Telšių apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiajai K. V., nukentėjusiosios K. V. įstatyminiam atstovui ir civiliniam ieškovui L. V.,

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui V. N.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, pagrindinio išsilavinimo, išsituokusi, šiuo metu esanti vaiko auginimo atostogose iki 3 m., gyv. (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebausta, neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 str. 2 d. 1 p. ir 284 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nesunkiai sužalojo mažametę, o būtent: 2011 m. rugpjūčio 20 d. apie 18.45 val. Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) trečioje laiptinėje, sudavė mažametei K. V., gim. (duomenys neskelbtini), ranka į kairį skruostą, ir dešinį šoną bei sukiojo dešinės plaštakos pirmą pirštą, dėl ko nukentėjusiajai K. V. buvo padarytas dešinės rankos pirmo piršto raiščių patempimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, ji buvo kaltinta, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomeninę rimtį, o būtent 2011 m. rugpjūčio 20 d. apie 18.45 val. viešoje vietoje – Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) namo, trečioje laiptinėje, pašalinio asmens akivaizdoje, patyčiomis, pasireiškusiomis mažametės K. V., gim. (duomenys neskelbtini), viešai nevartotinais, žeidžiančiais žodžiais išvadinimu, bei įžūliu elgesiu, pasireiškusiu mažametės K. V. apstumdymu, smūgių sudavimu į dešinįjį skruostą ir dešinįjį šoną, dešinės plaštakos pirmojo piršto sukiojimu, dėl ko nukentėjusiajai K. V. buvo padarytas dešinės rankos pirmo piršto raiščių patempimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomeninę rimtį.

Iš pažymos apie asmens sveikatos priežiūros paslaugų dydį ir jų apmokėjimą matyti, kad K. V. gydymo įstaigoje buvo suteikta sveikatos priežiūros paslaugų už 108,01 Lt (b. l. 29).

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, kaltinamoji I. K., dėl veikos numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl būtinosios ginties.

Motyvuojamoji dalis

Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Įstatyme nustatyta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. ne bet koks, o pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu, besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT 2011-03-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-2011). Ištyrus įrodymus baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusioji K. V. buvo konflikto iniciatorė. Dar būdama kieme nukentėjusioji K. V. per langą kaltinamajai I. K. pareiškė, jog ateina pasiaiškinti. Konfliktinę situaciją Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) namo laiptinės penktame aukšte, taip pat iniciavo nukentėjusioji, kuri pirma užsipuolė kaltinamąją iškoneveikdama ją įvairiausiais žodžiais, tame tarpe ir necenzūriniais, bei pirma įsikibo kaltinamajai į jos rūbus (bliuskutę), tačiau atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusios veiksmai kaltinamosios atžvilgiu negali būti vertinami kaip būtinosios ginties situacija, kadangi kaltinamajai nebuvo iškilęs realus ar akivaizdus pavojingas kėsinimasis jos atžvilgiu. Įvertintina tai, jog kaltinamoji suaugusi moteris 160 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, į jos rūbus įsikibo mergaitė 13 metų, smulkaus kūno sudėjimo, kuri net per sprindį žemesnė už kaltinamąją. Be to, vertintina ir tai, kad nukentėjusioji stovėjo keliais laipteliais žemiau nei kaltinamoji, ir tarpusavio jėgų balanse buvo nepatogesnėje padėtyje nei kaltinamoji. Be to, kaltinamoji nutvėrusi nukentėjusiąją už piršto bei rūbų stūmė nukentėjusiąją žemyn laiptais nuo penkto aukšto iki ketvirto aukšto aikštelės, kur paleido nukentėjusiąją, tuo tarpu nukentėjusioji laiptais leidosi žemyn, stumiama kaltinamosios, atbula, o kaltinamoji priekiu į ją. Išanalizavus visą situaciją daroma išvada, jog kaltinamoji I. K. nebuvo būtinosios ginties situacijoje.

Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo mažametei.

Pagal LR BK 138 str. 2 d. 1 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį. Nors kaltinamoji nurodė, kad fizinio smurto prieš mažametę nevartojo, tačiau jos parodymus paneigia mažametės nukentėjusios K. V., mažamečių liudytojų I. P., K. K. parodymai, kurie nežymiai (dėl didelio susijaudinimo ir amžiaus) skiriasi, tačiau iš esmės sutampa ir patvirtina nukentėjusiojo vaiko parodymus. Jų parodymai visumoje patvirtina, kad kaltinamoji prieš K. V. vartojo fizinį smurtą. Pati kaltinamoji I. K. taip pat patvirtina turėjusi fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, tačiau neigia sukėlusi jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, o byloje nustatyta, jog kaltinamoji I. K., sugriebusi mažametei nukentėjusiajai už dešinės rankos pirmo piršto, jį sukiojo, tai patvirtina nukentėjusioji K. V. bei I. P.. Kaltinamosios I. K. neadekvatus elgesys, po nukentėjusios K. V. elgesio, kai ji, nutvėrusi nukentėjusiąją, stumdama laiptais žemyn K. V. atbulą nuo penkto aukšto net iki ketvirto aukšto laiptinės aikštelės patvirtina, jog fizinį smurtą kaltinamoji I. K. nukentėjusios K. V. atžvilgiu naudojo, nes dar besileisdama laiptais K. V. (kai ją stūmė kaltinamoji I. K.) pradėjo verkti, kaip tvirtina pati nukentėjusioji, jai skaudėjo pirštą. Tai, kad nukentėjusioji verkė, patvirtina I. P. bei K. K.. Pati nukentėjusioji patvirtino, jog jai skaudėjo pirštą. Liudytoja I. P. patvirtino teismui, jog matė, kad kažką padarė Karolinos pirštui, bet kaip tiksliai negalėjo paaiškinti. Kaltinamoji nustūmusi iki ketvirto aukšto aikštelės nukentėjusiąją nuo savęs nustūmė. Dėl smūgių sudavimo K. V. teismui parodė, jog smūgiai buvo suduoti į veidą, tačiau anot jos, kaltinamajai ranka praslydo ir jai nuo smūgio neskaudėjo, bei į šoną, į kurį sudavus iš karto neskaudėjo, bet vėliau pajuto skausmą šone. Smūgių sudavimo liudytoja I. P. nematė. Tačiau, jog buvo suduotas smūgis į šoną teisme patvirtino įstatyminis atstovas L. V., kuris teismą patikino, jog jo dukrai šonas nebeskaudėjo kitą dieną. Padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – jog stūmė nukentėjusiąją sugriebusi už rūbų – pripažįsta pati kaltinamoji. Tačiau kaltinamoji, iš dalies pripažindama įvykdytų veiksmų objektyviąją pusę, neigia tų veiksmų subjektyvųjį turinį, t.y. kad sugriebusi nukentėjusiąją už rūbų, dar sugriebė už rankos piršto bei, sukiodama nukentėjusios dešinės plaštakos pirmą pirštą, nukentėjusiąją sužalojo tyčia. K. V. padaryti kūno sužalojimai ir sveikatos sutrikdymo mastas patvirtintas teismo medicinos specialisto išvada ir kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi piršto raiščių patempimas sukelia sveikatos sutrikdymą daugiau negu 10 dienų. K. V., gimusi (duomenys neskelbtini), todėl nusikalstamos veikos padarymo metu – 2011-08-20, jai buvo trylika metų ir ji laikytina mažamete. Apie tai, kad K. V. yra mažametė, I. K. žinojo bei suvokė, kadangi nukentėjusioji kurį laiką draugavo su kaltinamosios I. K. mažamete dukra K. K., kuriai yra vienuolika metų. Visa šių įrodymų visuma patvirtina buvusius I. K. tyčinius veiksmus nukentėjusios K. V. atžvilgiu. Nors kaltinamoji I. K. ir nesiekė sužaloti nukentėjusios K. V., tačiau jos veiksmai byloja padarius veiką netiesiogine tyčia, kadangi nenorėjo sužaloti K. V., o veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Išanalizavus visus įrodymus, negalima konstatuoti, jog I. K. nukentėjusiąją K. V. sužalojo dėl neatsargumo, todėl I. K. veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip neatsargus nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal LR BK 139 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai elgtis su juo. Šie principai įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d. Todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, kaltinamosios tyčiniai veiksmai mažametės K. V. atžvilgiu teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 1 p.

Byloje kaltinamosios I. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, nurodytą Lietuvos Respublikos BK 41 str.

Skiriant bausmę kaltinamajai I. K. atsižvelgtina į tai, kad ji, veikdama netiesiogine tyčia, padarė apysunkę nusikalstamą veiką (LR BK 11 str. 3 d.). I. K. anksčiau neteista (b.1. 39), administracine tvarka nebausta (b.1. 40), UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centras“ nesilankė (b.l. 46), šiuo metu nedirbanti, nes augina vaiką iki trijų metų (b.l. 47), teigiamai charakterizuojama darbovietės (b.l. 50). Nors kaltinamoji anksčiau neteista ir skiriant bausmę teismas turi vadovautis LR BK 55 straipsniu, tai yra asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau LR BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas. Įvertinus aplinkybių visumą, kaltinamajai skirtina laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtinas, nes yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau skiriant įpareigojimą (LR BK 75 str. ).

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajai I. K. paliktina galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 61, 62).

Dėl žalos.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnyje numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Minėtojo Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

Taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnyje įtvirtintą pilnutinio žalos atlyginimo principą, nukentėjusysis negali atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, negu ta, kurioje jis būtų buvęs, jei žala nebūtų padaryta. Žala turi būti atlyginta taikant visiško žalos atlyginimo principą, stengiantis ją atlyginti protingai ir sąžiningai, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų balansą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, LR CK 5 straipsnis).

Pagal LR CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu yra padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nereikia. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT nutartys Nr.3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007). Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kas yra laikoma neturtine žala (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), o 2 dalyje išdėstytos aplinkybės (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės) bei kriterijai (sąžiningumas, teisingumas ir protingumas), pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą. Įstatyminis atstovas L. V. gindamas savo mažametės dukros interesus, pareiškė 5000,00 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (b.l. 19) ir jo dydį grindė tuo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jo dukra patyrė fizinį skausmą, buvo pažeminta morališkai, dukra bijo grįžti namo viena, nes bijo susitikti kaimynę. Be to, I. K. nesigaili padariusi šį nusikaltimą, neatsiprašė.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau minėta bendrųjų nuostolių dydžio įrodinėjimo specifika, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, jog nukentėjusioji buvo apribota savo veiksmų, kadangi dešinė ranka buvo imobilizuota langete, ji negalėjo sportuoti 1 mėnesį bei nukentėjusioji jau rugsėjo 1 dieną pradėjo lankyti mokyklą, tačiau pati nukentėjusioji savo elgesiu ir veiksmais, išprovokavo kaltinamąją I. K., buvo konflikto iniciatorė, konstatuotina, jog neturtinė žala nukentėjusiajai K. V. padaryta. Tačiau įstatyminio atstovo prašoma priteisti 5000,00 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, teismo manymu, yra per didelė, nes nusikaltimo padariniai nėra sunkūs, nukentėjusiajai nepadaryti negrįžtami sveikatos pakenkimai. Atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendžia, jog pagal pateiktus įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes reali įrodyta, neatlyginta ir priteistina iš kaltinamosios I. K. neturtinė žala yra 500,00 litų (LR CK 1.5, 6.250 straipsniai, 6. 270 straipsnio 1 dalis).

Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas – Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pareiškė 108,01 Lt civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. Civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Žala nukentėjusiosios sveikatai buvo padaryta I. K. kaltais veiksmais, todėl iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už nukentėjusiajai VšĮ Mažeikių ligoninėje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta suma 108,01 Lt priteistina iš kaltinamosios I. K..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

I. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 puntą, ir nuteisti laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 2 d. 7 p. įpareigoti I. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo I. K. palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

L. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš I. K. nukentėjusiajai K. V. 500,00 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš I. K. 108,01 Lt (vieną šimtą aštuonis litus ir 1 centą) už nukentėjusiajai K. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.