Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kadangi G. Z. mokestinės nepriemokos nesumokėjo ir prašymo dėl skolos sumokėjimo dalimis nepateikė, VMI, vykdydama išieškojimą, 2015 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-6426 išieškoti deklaruotą 360,41 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šis sprendimas buvo pateiktas vykdyti antstolei L. P., tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 15 d. yra deklaravęs išvykimą į J D. B. ir Š A. K., nėra nurodęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai nerezultatyvūs, o paminėtu Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu priskaičiuotos sumos į biudžetą sumokėtos nebuvo (MANO VMI pranešimų pareiškėjas neskaitė), VMI, vadovaudamasi Direktyvos 2010/24/ES 5 straipsniu su 2018 m. kovo 16 d. raštu Nr. (23.15-08) 318-768 kreipėsi į J. K. kompetentingą instituciją ir prašė suteikti informaciją apie pareiškėjo adresą, pajamas ir turtą skoloms išieškoti bei atidarytas sąskaitas kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose. J. K., atsakydama į VMI prašymą, 2018 m. rugpjūčio 17 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė pareiškėjo adresą (duomenys neskelbtini).

Atsakovė pažymėjo, kad VMI išnaudojo visas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas išieškojimo procedūras bei priemones, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, jog 2015 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-6426 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto nebuvo įvykdytas, VMI 2018 m. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8980 išieškoti 3354,41 Eur mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje ir 2018 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (23.15-08) 318-2041 išsiuntė prašymą D. B. kompetentingai institucijai vykdyti reikalavimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius skundžiamą 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8980 išieškoti 3354,41 Eur mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje priėmė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir D. B. ir Š A. J. K Vyriausybės sutartimi „Dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos“. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prie sprendimo pridėta Mokesčių mokėtojo skolingumo nustatymo ataskaita yra detalizuota, joje nurodytas prievolės tipas, mokestinis laikotarpis, išieškomos prievolės, baudos ir delspinigių sumos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Sprendimo turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. VA-143 (2014 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. VA-164 redakcija). Priimtas sprendimas atitinka minėtu įsakymu nustatytą sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje formą ir turinį. Prašo skundo netenkinti.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2018 m. rugsėjo 5 d. priimto spendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje Nr. (23.25-08)-328-89 teisėtumo (b.l. 46).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1 punktas įtvirtina mokesčių mokėtojo pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Mokestinė prievolė yra apibrėžta kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (MAĮ 2 straipsnio 18 dalis). MAĮ 73 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu (MAĮ 81 straipsnio 1 dalis). MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas šio MAĮ 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos (MAĮ 81 straipsnio 2 dalis).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad G. Z. įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 3404,59 Eur: 1548,02 Eur nekilnojamojo turto mokestis už 2011 m. - 2012 metus, 985,30 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai, 464,00 Eur nekilnojmaojo turto mokesčio bauda, priskaičiuoti pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011-2012 metus; 338,86 Eur nekilnojamojo turto mokesčio nepriemoka pagal paties pareiškėjo pateiktą 2014 m. vasario 3 d. deklaraciją NTM001 už 2013 metus, 18,23 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai, apskaičiuoti pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus, 2,32 Eur gyventojų pajamų mokestis, 0,07 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, 0,87 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 0,06 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigiai ir 46,86 Eur pagal vykdomuosius dokumentus (b. l. 62). Ginčijamame sprendime nurodyta įsiskolinimo suma 2018 m. rugsėjo 5 d.: 3354,41 Eur (1548,02 Eur nekilnojamojo turto mokestis už 2011 m.- 2012 metus, 985,30 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai, 464,00 Eur nekilnojamojo turto mokesčio bauda, priskaičiuoti pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011-2012 metus; 338,86 Eur nekilnojamojo turto mokesčio nepriemoka pagal paties pareiškėjo pateiktą 2014 m. vasario 3 d. deklaraciją NTM001 už 2013 metus, 18,23 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus).

Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad VMI 2015 m. kovo 16 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-6426 remiantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 strauiipsnio 1 dalies 4 punktu nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo G. Z. turto 360,541 Eur mokestinę nepriemoką, paties pareiškėjo deklaruotą 2014 m. vasario 3 d. (pateikta deklaracija NTM001 už 2013 metus, prievolės suma 338,86 Eur) (b.l. 58-59). Tačiau, kaip nurodė atsakovė, ši nepriemoka pareiškėjo nebuvo sumokėta, paskaičiuoti 18,23 Eur delspinigiai. 2015 m. kovo 16 d. sprendimas buvo pateiktas vykdyti antstolei L. P., tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko (b.l. 60).

2018 m. rugpjūčio 17 d. VMI gavo duomenis iš J. K. kompetetingos institucijos apie pareiškėjo gyvenamąją vietą J. K.. 2018 m. rugsėjo 5 d. VMI priėmė skundžiamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo užsienio valstybėje, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir D. B. ir Š A. J. K Vyriausybės sutartimi “Dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos” (MAĮ 106 straipsnio 6 dalis), 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-502 už 2011 – 2012 metus, 2014 m. vasario 3 d., nekilnojamaojo turto mokesčio deklaracija už 2013 metus, kuriuo ir buvo nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo G. Z. 3354,41 Eur mokestinės nepriemokos sumą, kuri, kaip matyti, susideda iš: 1548,02 Eur nekilnojamojo turto mokestis už 2011 m. - 2012 metus, 985,30 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai, 464,00 Eur nekilnojmaojo turto mokesčio bauda, priskaičiuoti pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011-2012 metus; 338,86 Eur nekilnojamojo turto mokesčio nepriemoka pagal paties pareiškėjo pateiktą 2014 m. vasario 3 d. deklaraciją NTM001 už 2013 metus, 18,23 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus. Mokesčio mokėtojo skolingumo nustatymo ataskaitoje, pridėtoje prie skundžiamo sprendimo yra aiškiai ir detaliai nurodyta prievolės tipas, išieškomos prievolės, baudos ir delspingių sumos bei mokestinis laikotarpis (b.l. 46). Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs pastabas dėl 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto, kaip tai numatyta MAĮ 131 straipsnio 1 d.

Taigi, kaip matyti, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad 2015 m. kovo 16 d. VMI sprendimas dubliuojasi 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime, kadangi 2015 m. kovo 16 d. sprendime nurodyta 338,86 Eur nekilnojmaojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos ir 18,23 Eur nekilnojmaojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos delspingių suma už 2013 metus, kuri nurodyta ir 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime, nebuvo išieškota iš pareiškėjo turto (b. l. 60).

Pareiškėjas nurodo, kad jis iš Lietuvos išvyko 2012 m. vasario 12 d., išvykimas deklaruotas buvo tik 2012 m. lapkričio 15 d., kadangi tai susiję su jo paso galiojimo pasibaigimu (2012 m. vasario 12 d.), o prašymą dėl naujo paso išdavimo pateikė 2012 m. lapkričio 15 d., taip pat teigia, kad turtas, kuriam buvo apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestis, delspinigiai ir bauda dėl mokestinės nepriemokos, iš varžytinių buvo parduotas 2013 m. lapkričio 11 d., ir kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. nei nuomojo šio turto, nei juo pats naudojosi, nagrinėjamu atveju neįtakoja VMI priimto 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustatyta, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokestinę nepriemoką už 2011 metus, 2012 metus bei 2013 metus pareiškėjas būtų sumokėjęs nustatytais terminais, todėl delspinigiai ir bauda yra apskaičiuoti pagrįstai (MAĮ 99 straipsnis, 140 straipsnis), kaip ir pagrįstai priimtas 2018 m. rugsėjo 5 d. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje Nr. (23.25-08)-328-89.

MAĮ 68 straipsnio 1 - 2 dalyse numatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

MAĮ 107 straipsnyje numatyta, kad: 1. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai; 2. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos; 3. Suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas; 4. Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti; 5. Šio Įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Pažymėtina tai, kad mokestinė nepriemoka už 2011-2012 metus yra nustatyta 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-502, už 2013 metus nekilnojamojo turto mokestinė nepriemoka nurodyta 2014 m. vasaro 3 d. teiktoje deklaracijoje. Taigi, remiantis MAĮ 107 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytu mokesčio priverstinio išieškojimo senaties termino reglamentavimu, laikytina, kad ginčo atveju 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra praleistas, kadangi teisė priverstinai išieškoti susidariusią nepriemoką už 2011-2012 metus buvo nustatyta ir atsirado 2017 metais gruodžio 12 d., o už 2013 metus - 2014 m. vasario 3 d., pareiškėjui pateikus deklaraciją.

Pažymėtina, kad MAĮ 113 straipsnyje numatyti beviltiškos mokestinės nepriemokos atvejai. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, į tai, kad pareiškėjo atvejis nepatenka į 113 straipsnyje nurodytus atvejus, pareiškėjo argumentas, kad jo mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad delspinigių ir baudos dydžiai yra neproporcingai dideli ir neadekvatūs lyginant su pažeidimu, neproporcingi siekiamam tikslui pasiekti.

Teismas pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 13 straipsnis numato, kad pažeidus šio įstatymo nuostatas, baudos skiriamos ir delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. MAĮ 140 straipsnyje numatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio Įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Pagal MAĮ 99 straipsnį delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų. Remiantis MAĮ 100 straipsniu ir 141 straipsniu nenustatyta teisinių pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo.

Pažymėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimai, įsigalioję vėliau, t.y. nuo 2015 metų, nei buvo apskaičiuotas pareiškėjui nekilnojamojo turto mokestis bei dėl nepriemokos susidarymo apskaičiuoti delspinigiai ir bauda pareiškėjui nagrinėjamu atveju negalioja, kadangi įstatymas atgal negalioja.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nenustatė, kad VMI priimtas skundžiamas sprendimas neatitiktų įstatymų keliamų administraciniam aktui priimti reikalavimų. Sprendimo turinys ir forma atitinka VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. VA-143 (2014 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. VA-164 redakcija) reikalavimus.

Todėl teismas, įvertinęs skunde, atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes bei ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad VMI priimtas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra. Todėl pareiškėjo G. Z. skundas atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Z. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.