Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimo D. I. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

D. I. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama AB „Vilniaus troleibusai“ (toliau – ir Bendrovė) darbuotojų profesinės sąjungos primininke, 2010 m. rugsėjo 7 d. į darbą priėmė Rusijos Federacijos pilietį E. S., kuris neturėjo įstatymų nustatyto leidimo dirbti pagal darbo sutartį. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais D. I. pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 57 ir 58 straipsnių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte (teisės pažeidimo metu galiojusioje redakcijoje ir šiuo metu galiojančioje redakcijoje) yra nustatyta, kad nelegaliu darbu yra laikoma situacija, kai darbas dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnyje yra numatyta, kad leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę, įstaigą ar organizaciją, kurioje užsienietis dirbs. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. A1-500 patvirtinto „Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo“, galiojusio pažeidimo padarymo metu, 10 punkte nustatyta, kad leidimą dirbti užsieniečiui išduoda Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o sprendimą dėl leidimo išdavimo minėta institucija priima remdamasi teritorinės darbo biržos išvada ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir darbo rinkos poreikius (21 punktas), todėl darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, turi užregistruoti laisvą darbo vietą ir pateikti teritorinei darbo biržai nustatytos formos prašymą išduoti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiui (11 punktas). Šio aprašo 20 punkte nurodyta, kad darbdavio prašymas išduoti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nenagrinėjamas, jeigu jis prieš mėnesį iki prašymo pateikimo teritorinei darbo biržai teisės aktų nustatyta tvarka neužregistravo laisvos darbo vietos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šių teisė normų analizė leidžia daryti išvadą, jog užsieniečių įdarbinimo Lietuvos Respublikoje tvarka yra griežtai reglamentuota įstatymais ir poįstatyminiai aktais, siekiant, kad užsieniečiai būtų įdarbinti, suteikiant prioritetą ieškantiems darbo Europos Sąjungos piliečiams bei atsižvelgiant į darbo rinkos konkrečioje teritorijoje poreikius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-82/2010). Be leidimo įdarbinančios įmonės vadovas privalo užtikrinti, kad įmonėje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo įstatymų ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos, todėl jis privalo nepriimti dirbti užsieniečių, kuriems nebuvo išduoti leidimai dirbti būtent konkrečioje jo įmonėje, nustatytoje teritorijoje, leidime nustatytoms darbo funkcijoms atlikti, o leidęs dirbti užsieniečiams savo vadovaujamojoje įmonėje jis pažeidžia norminių teisės aktų nustatytą užsieniečių įdarbinimo tvarką.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnai), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi.

Teisėjų kolegija nustatė, jog byloje pirminis apeliantės paaiškinimas nepateiktas, teismo posėdžio metu ji neapklausta. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad, apeliantei neatvykus į pirmosios instancijos teismo posėdį 2010 m. spalio 20 d., jai skirtas atvesdinimas, tačiau jos gyvenamu adresu nieko nerasta (b. l. 18, 22). Teisėjų kolegija nurodo, jog administracinių teisės pažeidimų bylose yra svarbu išklausyti ir administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei įvertinti jo parodymus, priešingu atveju, kiltų pavojus, jog byla, neišklausius abiejų ginčo šalių, bus išnagrinėta neobjektyviai. Dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant pateisinamas vieninteliu atveju – jei apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pranešta tinkamai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog teismas nepagrįstai išnagrinėjo administracinę bylą apeliantei nedalyvaujant (b. l 36-37). Vadovaudamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, jog šaukimas apeliantei įteiktas tinkamai, t. y. apeliantės vardu šaukimą jos gyvenamosios vietos adresu priėmė ir pasirašė apeliantės marti T. I. (b. l. 14-15), todėl darytina išvada, jog apeliantei negalint dalyvauti teismo posėdyje, ji turėjo pakankamai laiko pasirūpinti savo atstovavimu.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu inspektorius O. N. nurodė, jog policijos įstaiga patvirtino, kad minėtam asmeniui buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje be teisės dirbti ir dėl šio leidimo į Lietuvos darbo biržą nesikreipta (b. l. 12-13). Šią aplinkybę taip pat patvirtina apeliantės pateiktas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. rugsėjo 23 d. raštas, kuriame nurodoma, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu (t. y. šeimos susijungimo pagrindu), priėmė sprendimą pakeisti Rusijos Federacijos piliečio E. S. leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Rašte taip pat nurodoma, jog minėtas Rusijos Fedracijos pilietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą (b. l. 33). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog piliečio E. S. priėmimo į darbą metu, t. y. 2010 m. rugsėjo 7 d., jam buvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje be teisės dirbti. Tokią teisę E. S. įgijo minėtu 2010 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamento Imigracijos skyriaus sprendimu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, jog E. S. buvo priimtas į darbą Bendrovėje pažeidžiant užsieniečių įdarbinimo Lietuvos Respublikoje tvarką.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.