmeniu, siekiant vienintelio tikslo – sukurti pajamų šaltinį, t. y. sutartis įforminta kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Pažymėtina, kad VMI konstatavo, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, 31 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d.) nustatyta, kad gyventojai pranešimą mokesčių administratoriui pateikia iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Nepaisant to, kad duomenų apie sudarytas paskolų sutartis mokesčių administratoriui nepateikimas yra pakankamas tam, kad, įrodymų leistinumo aspektu, šios sutartys nebūtų vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, Klaipėdos AVMI papildomai, siekdama išsiaiškinti S. T. finansines galimybes 2015 m. paskolinti pareiškėjui paskolos sutartyje nurodytą 1 500 000 Eur sumą bei nustatyti su skolinimo sandoriu susijusias kitas faktines aplinkybes, pateikė paklausimą R. F. mokesčių administratoriui. R. F. mokesčių administratorius 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad R. F. mokesčių mokėtojas S. T. kviečiamas į apklausą neatvyko, mokesčių administratorius buvo nuvykęs į S. T. deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau išvykos metu faktinė nurodyto asmens buvimo vieta nenustatyta. Pagal R. F. pateiktą informaciją, S. T. duomenų apie 2013–2018 m. gautas pajamas nedeklaravo. R. F. mokesčių administratorius, išanalizavęs S. T. Rusijoje registruotose kredito įstaigose turimas sąskaitas, S. T. su pareiškėju vykdytų tarpusavio piniginių operacijų nenustatė. R. F. mokesčių administratorius savo pranešime pažymėjo, kad, vadovaujantis Maskvos miesto Arbitražo teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu, S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas realizuotas varžytynių metu. Pagal R. F. pateiktus duomenis, S. T. turtas varžytynėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo du bankai, minėtam asmeniui nevykdant skolinių įsipareigojimų. MGK konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai paskolos sutarties nepripažino kaip tinkamo įrodymo, jog pareiškėjas disponavo 1 500 000 Eur paskolos lėšomis.

Pareiškėjo teigimu, paskolos sutartis sudaryta R. F. ir ji atitinka R. F. civilinio kodekso Antros knygos 808 straipsnio nuostatas, nes sudaryta pagal tos šalies reikalavimus ir jos paskirtis yra verslo plėtra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši suma yra gauta iš nenustatytų šaltinių. Tvirtina, kad notarinė sutartis neturėjo būti sudaryta, kadangi to nereikalauja R. F. teisės aktai. Nurodo, kad šalys tarpusavyje susitarė, jog nebus jokių sandorių užtikrinimo priemonių, o dviejų giminystės ryšiais susijusių asmenų paskolos sutartys yra pagrįstos tarpusavio pasitikėjimo ir siekiu pagelbėti artimam žmogui finansiškai iš to negaunant grąžos. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola skiriama pareiškėjo verslo vystymui, ką, pareiškėjo teigimu, patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės ataskaitos ir apskaitos dokumentai 2015–2018 ūkiniais metais. Pareiškėjas pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu pateikė 4 raštelių kopijas, kurios aiškiai paneigia Komisijos poziciją, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų dėl grynųjų pinigų perdavimo fakto. Nors R. F. mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad neva S. T. yra pripažintas nemokiu, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog šiuo metu esamoje geopolitinėje situacijoje (dėl R. F. pradėto karą prieš Ukrainą), pasitikėti R. F. institucijomis negalima. Pažymi, kad paskolos grąžinimas nėra MGK ginčo dalykas, kadangi paskolos davėjas, prieš pasirašydamas paskolos sutartį, turi įvertinti, ar paskolos gavėjas bus pajėgus grąžinti paskolą, o, kadangi paskolos suma buvo skirta verslo vystymui, todėl tai yra investicija ir pareiškėjas tikisi, kad ši investicija atsipirks. Mano, kad net, jeigu ir būtų laikoma, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos pagal MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalį, tai dar nesudaro pagrindo laikyti, jog tokios paskolos sutarties apskritai nebuvo.

Įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo, ir jomis disponavo (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-476-438/2019). Tokiais atvejais realus lėšų gavimo / negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo / negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo, kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Vis dėlto, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie paskolos gavimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 31 d., t. y. bylos nagrinėjimo teisme metu, pateikė teismui jam paštu S. T. atsiųstas pareiškėjo surašytų ir pasirašytų 2015–2016 m. pakvitavimų kopijas už bendrą 1 430 000 Eur sumą, kurios, pasak pareiškėjo, patvirtina faktą, jog jis gavo iš savo krikšto tėčio įvairias pinigų sumas per jo patikėtus asmenis bei asmeniškai iš paties S. T. pagal 2015 m. vasario 2 d. paskolos sutartį. Paaiškino, kad pareiškėjas šiuo metu gyvena Ispanijoje, Lietuvoje lankosi retai, todėl 2023 m. rugpjūčio pabaigoje grįžęs į Lietuvą gavo pašto siuntą, tik tada turėjo galimybę nuskenuoti kvitų kopijas ir el. paštu atsiųsti atstovui atlikti vertimą bei susisteminimą. Pažymėjo, kad kartu su skundu yra pateikęs pakvitavimus 70 000 Eur sumai, todėl kvitų su juose nurodytomis sumomis suvestinė bendrai yra 1 430 000 Eur sumai. Pažymėtina ir tai, kad teismui apskritai nėra pateikti pakvitavimų originalai, nors pareiškėjas jau nuo 2020 m. gegužės mėn. žinojo apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį patikrinimą, tačiau pakvitavimus pateikė tik teisminio nagrinėjimo metu. Šiuo atveju pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dar iki bylos nagrinėjimo teisme būtų kreipęsis į S. T. dėl šių pakvitavimų gavimo, t. y. nėra įrodymų, kad pareiškėjas, pavyzdžiui, būtų elektroniniais laiškais, telefono žinutėmis arba registruotąja siunta prašęs pateikti jam itin svarbius įrodymus. Teismas šiuo atveju pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jis retai lankosi Lietuvoje, todėl negalėjo anksčiau gauti minėtų pakvitavimų, laiko gynybine pozicija, kadangi nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų negalėjęs atvykti į Lietuvą dėl sveikatos problemų ar kitų svarbių priežasčių ir teikti dokumentų, pagrindžiančių jo argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teismui 2023 m. spalio 31 d. pateikti pakvitavimai niekaip neginčijamai neįrodo fakto, jog pareiškėjas tikrai gavo pinigines lėšas iš S. T., kuris, kaip teismo posėdyje paaiškino pats pareiškėjas, tiesiogiai pinigų, nurodytų pakvitavimuose, perdavime net nedalyvavo. Pareiškėjo tvirtinimu, pakvitavimuose nurodytas pinigų sumas grynaisiais pinigais S. T. perduodavo tolimųjų reisų vairuotojams, vykstantiems į reisus Europos Sąjungos šalyse, kurie šiuos pinigus pristatydavo pareiškėjui. Kiekvienu atveju gavęs pinigus pareiškėjas išrašydavo vieną pakvitavimo apie pinigų gavimą egzempliorių, jame nurodydavo gautą sumą, vietą, kurioje vyko pinigų perdavimas, ir pasirašydavo šį pakvitavimą. Pakvitavimus jis atiduodavo jam pinigus pristačiusiems asmenims, o šie pakvitavimus parveždavo į Rusiją S. T.. Teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikti ir kitokie dokumentai ar įrodymai, galintys patvirtinti lėšų gavimą iš minimo asmens, pavyzdžiui, paties S. T. paaiškinimai (patvirtinimas) apie tai, kad lėšos iš tiesų buvo perduotos ar jas perduodant tarpininkavusių asmenų patvirtinimai. Nors pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad pinigus jam iš S. T. atveždavusių asmenų (tolimųjų reisų vairuotojų) jis nepažinojo, teigė, kad jie susisiekdavo su juo telefonu ir pristatydavo pinigus, tačiau nė viename iš pareiškėjo pateiktų pakvitavimų nėra nurodytas asmuo, kuris tarpininkavo ir dalyvavo pakvitavimuose nurodytų sumų perdavime. Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius apie iš krikšto tėvo gautas lėšas, sprendžia, kad pareiškėjo argumentai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjo gautų pajamų realumo. Teismas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Taigi pareiškėjo tvirtinimas apie tai, kad 2015–2018 m. laikotarpiu jis iš krikšto tėvo gavo atitinkamas pinigų sumas, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų perdavimo realumo, o šiuo atveju to padaryta nebuvo.

Pasisakant dėl kitų argumentų, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis (rašytinę medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus), vertina, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant pareiškėjas turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai perduotų lėšų grąžinimą. Kaip nustatyta, to neginčija ir pareiškėjas, sutartyje nenumatytas palūkanų mokėjimas, skolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis skolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), sutartis nėra patvirtinta notariškai. Be to, pareiškėjui nenumatytos jokios sankcijos bei įsipareigojimai dėl piniginių lėšų grąžinimo. Tai reiškia, jog S. T. neturi jokių garantijų, kad pareiškėjas apskritai būtų gražinęs ir / ar grąžins jam pinigines lėšas. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jam piniginės lėšos buvo skirtos verslo plėtrai, tačiau mokesčių administratorius, remdamasis Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, konstatavo, jog S. T. neturėjo finansinių galimybių finansuoti tokio dydžio investicijų. Pateiktais R. F. mokesčių administratoriaus duomenimis, S. T. duomenų apie 2013–2018 m. gautas pajamas nedeklaravo. Taip pat Rusijos mokesčių administratorius, išanalizavęs S. T. Rusijoje registruotose kredito įstaigose turimas sąskaitas, S. T. su pareiškėju vykdytų tarpusavio piniginių operacijų nenustatė, be to pateikė informaciją, kad Maskvos miesto Arbitražo teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas realizuotas varžytynių metu (turtas varžytynėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo du bankai, minėtam asmeniui nebevykdant skolinių įsipareigojimų). Pareiškėjas šių aplinkybių niekaip nepaneigė ir nenurodė jokių faktinių ar realių S. T. pajamų šaltinių, iš kurių gautas ir sukauptas lėšas paskolino pareiškėjui.

Taigi, visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog pateiktas rašytinis paskolos sutarties sandoris laikytinas tik formalia tariamo sandorio išraiška, parodančiu, bet ne realiai įvykusį sandorį atspindinčiu įrodymu. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktus ir administracinėje byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas, teigiantis priešingai, privalo pagrįsti savo teiginius, o šiuo atveju teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, sutinka su Komisijos ir Inspekcijos išvadomis, jog pareiškėjo pateikta paskolos sutartis nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodyto asmens fakto, pajamų gavimo / perdavimo faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateikti įrodymai (pakvitavimai, paskolos sutartis) greta kitų nustatytų faktinių aplinkybių negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog nurodytos pinginės lėšos yra gautos paskolos sutarties pagrindu iš nurodyto asmens. Taigi, laikytina, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikusių pagrindo išvadoms, jog minėta 2015 m. vasario 2 d. paskolos sutartis nepagrindžia joje nurodytos pinigų sumos gavimo pareiškėjui fakto.

Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 42¹ straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019, 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020).

Nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas tvirtino, kad būdamas sąžiningas mokesčių mokėtojas, sąmoningai nedeklaravo visos paskolos sumos, nes tai būtų buvę neteisinga, kadangi paskolos sumą gaudavo dalimis, t. y. per 2015 m. gavo iš viso apie 750 000 Eur, todėl deklaruojant tik 750 000 Eur sumą, ši neatitiktų sutartyje nurodytos sumos – 1 500 000 Eur, tačiau šiuo atveju, priešingai negu teigia pareiškėjas, minėta paskolos sutartis su S. T. dėl ginčo piniginių lėšų perdavimo pareiškėjui, atitinka aukščiau minėtas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti Inspekcijai pranešimą apie aptariamą sandorį Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėse nustatyta tvarka, o, to nepadaręs, šiuo sandoriu negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių. Be to, PRC907 forma nebuvo pateikta ir 2016 m., kai, pasak pareiškėjo, jam buvo perduota visa paskolos sutartyje nurodyta suma. Taigi, pareiškėjui šios pareigos, mokesčių administratorius pagrįstai tokio sandorio nepripažino kaip pagrindžiančio pareiškėjo pajamų gavimo šaltinį. Atitinkamai teismas vertina, jog Inspekcija ir Komisija pagrįstai paskolos sutarties nevertino apskaičiuodama GPM pareiškėjui.

Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su mokesčių administratoriaus bei MGK pozicija, jog pareiškėjas neįrodė pinigų perdavimo fakto pagal paskolos sutartį. Jokių šias nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, be to, pinigų perdavimo rašteliai ir pakvitavimai (kopijos) nebuvo pateikti mokesčių administratoriui pirminio patikrinimo bei mokestinių ginčų metu, o pateikti tik bylą nagrinėjant teisme. Nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo duoti mokesčių administratoriaus nurodymai paaiškinti piniginių lėšų gavimo aplinkybes ir pridėti šį faktą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdė ir nei prašomų paaiškinimų, nei dokumentų nepateikė, kas patvirtina, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o kartu ir leidžia abejoti paskolos gavimo fakto realumu. Todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo teiginių apie paskolos sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir R. F. piliečio S. T., sudarymo realumą.

Dėl gyvenamojo namo statybos

Pareiškėjas nesutinka su MGK ir Inspekcijos vertinimu, kad jis ir jo sutuoktinė gyvenamojo namo statybos išlaidas patyrė 2006–2008 m. Pažymi, kad Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotas Statybos leidimas Nr. GN05-443 bei objekto pridavimas 2016 m. sausio 12 d. rodo, jog statybos darbai vyko 10 metų. Pareiškėjas nesutinka, kad jis turėjo išsaugoti nuotraukas ar pirkimo kvitus, kurie pagrįstų, kad namo statyba vyko ir 2014, 2015 ir 2016 metais. Tai, kad buvo mokama už vandenį, elektrą ir šiukšles, nėra įrodymas, jog objektas buvo pastatytas anksčiau, kadangi statybos darbų eigoje yra reikalinga ir elektros energija, ir vanduo, taip pat susidaro šiukšlės, kurias reikia išvežti. Statybos vyko ūkio būdu, o vykdant tokias statybas nereikia statybos vadovo, nėra pildomas statybos žurnalas, statytojas pats atsako už statybos darbų kokybę ir saugumą. Gyvenamojo namo statybos baigtos 2014 m. (byloje užfiksuotas 100 proc. statybų baigtumas), tačiau užbaigtą namo statybą sutuoktiniai įregistravo tik 2016 m. sausio 12 d. Minėtame dokumente nurodyta, kad 176,63 kv. m bendro ploto namo statybos rangos būdas – ūkio būdu, užfiksuota gyvenamojo namo statybų (atkuriamoji) vertė 2016 m. sausio 12 d. – 146 000 Eur. Minėto namo statybai sutuoktiniai 2006 m. iš AB Swedbank gavo 200 000 Lt kreditą, kurį 2008 m. refinansavo AB Luminor Bank (buvęs Nordea Bank Finland Plc) ir papildomai sutuoktiniams suteikė 100 000 Lt sumos kreditą namo statybai. Pareiškėjo teigimu, nekilnojamojo turto mokestis įvestas 2005 m. birželio 7 d. priėmus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, pagal kurį konkretaus nekilnojamojo turto mokestinė (vidutinė rinkos) vertė nustatoma, į vertinimo modelį įrašius projekte nustatytų nekilnojamojo turto charakteristikų reikšmes.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotą Statybos leidimą Nr. GN05-443 vykdė gyvenamojo namo (bendras plotas 176,63 kv. m) statybas. Patikrinimo metu buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų, o namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas, bet ir savo asmenines lėšas. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu paaiškino, kad gyvenamojo namo statybai 2006 m. iš Swedbank AB gavo 200 000 Lt kreditą, kurį 2008 m. refinansavo Luminor Bank AB (buvęs Nordea Bank Finland Plc) ir papildomai suteikė 100 000 Lt sumos kreditą. M. K. motina pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį jai padovanojo 113 000 Lt, kurie, kaip nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Bendra šeimos gyvenamojo namo finansavimo suma 413 000 Lt arba 119 613 Eur, kuri yra pakankama pastatyti gyvenamąjį namą ūkio būdu per 10 metų.

Inspekcija nustatė, kad Klaipėdos AVMI savo išvadą grindė aplinkybe, jog ortofotografiniame žemėlapyje užfiksuotose namo fotonuotraukose (interneto svetainėje www.maps.lt) nenustatyti jo vaizdo skirtumai, taip pat atsižvelgė į tai, kad 2008 m. papildomai sutuoktiniams suteiktas 100 000 Lt kreditas buvo skirtas jau pastatyto namo remontui (tokia paskirtis nurodyta kredito sutartyje), bei į tai, kad M. K. už namo komunalines paslaugas (elektrą, buitinių atliekų išvežimo) atsiskaitymus vykdė nuo 2006 m. Išvadą, kad gyvenamojo namo statybos išlaidos sudarė ne mažiau kaip 352 876 Lt, Klaipėdos AVMI grindė VĮ Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina, o, atsižvelgiant į tai, jog 2016 m. sausio 12 d. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyta, kad namas buvo statomas ūkio būdu, iš VĮ Registrų centro 2014 m. nustatytos 146 000 Eur (504 108 Lt) statybų kainos atėmus statybvietės įrengimo, darbo užmokesčio ir pridėtines išlaidas (kurios nepatiriamos, statant ūkio būdu), kurios vidutiniškai sudaro 30 proc. visų statybos sąnaudų (2006– 2013 m. duomenimis), apskaičiuota gyvenamojo namo, statyto ūkio būdu, statybos kaina 102 200 Eur (146 000 Eur – (146 000 x 30 proc.), kuri yra artima sutuoktinių iš bankų 2006 m. ir 2008 m. gautų kreditų (300 000 Lt), skirtų namo statybai, sumai. Pažymėjo, kad, įvertinus tai, jog pagal kredito sutarties sąlygas bankai finansavo iki 85 proc. numatomos statybų kainos (300 000 : 85 proc. = 352 941), bei atsižvelgiant į pareiškėjo rašytinį patvirtinimą, kad iš kreditų įstaigų gautos lėšos (300 000 Lt) buvo panaudotos pagal paskirtį (t. y. namo statybai), buvo padaryta išvada, kad sutuoktiniai patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų. Tai, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas (300 000 Lt), bet ir asmenines lėšas, patvirtina nustatytas faktas, kad M. K. motina pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. VM9-4907, jai padovanojo 113 000 Lt, kurie, kaip nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu (prieš parduodant nekilnojamąjį turtą) nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, kad namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt).

Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas nepateikė gyvenamojo namo statybų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl vertino, kad Klaipėdos AVMI pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija yra nenuosekli, t. y. jo atstovas 2022 m. kovo 1 d. rašte Nr. 03/01 nurodė, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas dar 2006 m. ir tuo metu faktiškai pradėtas naudoti, paaiškino, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo privaloma statinio statybos užbaigimą registruoti nustatytais terminais. Akcentavo, kad šis turtas buvo išlaikytas 10 metų, iki 2016 m., po to buvo parduotas.

Byloje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas nevedė kiekvienam statybos objektui pastatyti reikalingų statybinių medžiagų ir paslaugų apskaitos, išlaidos nebuvo kaupiamos pagal atskirus nekilnojamojo turto objektus. To neneigia ir jis pats, nurodydamas, kad reikalavimas, jog jis turėjo išsaugoti nuotraukas ar pirkimo kvitus, kurie pagrįstų, kad namo statyba vyko ir 2014, 2015, 2016 metais, yra nepagrįstas. Pabrėžtina, kad tokiu būdu mokesčių administratorius iš pareiškėjo pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų neturėjo galimybės nustatyti, kokiam konkrečiai statomam objektui buvo sunaudotos įsigytos medžiagos ar atliktos nurodytos paslaugos. Pastarosios aplinkybės bei pareiškėjo neteisingas nekilnojamojo turto pardavimo pajamų deklaravimas sąlygojo mokesčių administratoriaus išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negalėjo nustatyti pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, daro išvadą, kad šioje konkrečioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, neigdamas mokesčių administratoriaus poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų spręsti kitaip, nepateikė, o patikslintame skunde pateikti įrodymai argumentai nėra pagrįsti įrodymais, tai labiau laikytina bendro pobūdžio samprotavimais. Pavyzdžiui, teigiant, kad nepagrįstai buvo vadovaujamasi VĮ Registrų centro atkuriamąja verte, viešais neobjektyviais ir netiksliais duomenimis, nėra pateikiami priešingi duomenys – individualus vertinimas, eksperto išvada ar kiti įrodymai, kuriais galima būtų paneigti ar suabejoti mokesčių administratoriaus nurodytomis nekilnojamojo turto vertėmis. Siekdamas paneigti VMI ir Komisijos sprendimus, pareiškėjas turėtų pagrįsti savo paaiškinimus dėl kitokios turto vertės, taip pat pateikti objektyvius įrodymus, kad gyvenamojo namo statybos vyko ir 2014–2016 m., tačiau to nepadarė, todėl nėra pagrindo ir vadovautis jo paaiškinimais.

Dėl vartojimo išlaidų

Pareiškėjo teigimu, vartojimo išlaidos skaičiuojamos vadovaujantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, paskelbtais Statistikos departamento internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt. Skaičiuodami pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas specialistai pritaikė priskiriamas miesto gyventojams, neatsižvelgdami, kad šie asmenys turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, visiems buvo pritaikytos vienodos išlaidos, neatsižvelgiant į vartojimo poreikius bei gyvenimo būdą. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms. Mano, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo gyvenamąsias vietas mieste, dar nesudaro pagrindo laikyti, jog jie faktiškai gyveno mieste.

Nustatyta, kad vertinant pareiškėjo vartojimo išlaidas buvo remtasi Statistikos departamento duomenimis, pagal kuriuos vidutinės namų ūkio vartojimo piniginės išlaidos vienam didžiųjų miestų (pastaba – sutuoktinių 2004–2012 m. laikotarpiu deklaruota gyvenamojo vieta Klaipėdos mieste) namų ūkio nariui per metus sudarė (laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., eliminavus išlaidas ryšiams, būstui, kurui ir energijai – šios išlaidos mokestinio patikrinimo metu vertintos pagal faktiškai nustatytus duomenis), suapvalinus iki sveikojo skaičiaus: 2004 m. – 7 371 Lt, 2005 m. 8 564 Lt, 2006 m. – 9 674 Lt, 2007 m. – 10 976 Lt, 2008 m. – 9 410 Lt, 2009 m. – 7 781 Lt, 2010 m. – 7 517 Lt, 2011 m. – 7 863 Lt, 2012 m. – 8 589 Lt. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog K. dukra, gim. (duomenys neskelbtini), buvo nepilnametė ir gyveno su tėvais, todėl vaikui tenkančios vartojimo išlaidos buvo padalintos abiem tėvams ir paskaičiuotos atėmus pinigines išlaidas alkoholiui ir tabako gaminiams, būstui, kurui ir energijai (už 2008–2012 m.), ryšiams, transportui, restoranams ir viešbučiams, tokiu būdu nustatyta, kad ½ vaiko vartojimo išlaidų sudarė: 2004 m. 2 733 Lt, 2005 m. – 3 147 Lt, 2006 m. – 3 489 Lt, 2007 m. – 3 969 Lt, 2008 m. – 3 464 Lt, 2009 m. – 2 865 Lt, 2010 m. – 2 767 Lt, 2011 m. – 2 894 Lt, 2012 m. – 3 275 Lt. Inspekcija vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms. Taip pat, nors pareiškėjas nurodė, kad jis turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, tačiau Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamoji vieta buvo deklaruota Klaipėdos mieste, o ir jų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose bei prašymuose pervesti iki 2 proc. pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams už 2006–2012 m. taip pat nurodyti gyvenamosios vietos adresai Klaipėdos mieste.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

Nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expréssis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019).

Šioje byloje Inspekcija pareiškėjo vartojimo išlaidas apskaičiavo, taikydama išlaidų metodą. Remiantis Taisyklių 14–17 punktais, taikant šį metodą, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Pareiškėjas, iš esmės apsiribodamas abstrakčiais teiginiais, teigia, kad šiuo atveju remtis statistiniais duomenimis nebuvo pagrindo, nes šie duomenys neatspindi realios ir faktinės jo gyvenimo situacijos, kuri nebuvo įvertinta.

Įvertinus pareiškėjui apskaičiuotas vartojimo išlaidas, negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija neįvertino jo šeimos individualios situacijos. Priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, nustatant jo šeimos faktinę situaciją, turimus nepilnamečius vaikus, gyvenamąją vietą. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės nėra išskirtinai kitokios nei lyginant su statistinio mieste gyvenančio asmens situacija. Pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

Šiuo nagrinėjamu atveju būtent dėl paties pareiškėjo kaltės (mokestine prasme) GPM nebuvo galima apskaičiuoti įprastine tvarka, todėl Inspekcija panaudojo vieną iš Taisyklėse numatytų metodų (išlaidų), tokio metodo taikymą pagrindė ir įvertino tam tikras individualias su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas savo išlaidų jokiais juridinę reikšmę turinčiais įrodymais nepatvirtino. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jo teiginiai dėl netinkamai nustatytų pareiškėjo vartojimo išlaidų ir statistinių duomenų panaudojimo įrodymų vertinimo prasme laikomi neįrodytais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jos jis neturi pareigos išsaugoti čekių, pirkimo kvitų ir pan., teismo nuomone, yra jo pasirinkta gynybinė pozicija, kadangi įrodinėjimo pareiga, kaip jau minėta, yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Todėl pareiškėjas turėjo teisę savo vartojimo išlaidas pagrindžiančius ar paneigiančius duomenis pagrįsti, tačiau to nepadarė nei nagrinėjant bylą teisme, nei mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą.

Dėl konsultacinės išvados

Pareiškėjo teigimu, Konsultacinėje išvadoje išsamiai ir aiškiai išdėstyti visi argumentai, dėl ko paskolos sutartis yra teisėta, o mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, jog paskolos sutartis būtų nuginčyta, t. y. kad būtų pripažinta neteisėta. Mano, kad mokesčių administratorius turėtų turėti neginčijamus įrodymus, jog paskolos sutartis tarp šalių neegzistavo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra ir mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas vykdė neteisėtą veiklą ir neva iš jos gavo kvestionuojamą pinigų sumą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktą Konsultacinę išvadą (MGK bylos I t., b. l. 12–31), konstatuoja, kad jo nurodomi bendro pobūdžio argumentai niekaip nepaneigia šioje byloje teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Pažymėtina, kad klausimai, kuriuos sprendė pareiškėjo prašymu nusamdytas asmuo (specialistė), nėra tie klausimai, kurie reikalautų specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių; taip pat byloje nebuvo kilęs joks poreikis specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Tai fakto ir teisės klausimai, kurie šioje byloje išspręsti teismo; nebuvo jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikėję specialių žinių. Konsultacinėje išvadoje pateikta kitokia nuomonė, beje, kuri net nėra pagrįsta aspektais, kuriuos šioje byloje vertino teismas, vertintina kaip šio asmens galima nuomonė, kuri nedaro ir negali daryti jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms. Teismas konstatuoja, kad, kadangi Konsultacinė išvada nepaneigia ir negali paneigti teismo padarytų išvadų dėl lėšų gavimo pagal pareiškėjo nurodytus sandorius, tad ir Konsultacinėje išvadoje padarytos išvados teismo nevertinamos.

Taigi, teismas vertina, jog ginčo situacijoje, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, t. y. dokumentus, pagrindžiančius jam tariamai skolinamų lėšų perdavimą, Inspekcijos surinktą informaciją apie paskolos davėjo finansines galimybes bei kitą informaciją, sutiktina su MGK Sprendime ir VMI Sprendime išdėstyta pozicija, kad pateiktuose skolos rašteliuose nurodytos paskolos realiai pareiškėjui nebuvo suteiktos, o nurodyti dokumentai buvo surašyti formaliai, siekiant mokesčių administratoriui pagristi trūkstamus pajamų šaltinius. Todėl Inspekcijos atliktas pareiškėjo nurodytų skolos rašteliais grindžiamų pajamų šaltinių vertinimas atitinka LVAT suformuotas tokių aplinkybių vertinimo taisykles (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-625-968/2019), o pareiškėjo pozicija dėl realių paskolinių santykių buvimo laikytina nepagrįsta.

Teismas pažymi, jog Inspekcijos padarytos išvados yra grindžiamos visapusiškai surinktais ir ištirtais dokumentais, todėl teismas vertina, jog Inspekcija įvykdė jai MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti apskaičiuotinas mokesčių sumas. Be kita ko, šiuo atveju pareiškėjui, nesutinkančiam su mokesčių administratoriaus pozicija, tenka pareiga pateikti priešingus duomenis bei pagrįsti pajamų šaltinius objektyviais ir abejonių nekeliančiais įrodymais (MAĮ 41 straipsnis), tačiau, kaip matyti, pareiškėjas to nepadarė, dalį informacijos pateikdamas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, o tokie pareiškėjo veiksmai teismo vertinami kritiškai. Pareiškėjas nepaneigė, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Šiuo aspektu paminėtina, jog MAĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, o 2 dalyje įtvirtinta pareiga bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie ginčo lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog jis turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme) 2015–2018 m. išlaidoms padengti. Dėl to mokesčių administratoriaus išvada šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neįrodžius gautų paskolų ir kitų pajamų realumo mokesčių administratoriui atsirado teisinės prielaidos taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir GPM mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, įvertinę patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus kartu su kitais mokestinėje byloje surinktais įrodymais, surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas byloje nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Vertinant Komisijos Sprendimą, konstatuotina, kad jame taip pat išsamiai išanalizuotos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, detaliai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skunde išdėstytą argumentą, atskleista ginčo esmė, iš sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl VMI ir MGK Sprendimų panaikinimo nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus pareiškėjo patikslinto skundo, atmestinas ir jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.