Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

E. D. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog bausmės Marijampolės PN atlikimo metu, t. y. nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugsėjo 1 d. gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto (b. l. 5).

Iš bylos duomenų matyti, jog Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 7/07-157 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 81 brigadą (b. l. 23-24), 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 7/07-427 buvo pervestas į 16 būrį, 162 brigadą (b. l. 25).

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 14/07-3435) patvirtina, kad pareiškėjui, atliekant bausmę 8 būryje, gyvenamųjų patalpų bendras plotas buvo 259,42 kv. m ir jose buvo 83 nuteistieji (b. l. 26). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. liepos 31 d. pažymos Nr. 14/07-3434 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui atliekant bausmę 162 brigadoje 16 būryje, gyvenamosios patalpos plotas buvo 78,48 kv. m ir joje gyveno 25 nuteistieji (b. l. 27), todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. Taigi, pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo užtikrinama Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Pažymėtina ir tai, kad Marijampolės PN 2017 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 14/07-3420 patvirtina, kad pareiškėjas atskirais laiko tarpais, t. y. nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2014 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. sausio 22 d iki 2016 m. balandžio 27 d. nebuvo Marijampolės PN, kadangi buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 28).

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkama temperatūra bei dirbtinė apšvieta.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė 200 lx.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos ar temperatūros. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigą tikrino Visuomenės sveikatos centras, kuris pažeidimų 8 ir 16 būriuose nenustatė (b. l. 21). Į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktas patvirtina, kad 16 būrio gyvenamojoje patalpoje 17.2 patikrinus dirbtinę apšvietą pažeidimų nustatyta nebuvo (b. l. 32-33). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose buvusios per žemos temperatūros žiemos metu, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad šaltuoju metų laiku (žiemą) pareiškėjas ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį buvo išvykęs etapu į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą (b. l. 28). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių nepatogumų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl to, kad sanitariniai mazgai buvo neprižiūrimi, ko pasėkoje jis jautė nepatogumus, orumo pažeminimą, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinių mazgų nepriežiūros, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde akcentavo, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ant sienų buvo pelėsis.

Higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos normos 56 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Pagal Higienos normos 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktas, 73.6. punktas, 73.8. punktas, 255 punktas bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktas ir Higienos normos HN 134:2015 37 punktas įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pažymėtina, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Į bylą pateiktu Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PT-318 nustatyta, jog 8 būrio 81 brigadoje ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų pelėsio požymių nėra (b. l. 34-35). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio buvimo patalpose yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimų dėl blogos kamerų būklės, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, byloje nėra. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.