Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Ekstazė“ ieškinį atsakovei J. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti UAB „Ekstazė“ 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. birželio 30 d., 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderius niekiniais ir negaliojančiais ab initio bei priteisti iš atsakovės J. R. 7500 Lt sumą.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ekstazė“ ir bankroto adiministratoriumi paskyrė UAB „Inlegis“. Bankroto administratorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas ir patikrinęs ieškovo kasos dokumentus nustatė, kad laikotarpiu kuomet įmonei buvo taikomas areštas, iš kasos buvo išimamos piniginės lėšos ir daromi mokėjimai J. R. pagal 2012 m. sausio 26 d. tarp šalių sudarytą nuomos sutartį. Administratoriaus nuomone, minėti mokėjimai pripažinti negaliojančiais remiantis CK 1.80 str.Atsiliepimu į ieškinį atsakovė J. R. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas 2013 m. gegužės, liepos, spalio mėn. vykdė veiklą nuomojamose patalpose, atsiskaitė už komunalines paslaugas, tame tarpe atsiskaitė ir su atsakove, todėl ji pagrįstai buvo įsitikinusi, kad ieškovas yra sąžiningas verslo subjektas. Atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo atžvilgiu taikomą areštą, todėl ieškinio tenkinimas neatitiktų CK 1.5 str. įtvirtintų principų.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovo UAB „Ekstazė“ ieškinį tenkino. Pripažino UAB „Ekstazė“ 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. birželio 30 d., 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderius niekiniais ir negaliojančiais. Taikė restituciją, t.y. įpareigojo atsakovę J. R. grąžinti BUAB „Ekstazė“ 2172.15 EUR. Priteisė iš atsakovės J. R. valstybei 67,44 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. birželio 30 d., 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovo atlikti vienašaliai sandoriai atlikti tuo metu, kai įmonės turtui, tame tarpe kasoje esančioms lėšoms, buvo uždėtas turto areštas, kuris buvo nustatyta tvarka išviešintas Turto arešto aktų registre. Įvertinęs liudytojų parodymus bei bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės vadovas būdamas apdairus ir rūpestingas, prieš išrašant ginčijamus kasos išlaidų orderius ir išmokant lėšas atsakovei iš įmonės kasos, turėjo galimybę susižinoti apie įmonei taikomus visus apribojimus, tame tarpe ir apribojimus įmonės kasai. Atmetė atsakovės argumentus dėl jos sąžiningumo ir konstatavo, kad santykiuose su UAB „Ekstazė“ atsakovė veikė kaip verslininkė, todėl ji būdama atidi ir rūpestinga turėjo imtis priemonių, kad susižinotų apie ieškovo finansinę būklę, taikomus ribojimus. Pažymėjo, kad remiantis LR turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad tretiesiems asmenims – šiuo atveju atsakovei, teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad UAB „Ekstazė“ sudarant ginčijamus vienašalius sandorius, t.y. išrašant ginčijamus kasos išlaidų orderius ir išmokant atsakovei nuompinigius, buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, draudžiančios disponuoti įmonės kasoje esančiomis lėšomis. Tad minėtus kasos išlaidų orderius yra pagrindas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.80 str.) ir taikyti restituciją (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad ieškovas šiuo metu nėra pareiškęs reikalavimų kitiems kreditoriams, su kuriais, pasak atsakovės, taip pat buvo atsiskaityta iš įmonės kasos, savaime nesudaro pagrindo ieškovo ieškinį atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė J. R. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės sąžiningumą. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jai kaip verslininkei šiuo atveju taikytini aukštesnio atidumo ir rūpestingumo standartai. Pažymėjo, kad profesionaliai ir nuolat nuomos verslu neužsiima, ji nuomojo ieškovui vieninteles patalpas ir tai nėra pagrindinis jos pajamų šaltinis. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, o rėmėsi vieninteliu įrodymu byloje – nuomos sutartimi, taip pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovės galimybės gauti informaciją apie ieškovui taikomus areštus. Turto arešto registro duomenis galima gauti tik atskiru prašymu kreipusis į Centrinę hipotekos įstaigą užpildžius prašymą ir sumokėjus mokestį. Akivaizdu, kad tokios naštos perkėlimas fiziniam asmeniui yra neproporcingas esamoje situacijoje. Pažymėjo, kad ieškovas ginčo laikotarpiu vykdė veiklą, atsiskaitė už komunalines paslaugas bei elektros energiją, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, mokėjo mokesčius, tame tarpe atsiskaitė su atsakove, kas leidžia teigti, kad su apeliante buvo atsiskaitoma proporcingai atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Tačiau teismas nepagrįstai laikė nereikšminga aplinkybę, kad kitiems asmenims su kuriais buvo atsiskaitoma, reikalavimai nėra pareikšti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl kasos išlaidų orderių kaip vienašalių sandorių atliktų įmonės turto arešto galiojimo metu, pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu.Pažymėtina, kad Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). LR Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perdavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), konstatavęs, kad sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti sandorio dalyku dėl jam taikytų apribojimų.Pažymėtina, jog apeliantė apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Esminis argumentas, kuriuo apeliantė remiasi kvestionuodama skundžiamą sprendimą yra tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos sąžiningumą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nežinojo apie ieškovui taikomą areštą, padarė nepagrįstą išvadą, kad jai kaip verslininkei taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.Visų pirma atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Pažymėtina ir tai, kad visi turto arešto duomenys, įrašyti į viešąjį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka; Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, o su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu jis yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4, 5 str.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad remiantis antstolio D. T. patvarkymu 2013 m. balandžio 23 d. Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas UAB „Ekstazė“ turto areštas, kuriuo buvo areštuotos įmonės kasoje buvusios ir būsimos piniginės lėšos 8 103,89 Lt sumai. 2012 m. birželio 1 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - UAB „Ekstazė“ turto areštas, neviršijant 8 272,11 Lt sumos; ši teismo nutartis Turto arešto aktų registre įregistruota 2012 m. birželio 5 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą atmestini apeliantės argumentai, kad ji negalėjo žinoti apie ieškovo atžvilgiu taikomus areštus.Kolegija taip pat nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, kad ji nesiverčia ūkine komercine veikla ir teismas nepagrįstai taikė jai atidesnio ir rūpestingesnio asmens standartus. Nacionalinėje teisėje verslas suprantamas kaip fizinio asmens, juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų veikla, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno naudojant ekonominius išteklius (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 23 dalis). Verslininko, kaip fizinio asmens, samprata įtvirtinta CK 2.4 straipsnio 2 dalyje nustatant, kad verslininkas – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine–komercine veikla. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla, siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. sausio 26 d. terminuota patalpų nuomos sutartimi, J. R. jai priklausantį 293,82 kv.m. bendro ploto pastatą, esantį Vilniaus g. 20, Alytuje, išnuomojo UAB „Ekstazė“ komercinei veiklai vykdyti iki 2017 m. sausio 26 d. Šalių sutarta nuomos mokesčio suma yra 1 500 Lt (sutarties 3.1 p.). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pagrįstai atsakovę santykiuose su ieškovu laikė asmeniu besiverčiančiu ūkine komercine veikla. Be kita ko, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad patalpų nuoma nėra veikla, kuria ji verčiasi nuolatos ir iš kurios gauna pajamas. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta pakankamai ilgam 5 m. laikotarpiui už 1500 Lt mėnesinį mokestį. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą laikyti, kad ginčo patalpų nuoma buvo nuolatine atsakovės veikla, iš kurios atsakovė gauna pajamas. Aplinkybė, kad atsakovė gauna pajamas ir iš kitos veiklos šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga. Taip pat pažymėtina ir tai, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad šiuo metu minėtas 293,82 kv.m. bendro ploto patalpas Vilniaus g. 20, Alytuje, iki 2018 m. gruodžio 3 d. atsakovė yra išnuomojusi UAB „Fotovoltinė energija“. Taip pat 143.74 kv. m. ploto patalpos tuo pačiu adresu buvo nuomojamos ir UAB „Top projektai“ laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2013m. birželio 8 d. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė verčiasi ūkine komercine veikla, iš kurios gauna pajamas, todėl jai taikytini didesni atidaus ir protingo asmens standartai.Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog aplinkybė ar ieškovas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais nesikreipė į kitus asmenis su kurias ginčo laikotarpiu taip pat sudarė sandorius, nėra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl kasos išlaidų orderių pripažinimo negaliojančiais šioje byloje.Kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.