Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui L. A. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovui iš atsakovo priteista 1195,28 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-04-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, tai yra apeliacinį skundą apmokėti žyminiu mokesčiu, yra pagrįsta ir teisėta.

Žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo, kreipdamasis į teismą – CPK 80 straipsnis. Žyminio mokesčio dydis, mokesčio mokėjimo atidėjimo, atleidimo nuo dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos įstatyme. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami darbuotojai ir vartotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad tarp ginčo šalių sudaryta draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, o atsakovas – vartotojas. Primintina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau-TPVCAPD) sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes TPVCAPD sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti ginčijamas teismo tvarka (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Šios sutarties sąlygų standartizavimas ir sudarymo pareiga nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Kita vertus, tai prisijungimo būdu sudaroma sutartis, kuri tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama ir vartojimo sutartimi, todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). TPVCAPD sutartis pagal sandorio šalis ir jo sudarymo tikslus tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnis). Primintina, kad vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Pirma, viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Antra, fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius ar namų ūkio poreikius, bet ne profesinius ar panašaus pobūdžio poreikius.

Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimai atsakovui kildinami iš 2011-09-09 tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo L. A. sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/172914462, kuria buvo apdrausta transporto priemonės MERCEDES (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą.

Minėta, jog vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius, šeimos ar namų ūkio poreikius, bet ne profesiniais ar panašaus pobūdžio tikslais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kadangi ji tenkina abi aukščiau nurodytas sąlygas, todėl atsakovui taikytina LR CPK 83 str. 1 d. 1 p. nuostata. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas eismo įvykyje dalyvavusia transporto priemonę naudojo ne asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovui procesinį terminą pašalinti procesinio dokumento trūkumus – sumokėti 72 Lt dydžio žyminį mokestį, todėl pirmos instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas perduodamas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti L. A. apeliacinio skundo dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.