Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d. (2003-07-04 redakcija) (fizinio skausmo sukėlimas M. K.) ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2013-07-19 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu sumažinta bausme, prie 2013-07-19 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu sumažintos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta vienų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės atlikimo laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal 2013-05-13 Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, pakeistą 2013-07-19 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, bei suėmimo laikas nuo 2013-03-07 iki 2013-05-13. A. L. pagal BK 155 str. 2 d., 155 str. 2 d., 145 str. 1 d., 140 str. 1 d. išteisintas, nepadarius jam šių veikų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2012-07-08 apie 5-6 val., tiksliai nenustatytu laiku, Rokiškyje, (duomenys neskelbtini) g., prie (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pastūmė savo sugyventinę M. K., po ko jai pargriuvus ant žemės, sugriebė gulinčiai ant žemės M. K. už galvos ir sudavė kumščiu vieną kartą jai į veidą, taip sukėlė M. K. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, teigdamas, kad byloje nėra neginčijamų jo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo M. K. patvirtinančių įrodymų, todėl, apelianto manymu, jis turi būti išteisintas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, visiškai sutinka su skundžiamą nuosprendį priėmusio apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog A. L. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo M. K., yra visiškai įrodyta. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai išdėstė įrodymus, kuriais grindė nuteistojo kaltę bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus (nuteistojo, liudytojo R. P. parodymus). Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą, nė vienam iš įrodymų nesuteikiant prioriteto. Teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka. Vien tai, kad teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, savaime nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o teismo nuosprendis nepagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė tas pačias jos sužalojimo aplinkybes bei ją sužalojusį asmenį. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad tuo metu buvęs jos sugyventinis A. L. įpykęs (dėl sudaužyto automobilio) ją prie (duomenys neskelbtini) pastūmė, po ko ji pargriuvo ant žemės. Tada nuteistasis, pakėlęs jos galvą, sudavė jai smūgį kumščiu į veidą, po ko jai iš nosies ėmė bėgti kraujas, ji trumpam neteko sąmonės, o kai ją atgavo, A. L. ir R. P. nebebuvo, tačiau prie jos stovėjo moteris, kuri norėjo jai padėti, kviesti greitąją pagalbą, bet ji jos atsisakė, atsikėlė nuo žemės, jos rankos ir drabužiai buvo kruvini, nuėjo pas tetą, o po to pas motiną. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nepateikiama jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota apkalbėti nuteistąjį, apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo abejoti jos parodymų tikrumu. Nors liudytoja R. K. (nukentėjusiosios motina) įvykio tiesiogiai nematė, tačiau ji patvirtino ant dukros kūno sužalojimus mačiusi netrukus po įvykio. R. K. parodė, kad dukra pas ją į namus atėjo sumušta, sužalota nosimi, jos rankos ir drabužiai buvo kruvini, pasakė, kad ją sumušė A. L.. Nukentėjusiosios parodymus dėl paties smurto pavartojimo fakto, pobūdžio ir mechanizmo patvirtina ir tą pačią įvykio dieną policijos pareigūnų atlikta jos apžiūra, kurios protokole užfiksuota, kad ant M. K. veido virš nosies, tarp akių, matyti poodinė kraujosruva, patinimas. Iš daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų matyti, kad R. K. policijos pareigūnams pateikė M. K. džinsines kelnes, kurių priekinė ir užpakalinė pusės yra išteptos tamsiai rusvos spalvos dėmėmis. Iš policijos komisariato įvykių registracijos žurnalo matyti, kad 2012-07-08 5 val. anonimas (moteris) pranešė, jog prie darželio guli mergina. Nuvykus mergina neberasta. Taigi įvertinus bei palyginus pirmiau aptartus įrodymus matyti, kad jie sutampa tarpusavyje, patvirtina bei papildo vienas kitą ir atskleidžia išsamų nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos vaizdą, todėl nesivadovauti šiais įrodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats nuteistasis neginčija tarp jo ir nukentėjusiosios tuo metu kilusio konflikto fakto (dėl sugadinto automobilio nukentėjusiajai atsitrenkus į bordiūrą) bei pripažįsta, kad jie barėsi, tačiau neigia prieš ją vartojęs fizinį smurtą.

A. L., ginčydamas savo kaltę, iš esmės remiasi savo draugo R. P. parodymais, kurie, anot nuteistojo, patvirtina, kad jis jokio fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo, o nukentėjusioji susižaloti galėjo kitomis aplinkybėmis, t. y. jos vairuojamam automobiliui atsitrenkus į bordiūrą. Tačiau vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, akivaizdu, kad jie prieštarauja jau pirmiau aptartiems įrodymams. Be to, pats liudytojas aiškino, jog nukentėjusiajai automobilyje iš nosies kraujas nebėgo, taip pat teigė, kad A. L. buvo supykęs ant nukentėjusiosios (dėl automobilio), o tuo metu, kai nuteistasis su nukentėjusiąja šnekėjosi, jis stovėjo atokiau (už 50 metrų atstumo) ir nukentėjusiosios veido nematė. Nuteistasis taip pat nenurodė, kad nukentėjusiajai automobilyje būtų bėgęs kraujas. Taigi jokių objektyvių duomenų, prieštaraujančių nukentėjusiosios nuosekliai nurodytoms sužalojimo aplinkybėms, nėra, todėl R. P. parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis padėti savo draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai gautą anoniminę informaciją, kad prie darželio guli mergina, siejo su nagrinėjamu įvykiu, nes Rokiškio mieste darželių yra ne vienas, o, be to, minėtas pranešimas gautas 5 val., kai kaltinime įvykio laikas nurodytas 6 val. Tačiau byloje nesant duomenų, kad tą pačią dieną panašiu laiku Rokiškio mieste būtų sužalota kitų asmenų, galima daryti pagrįstą išvadą, jog anoniminis pranešimas, kad prie darželio guli mergina, yra susijęs būtent su nukentėjusiąja M. K., juolab kad ši informacija visiškai sutampa su nukentėjusiosios nurodytomis pirmiau jau aptartomis įvykio aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 255 str. nuostatų dėl nagrinėjimo teisme ribų esmė yra ta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios BPK nuostatos yra susijusios su kaltinamo asmens teisėmis žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo atitinkamo kaltinimo (BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d.). Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme galimas, jei tai atlikta laikantis BPK 256 str. numatytų taisyklių.

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad, aprašant A. L. padarytą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., nurodytas laikas apie 5-6 val. Kaltinamajame akte veikos padarymo laikas buvo nurodytas apie 6 val. Tačiau dėl tokio menko ir iš esmės nesiskiriančio laiko patikslinimo nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 255 str. nuostatų, apibrėžiančių nagrinėjimo teisme ribas, nes A. L. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas dėl tos nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinime. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją vartojo buvęs jos sugyventinis A. L., jam inkriminuoti konkretūs smurtiniai veiksmai, atlikti kaltinime nurodytoje vietoje, bei jo veiksmais nukentėjusiajai sukeltos pasekmės. Šios veikos padarymo faktinės aplinkybės (iš jų ir laiko) buvo aiškinamos teisme tiriant įrodymus, dalyvaujant teisiamajame posėdyje kaltinamajam ir jo gynėjui. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis iš esmės ginčijo ne laiko aplinkybę, o paties fizinio smurto pavartojimo prieš nukentėjusiąją faktą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., esminės faktinės aplinkybės (jos išdėstytos ir šioje nutartyje, nurodant, už ką nuteistas A. L., todėl nebekartojamos) yra pakankamai konkrečios, veika aprašyta išsamiai, remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atspindi visa tai, kas reikšminga darant išvadą dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo. Vien tik nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimas šiuo atveju nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, turinio ir veikos kvalifikacijos nekeičia. Taigi atsižvelgus į tai darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje A. L. teisė žinoti, kuo kaltinamas, būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir įgyvendinti teisę gintis nuo to, kuo kaltinamas, nebuvo suvaržytos, todėl šias teises įtvirtinančių BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d. esminių pažeidimų nebuvo padaryta. Be to, ir apeliacinio skundo turinys šiuo atveju visiškai patvirtina nuteistojo suvokimą apie jam pareikštą kaltinimą ir jo detales.

Taigi apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, apelianto aiškinimą, kad jis jokio fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo ir jai fizinio skausmo nesukėlė, pagrįstai atmetė, kadangi jis prieštarauja byloje esantiems pirmiau aptartiems įrodymams, kuriais netikėti pagrindo nėra ir kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl padarytos veikos faktinių aplinkybių, tiek ir dėl A. L. kaltės. Apeliacinio skundo argumentai šių apylinkės teismo padarytų išvadų, su kuriomis visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, nepaneigia, todėl išteisinti A. L., kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis įvykio metu buvo neblaivus ar kad veikos padarymui įtakos turėjo jo pavartotas alkoholio kiekis, todėl mano, kad apylinkės teismo pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, turi būti pašalinta ir atitinkamai sumažintas jam paskirtos bausmės dydis. Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad tiek liudytojas R. P. patvirtino, kad tuo metu jis su A. L. buvo neblaivūs, nes visą naktį vartojo alkoholį, tiek ir pats nuteistasis teisme pripažino, kad tuo metu jis jautėsi apsvaigęs nuo alkoholio, nes visą naktį iki paryčių su R. P. vartojo alkoholį. Todėl atsižvelgusi į šiuos duomenis, kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad apeliantas įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos smurto prieš nukentėjusiąją pavartojimo faktui. Taip pat aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę. Skirdamas A. L. bausmę, t. y. parinkdamas jos rūšį ir dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas nesunkus, tyčinis, baigtas nusikaltimas), tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę (nusikalto neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka), ir esant nustatytai vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui) bei nesant nustatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo trukme didesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė, kolegijos nuomone, nėra per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams ir yra teisinga, todėl nėra jokio pagrindo jos keisti. Ta aplinkybė, kad nuteistasis augina 2014-12-27 gimusią dukrą, nerodo mažesnio nei jo padarytos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo, todėl remiantis šia aplinkybe švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis taip pat nesutinka su tuo, kad jam paskirta bausmė buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teigdamas, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jis jau buvo visiškai atlikęs. Tačiau kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, savaime nereiškia, kad apylinkės teismas nepagrįstai bendrino abiem nuosprendžiais paskirtas bausmes. BK 63 str. 9 d. nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Kaip matyti iš bylos duomenų, aptariamą veiką nuteistasis padarė 2012-07-08, t. y. prieš Panevėžio apygardos teismo 2013-05-13 nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-19 nuosprendžiu, todėl apylinkės teismas, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskyręs naują bausmę, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., ją subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. O tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis jau buvo visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, apylinkės teismas, nustatęs galutinę bausmę, į bausmės atlikimo laiką įskaitė visą jo atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, kaip tai numato BK 63 str. 9 d. Taigi atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas, bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, įstatymo klaidų nepadarė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo 2015-03-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.