Klaipėdos apygardos teismo nutartis, ATP-248-361/2015

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-15
Bylos Nr.: ATP-248-361/2015
Teisminio proceso Nr.: 4-46-3-01960-2014-0
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Dalius Jocys

Kategorijos

42.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. ATP-248-361/2015Teisminio proceso Nr. 4-46-3-01960-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 42.11.; 79.1.(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 15 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. K. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimu M. K. ir D. K. nubausti už tai, kad 2014-11-04 17 val., M. K. priklausydamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui, medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su medžioklės vadovu D. K. (medžioklės lapo Nr. (duomenys neskelbtini)), medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu taip pat Tauragės (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui, (duomenys neskelbtini), abiems sėdint automobilyje „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. automobilio salone užtaisęs ginklą IZM18 MM Winchester 308 (duomenys neskelbtini), neišlipęs iš automobilio, neteisėtai, draudžiamu būdu, nušovė stirnos jauniklį. Nušautą stirną D. K. ir M. K. įdėjo į minėtą automobilį. Po to, M. K. nugabeno stirną į apdorojimo aikštelę (duomenys neskelbtini), kur minėtą stirną D. K. ir M. K. išdorojo ir panaudojo savom reikmėms. Sumedžiota stirna įrašyta medžiotojo lape M. K. vardu.

Apeliaciniame skunde nubaustieji M. K. ir D. K. tvirtina, kad gyvūną teisėtai nušovė M. K., išlipęs iš automobilio ir paėjęs link automobilio priekio, pasilenkęs, sėlinimo būdu, kad neišbaidytų gyvūnų, nusitaikęs į dešiniau nuo automobilio stovinčią stirną, atliko pirmą šūvį, kuriuo medžiojamą žvėrį sužeidė. Apylinkės teismo išvadą, kad pirmą šūvį atliko D. K., apeliantai vertina kaip teisinę klaidą, kadangi D. K., sėdint automobilio priekyje, keleivio sėdynėje, šauti iš karabino, kurio ilgis apie 1,1 m, jo neiškišus pro langą, neįmanoma. Nušauta stirna buvo šiek tiek dešiniau nuo jų automobilio, todėl net ir labai norėdamas, D. K. negalėjo į žvėrį net taikytis, nekalbant apie pataikymą. Liudytojai A. M., M. M. ir S. S. jokio ginklo nematė, jie teigė, kad jų (apeliantų) automobilis stovėjo į juos pasisukęs keleivio puse. Apeliantų tvirtinimu, liudytojai ginklo matyti negalėjo, nes iš automobilio pro keleivio pusės priekinį langą nebuvo šauta. Įvykio metu jau buvo prietema, apie 17 val. vakaro, todėl visiškai neįmanoma iš karabino, kurio kalibras 7,62 mm šauti taip, kad nesimatytų iš vamzdžio išeinančios degančio parako ugnies. Be to visiškai neįtikėtina, kad nesigirdėtų šūvio, kuris paprastai girdimas daugiau kaip kilometro atstumu. Apylinkės teismas labai reikšmingos dviejų šūvių garso egzistavimo aplinkybės, apklausdamas liudytojus A. M., M. M. ir S. S., praktiškai nesiaiškino, o liudytojo J. K. nurodytą dviejų girdėtų šūvių aplinkybę, teismas nepagrįstai atmetė.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolus surašiusi institucija pateikė teismui liudytojų darytą vaizdo ir garso įrašą, kuriame užfiksuotas M. K. ir liudytojo A. M. pokalbis, kurio metu neva buvo užfiksuotas „prisipažinimas“. Iš pateikto įrašo aiškiai girdėti, kad automobilyje buvo triukšmas, moterų pokalbis ir šuns lojimas visiškai užgožė galimybę girdėti kas dėjosi lauke, prie M. K. automobilio. Liudytoja V. S. pirminėje apklausoje aiškiai parodė, jog M. K. neva pripažino negerai padaręs. Teisme liudytoja minėtus savo teiginius paneigė. Ši aplinkybė patvirtina liudytojos šališkumą, todėl teismas privalėjo liudytojos parodymus vertinti kritiškai. Apeliantų tvirtinimu, teismas netyrė ir neanalizavo galimybės šauti, būnant automobilio viduje neiškišus per langą ginklo. Pagal šūvio specifiką (kulkos iš vamzdžio išėjimo momentą), būnant automobilyje dviem asmenims, šauti iš karabino neįmanoma. Šovus iš automobilio vidaus, šūvio garsas būtų sudraskęs jų ausų būgnelius, veidas būtų buvęs aptaškytas paraku ir degėsiais, viskas būtų persmilkę parako kvapu. Šios reikšmingos aplinkybės teismas nevertino.

Apeliantų teigimu, jie nuosekliai nuo pat įvykio tyrimo pradžios kategoriškai tvirtino, kad buvo du šūviai, paleisti į tą patį gyvūną iš skirtingų vietų. Liudytojas J. K. teismui patvirtino, kad būdamas medžioklės bokštelyje už 500 metrų, aiškiai girdėjo du šūvius. Liudytojai A. M., M. M. ir S. S. buvo apie 100 m atstumu, todėl privalėjo šūvius girdėti, nors įkyriai ir nesuprantamai tai neigė. Apeliantų nuomone, teismas tiesiog pasiklydo prieštaringuose ir nenuosekliose liudytojų parodymuose, nes pagal surinktus įrodymus du iš trijų liudytojų posėdžio metu parodymus pakeitė, parodė, kad jų automobilis stovėjo kitaip nei iš jų žodžių buvo nubraižyta įvykio schema. Liudytojai patys susipainiojo, nes jie iš pradžių paaiškinimuose ir schemoje nurodė, kad jų automobilis stovėjo pasisukęs priekiu keliuko atžvilgiu, teisme parodė, kad stovėjo lygiagrečiai keliukui. Apeliantai nurodo, kad kai jie stovėjo, M. K. išlipęs iš automobilio šovė į gyvūną ir po to, kai jie susilygino su gulinčiu bei besispardančiu sužeistu gyvūnu, D. K. priėjęs prie gyvūno šovė iš savo karabino į gyvūną antrą kartą iš viršaus. Kai buvo šautas antras šūvis, tuomet jų automobilis jau stovėjo lygiagrečiai keliukui. Teismą suklaidino institucijos pareigūnų teiginys, kad jie neva atliko eksperimentą, kuriuo teismas vadovavosi priimdamas nutarimą, tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad jokio eksperimento aplinkosaugos pareigūnai neatliko, apie tai jokių įrodymų, eksperimento akto ir kitokio dokumento byloje nėra.

Apeliantų teigimu, įvykis pradėtas tirti pavėluotai, tik 2014-11-05, nors liudytojų paaiškinimai surašyti 2014-11-05. Tiriant įvykį Institucijos atstovai teismui nepateikė jokios įvykio analizės, argumentacijos, išskyrus liudytojų parodymus, pagrįstus prielaidomis. Byloje yra užfiksuota, kad pareigūnai apžiūrėjo nušautos stirnos kailį (nuotrauka Nr. 3), tačiau kailio apžiūros protokolo nėra, jiems buvo siūloma apžiūrėti ir gyvūno galvą, tačiau jie tai padaryti atsisakė. Jeigu būtų atlikta kvalifikuota sumedžioto gyvūno kailio ir galvos apžiūra, abejonių, kad į sumedžiotą žvėrį buvo padaryti du šūviai, nekiltų. Paprastai institucijos atstovai turi žinoti, kad medžiotojai iššautas gilzes po medžioklės susirenka, saugo, tačiau iš jų gilzių nereikalavo. Dalį tuščių gilzių D. K. turi, jas saugo. Jos yra iššautos iš M. K. ginklo. Šių gilzių paėmimas ir atitinkamos ekspertizės atlikimas galėtų atsakyti į teismo neatsakytą klausimą dėl to, kad buvo du šūviai.

Apeliantai nurodo, kad priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi išskirtinai tik subjektyviais liudytojų A. M., M. M. ir S. S. parodymais. Tačiau nei vienas iš minėtų liudytojų šūvio momento nematė ir netgi negirdėjo dviejų šūvių garso. Liudytojai, siekdami įrodyti savo pilietišką poziciją, vadovavosi savo padarytomis prielaidomis, kad stirna buvo neva sumedžiota šaunant iš automobilio. Tačiau iš tikrųjų stirna buvo sumedžiota M. K. išlipus iš automobilio, prisėlinus prie žvėries ir tada šovus į ją, o po to privažiavus prie sužeistos stirnos arčiau, D. K. nuėjo prie sužeisto žvėries ir iššovė antrą šūvį. Liudytojų parodymai prieštaringi, parodymuose yra daug neaiškumų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą visos abejonės ir neaiškumai yra aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Teismas nemotyvuotai atmetė ir nesivadovavo liudytojo J. K. argumentuotais parodymais, šie parodymai nuo pat pradžių atitiko apeliantų parodymus, buvo nuoseklūs, konkretūs ir teisingi, nes būtent J. K. matė visą šį įvykį, siūlė pareigūnams apžiūrėti nušautos stirnos galvą ir pats siūlėsi padėti ištirti šį įvykį, tuo labiau, kad J. K. daug metų buvo aplinkosaugos specialistas ir vadovas. Teismo buvo prašoma atlikti balistinę ekspertizę, kuri būtų atsakiusi į visus ginčytinus klausimus, pašalintų iškilusius prieštaravimus. Buvo surasta D. K. iššauto karabino šovinio kulka, o šovinio gilzė dar vis yra. Šis šūvis buvo padarytas priėjus prie sužeisto žvėries, šūvis iššautas iš viršaus žemyn į sužeisto žvėries galvą. Ekspertai tikrai atsakytų, iš kurio ginklo ši kulka buvo paleista, ar ji kliudė stirną, ar buvo toje vietoje, kur surasta.

Apeliantai pažymi, kad neatlikta dar viena svarbi apžiūra arba ekspertizė, neapžiūrėtas automobilis, ant kurio detalių, apmušimų turėjo likti parako dalelių, o jų nebuvimas būtų įrodęs, kad iš vidaus šauta nebuvo. Teismas netyrė ir nevertino to fakto, kad tą vakarą buvo prietema, tai buvo 2014-11-04, o viešai paskelbtame internetiniame puslapyje nurodyta, kad tą dieną saulė tekėjo 07 val. 37 min. ir leidosi 16 val. 41 min. Todėl prietemoje liudytojai galėjo nematyti M. K. atsargaus išlipimo iš automobilio momento. Tai įrodo ir pateiktas vaizdo įrašas, kuriame sunkiai galima įžiūrėti tarpusavyje kalbančių žmonių veido bruožus, aprangą, automobilio detales. Apeliantai pažymi, kad jie suvokę, kas jiems gresia, ir kad yra kaltinami neteisingai, jie teismui pateikė daug įrodymų, filmuotos medžiagos, tačiau elgdamasis šališkai, teismas jų įrodymų neanalizavo, netyrė ir juos atmetė. Teismo argumentas, kad ieškodami antrosios kulkos, jie nepasikvietė institucijos atstovų yra nepagrįstas, nes norėdami įrodyti savo tiesą ir patys nelabai tikėdami sėkme, apeliantai aukodami savo laiką, bandė surinkti įrodymus patys. Savo pastangomis ir liudytojo J. K. pagalba ir įžvalgumu surado žemėje, toje vietoje kur gulėjo stirna, kulką, paleistą iš D. K. karabino 1 metro atstumu, pribaigiant gyvūną. Tik tokia aplinkybė, kad į gulintį gyvūną buvo šauta iš arti ir į žemę, jiems buvo galimybė surasti kulką. Tai yra vienas iš svaresnių teismui pateiktų įrodymų, kad liudytojai sako netiesą.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad teismas pripažindamas juos kaltais padarius teisės pažeidimus, konfiskavo ir automobilį „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau nei institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, nei teismas nesiaiškino, kad šis automobilis parduotas ir priklauso kitam asmeniui, t. y. E. J., gyv. (duomenys neskelbtini). M. K. pardavė automobilį ne siekdamas išvengti jo konfiskacijos, tačiau todėl, kad automobilį ir pirko šis asmuo, tačiau užregistravo jo – M. K. – vardu. Įvykis įvyko 2014-11-04, automobilis buvo parduotas 2014-11-08, o administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas tik 2014-11-12, todėl, M. K. teigimu, jis tyčios perleisti turimą turtą neturėjo.

Apeliantų tvirtinimu, sistemiškai vertinant administracinės teisės normas akivaizdu, kad siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnį būtina nustatyti faktus, susijusius su teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimus dėl neteisėto medžiojimo ir ypač pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį, kai medžioja neblaivus (nustatytas vidutinis (nuo 1,5 promilės iki 2,5 promilės) ar sunkus (nuo 2,5 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis arba atsisako pasitikrinti neblaivumą (girtumą), apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmuo, arba medžioja draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį teisės pažeidimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio teisės pažeidimo, turinčio visus įstatymo numatytus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas poveikio priemones.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-990/2006; 2010 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N63-781/2010; 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-251-1202/2012).

Apeliantų įsitikinimu, šioje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių administraciniame teisės pažeidimo protokole ir teismo nutarime nurodytas aplinkybes, kad jie, pažeisdami medžioklės Lietuvos Respublikoje taisykles, t. y. draudžiamais medžioklės būdais, iš automobilio nušovė gyvūną, todėl administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

Nubaustieji M. K. ir D. K. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, administracinio teisės pažeidimo bylą jiems nutraukti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (ATPK 10, 11 straipsniai). Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 58.1.2. punktu draudžiama doroti arba gabenti neteisėtai sumedžiotą gyvūną; 58.2.3. punktu draudžiama gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį; 58.5. punktu draudžiama medžioti draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais: iš transporto priemonių, taip pat vaikant ar transporto priemonėmis numušant medžiojamuosius gyvūnus (išskyrus atvejus, kai keliuose transporto priemonės susiduria su medžiojamaisiais gyvūnais) (Taisyklių 58.5.5. punktas). Tokie pažeidimai laikomi šiurkščiais Medžioklės taisyklių pažeidimais (Taisyklių 74.1. punktas).

Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimas, išskyrus šio straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse numatytus pažeidimus, – užtraukia įspėjimą arba baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų (ATPK 85 straipsnio 1 dalis) (2014-05-15 įstatymo Nr. XII-893 redakcija).

Pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas – užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki šešių tūkstančių litų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų ir pažeidimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimu (2014-05-15 įstatymo Nr. XII-893 redakcija).

Medžiojimas, kai tai daro neblaivus (nustatytas vidutinis (nuo 1,5 promilės iki 2,5 promilės) ar sunkus (nuo 2,5 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis arba atsisakyta pasitikrinti neblaivumą (girtumą), apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmuo, arba medžiojimas draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, – užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki šešių tūkstančių litų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų ir pažeidimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimu (ATPK 85 straipsnio 7 dalis) (2014-05-15 įstatymo Nr. XII-893 redakcija).

Paaiškinimuose M. K. tvirtino, kad jis išlipo iš automobilio, D. K. jam padavė šautuvą ir jis nuėjęs nuo automobilio šovė į stirnos jauniklį 60 metrų atstumu. Stirna pabėgusi nukrito, tada jie automobiliu pavažiavo tolyn. Iš 3 stirnų jis nušovė vieną. Stirna dar judėjo, todėl jis paprašė, kad D. K. ją pribaigtų. Taip šis ir padarė. Iš paskos atvažiavo automobilis, iš jo išlipo vyras ir paklausė, kodėl brakonieriaujama. M. K. parodė vyriškiui dokumentus. Išsiaiškinę, jie nuvažiavo prie bokštelių. Vėliau nušautą stirną pasiėmė į automobilį ir nusivežė ją doroti (b. l. 7, 19, 20).

Paaiškinime D. K. nurodė, kad M. K. pamatė stirnas 100-150 metrų atstumu. Sustojus, M. K. atsargiai išlipo lauk iš automobilio, o jis paėmė ir padavė M. K. jo šautuvą. M. K. paėjęs kelis metrus nuo automobilio pradėjo taikytis. Po šūvio stirna bėgdama nukrito. M. K. sugrįžo į automobilį ir jie pajudėjo link stirnos. Stirna stipriai spardėsi. Tada D. K. išlipo iš automobilio ir priėjęs šovė jai į galvą. M. K. pasakė, kad iš paskos važiuoja automobilis. M. K. sustojo ir išlipo iš automobilio. Nepažįstamas vyriškis priėjo prie M. K., M. K. parodė jam dokumentus ir jie nuvažiavo medžioti toliau. Grįždami iš medžioklės pasiėmė stirną į automobilį (b. l. 8).

Teismo posėdyje M. K. ir D. K. tvirtino analogiškai, kad M. K. nušovė stirnos jauniklį leistinu būdu, išlipęs iš automobilio, apie 50-60 metrų atstumu. Kadangi stirna dar spardėsi, D. K. pribaigė stirną 20 metrų atstumu iš savo šautuvo. Tiek M. K., tiek D. K. iškėlė versiją, kad įvykio dieną medžiojo ir sėdėjo bokštelyje už 500 metrų nuo įvykio vietos J. K., kuris tikrai girdėjo, jog į stirną buvo paleisti du šūviai. Maždaug už dviejų savaičių po įvykio, J. K. pagalba jie surado vietą, kurioje buvo pribaigta stirna. Toje vietoje, žemėje, 20-30 cm gylyje, jie surado kulką, kuria D. K. pribaigė stirną. Į įvykio vietą Aplinkos apsaugos inspektorių nekvietė, nes jie darė savo tyrimą (b. l. 51–52, 52–53).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas J. K. parodė, kad jis yra M. K. tėvas, o D. K. dėdė. 2014-11-04 jis kartu su jais medžiojo, tik kitoje vietoje. Jis medžiojo vienas, iš bokštelio stebėjo aplinką. Pamatė iš pagrindinio kelio įsukant į keliuką šviesios spalvos automobilį. Tas automobilis sustojo, vairuotojas išlipo, pasilenkė ir tada jis išgirdo šūvį. Jis pradėjo žiūrėti per žiūronus. Vairuotojas įlipo į automobilį, pavažiavo. Tada iš automobilio išlipo kitas asmuo ir išgirdo kitą šūvį. Kai minėtas automobilis pradėjo važiuoti, jis pamatė iš paskos važiuojantį dar vieną automobilį. Tada M. K. sustojo ir išlipo, po to vėl nuvažiavo. Nuo bokštelio iki tos vietos kur stovėjo automobilis buvo gal virš 400 metrų. D. K. jam paskambino ir pranešė, kad nušovė stirną. Jis nuvažiavęs į lupyklą, esančią (duomenys neskelbtini), rado jau nuluptą stirną, sutvarkė atliekas. Po įvykio, gal už dviejų dienų, nuėjo į Aplinkos apsaugos agentūrą pas inspektorius, nes ten yra daug laiko išdirbęs. P. S. pasakė jam, kad jo vaikai brakonieriauja, negali nurodyti tikslios įvykio vietos. Tada jis pasakė galintis nurodyti tą vietą. Aplinkos apsaugos inspektoriai neklausė, iš kur jis žino tą vietą. Jis prisiminė stirnos galvoje matęs du šūvius, vieną kakle, o kitą arčiau galvos. Inspektoriai apžiūrėti galvos nenorėjo. Vėliau jis pievoje atrado duobę nuo šūvio, o, kasdami žemę, surado kulką (b. l. 53–54).

Tokius liudytojo J. K. parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai. J. K. tvirtino, kad jis matė įvykį, apie nušautą stirną žinojo iš karto, padėjo lupykloje sutvarkyti išdoroto gyvūno atliekas, tačiau M. K. ir D. K. nė viename paaiškinime apie tai, kad įvykį matė J. K., net neužsiminė. Jokio paaiškinimo iš karto po įvykio neparašė ir J. K.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad M. K. ir D. K., norėdami įrodyti savo nekaltumą, būtų prašę apžiūrėti nušautos stirnos galvą, kad joje, kaip teigė J. K., neva buvo ne viena, o dvi skylės. M. K. ir D. K. parodymai prieštarauja ne tik liudytojų V. S., M. M., A. M. nuosekliems parodymams, bet ir atliktų eksperimentų išvadoms bei kitiems byloje surinktiems ir teismo posėdyje ištirtiems įrodymams.

Paaiškinime V. S. nurodė, kad važiuodama pro (duomenys neskelbtini), laukuose netoli miško, pamatė stirnų pulką. Netoli šių stirnų stovėjo pilkos spalvos visureigis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Staiga stirnos pasibaidė, o viena nugriuvo ant žemės, pradėjo daužytis. Šūvio garso nesigirdėjo, tačiau, jos nuomone, buvo aišku, kad buvo šauta iš automobilio, keleivio pusės, nes automobilis stovėjo keleivio puse į stirnų pulką. Važiuojant jiems link visureigio, iš jo išlipo vyras ir nuėjo link stirnos. Pamatęs jų automobilį, vyras paliko stirną gulėti ir pradėjo bėgti atgal į savo visureigį bei pradėjo važiuoti, tačiau pamatęs, kad jam važiuojama iš paskos, visureigio vairuotojas sustojo. Vyrui pasakius, kad viskas buvo filmuojama, nes buvo norima užfiksuoti automobilio numerius, iš kurio neleistinu būdu buvo šauta į stirną, jis prisipažino nušovęs stirną, parodė kažkokį bilietą, kad turi teisę medžioti (b. l. 4).

Paaiškinime M. M. nurodė analogiškai (b. l. 5).

2014-11-05 paaiškinime A. M. patvirtino matęs, kad vyriškis stirną nušovė iš automobilio. Paklausė vyriškio, ar šis žino, jog šaudyti iš automobilio negalima (b. l. 6). 2014-11-07 paaiškinime A. M. patikslino, kad vienai stirnai nuvirtus ant žemės, iš visureigio išlipo žmogus ir ėjo link nušautos stirnos. Pamatęs važiuojant iš paskos jų automobilį, vyriškis grįžo į visureigį ir apie 50 metrų pavažiavo tolyn. A. M. privažiavęs prie visureigio pasakė, kad jie viską matė. Tada vyriškis prisipažino, kad pasielgė negerai. A. M. paskambino Aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnui P. S. (b. l. 9).

Teismo posėdyje liudytojai V. S., M. M. ir A. M. davė analogiškus parodymus, patvirtino, kad, kai vyriškis išlipo iš automobilio, ir ėjo prie nukritusios stirnos, nieko rankoje neturėjo (b. l. 68–70).

2014-11-06 tarnybiniame pranešime Tauragės rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius P. S. patvirtino, kad 2014-11-05, apie 13 val., jis gavo telefoninį pranešimą iš A. M. dėl to, jog 2014-11-04, apie 17 val., važiuodamas automobiliu su V. S. ir M. M. link (duomenys neskelbtini), dešinėje kelio pusėje, pievoje, pamatė stovinčių stirnų pulkelį, o šalia jų stovėjo sidabrinės spalvos visureigis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Besigrožint stirnomis, viena iš jų parkrito ir pradėjo spardytis, todėl V. M. įtarė, kad stirna buvo nušauta iš visureigio (b. l. 10).

Iš užfiksuotų nuotraukų matyti, kad D. K. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame lauke nurodė ne tą vietą, kurioje buvo nušauta stirna, ir iš kurios ją pakrovė į automobilį, nes toje vietoje nebuvo surasta kraujo, kailio likučių nei automobilio vėžių (b. l. 12). D. K. ir M. K. nurodyta ir nuotraukose užfiksuota vieta, kurioje, jų teigimu buvo nušauta stirna, nesutampa su liudytojų nurodyta vieta. Tuo tarpu liudytojų nurodyta vieta sutampa su liudytojų nuotraukose užfiksuota vieta (b. l. 15, 16).

Kad M. K. ir D. K. negalėjo nurodyti tikslios vietos, kurioje buvo nušauta stirna, o jų nurodytoje vietoje, kur jų teigimu, jie pasiėmė nušautą stirną, jokių automobilių vėžių nebuvo, patvirtino situacijos aprašyme ir Tauragės rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius P. S. (prijungtos administracinės bylos Nr. A2.3-2220-607/2014 b. l. 36–37).

Tauragės rajono agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektoriaus V. M. aprašytos situacijos dėl neteisėtos medžioklės (duomenys neskelbtini), medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ plotuose turinys taip pat patvirtina aplinkybę, kad, nuvykus į įvykio vietą, nei D. K., nei M. K. vietos, kurioje buvo nušauta, ir iš kurios buvo paimta stirna, parodyti negalėjo, jie teigė jog tos vietos neprisimena. Nors apklausiamas Agentūroje D. K. tvirtino, jog jis stirną pribaigė šūviu iš savo ginklo, ją paliko ir nuvažiavo į pamiškėje esančius bokštelius medžioti toliau, o ją pasiėmė tik grįždami. M. K. tvirtino, jog stirną nušovė, būdamas išlipęs iš automobilio (b. l. 33).

Akivaizdu, kad M. K. ir D. K., būdami tų plotų medžiotojais, savo medžioklės plotus pažinojo gerai, tačiau sumedžiotos stirnos kritimo vietos parodyti negalėjo, todėl tikėti apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantai savo pastangomis ir liudytojo J. K. pagalba ir įžvalgumu surado žemėje, toje vietoje kur gulėjo stirna, kulką, paleistą iš D. K. karabino 1 metro atstumu, pribaigiant gyvūną, nėra jokio pagrindo. Tokia apeliantų versija vertintina kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Dalyvaujant D. K., buvo atliktas eksperimentas dėl stirnų elgesio reaguojant į transporto priemonę. Bandymas buvo atliktas su trijų stirnų grupėmis. Visų trijų bandymų metu stirnos elgėsi vienodai, t. y., kol automobilis važiavo ir sustojo, stirnos nebėgo, o lipant iš automobilio ar išlipus iš jo, stirnos pradėdavo nedelsdamos bėgti. Todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad M. K. negalėjo išlipti iš automobilio, pasiimti ginklą ir, kaip jis teigė, eiti link stirnų, kad stirnos, būdamos už 50 ar 60 metrų, nebėgo. Taigi, pagrįstai buvo patikėta ir liudytojų, mačiusių įvykį parodymais. Tam, kad būtų įsitikinta, ar liudytojai galėjo matyti įvykio vietą, į įvykio vietą buvo pakviestas A. M.. Eksperimento metu buvo nustatyta, jog iš liudytojų stovėjimo vietos puikiai matėsi neteisėtos medžioklės vieta, kuri užfiksuota nuotraukoje Nr. 6 (b. l. 17, 33–34).

Netikėti liudytojų V. S., M. M. ir A. M. nurodytų faktų teisingumu, nėra jokio pagrindo. Liudytojai V. S., M. M. ir A. M. pažeidimo aplinkybes nuosekliai išdėstė savo paaiškinimuose, jas patvirtino teismo posėdžio metu. Bylos tyrimo metu atliktas eksperimentas patvirtina, kad minėti liudytojai įvykį matė gerai, A. M. parodė įvykio vietą, kurioje buvo nušauta stirna. Byloje duomenų, kad minėti liudytojai turėjo pagrindo M. K. ir D. K. apkalbėti, nėra. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jiems sukėlė įtarimą pats faktas, jog stirna galėjo būti nušauta iš automobilio, nes šūvis nebuvo girdimas, o stirna bėgdama parkrito ant žemės. Liudytojai V. S., M. M. ir A. M. neabejojo ir tuo, jog, kai vyras išlipo iš automobilio, rankose nieko nelaikė. M. K. netgi parodžius A. M. dokumentus, jog jis turi teisę medžioti, A. M. apie matytą įvykį pranešė Aplinkos apsaugos agentūrai, tai parodo, jog jis buvo įsitikinęs ir matė aplinkybę, kad stirna buvo nušauta neleistinu būdu, t. y. iš automobilio. Todėl nėra pagrindo netikėti ir tuo, jog A. M. pasakius, jog jis turi užfiksavęs faktą, kaip neteisėtu būdu buvo sumedžiota stirna, M. K. prisipažino pasielgęs netinkamai, o norėdamas išvengti atsakomybės, parodė A. M. medžioklės dokumentus, kad jis turi teisę medžioti. Tuo tarpu M. K. ir D. K. teismo posėdyje pateikė papildomų duomenų apie su jais buvusį asmenį – J. K., kuris neva matė įvykio aplinkybes, tačiau tokie duomenys visiškai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms.

Esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad įrodymai byloje surinkti tinkamai bei užfiksuoti laikantis ATPK reikalavimų, apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių ir principų nepažeidė. M. K. pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį bei D. K. pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį, 85 straipsnio 6 dalį, 85 straipsnio 7 dalį nubausti teisėtai ir pagrįstai.

Apygardos teismas įvertinęs visus administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė konfiskuoti automobilį „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes transporto priemonė buvo panaudota neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimui, kas neabejotinai palengvino pažeidimo padarymą, todėl automobilis laikytinas teisės pažeidimo įrankių (priemone). Transporto priemonė panaudota šiurkščiai pažeidžiant medžioklės taisykles (Taisyklių 74.1. punktas).

Pažymėtina, kad ATPK 85 straipsnio 6 dalies sankcijoje, priemonės, kuria buvo gabenamas neteisėtai sumedžiotas gyvūnas, konfiskavimas nėra įtvirtintas kaip alternatyvi nuobauda.

Apeliaciniame skunde apeliantai tvirtina, kad automobilis „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dar iki įvykio priklausė E. J., tačiau buvo užregistruotas M. K. vardu.

Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, kuria pripažįstama, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims.

M. K. prie apeliacinio skundo pateikė transporto priemonės „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-11-08 pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, jog šią transporto priemonę įsigijo E. J.. M. K. duomenų, iš kurių būtų matyti, kad ši transporto priemonė, kaip jis teigė apeliaciniame skunde, dar prieš padarant administracinį pažeidimą, už kurį jis nubaustas skundžiamu nutarimu, faktiškai priklausė E. J., nepateikė. Pažeidimo padarymo metu M. K. buvo teisėtas automobilio „Suzuki Grand Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, jis šiuo automobiliu naudojosi darydamas administracinį teisės pažeidimą, todėl aplinkybė, kad po pažeidimo padarymo buvo sudaryta šio automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, nėra pagrindas šios transporto priemonės nekonfiskuoti.

Šiuo konkrečiu atveju transporto priemonės konfiskavimas laikytinas proporcinga ir teisinga (adekvačia) administracinio poveikio priemone. Aplinkybių dėl kurių būtų pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir automobilio nekonfiskuoti, nenustatyta.

Apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-02-20 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimą palikti nepakeistą, M. K. ir D. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Dalius Jocys