Kauno apygardos teismo nutartis

2016-03-16 · Civilinė byla Nr. e2S-636-254/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-16
Bylos Nr.
e2S-636-254/2016
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15460-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalė Burdulienė
Kreditorius
IĮ „Aujama-credit“
Skolininkas
R. M.
Civilinė byla Nr. e2S-636-254/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15460-2015-4

Procesinio dokumento kategorijos: 3.1.7.1; 3.1.7.9; 3.2.6.10.1; 3.3.2.2

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės IĮ „Aujama-credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-20835-886/2015 pagal kreditorės IĮ „Aujama-credit“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui R. M., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl išlaidų advokato pagalbai atlyginti priteisimo už atskirojo skundo surašymą dėl neskundžiamos teismo nutarties.

Šalies argumentai

Kreditorė pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo skolininko atžvilgiu išdavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. išdavė teismo įsakymą. 2015 m. spalio 21 d. nutartimi, nepavykus kreditorės pareiškimo kopijos, teismo įsakymo patvirtintos kopijos ir pranešimo įteikti skolininkui, teismas nustatė kreditorei terminą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą, nurodydamas, kad priešingu atveju, teismo įsakymas bus panaikintas ir pareiškimas paliktas nenagrinėtas.

Šalies argumentai

Kreditorė 2015 m. spalio 23 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties, prašydama ją panaikinti ir priteisti 60 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už šio atskirojo skundo parengimą. Kreditorė nurodė, kad skolininkas 2015 m. spalio 19 d. atsisakė priimti procesinius dokumentus, įteikiamus jam per antstolį (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 117 straipsnio 1 dalis), dėl ko laikytina, kad procesiniai dokumentai skolininkui įteikti (CPK 124 straipsnio 2 dalis), todėl teismo nustatytas trūkumas yra perteklinis.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi kreditorės 2015 m. spalio 23 d. atskirąjį skundą laikė prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo ir nurodė 20 dienų terminą, per kurį skolininkas turi teisę pareikšti prieštaravimus, skaičiuoti nuo 2015 m. spalio 19 d. Teismas sutiko su kreditorės argumentais, kad 2015 m. spalio 19 d. procesinių dokumentų įteikimas skolininkui buvo vykdomas ne CPK 117 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka (kai dalyvaujantis byloje asmuo sutinka įteikti adresatui), bet CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (įteikimas per antstolį), todėl nutarė kreditorės atskirąjį skundą laikyti prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo.

Kreditorė pateikė teismui pakartotinį prašymą priteisti iš skolininko 60 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už 2015 m. spalio 30 d. atskirojo skundo surašymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi atmetė kreditorės prašymą priteisti 60 Eur bylinėjimosi išlaidas už 2015 m. spalio 23 d. atskirojo skundo surašymą ir nurodė, kad teismo nutartis, dėl kurios kreditorė padavė atskirąjį skundą ir už jo surašymą prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, yra neskundžiama, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo surašymą dėl nutarties, kuri nėra apeliacinio apskundimo objektas. Kreditorės patirtas išlaidas sąlygojo jos pačios procesiniai veiksmai, todėl remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalies taisykle, teismas prašymą priteisti šias išlaidas atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorė (toliau apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti bylinėjimosi išlaidas šiais argumentais:

1. Atskiruoju skundu neskundžiama nutartis, kuria teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimas paliekamas nenagrinėtu (CPK 431 straipsnio 3 dalis), o ne nutartis, kuria kreditoriui pasiūlyta patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti kitus veiksmus, kad teismas galėtų skolininkui įteikti procesinius dokumentus kitu būdu. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis, kuria apeliantei pasiūlyta patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti kitus veiksmus, kad teismas galėtų skolininkui įteikti procesinius dokumentus kitu būdu, iš esmės yra nutartis pašalinti procesinio dokumento (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) trūkumus, t. y. patikslinti skolininko gyvenamąją vietą. CPK 115 straipsnio 5 dalis numato, kad teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis atskiruoju neskundžiama (CPK 431 straipsnio 3 dalis) ir nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo surašymą dėl nutarties, kuri nėra apeliacinio apskundimo objektas.

2. Teismas, atmesdamas apeliantės prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties surašymą, visiškai ignoravo priežastis, dėl kurių apeliantei iškilo būtinybė pateikti šį procesinį dokumentą. Šiame atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad teismo reikalavimas jai patikslinti skolininko gyvenamąją vietą šioje byloje yra perteklinis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad procesiniai dokumentai skolininkui laikytini įteiktais, kadangi skolininkas (adresatas) atsisakė priimti procesinius dokumentus, įteikiamus per į antstolį (CPK 117 straipsnio 1 dalis), o ne byloje dalyvaujančio asmens (apeliantės) įteikiamus dokumentus (CPK 117 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys apeliantės 2015 m. spalio 8 d. prašymas leisti įteikti procesinius dokumentus per antstolį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. lydraštis Nr. eL2-20835-886/2015 dėl procesinių dokumentų įteikimo per antstolį patvirtina, kad, nepavykus įteikti procesinių dokumentų registruotu paštu skolininko gyvenamosios vietos ir jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresais, be to, skolininkui nedirbant, teismas, apeliantės prašymu, pasirinko kitą procesinių dokumentų įteikimo skolininkui būdą - procesinius dokumentus skolininkui įteikti per antstolį (CPK 117 straipsnio 1 dalis).

3. Teismas sutiko su apeliantės argumentais, kad 2015 m. spalio 19 d. procesinių dokumentų įteikimas skolininkui buvo vykdomas ne CPK 117 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka (kai dalyvaujantis byloje asmuo sutinka įteikti adresatui), bet CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (įteikimas per antstolį), todėl nutarė apeliantės atskirąjį skundą laikyti prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo ir įstatyme numatytą 20 dienų terminą, per kurį skolininkas turi teisę įvykdyti apeliantės reikalavimus arba dėl jų pareikšti prieštaravimus, skaičiuoti nuo 2015 m. spalio 19 d. Taigi teismas, sutikdamas su apeliantės procesinio dokumento argumentais, iš esmės pritarė jos pozicijai, kad ji neturi pareigos tikslinti skolininko gyvenamosios vietos, nes laikytina, kad skolininkui, kuris atsisakė priimti procesinius dokumentus, jie yra įteikti. Vadinasi, apeliantės procesinis dokumentas, už kurio parengimą teismas atsisakė priteisti jai advokato pagalbos išlaidas, lėmė, jog apeliantei nebereikėjo tikslinti skolininko gyvenamosios vietos, o teismas, įvertinęs šiame procesiniame dokumente išdėstytus argumentus, pakeitė savo poziciją, todėl tokioje procesinėje situacijoje apeliantei turi būti atlyginamos advokato pagalbos išlaidos, nes tai padėjo apeliantei pasiekti palankų galutinį teismo sprendimą byloje (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad apeliantė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko atžvilgiu, kuris 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi išduotas. Teismui kreditorės pareiškimo kopijos, teismo įsakymo patvirtintos kopijos ir pranešimo įteikti skolininkui nepavyko (CPK 437 straipsnis), todėl 2015 m. spalio 21 d. nutartimi kreditorei buvo pasiūlyta patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu (CPK 431 straipsnio 3 dalis).

Teismo įsakymų išdavimą reglamentuoja CPK XXIII skyrius. CPK 431 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą. Ši teismo nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Šioje dalyje numatytu atveju teismas gali panaikinti teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palikti nenagrinėtą tik prieš tai nustatęs kreditoriui terminą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu. Sisteminė CPK 431 straipsnio 3 dalies analizė nesudaro pagrindo laikyti tokios nutarties pareiškimo trūkumų šalinimo nutartimi ir tokiu atveju traktuoti ją kaip skundžiamą (CPK 115 straipsnis).

CPK 431 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės reglamentuoja atvejį, kuomet skolininko gyvenamoji vieta yra žinoma, tačiau jam kreditoriaus ir teismo procesiniai dokumentai neįteikiami jo gyvenamojoje vietoje. Nagrinėjamu atveju 2015 m. spalio 21 d. nutartyje ir buvo nurodyta, kad siunta teismui buvo grąžinta su žyma, kad skolininkas siuntos neatsiėmė, o ne su žyma, kad skolininkas nurodytu adresu negyvena. Todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškimo dėl teismo įsakymo turinio trūkumų (CPK 433 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei įpareigoti kreditorių juos šalinti CPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 435 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik nustačius pareiškimo turinio ir formos trūkumus taikytinos CPK 435 straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės – skundžiama nutartimi kreditoriaus pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, o teismo įsakymas panaikinamas. Būtina pažymėti, kad, priimdamas 2015 m. spalio 21 d. nutartį, teismas nesivadovavo CPK 435 straipsnio nuostatomis, todėl apeliantui nebuvo pagrindo manyti, kad teismas įžvelgė kreditoriaus pareiškimo turinio trūkumus ir taikė jų šalinimo institutą. Apeliantė, traktuodama, kad 2015 m. spalio 21 d. teismo nutartis kreditoriui pasiūlyti patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu (CPK 431 straipsnio 3 dalis), yra trūkumų šalinimo nutartis, dėl kurios gali būti duodamas atskirasis skundas, tokios savo pozicijos teisiškai nepagrindė. Jos nepagrindžia ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika (Kauno apylinkės teismo 2013-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. L2-2219-615/2013, Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. L2-1739-797/2013, Klaipėdos apylinkės teismo 2014-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. L2-2801-838/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. L2-7547-934/2012, 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. eL2-47590-391/2015, 2016-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. eL2-52246-987/2015 ir kt.). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad 2015 m. spalio 21 d. nutartis, kuria apeliantei pasiūlyta patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti kitus veiksmus, kad teismas galėtų skolininkui įteikti procesinius dokumentus kitu būdu, negali būti apeliacinio apskundimo objektas, kaip ir buvo nurodyta šioje nutartyje.

Nepaisant to, apeliantė 2015 m. spalio 23 d. pateikė atskirąjį skundą dėl 2015 m. spalio 21 d. nutarties, prašė ją panaikinti ir priteisti 60 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundo surašymą. Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi atskirąjį skundą laikė prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo ir, remdamasis byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad skolininkui atsisakius priimti antstolio įteikiamus procesinius dokumentus, jie laikomi įteiktais (CPK 117 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismui gavus atskirąjį skundą dėl nutarties, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, jis turi būti atsisakomas priimti (CPK 338 straipsnis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, nesprendęs atskirojo skundo priėmimo klausimo, jį laikė prašymu. 2015 m. spalio 30 d. nutartyje nurodžius jos apskundimo tvarką, atskirasis skundas nebuvo gautas, todėl dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo plačiau pasisakyti. Tačiau negalima sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šią nutartį, taikė CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nes jos turinys tokių apelianto argumentų nepatvirtina.

Apeliantė 2015 m. gruodžio 1 d. pateikė teismui pakartotinį prašymą priteisti iš skolininko 60 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už 2015 m. spalio 30 d. atskirojo skundo surašymą. Pirmosios instancijos teismas, apelianto skundžiama 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi, jo prašymą atmetė. Nurodė, kad 2015 m. spalio 21 d. teismo nutartis, dėl kurios kreditorė padavė atskirąjį skundą ir už jo surašymą prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nėra apeliacinio apskundimo objektas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantės patirtas išlaidas sąlygojo jos pačios procesiniai veiksmai, todėl remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalies taisykle, atmetė prašymą priteisti šias išlaidas iš skolininko.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams nepriteisti apeliantei išlaidų advokato pagalbai atlyginimą už atskirojo skundo surašymą dėl 2015 m. spalio 21 d. nutarties, kuri negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Apeliantės teigimu, teismas, atmesdamas jos prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundo surašymą, visiškai ignoravo priežastis, dėl kurių apeliantei iškilo būtinybė pateikti šį procesinį dokumentą. Tačiau net ir įvertinus 2015 m. spalio 30 d. nutartyje nurodytus teismo argumentus, nėra įstatyminio pagrindo 2015 m. spalio 21 d. nutartį pripažinti apeliacinio apskundimo objektu, todėl konstatuotina, kad apeliantė, teikdama atskirąjį skundą, pasirinko netinkamą savo pažeistos teisės gynimo būdą, todėl ir turi pati prisiimti dėl to kilusias pasekmes. Priešingu atveju, patenkinus apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, būtų pažeistos 93 straipsnio 4 dalies nuostatos bei teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-375-916/2015). Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Aptariamu atveju apeliantės procesinis elgesys negali būti laikomas tinkamu, nes jis neatitiko teisės normų nustatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, leidžiančias teismui nukrypti būtent nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-916/2015).

Dėl nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja Dalė Burdulienė