Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-28 · Administracinė byla Nr. I-1874-643/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-28
Bylos Nr.
I-1874-643/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03630-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Margarita Stambrauskaitė, Milda Vainienė
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
A. S., V. J., R. J.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1874-643/2017Proceso Nr. 3-61-3-03630-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 16.6.; 17.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei Kristinai Balevičienei ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., V. J. (V. J.) ir R. J. (R. J.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai A. S., V. J. ir R. J. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2015-06-09 sprendimą atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai nurodė, kad jie yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004-08-16 išdavė šiuo metu mirusiai J. J. (ankstesnei žemės sklypo savininkei) statybos leidimą Nr. GR/1165/04-1147, kuriuo leido vykdyti sodybinio gyvenamojo namo rekonstrukciją pagal „RK projektai“ R. Krūminio įmonės parengtą projektą Nr. 10/03. Minėtas projektas numatė gyvenamojo namo rekonstrukciją pristatant mūrinį priestatą su rūsiu ir priklausinių pastatymą greta gyvenamojo namo. Projektas buvo reikiamai suderintas su visomis statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijomis, taip pat ir Direkcija.

Pareiškėjams nukrypus nuo projekto, kuriam buvo išduotas leidimas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti šiaurinėje žemės sklypo dalyje esantį raudonų plytų statinį ir pietinėje žemės sklypo dalyje esantį baltų silikato blokelių statinį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-06-13 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti, įpareigoti pareiškėjus per 6 mėn. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype esančių statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013-06-06, Vilniaus apygardos teismui patikslinus teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad pareiškėjams yra leidžiama per 6 mėn. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype esančių statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjų prašymu įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą tris kartus pratęsė.

Pareiškėjai 2012-12-07 prašymu dėl projektinių pasiūlymų derinimo kreipėsi į atsakovą, pateikdami statinių, kuriuos teismas leido įteisinti, projektinę dokumentaciją ir paprašė ją suderinti. Direkcija tik po 11 mėn. atsakė į pareiškėjų prašymą 2013-11-07 raštu, kuriuo atsisakė pritarti projektiniams pasiūlymams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-06-02 sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Direkcijos 2013-11-07 sprendimą, įpareigojo Direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“, priimant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-04-20 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-02 sprendimą.

Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamame 2015-06-09 sprendime, kuriuo atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams, Direkcija nepagrįstai vadovavosi 2013-12-31 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-997, kadangi jis įsigaliojo tik nuo 2014-01-01, tuo tarpu pareiškėjai dėl projektinių pasiūlymų derinimo kreipėsi 2012-12-07 prašymu.

Pareiškėjų teigimu, iš skundžiamo sprendimo turinio neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių Direkcija atsisako suderinti pateiktus projektinius pasiūlymus, todėl atsakovas yra pažeidęs Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjai pabrėžia, kad, atsakovas ignoruoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-02 sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-20 nutarties nurodymus. Skundžiamame Direkcijos rašte tik pateikiamos nuorodos į tam tikrus teisės aktus, tačiau nepaaiškinama, kaip šie teisės aktai galėtų būti taikomi nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės aktų taikymo būtinybę, nenurodytos konkrečios šių teisės aktų normos, taikomos pareiškėjams, neaišku, kurioms projektinių pasiūlymų dalims nepritariama, kokius veiksmus pareiškėjai turi atlikti, kad pasiūlymams būtų pritarta ir kodėl, teisės aktai nėra susieti su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš rašto turinio neįmanoma suprasti, kodėl pareiškėjai turi rengti naujus projektinius pasiūlymus, su kuo juos derinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad Direkcijos prašė suderinti projektinius pasiūlymus, o Direkcija atsisakė išduoti reikalavimus techniniam projektui parengti, kurių pareiškėjai neprašė. Todėl Direkcijos raštą laiko netinkamai motyvuotu ir nepagrįstu objektyviais duomenimis.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas yra pripažinęs pareiškėjų teisę į statinių įteisinimą ir tuo pačiu nustatydamas, kad statinių statyba yra galima pagal teritorijų planavimo dokumentus bei neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Todėl, pareiškėjų nuomone, Direkcija, atsisakydama suderinti projektinius pasiūlymus, pažeidžia proporcingumo ir interesų derinimo, gero administravimo principus, sumenkina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo galią. Nagrinėjant civilinę bylą teismas atmetė Direkcijos argumentus, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkio pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis, kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius estetinę vertę (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 5 p.). Teismas nurodė, kad statiniai pastatyti arčiau nei 50 metrų iki šlaito briaunos, tačiau jie nemažina kraštovaizdžio estetinės vertės, be to, ginčo sodyba yra labai sena ir visi joje esantys statiniai yra arčiau nei 50 m iki šlaito briaunos.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigia, kad Direkcija nebegali kelti naujų argumentų, kurių nebuvo pateikusi teismui svarstant klausimą dėl statinių nugriovimo ar įteisinimo, nes minėtas klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Direkcija, nenurodydama aiškių motyvų ir argumentų, jau antrą kartą atsisako suderinti projektinius pasiūlymus, dėl to pareiškėjai negali įteisinti statinių. Tokioje situacijoje teismo įpareigojimas iš naujo spręsti dėl pareiškėjų prašymo būtų beprasmis, tuo nebūtų realiai apgintos pareiškėjų teisės. Todėl pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovą suderinti projektinius pasiūlymus.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė advokatė Kristina Balevičienė prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą atsakovas Direkcija prašo skundo netenkinti (b. l. 95-98). Nurodo, kad privalo vadovautis šiuo metu galiojančiu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, patvirtintu 2009-06-22 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-341, nustatytu reglamentu bei Saugomų teritorijų įstatymu. Pareiškėjų atstovas architektas T. B. Direkcijai teikė projektinius pasiūlymus pastatų, kurie buvo savavališkai pastatyti, tikslu juos įteisinti. Projektiniuose pasiūlymuose vienas iš savavališkai pastatytų statinių vadinamas gyvenamuoju, o kitas – dirbtuvėmis, nors bylos nagrinėjimo eigoje buvo paaiškinta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkio pastatus ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis Direkcija nepritarė pateiktiems projektiniams pasiūlymams, išaiškino architektui teisės aktų reikalavimus, prašė pateikti naujus variantus projektinių pasiūlymų.

Atsakovas pažymi, kad teismas aiškiai nurodė, jog dokumentacija turi būti parengta teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. projektas parengtas vadovaujantis šių dienų galiojančiais teisės aktais, todėl Direkcija skundžiamame rašte informavo pareiškėją, kad pasikeitė projektavimo tvarka ir vietoje sąlygų projektavimui dabar yra išduodami specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai, kurių išdavimui pirmas reikalavimas – parengti ir susiderinti projektinius pasiūlymus (laikinąjį reglamentą) ir juos pridėti prie prašymo specialiesiems architektūros reikalavimams/specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams išduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą prašo pareiškėjų skundo pirmąjį reikalavimą nagrinėti teismo nuožiūra, o reikalavimą įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams atmesti (b. l. 82-84). Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams neįvertinus projektinių pasiūlymų sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismas negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirtini administravimo subjektui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 90-93). Mano, kad Direkcijos sprendimas yra pagrįstas.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė A. M. prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-13 sprendimo (b. l. 48-53) matyti, kad Inspekcija kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytos savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Teismas minėtu sprendimu Inspekcijos ieškinį tenkino, įpareigojo pareiškėjus per 6 mėn. nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių – šiaurinėje žemės sklypo dalyje esančio raudonų plytų statinio ir pietinėje žemės sklypo dalyje esančio baltų silikato blokelių statinio – projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus, o per nustatytą terminą minėto įpareigojimo neįvykdžius, įpareigoti pareiškėjus savo lėšomis minėtus statinius nugriauti. Vilniaus apygardos teismas 2013-06-06 nutartimi paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-13 sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad atsakovai ne įpareigojami, bet jiems leidžiama atlikti atitinkamus veiksmus (b. l. 54-56).

Pareiškėjai 2012-12-07 kreipėsi į Direkciją, prašydami suderinti projektinius pasiūlymus dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 18), pateikė architekto T. B. parengtus vienbučio gyvenamojo namo (7.1), pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių (8.17.3) projektinius pasiūlymus (b. l. 19-45). Direkcija 2013-11-07 raštu Nr. 2-151 nepritarė parengtiems projektiniams pasiūlymams (b. l. 46-47). Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti minėtą Direkcijos sprendimą ir įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-06-02 sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino Direkcijos 2013-11-07 sprendimą atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams ir įpareigojo Direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą priimant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas nurodė, kad skundžiamame Direkcijos rašte tik išvardijamos teisės aktų nuostatos, tačiau nepaaiškinama, kaip šios normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu pareiškėjams buvo leista parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti jų statybą leidžiančius dokumentus, tačiau direkcija skundžiamame sprendime nenurodė, kuri projektinių pasiūlymų dalis prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, tuo iš esmės apsunkinant pareiškėjų galimybes tinkamai įgyvendinti savo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-04-23 nutartimi patvirtino minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumą.

Direkcija, vykdydama minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-02 sprendimą, iš naujo nagrinėjo pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų ir priėmė byloje skundžiamą 2015-06-09 sprendimą Nr. 2-68 (b. l. 15). Šiame sprendime Direkcija nurodo, kad 2013-12-31 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-997 buvo patvirtintas Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas, pagal kurį Direkcija specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus galės išduoti tik tuo atveju, jeigu projektiniai pasiūlymai bus parengti vadovaujantis aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-808 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“. Direkcija šiame sprendime nurodė, kad sklypui, esančiam Pavilnių regioniniame parke, rekreacinėje funkcinio prioriteto zonoje (kompleksinėje saugomoje teritorijoje), neparengus naujų projektinių pasiūlymų, kurie privalo būti suderinti, Direkcija reikalavimų techniniam projektui parengti negalės išduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą 2015-11-09 sprendimu Nr. I-10038-790/2015 (b.l. 119-125) jį tenkino iš dalies ir panaikino Direkcijos 2015-06-09 sprendimą Nr. 2-68 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini), priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-12-20 nutartimi Nr. A-2261-556/2016 (b.l. 157-167) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-11-09 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ, redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžinus bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Direkcija jokių naujų argumentų ir/ar įrodymų į nagrinėjamą bylą nepateikė, todėl tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-11-09 sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-12-20 nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos.

Visų pirma akcentuotina, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas Direkcijos 2015-06-09 sprendimas Nr. 2-68 yra neteisėtas, kaip prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, formuojamą administracinę jurisprudenciją VAĮ 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo aspektu, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju aptariamas pareiškėjų atžvilgiu priimtas negatyvus Direkcijos sprendimas, nors ir su trūkumais, leido suprasti, dėl kokių priežasčių atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad iš sprendimo turinio galima spręsti, jog Direkcija ginčijamu sprendimu nusprendė, kad pareiškėjų pateiktas projektas prieštarauja Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymui Nr.D1-808 ir juo patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.05.06:210 „Statinio projektavimas“. Be to, iš atsakovo į bylą pateikto atsiliepimo ir teisminio nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme galima spręsti, jog Direkcijos poziciją dėl nurodytų teisės aktų pažeidimo sąlygojo faktinės aplinkybės, jog pareiškėjų siekiami įteisinti statiniai yra pastatyti ant šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Be to, projektuojami pastatai yra arčiau kaip 50 metrų šlaito viršutinės briaunos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pagal visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams identifikacija gana aiški, o esant poreikiui, galėtų būti patikslinta teismo posėdžio metu. Todėl ir teisinis kvalifikavimas iki galo likęs nesuformuluotas Direkcijos sprendime galėtų būti užbaigtas jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dar kartą akcentuotina, kad Direkcija savo atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams bylą nagrinėjant iš naujo nepagrindė nei naujomis faktinėmis aplinkybėmis, nei naujais teisiniais argumentais. Atsakovas jokių naujų įrodymų į bylą nepateikė, todėl šiuo atveju vertintinos tos faktinės aplinkybės, kaip ginčijamo sprendimo faktinis pagrindas, kurios atsakovo buvo nurodytos bylą nagrinėjant bylą teisme pirmą kartą.

Kaip jau minėta, Direkcija savo atsisakymą pritarti pareiškėjų pateiktam projektui grindžia faktine aplinkybe, jog statiniai yra pastatyti ant šlaito, t.y. projektas prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatai, kurioje įtvirtinta, kad Valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas.

Kadangi atsakovas nėra aiškiai suformulavęs, kurios konkrečiai sąlygos neatitinka pareiškėjų projektas, nagrinėjamų aplinkybių kontekste įvertintino visos trys Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos sąlygos.

Pareiškėjų į bylą pateiktas topografinis planas (b.l. 181) patvirtina, kad ginčo šlaito nuolydis yra 11⁰16I45II, taigi akivaizdžiai mažesnis nei 15 laipsnių.

Į nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėjai pateikė ir 2011-07-05 Ekspertizės aktą (b.l. 177-178), kuris buvo teikiamas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-74650-600/2012 dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo ir kuriame ekspertas kraštovaizdžio architektas Regimantas D. P. konstatavo, kad statiniai (šiaurinėje žemės sklypo Pragiedrulių g. 5, Vilniuje, dalyje esantis raudonų plytų statinys ir pietinėje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalyje esantis baltų silikato blokelių statinys) nemažina kraštovaizdžio estetinės vertės. Šią specialisto išvadą paneigiančių duomenų Direkcija į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjų projektas neprieštarauja ir Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto draudimui statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę.

Ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjų statiniai yra arčiau nei 50 metrų nuo šlaito, tarp proceso šalių nėra. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, jog ši aplinkybė jau buvo įvertinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-74650-60/2012. Teismas nurodė, jog ginčo sodyba yra labai sena ir netgi esami statiniai neišlaiko 50 metrų atstumo iki šlaito. Vis tik teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartą ekspertinę išvadą bei į tai, kad nėra duomenų apie tai, kad ginčo statinių įteisinimas galėtų kaip nors pažeisti visuomenės interesus, padarė išvadą, kad aptariama aplinkybė, jog pareiškėjų statiniai yra arčiau nei 50 metrų nuo šlaito, nepaneigia pareiškėjų teisės įstatymų nustatyta tvarka pastatus įteisinti. Šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai, todėl konstatuotina, jog byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog projekto sprendiniai iš dalies, t.y. formaliai, ir prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatai dėl 50 metrų atstumo, neeliminuoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintos pareiškėjų teisės statinius įteisinti.

Nei ginčijamame sprendime, nei teisminio nagrinėjimo metu Direkcija nenurodė, jokių kitų faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip prieštaraujančios Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymui Nr.D1-808 ir juo patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.05.06:210 „Statinio projektavimas“.

Skundžiamame sprendime, kuriuo atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams, Direkcija nurodo, jog 2013-12-31 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-997 buvo patvirtintas “Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas“. Viena vertus, pastebėtina, kad minėtas teisės aktas nuo 2017-01-11 neteko galios. Kita vertus, šiuo atveju nagrinėtinas pareiškėjų 2012-12-07 prašymas, taigi vertintinas projektas parengtas iki minėto teisės akto įsigaliojimo 2014-01-14. Bet kuriuo atveju, Direkcija nei ginčijamame sprendime, nei teisminio nagrinėjimo metu taip ir nenurodė, kuriai šio teisės akto nuostatai prieštarauja pareiškėjų teikiamas projektas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis šiame teismo sprendime bei anksčiau paminėtuose teismų sprendimuose išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu teismas daro išvadą, kad Direkcijos 2015-06-09 sprendimas Nr. 2-68 (b.l. 15) naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės – prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.)

Vertinant pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini), svarbu pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje situacijoje pabrėžė, kad priimtino pobūdžio sprendimą lemia aplinkybė, jog pareiškėjai į Direkciją kreipėsi dar 2012-12-07, o jų pateiktas prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki šiol (5 metus), kas nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Be kita ko, viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba/ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti jau konkrečiu teismo sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-336/2014 yra nurodęs, kad „<...> Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. <...>asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas“.

Remiantis paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu ir atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog Direkcija iki šiol (t.y. daugiau nei ketverius metus) dėl pareiškėjų 2012-12-07 prašymo nepriima teisėto, objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįsto sprendimo, kas neabejotinai trukdo pareiškėjams įgyvendinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-13 sprendimu Nr. 2-74650-600/2012 pripažintas teises įteisinti statinius per nustatytą terminą, o įpareigojimas Direkciją priimti dar vieną sprendimą, kuriame galimai būtų nurodytos naujos siurprizinėmis laikytinos sąlygos netvirtinti projekto, akivaizdžiai pažeistų bendruosius teisės principus: teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, operatyvumo ir gero viešojo administravimo.

Panaikinus kaip neteisėtą Direkcijos 2015-06-09 sprendimu Nr. 2-68 išreikštą nepritarimą pareiškėjų pateiktam projektui, Direkcijai neįrodžius esant aplinkybėms, kliudančoms atsakovui tinkamai ir savalaikiai įgyvendinti teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus ir nenustačius jokių objektyvių pagrindų, kurie, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, neleistų pritarti ginčo projektui, Direkcija įpareigotina pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 ir 133 straipsniais

nusprendžia:

pareiškėjų A. S., V. J. ir R. J. skundą tenkinti.

Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2-68 panaikinti.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamasis namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)” adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta PetkevičienėMargarita StambrauskaitėMilda Vainienė