Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1140-853/2016 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei I. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. Č. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės I. A. 724,05 Eur skolą, 173,77 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2007-03-09 iki 2016-01-08, t. y. 319,78 Eur, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pagal 2006 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartį paskolino atsakovei 724,05 Eur (2500,00 Lt), kuriuos ji pažadėjo grąžinti iki 2007-03-09, kartu sumokėti 8 proc. mėnesines palūkanas, tačiau skolos negrąžino, palūkanų nesumokėjo. Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti per darbovietę, tačiau per teismo nustatytą terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl teismas sprendė, kad esant ieškovo prašymui, priimtinas sprendimas už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad rašytinės formos sandoris neatitinka jo formai keliamų reikalavimų. Paskolos sutarties dokumento tekste nėra nurodytas „Davėjas“. Teismas nusprendė, kad ieškovas, turėdamas pareigą pagrįsti pateiktą dokumentą, jo nepagrindė, nepateikė papildomų įrodymų, iš kurių būtų galima matyti, jog dokumentas „Paskolos sutartis“ iš tiesų buvo pasirašytas bei sudarytas tarp ieškovo A. Č. ir atsakovės I. A..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Ieškovas A. Č. apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau- CK ) 1.73 straipsniu, kuris apibendrintai pasisako apie rašytinės formos sandorius. Šias bendrąsias taisykles papildo kiti CK straipsniai. Kadangi šiuo konkrečiu atveju ginčas kyla dėl sudarytos paskolos sutarties, todėl ieškovas remiasi CK 6.871 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodoma, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kaip matyti iš teismui pateikto ieškinio, ant paskolos sutarties lapo yra paskolos gavėjos I. A. parašas, kaip to reikalaujama CK 6.871 straipsnio 3dalis.A. I. A. gavo ieškinį kartu su paskolos sutarties kopija, tačiau susipažinusi su procesiniais dokumentais nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neužginčijo paties paskolos gavimo fakto. Šios aplinkybės parodo, kad paskolos gavėja I. A. visiškai sutinka su ieškiniu, t. y. ji nesigina skolos ir sutinka su ieškinyje keliamais reikalavimais.Mano, kad nors ir nebuvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį ir teismui formaliai buvo galima priimti sprendimą už akių, bet esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovė, gavusi ieškinį su paskolos sutarties kopija, susipažinusi su jai keliamais reikalavimais, neužginčijo paskolos gavimo fakto, neginčijo reikalavimo grąžinti skolą, teismas turėjo priimti sprendimą už akių ieškovo naudai, arba, jei teismui kilo abejonių dėl ieškinio teisėtumo, imtis iniciatyvos ir priimti nutartį bylą nagrinėti iš esmės bei paskelbti posėdžio datą.Dėl to, kad nebuvo paskirtas teismo posėdis, ieškovas neturėjo galimybės teismui pateikti labai svarbius rašytinius įrodymus, kurie išsklaidytų teismo abejones bei pagrįstų ieškinio teisėtumą, o būtent: Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-2-785/2013, kurioje yra duomenys patvirtinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o vėliau ir teismų pripažinti bei įrodyti, kad atsakovė I. A. 2006-12-09 pasiskolino iš ieškovo 2500 Lt kartu su 8 proc. mėnesio palūkanomis. Atkreiptinas dėmesys, kad tą faktą, jog I. A. 2006-12-09 iš ieškovo pasiskolino 2500Lt kartu su 8 proc. mėnesio palūkanomis pripažino ir įrodė ne tik Mažeikių rajono apylinkės teismas (baudžiamoji byla Nr. 1-2-785/2013), su tuo sutiko ir Šiaulių apygardos teismas (baudžiamoji byla Nr. lA-19-519/2014) bei Lietuvos Aukščiausiasis teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2014).Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 str., aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimat civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nagrinėjamu atveju svarbus aspektas byloje yra tai, kad ieškovas, teigdamas pirmosios instancijos teismui ieškinį, pateikė tik 2006 m. gruodžio 9 d. rašytinį dokumentą, kuris pavadintas „Paskolos sutartis“ (b. l. 3), daugiau jokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Todėl atsakovei iki nustatyto termino nepateikus atsiliepimo į ieškinį pagal esamus įrodymus teismas formaliai turėjo teisę spręsti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šiuo atveju priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė. Tačiau konkrečiu atveju sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčas kilęs dėl sudarytos paskolos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas visų pirma privalėjo remtis paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.870 straipsnis – CK 6.880 straipsnis), kur taip pat nurodyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Todėl ieškovui pateikus atsakovės pasirašytos paskolos sutarties originalą, vien formaliai vertinti įrodymų šiuo atveju nepakanka. Teismas gi nurodė, kad rašytinės formos sandoris neatitinka jo formai keliamų reikalavimų. Kad paskolos sutarties dokumento tekste nėra nurodytas „Davėjas“. Todėl nusprendė, kad ieškovas, turėdamas pareigą pagrįsti pateiktą dokumentą, jo nepagrindė, nepateikė papildomų įrodymų, iš kurių būtų galima matyti, jog dokumentas „Paskolos sutartis“ iš tiesų buvo pasirašytas bei sudarytas tarp ieškovo A. Č. ir atsakovės I. A..Pirmosios instancijos teismas, formaliai, remdamasis vien materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendruosius sandorių formai keliamus reikalavimus, neatsižvelgdamas į paskolos teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.870 straipsnis – CK 6.880 straipsnis), nevertindamas faktinių bylos aplinkybių, jog ieškovo pateikta Paskolos sutartis yra pasirašyta atsakovės, kuri gavusi ieškinį ir jo priedus (b. l. 10), neteikė atsiliepimo, t. y. neginčijo egzistavus tarp jos ir ieškovo paskolos teisinių santykių, nepagrįstai byla nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka priėmė sprendimą už akių. Pažymėtina, kad atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, tačiau ne pareigą, priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime „Dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių, taip pat dėl apeliacijos“ konstatavo, kad iš Konstitucijos nekyla draudimas nustatyti tokį civilinio proceso teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civilinės bylos nagrinėjime, atsisako bendradarbiauti nagrinėjant bylą, teismas turėtų įgaliojimus atitinkamą civilinę bylą nagrinėti bei sprendimą priimti ir nedalyvaujant savo valia nusišalinusiai, su teismu nebendradarbiaujančiai proceso šaliai. Sprendimo už akių priėmimu siekiama konstituciškai pagrįstų tikslų - užkirsti kelią civilinio proceso vilkinimui ir neleisti proceso šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Šioje byloje ieškovas kartu su apeliaciniu skundu yra pateikęs naujus rašytinius įrodymus, kad atsakovė I. A. buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, kur ji pasisakė ir nagrinėjamu klausimu dėl 2006 m. gruodžio 9 d. Paskolos sutarties. Tačiau šių įrodymų, pirmosios instancijos teismui nusprendus byloje priimti sprendimą už akių, ieškovas nebepateikė, nors tiek pareiškiant ieškinį, tiek teikiant atsiliepimą bei pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ( 178 straipsnis, 226 straipsnis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme. Dėl išdėstyto, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, tuo pačiu ir neginčijus paskolos teisinių santykių tarp jos ir ieškovo egzistavimo, nepagrįstai apsiribojo vien formaliu įrodymų vertinimu, neteisingai taikė anksčiau nurodytas materialinės ir procesinės teisės normas, dėl kurių pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimas už akių panaikintinas. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliantui A. Č. grąžintinas jo sumokėtas už apeliacinį skundą 36,00 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą už akių ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantui A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 36,00 Eur (trisdešimt šešis eurus) žyminį mokestį.

Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.