- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-1289-648-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-01147-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Audronė Kartanienė, Viktoras Dovidaitis
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Ona Kovarskienė
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-1289-648/2011
Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01147-2011-4
2011 m. gruodžio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Viktoro Dovidaičio ir Audronės Kartanienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 2 d., prie A. D. paskirtos bausmės pridėta neatlikta 5 mėnesių ir 27 dienų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, ir A. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams ir 27 dienoms, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2011-07-13, 19.30 val., įsibrovęs į palėpę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagrobė nukentėjusiajam V. U. priklausančius daiktus: žoliapjovę, 449 Lt vertės, šviestuvą, 600 Lt vertės, palapinę, 350 Lt vertės, palapinę, 550 Lt vertės, tris čiužinius, 300 Lt vertės, keturis miegmaišius, 100 Lt vertės, du fototrikojus, 300 Lt vertės, fotoobjektyvus, 1 000 Lt vertės, taip pagrobdamas nukentėjusiajam V. U. priklausantį 3 694 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendį, jam paskiriant švelnesnę bausmę. Nurodo, kad jis pripažįsta kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Jis smalsumo vedinas įsibrovė į kaimynui priklausančią palėpę ir pagrobė pastarojo daiktus. Pasak nuteistojo, jis atsiprašė nukentėjusiojo V. U., šis atleido jam ir nepareiškė civilinio ieškinio. Kita vertus, A. D., jausdamas kaltę, pasižada atlyginti nukentėjusiojo patirtus nuostolius, o būdamas laisvėje jis galėtų tai padaryti greičiau, nes turėtų galimybę įsidarbinti. A. D. teigimu, jis padarė išvadas dėl savo veiksmų ir pažada ateityje nenusikalsti.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo A. D. teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
A. D. padarė baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei, veikdamas tiesiogine tyčia. Jis nusikalto, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl apylinkės teismas pagrįstai A. D. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę.
Apylinkės teismas, skirdamas A. D. žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. D. pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 3 694 Lt vertės turtą, jis padarė nusikalstamą veiką dėl savanaudiškų tikslų. Apeliantas praeityje teistas du kartus už tokios pačios rūšies nusikalstamas veikas (b.l. 45-46), baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą už narkotinės medžiagos vartojimą be gydytojo paskyrimo (b.l. 48-49), jis nedirba (b.l. 50). Kaip minėta, A. D. nusikalto būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos. Visa tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad A. D. padarė nusikalstamą veiką ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-327/2010, 2K-638/2010). Apeliantas teisiamajame posėdyje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik iš dalies, kadangi jis neigė pagrobęs visus kaltintajame akte nurodytus daiktus (b.l. 92). Taigi, A. D. nepripažino esminės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. D. atsiprašė nukentėjusiojo V. U.. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nepareiškė civilinio ieškinio, nes nesitikėjo, jog apeliantas atlygins padarytą žalą (b.l. 18), o ne dėl to, kad jis atleido nuteistajam. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad A. D. pasižada atlyginti nuteistajam padarytą žalą, o būdamas laisvėje jis galėtų tai padaryti greičiau, nes turėtų galimybę įsidarbinti, be to, jis pažada ateityje nenusikalsti, nesudaro pakankamo pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo A. D. apeliacinį skundą.