- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-01
- Bylos Nr.
- A-403-2124-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Antanas Ablingis, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. L., K. L.
- Atsakovas
- Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Antano Ablingio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 12-01-14-1009 atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją J. L.. Sprendimas motyvuotas tuo, kad K. L. nebuvo priimtas į profesinę karo tarnybą ir įstatymo nustatyta tvarka jam nebuvo suteiktas kario laipsnis, t. y. jis dirbo laisvai samdomu darbuotoju. Sprendime remtasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. L. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 12-01-14-1009 ir grąžinti Krašto apsaugos ministerijai pareiškėjo prašymą dėl pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodė, kad Krašto apsaugos departamento 1991 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 5 iš Šiaulių gamyklos “Nuklonas” objektų apsaugos viršininko pareigų buvo perkeltas į KAD Šiaulių zonos skyriaus sukarintos apsaugos būrio vado pareigas. Šis būrys 1993 metais buvo reorganizuotas į 616 apsaugos kuopą, o pareiškėjas paskirtas kuopos vadu. Šiaulių savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vado iniciatyva nutraukus apsaugos sutartį su gamykla “Nuklonas” 616 kuopos darbuotojai nuo 1994 m. birželio 30 d. buvo atleisti iš darbo. Pareiškėjas nebuvo atleistas, nes buvo tikrosios karo tarnybos karys. Po minėtos kuopos likvidavimo pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas. Tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje tarnavo ir atlyginimas jam buvo mokamas nuo 1991 metų sausio mėnesio iki 1995 metų sausio mėnesio. 1995 metų sausio mėnesį pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jis bus atleistas iš krašto apsaugos tarnybos, tačiau su atleidimo įsakymu jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjo teigimu, karinis laipsnis aptariamu laiku nebuvo skiriamas arba skiriamas atgaline data. Karinio laipsnio skyrimo tvarkos nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai neobjektyviai ir šališkai nagrinėjo jo prašymą dėl kario valstybinės pensijos skyrimo, neištyrė visų nurodytų aplinkybių, priėmė faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Krašto apsaugos ministerija prašė skundą atmesti. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas neatitinka nei vienos iš sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme. Atsakovės teigimu, pareiškėjas į profesinę karo tarnybą nebuvo priimtas, įstatymo nustatyta tvarka jam nebuvo suteiktas karinis laipsnis, todėl karių valstybinė pensija jam neskirtina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas dirbo gamyklos “Nuklonas” sukarintoje apsaugoje būrio vadu (b. l. 94). Krašto apsaugos departamentas ir Šiaulių m. “Nuklonas” gamykla 1991 m. sausio 3 d. sudarė sutartį dėl objektų apsaugos (b. l. 81-83). Šios sutarties pagrindu visi “Nuklonas” gamyklos sukarintos apsaugos būrio darbuotojai priimti dirbti į Krašto apsaugos departamento Šiaulių zonos skyrių, taip pat ir J. L.. Tai patvirtina įrašas darbo knygelėje, iš kurio matyti, kad pareiškėjas pagal Darbo įstatymų kodekso 39 straipsnio 5 punktą perkėlimo tvarka pervestas į Krašto apsaugos departamentą (b. l. 94). Pagal minėtos sutarties 7 punktą atlyginimus apsaugos darbuotojams mokėjo gamyklos “Nuklonas” administracija. Šiaulių apskrities teritorinis gynybos štabas 1993 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 26-Š minėtą gamyklos “Nuklonas” apsaugos būrį reorganizavo į 616 apsaugos kuopą prie Šiaulių teritorinio gynybos štabo (b. l. 78-80). Šiaulių rinktinės vado 1994 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 50-Š buvo nutraukta sutartis tarp gamyklos “Nuklonas” ir Šiaulių rinktinės bei likviduota 616 apsaugos kuopa (b. l. 75). Iš šio įsakymo 5 punkto matyti, kad visiems šio būrio darbuotojams atlyginimą mokėjo gamyklos “Nuklonas” administracija pagal pasirašytą sutartį. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas yra profesinės karo tarnybos karys, ar jam būtų suteiktas karinis laipsnis pagal tuo metu galiojusį Krašto apsaugos tarnybos įstatymą. Atsakovė savo atsiliepime nurodė, jog Krašto apsaugos archyve prie Krašto apsaugos ministerijos ir 6‑osios rinktinės archyve K. L. asmens bylos nėra. Vertindamas teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo profesinės karo tarnybos karys, jam nebuvo suteiktas karinis laipsnis, todėl jis negali pretenduoti į profesinės kario tarnybos kario pensiją. Pareiškėjas Krašto apsaugos sistemoje netarnavo, dirbo pagal darbo sutartį laisvai samdomu darbuotoju. Pareiškėjui nebuvo suteiktas karinis laipsnis. Tai bylos nagrinėjimo metu patvirtino pats pareiškėjas ir liudytojai Z. O. bei M. V. . Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad priėmė priesaiką bei tai, kad jam suteiktas karinis laipsnis ir jis tarnavo tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. L. buvo laisvai samdomas darbuotojas. Šias aplinkybes patvirtina ir pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė suteikti karinį laipsnį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą neskirti J. L. kario pensijos motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nebuvo priimtas į tikrąją profesinę karo tarnybą bei jam nebuvo suteiktas karinis laipsnis. Esant šioms aplinkybėms teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu ginčijamą sprendimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. L. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti. Taip pat apeliantas prašė įpareigoti Krašto apsaugos ministrą suteikti pareiškėjui eilinio karinį laipsnį nuo 1991 m. sausio 3 d. bei įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją įskaityti dalį turėto darbo stažo J. L. į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Apelianto teigimu, jis bei liudytojai Z. O. bei M. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog nežinojo, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas karinis laipsnis. Todėl teismas nepagrįstai tvirtino priešingai. Pareiškėjas teigė davęs kario priesaiką 1991 metais. Pasirašytas kario priesaikos tekstas saugomas kario asmens byloje. Pareiškėjo asmens byla yra prarasta, todėl atsakovė turėtų suformuoti ją iš naujo. Byloje yra surinkti įrodymai, kad pareiškėjas tarnavo krašto apsaugos sistemoje, o ne dirbo samdomu darbuotoju. Tokia išvada padaryta ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. 4D-2003/01-1737. Pareiškėjo teigimu, atlyginimą jam mokėtojo Krašto apsaugos departamentas, o ne gamykla “Nuklonas”. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į tiesioginių pareiškėjo viršininkų Z. O. bei M. V. parodymus, kad apeliantas buvo tikrosios krašto apsaugos tarnybos karys. Be to, teismas neleido jiems pasisakyti, nutraukinėjo jų paaiškinimus, neiškvietė į teismo posėdį (jie į teismo posėdį atvyko savo iniciatyva). Pareiškėjo teigimu, teismas neišreikalavo iš atsakovės papildomų įrodymų ir dokumentų, kurių prašė pareiškėjas, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino ištirtus posėdyje įrodymus, neišnagrinėjo ir neatsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, neteisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad teisę gauti karių valstybinę pensiją reglamentuoja Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas teisę gauti karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai, ištarnavę krašto apsaugos sistemoje šio įstatymo 3 straipsnyje numatytą metų skaičių. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į profesinę karo tarnybą nebuvo priimtas ir profesinės karo tarnybos karys niekada nebuvo. Krašto apsaugos departamento Šiaulių zonos viršininko 1991 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 5 pareiškėjas buvo priimtas dirbti į Krašto apsaugos departamento Šiaulių zonos skyrių pervedimo tvarka pagal Darbo įstatymų kodekso 39 straipsnio 5 punktą. Toks įrašas buvo padarytas ir pareiškėjo darbo knygelėje. Pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso nuostatas įsakymas apie priėmimą į darbą ir atitinkamas įrašas darbo knygelėje yra prilyginamas darbo sutarties sudarymui. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nebuvo profesinės karo tarnybos karys, o krašto apsaugos sistemoje dirbo pagal darbo sutartį laisvai samdomu darbuotoju. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes pareiškėjas nebuvo priimtas į profesinę karo tarnybą.
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teismas nurodė, kad byloje buvo konstatuota, kad nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teisinį statusą krašto apsaugos tarnyboje. Dėl šios priežasties buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas skirti jam kario valstybinę pensiją. Įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys ar jam būtų suteiktas karinis laipsnis, nėra jo asmens bylos. Nustatyta, kad jis dirbo laisvai samdomu darbuotoju. Tačiau pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikė Krašto apsaugos ministerijos 2005 m. gegužės 20 d. raštą Nr. 11 IS-68, kuriame nurodyta, kad Krašto apsaugos archyve buvo rasti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo, kaip pareigūno, teisinį statusą. Prie rašto pridėtas Krašto apsaugos ministerijos Šiaulių apskrities komendanto pulkininko Z. O. pasirašytas teikimas apdovanoti K. L. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Teikime nurodyta, kad K. L. yra Krašto apsaugos departamento pareigūnas nuo 1991 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 3. Jis daug prisidėjo organizuojant tarnybą Šiaulių komendantūroje, drausmingas, pareigingas būrio vadas, išleistas į atsargą 1994 m. pačiam prašant. Pagal šį teikimą Lietuvos Respublikos Prezidento 1996 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 914 K. L. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios bylos nagrinėjimo metu nevertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisiniu statusu krašto apsaugos tarnyboje, yra svarbios sprendžiant pareiškėjo reikalavimus dėl kario valstybinės pensijos skyrimo, todėl procesas byloje atnaujintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Kadangi pareiškėjas J. L. teismo prašė panaikinti krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 12-01-14-1009 ir grąžinti Krašto apsaugos ministerijai pareiškėjo prašymą dėl pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo, teismas privalėjo vertinti ar atsakovas, remdamasis pareiškėjo prašomos jam skirti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančiais norminiais teisės aktais, pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 straipsnį (pareiškėjo ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai, ištarnavę krašto apsaugos sistemoje šio įstatymo 3 straipsnyje numatytą metų skaičių ar (ir) atitinkantys kitus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šių pensijų skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai. Nuostatų 13 punkte (13.1. – 13.4. p.p.) nurodyti dokumentai, kurie turi būti pridėti prie prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Įvertinus šiuos dokumentus, priimamas sprendimas dėl pensijos skyrimo. Pagal Nuostatų 22 punktą, jeigu atsisakoma skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento atitinkamos tarnybos ne vėliau kaip per 5 dienas nuo šio sprendimo priėmimo turi išsiųsti (įteikti) pareiškėjui sprendimo nuorašą. Sprendime nurodoma atsisakymo skirti pensiją priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka.
Iš viso, kas išdėstyta, darytina išvada, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl sprendimo, kuriuo atsisakoma skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmeniui, nurodančiam, kad jis turi teisę į šią pensiją kaip buvęs profesinės karo tarnybos karys, turėtų vertinti ar pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 13 punkte (13.1. – 13.4. p.p.) nurodytuose dokumentuose esančius duomenis, prašantis skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvęs profesinės karo tarnybos karys yra ištarnavęs krašto apsaugos sistemoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje numatytą metų skaičių ar (ir) atitinka kitus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 12-01-14-1009, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją J. L. buvo atsisakyta skirti remiantis tuo, kad K. L. nebuvo priimtas į profesinę karo tarnybą ir įstatymo nustatyta tvarka jam nebuvo suteiktas kario laipsnis, t. y. jis nebuvo profesinės karo tarnybos karys, o dirbo laisvai samdomu darbuotoju. Todėl sprendime remtasi ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsniu, o šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovo teigimu, Krašto apsaugos archyve prie Krašto apsaugos ministerijos nėra K. L. asmens bylos, ji yra prarasta.
Pareiškėjas, ginčydamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 12-01-14-1009, teigia, kad jis buvo profesinės karo tarnybos karys, o kadangi jo kaip kario asmens byla prarasta, įrodinėja šį faktą liudytojų parodymais bei kitais netiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. įrodinėja juridinę reikšmę turintį faktą.
Pagal Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą, bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Pagal Civilinio proceso kodekso 445 straipsnį, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šią bylą nagrinėję pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos administraciniai teismai be teisinio pagrindo nustatinėjo ir vertino ar pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys bei padarė atitinkamas išvadas. Todėl iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutarties kolegija šalina motyvus, kurių pagrindu teismai padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo profesinės karo tarnybos karys, o krašto apsaugos sistemoje dirbo pagal darbo sutartį laisvai samdomu darbuotoju.
Nesant įrodymų, kad pareiškėjas jo skunde nurodomu laikotarpiu buvo profesinės karo tarnybos karys (pareiškėjo asmens byla dingusi, o dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjas nėra kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą ir toks faktas nėra nustatytas), darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai 2004 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 12-01-14-1009 atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą šioje administracinėje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 str. 1 d. 3 p., 140 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.