- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- 1S-556-768/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Utenos AVPK Visagino policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo sukčiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. Ikiteisminio tyrimo metu pranešimas apie įtarimą padarius BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką buvo įteiktas I. S..
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės 2015-02-20 nutarimu ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių I. S. kaltę. Aukštesnysis prokuroras 2015-08-05 minėtą nutarimą paliko galioti. Tačiau Visagino miesto apylinkės teismas skundžiama 2015-10-09 nutartimi prokurorų 2015-02-20 ir 2015-08-05 nutarimus panaikino ir įpareigojo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tęsti ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras skundu prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2015-10-09 nutartį ir palikti galioti Utenos apylinkės prokuratūros prokurorų 2015-02-20 ir 2015-08-05 nutarimus. Mano, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Prokuroras nesutinka su teismo nutartyje nurodytų aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis. Nurodo, kad prokurorai minėtuose nutarimuose išsamiai išdėstė bei išanalizavo tyrimo duomenys, šių duomenų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą I. S. atžvilgiu yra pagrįstos tyrimo duomenimis. Pažymi, kad nukentėjusiosios atstovo skunde visos išdėstytos aplinkybės buvo išsamiai bei visapusiškai ištirtos, tačiau jų visumos nepakanka bylai perduoti į teismą. Prokuroro teigimu, skundžiamoje teismo nutartyje minimų galimų veiksmų atlikimas netikslingas, nes jokie papildomi tyrimo veiksmai nesuteiks jokios papildomos tyrimui reikšmingos informacijos, leidžiančios I. S. veiksmus vertinti kitaip nei jie buvo įvertinti prokurorų nutarimuose. Priešingai nei teismas nurodo nutartyje, esminės reikšmės neturi I. S. L. T. nurodyti mobiliojo ryšio telefonų panaudojimo tikslai, nes tarp jų jau prieš šių sandorių sudarymą buvo susiklostę gana artimi ir draugiški santykiai, nukentėjusioji jį rėmė dėl sunkios jo materialinė padėtis, ji neparodė buvusi kaip nors apgauta I. S., be to, L. T. turėjo patirties sudarant tokio pobūdžio sandorius su UAB „Tele 2“.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs prokuroro skundo argumentus, pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), skundžiamą teismo nutartį, Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-02-20 nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, bei aukštesniojo prokuroro 2015-08-05 nutarimą, kuriuo atmestas nukentėjusiosios L. T. atstovo advokato R. P. skundas, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turiniui keliami reikalavimai numatyti BPK 216 str. 1 d., kur nurodyta, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstoma nusikalstamos veikos esmė, tyrimo nutraukimo pagrindai ir motyvai. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia konkretaus baudžiamojo proceso užbaigimą, todėl prokuroro motyvai turi būti išsamūs, aiškūs (suprantami visiems šiuo procesu suinteresuotiems asmenims) ir pagrįsti išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų įvertinimu. Nutraukti ikiteisminį tyrimą galima tik išnaudojus visas galimybes surinkti tyrimui reikšmingus duomenis.
Teismas, vykdydamas jam ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatytas funkcijas, pats negali vadovauti ikiteisminiam tyrimui ir negali įpareigoti prokurorą atlikti kokius nors konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat ir nurodyti, kaip prokurorui įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kai prokuroras priima tik jo kompetencijoje esančius sprendimus, taip pat negali įpareigoti prokurorą priimti konkretų sprendimą, kuris ikiteisminio tyrimo stadijoje pagal baudžiamojo proceso įstatymą yra ne teismo, bet prokuroro kompetencija. Vadovaujantis BPK 64 str. 2 d., nagrinėdamas skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų, teismas patikrina prokuroro sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o nustatęs pažeidimus, juos nurodo bei pasiūlo juos pašalinti. Kaip matyti nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiama nutartimi būtent tai ir padarė – patikrino prokurorų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, nustatė atitinkamus pažeidimus, juos detaliai nurodė ir pagrįstai pasiūlė prokurorui juos pašalinti, kadangi buvo nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje ikiteisminio tyrimo byloje buvo atliktas neišsamiai, neobjektyviai ir nevisapusiškai, atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo pasinaudota visomis galimybėmis surinkti bylai reikšmingus duomenis bei juos pagrįstai įvertinti, nebuvo imtasi visų priemonių likusioms abejonėms pašalinti, taigi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nepagrįstai.
Susipažinęs su bylos medžiaga aukštesnysis teismas sutinka, kad šiuo atveju iš tikrųjų nebuvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti, ar I. S. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., požymių.
Pagal BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.
Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu asmuo turėjo tyčią turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog I. S. galimai neteisėtus veiksmus atliko neveiksnios dėl psichikos ligos pripažintos nukentėjusiosios L. T., kurią gerai pažinojo, atžvilgiu. Taigi šiuos asmenis siejo jau iš anksčiau susiklostę asmeniniai tarpusavio santykiai. Duodamas parodymus I. S. nurodė, kad L. T. yra jo močiutės kaimynė ir, kad jis nukentėjusiąją pažįsta jau ilgą laiką, o apie tai, kad ji serga, nieko nežinojo. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 str. kaltininkas neprivalo žinoti asmens neveiksnumo fakto, pakankama, kad jis suvoktų reikšmingus nukentėjusio asmens psichikos trūkumus, trukdančius šiam suprasti priimamus sprendimus ar valdyti savo veiksmus. Tačiau šiuo atveju prokuroras detaliai neištyrė, ar veiksmų atlikimo metu I. S. suvokė, kad nukentėjusios psichinė sveikata yra sutrikusi ir ar neturėjo tyčios pasinaudoti tokia nukentėjusiosios sveikatos būkle tam, kad gautų asmeninės naudos. Šiuo atveju, siekiant įsitikinti, ar L. T. psichinės būklės pakitimai tikrai buvo nepastebimi aplinkiniams asmenims, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti nukentėjusiosios kaimynai, tarp jų ir I. S. močiutė, nors teismo vertinimu, tai padaryti būtų tikslinga. Taip pat I. S. parodymams patikrinti, nebuvo aiškintasi, ar jis, kaip teigė ikiteisminio tyrimo metu, 2013 m. gegužės mėnesį pas L. T. tikrai sudarė draudimo sutartį. Ikiteisminio tyrimo metu, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, apie aplinkybes, susijusias su mobiliojo ryšio telefonų įsigijimu bei apie I. S. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, nebuvo apklausta ir liudytoja E. S., kuri ėjo kartu su I. S. ir nukentėjusiąja įsigyti telefonų į „Tele 2“ saloną ir kuri galimai galėtų paliudyti, kaip I. S. įkalbinėjo (kokius žodžius sakė, kaip elgėsi) nukentėjusiąją paimti telefonus. Nebuvo aiškintasi ir tai, kaip ir dėl kokių priežasčių I. S. kilo sumanymas gavus pirmąjį telefoną, vėl nukentėjusiosios prašyti sudaryti kitas sutartis dėl mobiliojo ryšio telefonų įsigijimo, taip pat nesiaiškinta, dėl kokių priežasčių jis nukentėjusiajai pasakė, kad telefonus nori padovanoti savo žmonai bei dukrai, bet iš tiesų juos pardavė, t.y. nebuvo gilintasi, ar I. S. nepiktnaudžiavo nukentėjusios pasitikėjimu.
Aukštesnės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pasinaudota visomis galimybėmis surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, prokurorų nutarimai priimti nepilnai išsiaiškinus ir ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas nepagrįstai. Atsižvelgdamas į tai, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria prokurorai įpareigoti baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tęsti ikiteisminio tyrimo veiksmus, yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro skundą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. spalio 9 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.