Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. vasario 14 d. nutartimi paskirta subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme, jas iš dalies sudedant ir A. G. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis A. G. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau prašo sušvelninti bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

7. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

8. BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudos, arešto, laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją ir pobūdį (A. G. padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas 8 kartus (I t., b. l. 131–137, 138–157), teistumai neišnykę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad BK 27 straipsnio prasme A. G. yra recidyvistas, t. y. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, laikomas recidyvistu, o pagal BK 56 straipsnio nuostatas recidyvistams už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taip pat skiriant nuteistajam bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad A. G. nevedęs, nedirbantis (I t., b. l. 161), ne kartą baustas administracine tvarka (I t., b. l. 158–160). Buvo atsižvelgta į A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę jog nusikalto būdamas recidyvistu. Ankstesniais teismų sprendimais jam buvo skiriamos švelnesnės bausmių rūšys (laisvės apribojimo, arešto bausmės), tačiau jis savo nusikalstamo elgesio nekeitė ir vėl padarė nusikalstamą veiką. Tai rodo, kad nuteistasis dėl savo nusikalstamų veiksmų išvadų nedaro, nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, kriminalinių polinkių neatsisako, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas A. G. pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Teismas jos dydį nustatė žymiai mažesnį nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

9. Pažymėtina ir tai, kad A. G. prisipažino esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. G. paskirta galutinė bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos 2018 m. lapkričio 15 d. įstatymą Nr. XIII-1640 dėl amnestijos akto. Teisėjų kolegija pažymi jog 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XIII-1640 „dėl amnestijos akto“ buvo priimtas amnestijos aktas, kuris numatė galimybę asmenims, nuteistiems už tam tikrus nusikaltimus, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba kai kuriais atvejais atleisti nuo likusios bausmės dalies. Šis įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiami: 1) nėščios moterys ir motinos, auginančios vaiką pataisos įstaigose, nuteistos laisvės atėmimo bausme iki šešerių metų; 2) neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, nustatytas iki šio įstatymo taikymo jiems dienos; 3) nepilnamečiai, nuteisti laisvės atėmimo bausme iki trejų metų, kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 18 metų; 4) pusiaukelės namuose bausmę atliekantys nuteistieji, nuo perkėlimo į pusiaukelės namus atlikę vieną trečdalį neatliktosios laisvės atėmimo bausmės. Kaip matyti iš nurodyto įstatymo reglamentavimo, nuteistasis neatitinka nė vienos iš nurodytų įstatyme sąlygų, todėl taikyti nuteistajam A. G. šio įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam A. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę, laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir sušvelninti jam skirtą bausmę, kaip to skundu prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.