Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Plaukimo klubas“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, kad papildomas reikalavimas darbdaviui informuoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Minėtas reikalavimas pradėtas taikyti nuo 2021 m. liepos 1 d. Užimtumo tarnyba informaciją apie papildomą sąlygą dėl subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte paskelbta prastova, skyrimą išviešino tik 2021 m. liepos 2 d., t. y. viena diena vėliau nei papildomas reikalavimas buvo pradėtas taikyti darbdaviams. Pareiškėja kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašydama išmokėti 2021 m. liepos mėn. subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytu atveju paskelbta prastova. Pateikė subsidijos gavimui reikalingus dokumentus, t. y. darbo užmokesčio už 2021 m. liepos mėn. išmokėjimą darbuotojams pagrindžiančių dokumentų kopijas ir kitus dokumentus.

skiltis, kurioje yra privaloma nurodyti kiekvieno darbuotojo, kurio darbo užmokesčiui prašoma subsidijos, paskelbtos prastovos pradžios datą. Pareiškėja, teikdama prašymą išmokėti 2021 m. liepos mėnesio subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, teikiamoje formoje nurodė, kad V. K. paskelbtos prastovos pradžios data – 2020 m. balandžio 6 d. Pažymi, jog visų darbuotojų prastovos faktiškai tęsėsi nuo datos, nurodytos prašyme išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytu atveju paskelbta prastova, ir Užimtumo tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą turėjo tai pagrindžiančius dokumentus, t. y. pareiškėjos įsakymus dėl neterminuotos prastovos paskelbimo bei įsakymus dėl faktinių pasikeitimų, dėl prastovų darbuotojams, jei tokie įvyko, teikiamus kartu su kiekvieno mėnesio prašymais dėl subsidijos išmokėjimo. Paskelbus neterminuotas prastovas pareiškėja informavo Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI). Teikiant pranešimus VDI privalėjo nurodyti numanomą prastovos pabaigos laikotarpį, kadangi nėra techninės galimybės informuoti VDI apie neterminuotą prastovą ir privaloma nurodyti prastovos pradžios, pabaigos datą. Tokiu būdu didinama administracinė našta darbdaviams, t. y. tikslinti duomenis. Teikiant pirminį pranešimą VDI buvo nurodžiusi numanomus prastovos darbuotojams pabaigos terminus. Iš tikrųjų pareiškėja buvo paskelbusi neterminuotas prastovas. Prastovos darbuotojams nebuvo atšauktos, o pareiškėja naujų pranešimų VDI neteikė. Kintanti situacija buvo įforminama pareiškėjos įsakymais, kurie buvo teikiami Užimtumo tarnybai kartu su prašymais dėl subsidijos išmokėjimo. Vis dėlto Užimtumo tarnyba pareiškėjai neskyrė subsidijos už 2021 m. liepos mėn. Neskyrimo priežastis – pranešimas dėl paskelbtos prastovos VDI pateiktas 2021 m. rugpjūčio 12 d. Atsakovės vertinimu, turėjo pateikti 2021 m. liepos 1 d. Atsakovė neįvertino aplinkybės, kad darbuotojai iš paskelbtų prastovų atšaukti nebuvo, už kurias pareiškėjai buvo skirta 2021 m. birželio mėnesio subsidija.

Nurodo, kad atsakovė be pagrindo, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytu atveju paskelbta prastova, už 2021 m. liepos mėnesį skyrimą ir išmokėjimą. Sprendimas turi būti panaikintas.

Paaiškina, kad iki skunde nurodomo laikotarpio už kurį neskiriama subsidija, keitėsi reglamentavimas VDI apraše. Pareigų nevykdymas negalėjo sukurti pareiškėjai teisėtų lūkesčių. Pareiškėjos teisės buvo įgyvendintos. Pareiškėja neįvykdė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje jai numatytos pareigos. Pranešimas DK nustatyta tvarka apie prastovą VDI yra viena iš sąlygų subsidijai gauti. Nei DK, nei VDI apraše nėra įtvirtinta galimybė pratęsti, atnaujinti terminą pateikti pranešimą VDI. Subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimas negali būti vertinamas kaip subsidijos darbo užmokesčiui nutraukimas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytais pagrindais. Civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, tuo tarpu viešoje teisėje vadovaujamasi priešingu principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl Užimtumo įstatyme ir VDI apraše, esant įtvirtintai nuostatai dėl darbdavio atitikimo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje įtvirtintai nuostatai, Užimtumo tarnyba, priimdama pareiškėjos pageidaujamą sprendimą, t. y. skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatyta tvarka pagal 2021 m. rugpjūčio 13 d. pateiktus dokumentus, veiktų neteisėtai, tai yra, ultra vires (viršydama įgaliojimus). Priimant Sprendimą nebuvo paneigta teisinio reguliavimo esmė, tikslai ir t. t.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo 2 priedo 14 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjos direktorė 2020 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. ĮSKV-PLK20-22 paskelbė neterminuotą prastovą V. K. nuo 2020 m. spalio 26 d.

Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 4-asis skyrius 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. SD(19. ) - „Dėl Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu“ informavo, kad pareiškėjai subsidija darbo užmokesčiui už liepos mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus neskiriama, kadangi pranešimą dėl prastovos už V. K. VDI pareiškėja pateikė pavėluotai, t. y. 2021 m. rugpjūčio 12 d., nors turėjo pateikti 2021 m. liepos 2 d.

Byloje kilęs ginčas dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja teigia, kad neskiriant ir neišmokant jai darbo užmokesčio subsidijos už 2021 m. liepos mėn. prastovas, buvo pažeistas pareiškėjos pagrįstas ir teisėtas lūkestis. Pareiškėjos įsitikinimu, Užimtumo tarnyba be pagrindo ir neteisėtai apribojo jos teisę į subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytu atveju paskelbta prastova, už 2021 m. liepos mėn. skyrimą ir išmokėjimą, dėl ko Įsakymas yra priimtas netinkamai taikant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatą bei nesilaikė gero viešojo administravimo, teisingumo ir protingumo principų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nepalankus Įsakymas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies, kadangi pareiškėja apie prastovas VDI pranešė pavėluotai, t. y. 2021 m. rugpjūčio 12 d. Nustatyta, jog pareiškėja kartu su prašymu dėl subsidijos už darbuotojų prastovą skyrimo nepateikė duomenų, įrodančių, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (per 1 d. d. nuo prastovos paskelbimo) apie paskelbtą prastovą informavo VDI.

Ginčo santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas, DK ir VDI aprašas.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje įtvirtinta, kad „darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio.

DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo) nustatytu atveju, ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja VDI apie prastovos paskelbimą darbuotojui.

VDI aprašas reglamentuoja tvarką, kuria vadovaujantis darbdaviai turi pranešti VDI informaciją dėl darbuotojui ar darbuotojų grupei paskelbtos prastovos arba dalinės prastovos, DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju (VDI aprašo 1 punktas). VDI aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad „Darbdaviai Aprašo 1 punkte nurodytu atveju skelbiantys darbuotojui ar jų grupei prastovą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo paskelbimo turi pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie šios prastovos paskelbimą, užpildant vieną iš VDI interneto svetainėje patalpintų formų. VDI interneto svetainėje patalpinta pranešimo dėl darbuotojui paskelbtos prastovos forma, kuri pildoma pranešant apie paskelbtą prastovą konkrečiam darbuotojui ir pranešimo dėl darbuotojų grupei paskelbtos prastovos forma“.

Atsižvelgiant į išvardintą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies pakeitimo, darbdaviams, norintiems gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, atsirado pareiga per vieną darbo dieną informuoti VDI apie darbuotojams paskelbtą prastovą DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, nuo 2021 m. liepos 1 d. darbdaviui apie paskelbtą prastovą nepranešus VDI DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, pripažintina, kad jis neišpildė vienos iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos sąlygos, dėl ko subsidija jam negali būti skiriama.

Nustatyta, kad pareiškėja, prašydama Užimtumo tarnybos išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusią darbuotoją, per vieną darbo dieną neinformavo VDI apie darbuotojai paskelbtą prastovą DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėja už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusią darbuotoją VDI informavo tik 2021 m. rugpjūčio 12 d., t. y. pažeisdama imperatyvų reikalavimą per 1 darbo dieną informuoti VDI.

Pareiškėja, pripažindama DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą darbdavio pareigą informuoti VDI apie prastovos paskelbimą darbuotojui, teigia kad ji nepaskelbė naujų prastovų darbuotojui, dėl kurio buvo pateikti prašymai skirti subsidiją, todėl nagrinėjamu atveju atsakovės priimtas Įsakymas neteisėtas.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjos teiginius, kaip nepagrįstus. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusi papildoma Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies sąlyga nėra savitikslė, nes nuo 2021 m. liepos 1 d. panaikinus karantino režimą ir esant tik ekstremaliajai situacijai (kas iš esmės reiškia, kad ribojimų įmonėms vykdyti veiklą faktiškai nebeliko) ši teisės normos sąlyga turėjo padėti išvengti darbdavių piktnaudžiavimo siekiant gauti subsidijas. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, priimdamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies pakeitimą, išreiškė savo valią – nustatyti būtiną sąlygą, kad ši subsidija galėtų būti mokama tik tiems darbdaviams, kurie apie prastovos paskelbimą informavo VDI DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka (Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 25, 35, 41, 42, 43 ir 481 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 4 dalis).

Sistemiškai vertinant aptartas teisinio reglamentavimo nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėja galėjo įgyti teisę gauti subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusį asmenį tuo atveju, jeigu būtų išpildžiusi abi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytas sąlygas: ekstremaliosios situacijos metu būtų išlaikytos darbo vietos ir apie prastovas būtų pranešta ne vėliau kaip per vieną dieną nuo paskelbimo apie prastovą.

Teismas pažymi, kad VDI aprašo 6 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta pareiga atšaukus prastovą arba pasikeitus nustatyta tvarka pateiktiems duomenims apie prastovos laikotarpį ir (arba) prastovos rūšį, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną duomenis patikslinti pateikiant naują užpildytą pranešimo dėl paskelbtos prastovos formą, o taip pat pranešimuose nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių paskelbta prastova. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, 2021 m. liepos 1 d. pasikeitus nustatyta tvarka pateiktiems duomenims apie prastovos laikotarpį, nesilaikė pareigos ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną patikslinti duomenis pateikiant naują užpildytą pranešimo dėl paskelbtos prastovos formą, t. y. apie prastovą nepranešė VDI ne vėliau kaip per vieną dieną nuo jos paskelbimo ir tuo pačiu neišpildė vienos iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytų sąlygų. Todėl pareiškėja, nevykdydama jai teisės aktuose nustatytų pareigų, negali turėti ir lūkesčių, jog visos jos teisės bus įgyvendintos.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja yra verslo subjektas, kuriam taikomi papildomi rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, o kaip subjektui, siekiančiam gauti subsidiją darbo užmokesčiui, teisės aktuose įtvirtinta imperatyvi pareiga apie prastovos paskelbimą informuoti VDI DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu terminu, t. y. per 1 darbo dieną nuo prastovos paskelbimo. Nors pareiškėja teigia, kad Užimtumo tarnyba tinkamai neatliko savo funkcijų, tačiau akcentuotina, jog būtent pareiškėja atsako už duomenų VDI teikimą laiku bei teikiamų duomenų teisingumą. Darbdaviai, nevykdantys pareigos pranešti apie darbuotojui ar jų grupei paskelbtą prastovą arba pateikiantys klaidingą informaciją atsako įstatymų nustatyta tvarka (VDI aprašo 10 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys prastovų subsidijos skyrimą ir mokėjimą nenumato išimčių, kurioms esant subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tais atvejais, kai darbdaviai vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo informuoja VDI apie užimtam asmeniui paskelbtą prastovą, todėl Užimtumo tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas yra saistoma teisės aktų reikalavimų ir negali pasielgti kitaip nei numatyta galiojančiuose teisės aktuose. Todėl pripažintina, kad atsakovė veikė pagal minėtų teisės aktų nustatytą tvarką, o susidariusią situaciją lėmė pačios pareiškėjos veiksmai, t. y. pareiškėja, teikdama pranešimą VDI dėl paskelbtos prastovos, nesilaikė teisės aktais nustatytos tvarkos ir atitinkamai kilo teisinė pasekmė pareiškėjai – priimti sprendimai dėl subsidijos neskyrimo.

Dėl išvardintų priežasčių, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktinių aplinkybių apimtį, teisinį reglamentavimą, todėl nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 10 straipsnių nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektus priimti motyvuotus, teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstus sprendimus, dėl ko pareiškėjos reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Plaukimo klubas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.