Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas D. Jocys Teisėja L. Bajorinienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-361/2014 Teisminio proceso Nr. 1-85-1-01102-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5.; 1.2.26.2.; 2.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2014 m. sausio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. (R. Š.) ir A. L. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2007-02-06 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-12-23 iki 2010-12-24.

A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalimi vienerių metų laisvės atėmimo bausme, 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2013-01-23 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir 2013-04-05 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi subendrinta bausmė, arešto bausmę keičiant į laisvės atėmimo bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 25 MGL (3250 Lt) bauda. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-12-23 iki 2010-12-24 bei arešto bausmė, visiškai atlikta pagal 2013-01-23 nuosprendį ir 2013-04-05 nutartį.

Nuosprendžiu solidariai iš S. G., A. L. ir R. Š. priteisti nukentėjusiajam Š. M. 200 Lt turtinei žalai ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 402,21 Lt žalai už nukentėjusiojo gydymą atlyginti.

Nuosprendžiu nuteistas ir S. G., tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2010 m. gruodžio 23 d., apie 19.40 val., Tauragės m., veikdami bendrininkų grupe su S. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, prie parduotuvės „Agava“, esančios Bažnyčių g. 11, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sumušė Š. M., t. y. S. G. sudavė į veidą Š. M., kuris nuo smūgio nugriuvo ant žemės, tuomet R. Š. ir S. G. keletą kartų spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o priėjęs A. L. peiliu du kartus dūrė jam į ranką, taip padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairiajame antakyje, kairio peties ir krūtinės ląstos sumušimą, dešinės pusės X-to šonkaulio lūžimą, pjautines žaizdas kairėje plaštakoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti ir juos išteisinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. Š. apeliacinis skundas atmetamas, A. L. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo R. Š. kaltę pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – nesunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, įrodyta, kad nuteistasis R. Š. sužalojo Š. M. ir tokiu savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. 2010 m. gruodžio 23 d., apie 19 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, viešoje vietoje, prie parduotuvės „Agava“, esančios Bažnyčių g. 11, Tauragėje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sumušė Š. M., t. y. S. G. sudavus smūgį Š. M. į veidą ir jam nuo šio smūgio nugriuvus ant žemės, R. Š. ir S. G. keletą kartų spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o kažkuris dar ir dūrė peiliu du kartus nukentėjusiajam į ranką, taip padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairiajame antakyje, kairio peties ir krūtinės ląstos sumušimą, dešinės pusės X-to šonkaulio lūžimą, pjautines žaizdas kairėje plaštakoje.

Apylinkės teismas, pripažindamas R. Š. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nukentėjusiojo Š. M. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kuriuose jis nurodė, kad kai buvo spardomas, girdėjo, kaip J. P. šaukė: ,,R., baik“ (b. l. 183–184, t. II), liudytojos N. M. ir M. S. parodymais, kad iškart po įvykio J. P. jiems pasakojo, jog Š. M. sumušė tie patys du vaikinai, kurie buvo parduotuvėje (b. l. 184, t. II), specialisto išvada (b. l. 88, t. I), kuri patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo spardomas, nes muštinė žaizda kairiame antakyje, kairio peties sumušimas, X – to šonkaulio lūžimas galėjo atsirasti į šias vietas suduodant kietu buku daiktu, t. y. koja apautu batu, taip pat paties R. Š. parodymai, kad jis buvo įvykio vietoje, bandė skirti Š. M. ir S. G., kad griūdamas galėjo įspirti nukentėjusiajam ir kad pasišalino iš įvykio vietos, kai išgirdo, jog kviečiama policija (b. l. 182–183, t. II).

Nuteistasis R. Š. savo kaltės padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nepripažino, neigė mušęs nukentėjusįjį Š. M. ir taip padaręs nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, jo metu buvo apžiūrėtas peilis, rastas A. L. rankinėje ir pateiktas S. G.. Taip pat buvo siekiama surasti ir apklausti liudytoją J. P., kuris tiesiogiai matė įvykį, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių, kadangi iš Tauragės apskrities VPK buvo gautas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad vykdant Klaipėdos apygardos teismo pavedimą, 2013-11-06 buvo nuvykta pas J. P. mamą N. P., kuri nurodė, kad jos sūnus 2011 m. išvyko į Jungtinę Karalystę, iki šiol ten dirba ir gyvena, o kada grįš į Lietuvą – nežino.

Apeliaciniame skunde R. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu iš esmės remdamasis vien nukentėjusiojo Š. M. parodymais, kuriuose jis nurodė, jog girdėjo, kaip J. P. šaukė: ,,R., ką darai, nemušk“. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Š. kaltu, padarius minėtus nusikaltimus, rėmėsi nukentėjusiojo Š. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kuriuose jis nurodė, kad girdėjo, kaip J. P. pasakė: ,,R., baik“. Iš šių parodymų galima daryti išvadą, jog J. P., būdamas įvykio vietoje ir tiesiogiai matydamas R. Š. veiksmus prieš nukentėjusįjį Š. M., liepė jam juos baigti. Be to, paties R. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, patvirtino tai, kad jis įvykio vietoje buvo, konflikte dalyvavo. Nuteistasis R. Š. netgi patvirtino tai, kad galėjo nukentėjusiajam įspirti, nes griuvinėjo, kadangi buvo girtas (b. l. 183, 189, t. I, b. l. 183–184, t. II). Be to, liudytojų N. M. ir M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, kuriuose jie patvirtino, kad tiesioginis įvykio liudininkas J. P. iškart po įvykio jiems pasakė, kad nukentėjusįjį Š. M. mušė vaikinai, kurie prisikabino prie jo parduotuvėje (b. l. 102–103, t. I, b. l. 104–105, t. I, b. l. 184, t. II), taip pat patvirtina aplinkybę, jog R. Š. dalyvavo muštynėse. Ta aplinkybė, jog jis iš įvykio vietos pasišalino, išgirdęs, jog kažkas ketina kviesti policiją, tik dar kartą patvirtina jo kaltę, kadangi priešingu atveju jis nebūtų turėjęs priežasties slėptis nuo atvažiavusių policijos pareigūnų ir būtų siekęs išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes. Todėl R. Š. apeliacinio skundo argumentai, kad jis įvykio metu nemušė nukentėjusiojo Š. M., bandė išskirti besimušančius S. G. ir Š. M., o įspyrė nukentėjusiajam netyčia griūdamas, vertintini kaip nuteistojo gynybinė pozicija ir atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Kita situacija yra vertinant A. L. veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. L. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, rėmėsi kito nuteistojo S. G. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kuriuose jis nurodė, kad nukentėjusiajam Š. M. gulint ant žemės, iš kirpyklos išėjo A. L. ir, pamatęs suplėšytą savo rankinę, įsiuto, puolė ant nukentėjusiojo. Teigė, kad A. L. kažką turėjo rankoje ir šį daiktą, atvykus policijai, įdėjo į suplėšytą rankinę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad S. G. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog A. L. rankoje turėjo peilį ir juo sužalojo nukentėjusįjį, todėl teismas dėl šios aplinkybės tiki S. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes juos patvirtina kiti įrodymai, o būtent, rankinės apžiūros protokolas, iš kurio nustatyta, kad joje buvo rastas peilis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. L. po nusikaltimo įvykdymo, siekdamas, kad policijos pareigūnai pas jį nerastų nusikaltimo įrankio, peilį įdėjo į savo rankinę ir ją perdavė S. G., kuris ją pasiėmė ir pabėgo iš įvykio vietos. Teismas taip pat pažymėjo, jog A. L. ir pats neneigė muštynių metu buvęs prie nukentėjusiojo, policijai atvykus, perdavęs rankinę S. G.. Šią aplinkybę patvirtino ir policijos pareigūnas A. R., kuris atvykęs į įvykio vietą matė ant žemės gulintį sužalotą nukentėjusįjį ir šalia jo stovinčius A. L. bei S. G., kuris jį pamatęs, pasišalino iš įvykio vietos, o A. L. įėjo į kirpyklą. Ir nors nukentėjusysis neprisimena, tačiau liudytojas A. R. patvirtino, kad Š. M. iš karto po įvykio parodė, jog jį sužalojo A. L., kuris iš karto ir buvo sulaikytas kirpykloje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytoja A. I. taip pat patvirtino, kad A. L. buvo išėjęs iš kirpyklos, o jam sugrįžus, netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūno.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas nuteistojo A. L. kaltę, rėmėsi kito nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių jie nepatvirtino teisiamojo posėdžio metu. Nors nuteistasis S. G., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ne kartą nurodė, kad A. L., atėjęs į įvykio vietą, t. y. prie gulinčio Š. M., turėjo rankose peilį (b. l. 19, 46–47, t. II) ir šią aplinkybę patvirtino akistatos su A. L. metu (b. l. 22–23, t. II), tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis šiuos savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad peilio A. L. rankose tikrai nematė, tik matė, kad jis kažką rankose laikė ir puolė prie nukentėjusiojo Š. M.. Tada jis, S. G., nuplėšė A. L. nuo nukentėjusiojo, o A. L. kažką įdėjo į savo rankinę ir perdavė ją jam, S. G. (b. l. 180–181, t. II). Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistojo S. G. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, galbūt duoti, siekiant išvengti įtarimų jam pačiam, kadangi peilis, kuriuo galbūt buvo sužalotas Š. M., buvo rastas rankinėje, kurią turėjo jis pats, S. G., todėl remtis šio nuteistojo parodymais, įrodinėjant kito nuteistojo kaltę, negalima.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje neteisingai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. S. parodė, kad po įvykio J. P. pasakojo, jog parduotuvėje „Ravita“ prie Š. M. prisikabino du vyriškiai, jiems išėjus į lauką, šie vyriškiai pradėjo mušti Š. M., o jis, pamatęs, kad atbėga dar vienas vyriškis su peiliu, bėgo kviesti pagalbos. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. S. parodė, kad J. P. po įvykio iš tiesų papasakojo, kad dar būnant parduotuvėje prie Š. M. pradėjo kabinėtis du vaikinai, kurie, išėjus iš parduotuvės lauk, jį pradėjo mušti, nurodė, kad jis, J. P., labai išsigando, kai pas vieną iš jaunuolių pamatė rankose peilį, ir tada bėgo kviestis pagalbos. Be to, nurodė, kad vienas vaikinas bėgo link jų, t. y. bemušančių Š. M.. Kuris iš vaikinų turėjo peilį, nurodyti negalėjo, nes buvo po įvykio labai sukrėstas (b. l. 104–105, t. I). Todėl akivaizdu, kad iš šių M. S. parodymų apie tiesiogiai įvykį mačiusio J. P. paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių daryti kategoriškos išvados, kad būtent A. L. rankose turėjo peilį, negalima.

Pažymėtina, kad nuteistasis A. L. savo kaltės padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nepripažino, kategoriškai neigė peiliu badęs nukentėjusįjį Š. M., nors ir pripažino, kad įvykio metu jis buvo įvykio vietoje, t. y. išėjęs iš kirpyklos ir pamatęs besimušančius asmenis, nuskubėjo jų skirti. Pažymėtina ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams, jis, A. L., iš įvykio vietos nepasišalino, priešingai nei kiti nuteistieji R. Š. ir S. G.. Be to, jo paties teigimu, įsitikino, kad nukentėjusysis neturi jam pretenzijų, kadangi jis pats paklausė Š. M., ar jis jį mušė, nukentėjusiajam tai paneigus, A. L. nuėjo į kirpyklą toliau kirptis (b. l. 181–182, t. II). Nors policijos pareigūnas liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu parodė kitokias aplinkybes, t. y., kad A. L., pamatęs jį, policijos pareigūną, irgi šalinosi iš įvykio vietos, t. y. nuėjo į kirpyklą, o nukentėjusysis Š. M. iškart po įvykio paklaustas, kas jį sumušė, parodė į jį, A. L. (b. l. 184, t. II), apeliacinės instancijos teismo manymu, šio liudytojo parodymais negalima remtis, kadangi policijos pareigūnas buvo netikslus ir dėl A. L. sulaikymo aplinkybių, kadangi nurodė, kad atėjus į kirpyklą A. L. stovėjo ir jis jį sulaikė, nors tuo tarpu kita liudytoja A. I., kuri kirpo A. L., patvirtindama nuteistojo A. L. parodymus, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. L. į kirpyklą sugrįžo, atsisėdo į kėdę ir ji pradėjo jį kirpti, kai atėjo policijos pareigūnas ir jį sulaikė (b. l. 218, t. II). Kolegijos nuomone, nebūtų logiška, jeigu A. L. smurtautų prieš Š. M., sugrįžti į kirpyklą ir toliau ramiai baigti kirptis.

Be to, pažymėtina tai, kad nukentėjusysis Š. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jį mušė du vaikinai, su kuriais įvyko žodinis konfliktas parduotuvėje, trečias atsirado vėliau, konflikto metu nežino, kas jį subadė peiliu, nematė. Nukentėjusysis pažymėjo, kad trečiajį vaikiną, t. y. A. L., pamatė tik policijoje, kai šis jau buvo sulaikytas ( b. l. 72–73, 84, 89–90, t. I), šiuos savo parodymus patvirtino teisiamojo posėdžio metu (b. l. 183–184, t. II). Todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, šie nukentėjusiojo parodymai taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad A. L. dalyvavo muštynėse.

Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. L. po nusikaltimo įvykdymo, siekdamas, kad policijos pareigūnai pas jį nerastų nusikaltimo įrankio, peilį įdėjo į savo rankinę ir ją perdavė S. G., kuris ją pasiėmė ir pabėgo iš įvykio vietos, yra tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie įrodymai.

Ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Remdamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinis teismas mano, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – nesunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą. Apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiksliai nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog neįrodyta, kad nuteistasis A. L. 2010 m. gruodžio 23 d., apie 19 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, viešoje vietoje, prie parduotuvės „Agava“, esančios Bažnyčių g. 11, Tauragėje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sumušė Š. M., t. y. S. G. sudavus Š. M. į veidą ir jam nuo šio smūgio nugriuvus ant žemės, tuomet R. Š. ir S. G. keletą kartų spyrus gulinčiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, A. L. priėjo prie nukentėjusiojo ir peiliu du kartus dūrė jam į ranką, taip bendrais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairiajame antakyje, kairio peties ir krūtinės ląstos sumušimą, dešinės pusės X-to šonkaulio lūžimą, pjautines žaizdas kairėje plaštakoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį, t.y. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje. Neįrodžius, kad A. L. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio dalis dėl A. L. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį naikinama ir A. L. išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kadangi A. L. išteisinamas, pareiga solidariai atlyginti teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą bei Valstybinės ligonių kasos patirtą žalą dėl nukentėjusiojo gydymo tenka nuteisteisiems S. G. ir R. Š..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį – A. L. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, jog jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių ir juos solidariai priteisti iš S. G. ir R. Š.: nukentėjusiajam Š. M. 200 Lt turtinei žalai ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 402,21 Lt žalai už nukentėjusiojo gydymą atlyginti.

Nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.