Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Inos Kirkutienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7) (pareiškėja skunde nurodė Nr. A740-4821/16, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu); 2) įpareigoti Skyrių priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kuomet buvo nutrauktas jos mokėjimas, t. y. 2016 m. birželio 7 d.; 4) priteisti sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Skunde pareiškėja nurodė, kad 2010 m. birželio mėnesį jai buvo paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (toliau – ir Kompensacija, Šalpos išmoka). Pažymėjo, kad Kompensacija jai buvo paskirta kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio nuostatomis, jai turėjo būti pratęstas šalpos mokėjimas iki gyvos galvos. Skyrius nepagrįstai nutraukė mokėjimą.

Pažymėjo, kad 2016 m. spalio 14 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pratęsti Kompensacijos mokėjimą iki gyvos galvos ir išmokėti Kompensaciją už visą laiką, tačiau Skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė tai padaryti. Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą, tačiau pareiškėja apie tai informuota nebuvo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir prašė teismo skundą tenkinti visą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad Šalpos išmokos skiriamos ir mokamos neįgaliesiems, sukakusiems pensijos amžių, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis.

Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi, ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos).

Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo teisinis reguliavimas kyla iš Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įteisinto specialiųjų poreikių neįgaliesiems nustatymo ir iš to kylančio įsipareigojimo tenkinti šiuos specialiuosius poreikius. Minėto įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje specialusis poreikis apibrėžiamas kaip specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar nedarbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Ši specialioji reikmė yra tenkinama specialiosios pagalbos priemonėmis, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes.

Šalpos išmokos skyrimas ir mokėjimas yra neatsiejamas nuo specialiųjų nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikių nustatymo ir tenkinimo. Jų mokėjimas asmeniui, kuris neturi specialiųjų jo negalios nulemtų reikmių, iš esmės iškreiptų šių išmokų prasmę ir tikslą. Senatvės pensijos amžių sukakęs asmuo, kuriam yra nenustatyti specialieji poreikiai, nėra laikomas neįgaliu asmeniu.

Atsakovo įsitikinimu, Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata turi būti taikoma neatsiejamai nuo Įstatymo 12 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo. Šalpos išmokos gavėjui sukakus senatvės pensijos amžių, jeigu jam nustatyto specialiojo poreikio pažyma yra galiojanti (nustatymo terminas nepasibaigęs arba galioja neterminuotai), tęsiamas tos pačios išmokos mokėjimas, t. y. teisė gauti šalpos išmoką iš naujo nenustatinėjama. Tuo tarpu asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės slaugos priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžių, skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija ir taip pat mokama tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija pareiškėjai buvo skirta kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2010 m. birželio 7 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, jeigu asmuo negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, kuriuos moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai (žr. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą, SPP-2 Nr. 0183085 (toliau – ir Pažyma ) (b. l. 12).

2016 m. spalio 14 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl šalpos išmokos mokėjimo pratęsimo ir negautos išmokų sumos išmokėjimo (b. l. 6–8).

Atsakovas 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7), vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsniu, atsisakė skirti pareiškėjai šalpos išmoką nuo 2016 m. birželio 8 d. (b. l. 9–11).

Byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7) (toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (ginčo metu galiojanti redakcija) nustatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Įstatymo 11 straipsnis įtvirtina, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi šie neįgalieji: 1) vaikai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumas; 2) nedarbingi ar iš dalies darbingi asmenys, netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo, pripažinti tokiais iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai; 3) netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo asmenys, nenurodyti šios dalies 2 punkte; 4) sukakę senatvės pensijos amžių asmenys.

Įstatymo 20 straipsnis reglamentuoja šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo terminus, tuo tarpu Įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo pradžią. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Savivaldybės administracija privalo prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą. Teisė gauti šalpos išmoką išlieka: 1) asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos); 2) asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų senatvės pensijos amžiaus, – iki gyvos galvos; 3) našlaičiams, nesukakusiems 18 metų, – kol jiems sukanka 18 metų; 4) našlaičiams, kurių teisė gauti šalpos našlaičių pensiją priklauso nuo to, ar jie mokosi, – kol jie mokosi, bet ne ilgiau, kol jiems sukanka 24 metai; 5) kol atsiranda kitos šio įstatymo numatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys laikinai ar visam laikui praranda teisę gauti šalpos išmokas; 6) kol teisės aktų nustatyta tvarka paskirtas globėju ar rūpintoju asmuo atleidžiamas ar nušalinamas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų arba miršta.

Atsakovas Sprendime nurodė, jog Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata turi būti taikoma neatsiejamai nuo Įstatymo 12 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo. Teigė, kad šalpos išmokos gavėjui sukakus senatvės pensijos amžių, jeigu jam nustatyto specialiojo poreikio pažyma yra galiojanti (nustatymo terminas nepasibaigęs arba galioja neterminuotai), tęsiamas tos pačios išmokos mokėjimas, t. y. teisė gauti šalpos išmoką iš naujo nenustatinėjama. Tuo tarpu asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžių, skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija ir taip pat mokama tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis.

Teismas, įvertinęs visas aukščiau išdėstytas nustatytas aplinkybes bei Įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą taiko neatsiejamai nuo Įstatymo 12 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo.

Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymo šeštasis skirsniai (18–23 straipsniai). Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nepaisant šių šalpos išmokų gavėjų gaunamų pensijų ir (ar) pensijų išmokų, šalpos išmokų, taip pat nepaisant kitų pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos šio Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nurodytiems neįgaliesiems skiriamos ir mokamos nuo 2006 m. sausio 1 d., jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyrių.

Taigi, ginčo dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos (sukakus senatvės pensijos amžių) skyrimo nėra. Ginčas kilęs, ar teisingai taikytas terminas, kai asmuo skyrimo metu jau buvo sulaukęs senatvės pensijos amžių. Taigi, atsakovas privalėjo vertinti Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau to ginčijamame Sprendime neatliko. Dar daugiau, atsakovas nesilaikė nustatyto reikalavimo ir prieš mėnesį nepranešė šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą.

Įstatymo 20 straipsnio, nustatančio šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo terminus, 3 dalyje nustatyta, kad šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos). Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, šalpos išmokos mokėjimas tokiu atveju pratęsiamas.

Taigi, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, teisė gauti šalpos išmoką išlieka, kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių, tačiau šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių, teisė gauti šalpos išmoką jiems išlieka iki gyvos galvos.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja, kuriai nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, jau buvo sukakusi senatvės pensijos amžių, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, pasibaigus minėtos šalpos išmokos skyrimo terminui, atsakovas turėjo pratęsti pareiškėjai skirtos šalpos išmokos mokėjimą iki gyvos galvos.

Įstatymo 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, kad 2016 m. birželio 7 d. baigiasi jai paskirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas, nors, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą pareiškėjai turėjo būti pranešta prieš mėnesį. Pareiškėja 2016 m. spalio 14 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti jai skirtos šalpos išmokos mokėjimą iki gyvos galvos (b. l. 6–8). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėja pavėluotai kreipėsi į atsakovą dėl šalpos išmokos mokėjimo pratęsimo. Šalpos išmokos mokėjimas pareiškėjai nebuvo pratęstas iš esmės dėl atsakovo kaltės. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 12 dalimi, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjai visą šalpos išmokų sumą nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas šalpos išmokos mokėjimas.

Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad šalpos išmokas skiria ir moka savivaldybių administracijos, vadovaudamosios šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Atsižvelgiant į tai, priimti sprendimą dėl šalpos išmokos mokėjimo pareiškėjai iki gyvos galvos įpareigotina Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Pareiškėja prašė teismo priteisti 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Rašytiniai įrodymai (b. l. 13) patvirtina, kad paduodama skundą pareiškėja šį mokestį sumokėjo, todėl ši suma priteistina.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos V. S. skundą tenkinti visą.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. A740-4821/16 (2.11.4.1-SR7).

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo V. S. iki gyvos galvos.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti V. S. priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laiką, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimas pareiškėjai.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.