Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 150 MGL (5647 eurų) dydžio bauda; L. D. pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 150 MGL (5647 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. ir L. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami valstybės tarnautojais – eidami (duomenys neskelbtini) Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigas ir patruliuodami priskirtoje teritorijoje tarnybiniu automobiliu ,,Mitsubishi Pajero Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013m. rugsėjo 27 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš R. M. duoti 800 litų kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis vairavo automobilį ,,Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galimai būdamas neblaivus, ir iš R. M. savo naudai priėmė 800 litų kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Apeliaciniais skundais nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendį panaikinti, G. T. ir L. D. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, jog iš abiems nuteistiesiems pareikšto kaltinimo galima daryti išvadą, kad juos papirko R. M., o N. M. paaiškino, kad šiam padėjo tai padaryti, suteikdama priemonę – pinigus, t.y. bendrininkavo nusikaltimo padaryme. Vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalimi, asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai yra BPK 227 straipsnio 5 dalyje numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai; 212 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 212 straipsnio 3-9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Šiuo konkrečiu atveju nei R. M., nei N. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nebuvo, todėl 2014-04-23 vykusio teisiamojo posėdžio metu buvo pareikštas prašymas grąžinti bylą prokurorui, motyvuojant tuo, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjantis teismas šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų, nors apie netinkamą kaltinamojo akto surašymą net nebuvo užsiminta. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog ikiteisminiame tyrime nepriimtas sprendimas R. M. ir N. M. atžvilgiu, nagrinėti bylą netrukdo, nes nepriėmus procesinio sprendimo pirmiau paminėtų asmenų atžvilgiu, neaiški jų procesinė padėtis – jų negalima laikyti nei liudytojais, nei kaltinamaisiais, jų statusą būtų galima įvardinti kaip nepatrauktų baudžiamojon atsakomybėn kaltinamųjų. Be to, įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės papirkėjo bendrininkų, šiuo atveju padėjėjos, juolab, kad ši nei pati apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, nei nurodė tai padaryti R. M.. Tai, kad pastarasis pranešė teisėsaugos institucijai apie neva duotą kyšį, negali būti pagrindu ikiteisminį tyrimą nutraukti ir N. M. atžvilgiu. Dėl to, apelianto nuomone, šioje byloje turėjo būti mažiausiai trys, daugiausiai keturi kaltinamieji, arba jų neturėjo būti nei vieno.

Gynėjas nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad liudytojų M. B., A. M., T. S. parodymai yra neinformatyvūs. Nurodo, kad šie liudytojai parodė, jog pasitaiko atvejų, kad policijos darbuotojai su savimi turi ir didesnes pinigų sumas, nei leista, taip pat pasitaiko atvejų, kad apie automobilio sustabdymą pamirštama nurodyti tarnybiniame pranešime, o tai, apelianto nuomone, patvirtina, jog tos aplinkybės, kad G. T. ir L. D. su savimi turėjo daugiau pinigų ir pamiršo sustabdytą R. M. automobilį paminėti tarnybiniame pranešime, negali būti jų kaltės įrodymu. Taip pat gynėjas nesutinka su apygardos teismo argumentais, kad bylos aplinkybės paneigia G. T. versiją, jog R. M. dokumentus jis perdavė patikrinti L. D., siekdamas išvengti interesų konflikto, nes jau nevengdamas interesų konflikto jis priminė R. M. apie skolą uošviui J. J.. Pasak apelianto, interesų konfliktą galima būtų įžvelgti tuomet, jei G. T. būtų ir tikrinęs dokumentus, ir užsiminęs apie skolą, tuo tarpu pastarasis, pamatęs pažįstamą, nuo dokumentų tikrinimo nusišalino ir, jau kaip patikrinimo procedūroje nedalyvaujantis asmuo, užsiminė apie skolą uošviui, o tai yra logiška ir pateisinama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašė jo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjas advokatas Aidas Mažeika apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendį ir nuteistuosius išteisinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas G. T. ir L. D. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytas BK 225 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl G. T. ir L. D. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Apeliantas skunduose, nesutikdamas su apygardos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Gynėjas ir nuteistieji savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo remtis apeliaciniuose skunduose pateiktu atskirų aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad G. T. bei L. D. veiksmai atitinka BK 225 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apygardos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apygardos teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl G. T. bei L. D. kaltės jiems padarius BK 225 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

BK 225 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, ar priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) priima kyšį; 2) provokuoja jį duoti; 3) pažada jį priimti; 4) susitaria jį priimti; 5) reikalauja jį duoti. Baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šių veikų padarymo.

Nors nuteistieji G. T. bei L. D. neigia padarę BK 225 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, keldami versiją, kad jie kyšio nereikalavo ir neėmė, o G. T. R. M. užsiminė apie šio skolą uošviui J. J. ir ji buvo grąžinta, po ko G. T. davė 400 Lt L. D., prašydamas Gariūnų turgavietėje nupirkti keturias restauruotas padangas neseniai uošvio įsigytam automobiliui, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

Liudytojas R. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. rugsėjo 27 d., apie 22:00 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, policijos pareigūnas G. T. sustabdė jo vairuojamą automobilį „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paprašė pateikti dokumentus. Liudytojui pateikus dokumentus, G. T. pasakė, kad nuo jo sklinda kvapas ir nurodė eiti į tarnybinį automobilį. L. D. pasakė, kad nuo jo sklinda stiprus alkoholio kvapas. G. T. atnešė juodos spalvos dėžutę, L. D. išėmė iš jos alkotesterį ir pasakė, kad jeigu R. M. papūs, viskas bus fiksuojama ir jokio pokalbio nebus. Vėliau L. D. pradėjo spaudyti alkotesterio mygtukus, pasakė, kad nusėdęs akumuliatorius ir paprašė G. T. paduoti kitą akumuliatorių, šis paėmė alkotesterį ir nuėjo prie bagažinės, o netrukus priėjo iš R. M. pusės su kitu alkotesteriu. Liudytojas papūtė ir alkotesteris parodė 0.9 promilės. L. D. paprašė G. T. atnešti laidą, kad galėtų atspausdinti čekį. Pareigūnai atspausdino lapelį, liudytojas suprato, kad jie sukčiauja, nes sukeitė alkotesterius, jie buvo skirtingi, pirmas buvo didesnis, iš šonų juodas, priekyje pilkas, ekranas žalias, antrasis buvo mažesnis, visas juodas, o ekranas degė raudonai. L. D. paklausė, ką R. M. siūlo. Liudytojas atsakė, kad gali atvežti 800 litų, L. D. sutiko. Jis nuvažiavo į namus, žmonai pasakė, kad reikia pinigų ir tuoj grįš, paėmė 800 litų, sugrįžo atgal į tą pačią vietą. L. D. nurodė padėti pinigus į stalčių. Pareigūnas grąžino R. M. dokumentus ir įspėjo nevažinėti, nes vyksta reidas. G. T. stovėjo lauke. Grįžęs į namus R. M. surado internete Specialiųjų tyrimų tarnybos pasitikėjimo telefono numerį ir pranešė apie kyšio davimą. Apie įvykį žmonai paaiškino vėliau, kai grįžo. Nei iš J. J., nei iš I. J. pinigų niekada nesiskolino (t. 3, b. l. 65-69). Pažymėtina, kad liudytojo R. M. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 5-9, 13-14), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b. l. 15-19), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 20-27), akistatų su J. J. ir I. J. metu (t. 1, b. l. 65, 68), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Nors nuteistųjų gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojo R. M. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų dėl to, kada jis papasakojo žmonai apie įvykį, taip pat dėl antrojo alkotesterio galimo panaudojimo, tačiau tam galėjo turėti reikšmės įvairūs faktoriai: ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno užduodamų klausimų, detalizuojant liudytojo parodymus, tikslumas, nuo įvykio praėjęs laiko tarpas, liudytojo psichologinė būsena ir kt. Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad liudytojo R. M. parodymai savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, liudytojas aiškiai nurodė kyšio davimo aplinkybes bei kategoriškai paneigė kokios nors skolos buvimą, pinigai nuteistiesiems buvo duoti ryšium su jų kaip pareigūnų atliekamais veiksmais. Kolegija neturi pagrindo jo parodymais netikėti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Liudytojo R. M. nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino jo žmona N. M., kuri apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną, apie 22.00 val., sutuoktinis automobiliu grįžo į namus, atrodė susijaudinęs, ir paprašė 800 litų, paaiškino, kad jį sustabdė policijos pareigūnai, nustatė neblaivumą ir pareikalavo kyšio. Liudytoja davė R. M. 4 banknotus po 200 Lt. Sutuoktinis buvo blaivus, nes priešingu atveju ji būtų pastebėjusi (t. 3, b. l. 69-70). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja N. M. davė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 28-29). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių N. M. būtų šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamus asmenis tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie juos melagingus paaiškinimus, todėl liudytojos parodymais abejoti nėra pagrindo.

Apeliantas skunduose nurodo, jog iš abiems nuteistiesiems pareikšto kaltinimo galima daryti išvadą, kad juos papirko R. M., o N. M. padėjo tai padaryti, suteikdama priemonę – pinigus, t.y. bendrininkavo nusikaltimo padaryme. Pasak apelianto, nepriėmus procesinio sprendimo pirmiau paminėtų asmenų atžvilgiu, neaiški jų procesinė padėtis – jų negalima laikyti nei liudytojais, nei kaltinamaisiais. Apeliantas mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiant paminėtus liudytojus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai, dėl ko tiek R. M., tiek N. M. parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas ne R. M. ir N. M., o policijos pareigūnų G. T. ir L. D. veiksmų neteisėtumo klausimas. Klausimas dėl R. M. bei N. M. procesinės padėties buvo keliamas ir pirmosios instancijos teisme, gynėjui advokatui Aidui Mažeikai prašant bylą grąžinti prokurorui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi pagrįstai prašymą atmetė (t. 3, b. l. 31-32). Atkreiptinas dėmesys, kad tarp paties įvykio, pranešimo apie įvykį ir pareigūnų pirminių veiksmų praėjo pakankamai trumpas laiko tarpas per kurį būtų galimybė priimti kokį nors procesinį sprendimą dėl R. M. ir N. M. procesinės padėties, juolab atlikus pirminius procesinius veiksmus pranešimas apie neteisėtus pareigūnų veiksmus pasitvirtino. Šiuo atveju tiek R. M., tiek N. M. atžvilgiu nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu nebuvo pradėtas. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų R. M. bei N. M. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas jų parodymus pagrįstai pripažino kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Liudytojo R. M. nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes taip pat iš dalies patvirtino jo sesuo B. D., kuri apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. rugsėjo mėn., vėlai vakare paskambino R. M. ir pranešė, kad jį sustabdė policijos pareigūnai, patikrino blaivumą. Praėjus 30 min. R. M. vėl paskambino ir pasakė, kad sumokėjo policijos pareigūnams 800 Lt ir apie tai pranešė STT (t. 3, b. l. 94). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja B. D. davė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 30-31). Liudytojas A. S. apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 metų rugsėjo mėn., jam paskambino R. M. ir pasakė, jog jį sustabdė policijos pareigūnai (t. 3, b. l. 94-95). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojas A. S. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 32-33). 2013 m. lapkričio 26 d. UAB ,,Tele2“ raštu Nr. SD-17377 pateikta telefono numerio (duomenys neskelbtini), priklausančio R. M., 2013 m. rugsėjo 27 d. pokalbių išeinančių ir įeinančių skambučių išklotinė. Atlikus šios išklotinės analizę, nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. 21.53 val. iš minėto telefono numerio, kuriuo naudojasi R. M., skambinta N. M., 22:29 val. ir 23:39 val. skambinta B. D., 22:19 ir 23:34 val. skambinta A. S., 23:23 ir 23:30 val. skambinta Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai (t. 1, b. l. 128-133). Tai, kad R. M. apie kyšio davimą netrukus po įvykio pranešė Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas šios tarnybos budintis pareigūnas V. B. (t. 1, b. l. 34-35, t. 3, b. l. 95). Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Saugumo skyriaus viršininkas D. G. pagal daiktų, dokumentų pateikimo protokolą pateikė tarnybos žurnalo 2013-09-27 – 2013-09-28 kopiją apie 2013-09-27 23.24 val. gautą pranešimą, kuriame nurodyta, kad gautas telefoninis pranešimas iš R. M., gyv. (duomenys neskelbtini), apie tai, kad policijos pareigūnai iš jo reikalavo pinigų, kad nesurašytų protokolo. Informacija perduota Policijos departamentui (t. 1, b. l. 37-38).

Iš asmens kratos ir apžiūros protokolų matyti, kad iš karto po įvykio pas G. T. ir L. D. rasta, be kitų pinigų, ir po du 200 Lt banknotus (t. 1, b. l. 169, 173-176, t. 2, b. l. 75, 79-82). (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 20 d. nurodymu Nr. 10-N-2 patvirtinta, kad viešąjį, neviešąjį, mišrųjį patruliavimą bei policijos specialiąją operaciją vykdantys policijos pareigūnai tarnybos metu su savimi gali turėti ne didesnę kaip vienos socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. 3, b. l. 46). Taigi, nuteistieji su savimi turėjo didesnę pinigų sumą nei leidžiama minėtu nurodymu. Be to, iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko 2013 m. rugsėjo 26 d. įsakymo dėl policinės priemonės ir minėto komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyr. patrulio L. D. tarnybinio pranešimo dėl policinės priemonės metu tikrintų transporto priemonių ir užfiksuotų KET pažeidimų matyti, kad 2013 m. rugsėjo 27-28 d., nuo 15 val. 00 min. iki 03 val. 00 min., nuteistieji patruliavo (duomenys neskelbtini), tačiau minėtame tarnybiniame pranešime apie automobilio ,,Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. M., patikrinimą nepažymėjo (t. 1, b. l. 89-92). Nors pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. B., A. M., T. S. parodė, jog pasitaiko atvejų, kad policijos pareigūnai su savimi turi ir didesnes pinigų sumas nei leista, taip pat pasitaiko atvejų, kad apie automobilio sustabdymą pamirštama nurodyti tarnybiniame pranešime (t. 3, b. l. 119-120), tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visumą šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad liudytojų J. J. ir I. J., kurie patvirtino nuteistųjų nurodytas aplinkybes apie R. M. 800 Lt skolą minėtiems asmenims, parodymai skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo išanalizuoti bei pagrįstai atmesti, kaip nepatikimas įrodymų šaltinis, kadangi J. J. ir I. J. yra nuteistojo G. T. uošviai, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi, todėl duoda jam palankius parodymus. Pačių liudytojų J. J. ir I. J. parodymai apie skolą(pinigų perdavimo vietą ir laiką, pinigų grąžinimo aplinkybes) pakankamai painūs ir nenuoseklūs bei nepasitvirtina jokiais objektyviais įrodymais. Šių liudytojų parodymai prieštarauja liudytojo R. M. parodymams ir kitai bylos medžiagai. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, skolos versiją taip pat paneigia tai, kad R. M. perdavė pinigus ne G. T., o L. D., su kuriuo bendravo tarnybiniame automobilyje iš karto po sustabdymo, be to, gavęs pinigus G. T. užuot pasilikęs sau, kad vėliau perduotų uošviui, juos iš karto pasidalino po lygiai su L. D., pusę sumos neva skirdamas padangoms nupirkti.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagal bylos duomenų visumą tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir jų pagrindu konstatavo, kad G. T. ir L. D. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti G. T. ir L. D. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinius skundus atmesti.