- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-18
- Bylos Nr.
- AS-63-133-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) atstatyti jo pažeistas teises ir leisti jam pirkti jo nuomojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nutarė įsiteisėjus nutarčiai skundą su priedais ir 2010 m. gruodžio 14 d. sumokėtą žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia įpareigoti atsakovą su juo sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį. Nors atsakovas šioje byloje yra viešojo administravimo subjektas, tačiau tarp atsakovo ir pareiškėjo susiklostę teisiniai santykiai dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo nėra pagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reguliuojami privatinės teisės normomis – vykdydama valstybinės žemės pardavimo funkcijas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Teismo manymu, ginčas dėl valstybinės žemės pardavimo yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22, 25 str.). Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus nuostatų, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2P-54, 1 punktą Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūrinis padalinys, įgyvendinantis valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo bei žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, žemės apskaitos, geodezijos, kartografijos darbų srityse Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje. Minėtų nuostatų 7.3.2 punktas numato, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus suteiktus įgaliojimus šis skyrius parduoda asmenims valstybinės žemės sklypus, kuriuos Nacionalinė žemės tarnyba valdo patikėjimo teise. Todėl šiuo atveju pareiškėjo keliamame ginče atsakovu laikytinas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyrius, kurio buveinė yra Vilniaus g. 1, Lazdijuose. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų. Išaiškino, kad pareiškėjas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka su ieškiniu gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Pareiškėjas nurodo, kad Nacionalinei žemės tarnybai skundė Alytaus apskrities viršininko administracijos veiksmus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo jo kaimynui A. B., t. y. kad jo nuomojamas žemės sklypas buvo neteisėtai priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui ir nenutraukus nuomos sutarties šis žemės sklypas buvo perduotas A. B., nors nuosavybės teisės buvo atkurtos kitoje vietoje. Taigi šiuo atveju ginčijami Alytaus apskrities viršininko administracijos veiksmai ir tik pripažinus juos neteisėtais, atsirastų galimybė nuomotą žemės sklypą išpirkti. Iš jo suformuluotų reikalavimų matyti, kad jie susiję su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu bei šio turto grąžinimu. Nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal privatinės teisės normas, bet pagal specialiuose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimas yra reglamentuojamas viešosios teisės normomis, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, yra viešojo administravimo sritis, todėl visi minėto pobūdžio procese kylantys ginčai nagrinėtini ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 23 d. nutartis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus viešojo ar vidaus administravimo srityje. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, išvardytos ABTĮ 15 straipsnyje.
Valstybė ar savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti keliamame ginče dominuojančių teisinių santykių prigimtį.
Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatavo, kad ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo keliami reikalavimai yra administracinio teisinio pobūdžio.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje teisingai pastebėjo, kad teisiniai santykiai dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo (pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo) yra reguliuojami privatinės teisės normomis. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste yra ypač svarbu tai, jog Specialioji teisėjų kolegija, nagrinėjanti ginčus dėl teismingumo, 2008 m. gruodžio 15 d. nutartyje yra pažymėjusi, kad valstybinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas yra galimas tik tuomet, kai yra įvykdytos atitinkamais viešosios teisės aktais reguliuojamos administracinės procedūros. Asmuo, ketinantis pirkti atitinkamą valstybinės žemės sklypą, deklaruoja, kad jis galimai turi teisę pirkti norimą žemės sklypą. Tačiau, ar iš tiesų jis tą teisę turi, nustatoma viešosios teisės aktais reglamentuojamų administracinių procedūrų metu. Jeigu atitinkamos viešojo administravimo institucijos nevykdo joms teisės aktais šiame procese pavestų administracinių procedūrų arba jas vykdo netinkamai, asmuo, kurio teisės yra pažeidžiamos, šių institucijų veiksmus ar neveikimą gali skųsti administraciniam teismui, nes tai reiškia ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 1, 2 p.).
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 3B-(7.5)-K-1093-1541, kuriuo viešojo administravimo subjektas iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą parduoti jo nuomojamą žemės sklypą, ir prašo įpareigoti atsakovą leisti jam pirkti jo nuomojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas grindžia savo skundą netinkamu administracinių procedūrų A. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese atlikimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas remiasi išimtinai administracinio pobūdžio aplinkybėmis, klausimų, susijusių su privatinės teisės normų taikymu (paties pirkimo – pardavimo sandorio sudarymu ar pan.) nekelia.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo keliamo ginčo prigimtį ir dėl šios priežasties neteisingai išsprendė skundo priėmimo klausimą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, kad ABTĮ 10 straipsnio nustato, jog teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atsižvelgdamas į jo skunde išdėstytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju turėjo pagrindą pasinaudoti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir pasiūlyti pareiškėjui per teismo nustatytą terminą patikslinti savo skundo reikalavimus visų pirma formuluojant juos skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 3B-(7.5)-K-1093-1541 atžvilgiu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimui spręsti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.