Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, iš dalies sudedant, subendrinta su neatlikta bausmės dalimi pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista G. G., tačiau apeliacinis skundas dėl jos nuteisimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę A. pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), parašydamas ir 2013 m. vasario 19 d. išsiųsdamas laišką savo motinai G. G. bei bendraudamas su ja ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suderino to asmens ir savo motinos G. G. susitikimą, kad jai būtų perduotos narkotinės medžiagos, nurodė motinai paimti iš to asmens paketą su šiomis medžiagomis ir 2013 m. kovo 20 d., paslėpus išangėje, atgabenti į A. pataisos namus bei perduoti jam pasimatymo metu. G. G. vykdant šiuos nurodymus 2013 m. kovo 19 d. ryte, (duomenys neskelbtini) rajone, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, paėmus iš A. G. nurodyto nenustatyto asmens du paketėlius su narkotinėmis medžiagomis, tokiu būdu neteisėtai įgijus 34,333 g gelsvos spalvos miltelių, savo sudėtyje turinčių labai didelį kiekį, t. y. 11,664 g heroino, kuris vadovaujantis 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 patvirtintais „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais“ yra narkotinė medžiaga, bei turint tikslą šią narkotinę medžiagą pagal A. G. nurodymą 2013 m. kovo 20 d. nugabenti į A. pataisos namus ir perduoti jam, ir šią narkotinę medžiagą G. G. neteisėtai laikant savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone iki 2013 m. kovo 20 d. ryto, tiksliau nenustatyto laiko, kuomet šiuos paketėlius su narkotine medžiaga pagal A. G. nurodymą paslėpusi išangėje, tokiu būdu laikant prie savęs, maršrutiniu autobusu atgabenus į A. pataisos namų pasimatymų biuro patikrinimo patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir šią medžiagą toliau su savimi laikant iki 13 val. 10 min., kai jos apžiūros metu du paketėliai su labai dideliu kiekiu heroino buvo rasti ir paimti.

Taip pat, skunde nuteistasis ginčija specialistės Izoldos Žvironaitės 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvadą. Pasak apelianto, specialistei buvo pateikti du cilindro formos paketai, kuriuose bendra miltelių masė sudarė 34,333 g, tačiau tyrimui sunaudojo tik 0,188 g miltelių ir pagal šių ištirtų miltelių masę pateikė galutinę išvadą, t. y. kad dviejuose cilindro formos paketuose esančių miltelių sudėtyje yra 11,664 g narkotinės medžiagos – heroino. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialistė pateikė išvadą, neištyrusi likusių geltonų miltelių, t. y. neištyrė pateiktų paketų atskirai.

A. G. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis (nuteistasis) yra septynis kartus teistas, įrašytas į įskaitą kaip vartojantis narkotines medžiagas, tačiau visiškai neatsižvelgė į jo parodymus bei į tai, jog pataisos namuose atlieka bausmę nuo 2006 m. sausio 12 d.

Prašo atsižvelgti ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teisme savo kaltę pripažino ir gailėjosi dėl įvykdyto nusikaltimo. Todėl apeliantas prašo atsižvelgti į šias skunde nurodytas aplinkybes ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, t. y. sumažinti paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio proceso metu A. G. bei jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir tinkamai vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį dėl A. G. padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo, bausmės paskyrimo už naują nusikaltimą ir galutinės subendrintos bausmės nustatymo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam A. G. nuosprendžio nuorašas buvo įteiktas lietuvių kalba 2014 m. kovo 28 d. (2 t., 102 b. l.), o nuosprendis rusų kalba – 2014 m. balandžio 23 d. (2 t., 117 b. l.). Pagal bylos duomenis, nuteistasis A. G. apeliacinį skundą rusų kalba iš A. pataisos namų išsiuntė 2014 m. balandžio 17 d. (2 t., 120 b. l.). Nuteistojo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis nesutinka su Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, ginčija savo kaltę dėl organizavimo disponavus narkotinėmis medžiagomis ir prašo švelninti bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. G. skundžiamo nuosprendžio, kurio nuorašas jam buvo įteiktas lietuvių kalba, buvo aiškus ir suprantamas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis dalyvavo pirmosios instancijos teisme skelbiant nuosprendį, kuriame dalyvavo vertėja (2 t., 92 b. l.). Akivaizdu, kad apeliantas pasinaudojo savo teise į gynyba, todėl jos nebuvo pažeistos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas dalyvavo Apeliacinio teismo teisiamajame posėdyje, jam buvo suteikta teisė pasisakyti dėl skundžiamo nuosprendžio.

Pažymėtina, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju, teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl iš dalies vadovaujasi ir tiki nuteistųjų G. G. ir A. G. parodymais, kaip patikimais įrodymais remiasi liudytojų parodymais, specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. G. neigia savo kaltę organizavus neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino – įgijimą, laikymą ir gabenimą. Apeliantas tvirtina, kad siekė gauti vitaminų sportui ir nežinojo, kad jam nešamuose paketėliuose buvo narkotinės medžiagos.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Baudžiamojoje teisėje darant išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą asmens veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį jo veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies normų dispozicijose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

Baudžiamoji atsakomybė už A. G. inkriminuotą nusikaltimą – neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad BK 260 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Tuo tarpu, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo, ir (ar) laikė, ir (ar) siuntė, ir (ar) gabeno, ir (ar) pardavė, ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kiekviena iš alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Be to, ši straipsnio dalis nenumato būtinojo veikos požymio – tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagos turėjimo, nes veikai kvalifikuoti reikšmės neturi. Svarbu pažymėti, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis taip pat yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Todėl spręsdami klausimą, ar kaltininko veikoje yra šis požymis, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais (BK 269 straipsnis). Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga bei bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius, t. y. jog disponuoja būtent labai dideliu kiekiu tokios medžiagos (Kasacinė nutartys Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-610/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, įrašytos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Kiekvienu konkrečiu atveju rastų ir paimtų medžiagų kokybinė sudėtis nustatoma specialiųjų tyrimų metu gautais rezultatais. Labai svarbus nusikaltimo dalyko požymis, lemiantis nusikalstamos veikos sunkumą ir tuo pačiu jos kvalifikavimą pagal atitinkamą BK 260 straipsnio dalį yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Sprendžiant klausimą, ar yra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai (didelis ar labai didelis kiekis), atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2013 m. kovo 19 d. A. pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiam A. G., jo nurodymu, motina – G. G., įsikišdama į išangę, atgabeno du paketėlius. To neneigė nei A. G., nei G. G., tačiau abu tvirtino, jog manė, kad paketėliuose yra vitaminai (sportui), o ne narkotinės medžiagos. Atlikus pas nuteistąją G. G. rastų ir asmens apžiūros metu paimtų paketėlių turinio cheminį tyrimą, specialisto išvada Nr. 140-(1574)-IS1-3306 nustatyta, kad gelsvos spalvos miltelių iš dviejų cilindro formos paketų, apklijuotų mėlynos spalvos lipnia juostele, 2013 m. kovo 20 d. rastų atliekant G. G. asmens apžiūrą, sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė yra 11,664 g (1 t., 14-15 b. l.). Vadovaujantis minėtomis Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio nustatymo rasto heroino kiekis atitinka šios narkotinės medžiagos labai didelį kiekį. Priešingai, negu teigia savo skunde apeliantas, iš specialisto išvados turinio matyti, kad buvo pateikti ir tiriami abu paketai, visų pirma kokybiniu tyrimu buvo nustatyta, kad tirti pateiktų miltelių iš abiejų paketų sudėtyse yra heroinas ir kofeinas. Po to buvo atliktas kiekybinis rastos narkotinės medžiagos – heroino tyrimas ir nustatyta bendra jo masė – 11,664 g (34,0 %). Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo įrašų matyti, kad siekiant patikslinti, kaip buvo atlikta ekspertizė, koks buvo tyrimo nuoseklumas, kokie atlikti veiksmai, į teisiamąjį posėdį buvo kviesta išvadą pateikusi specialistė (2 t., 72-73 b. l.). Teisiamajame posėdyje specialistė Izolda Žvironaitė patvirtino pateiktą išvadą ir išsamiai bei nuosekliai paaiškino tyrimo eigą. Nurodė, kad gavusi tyrimui du paketus su gelsvos spalvos milteliais, visų pirma atliko abiejuose paketuose buvusių miltelių kokybinį tyrimą, siekiant nustatyti, ar jų sudėtyje yra narkotinė/psichotropinė medžiaga. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad abiejuose tirti pateiktuose paketuose buvusių miltelių sudėtys vienodos, jų sudėtyje yra kofeinas ir heroinas. Vadovaujantis specialiųjų tyrimų rekomendacijomis ir praktika, kuomet milteliai buvo paimti iš vieno asmens ir jų kokybinė sudėtis vienoda, milteliai buvo sumaišyti ir paėmus jų dalį atliktas kiekybinis tyrimas, siekiant nustatyti bendrą rastos narkotinės medžiagos kiekį (2 t., 82-83 b. l.). Teismas neturi pagrindo abejoti tyrimą atlikusios specialistės kompetencija ir jos pateiktų paaiškinimų patikimumu, o taip pat atlikto tyrimo bei pateiktos specialisto išvados teisingumu.

Tai, kad nuteistasis A. G. žinojo, jog organizuoja būtent labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino – įgijimą, laikymą ir gabenimą, patvirtina byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų bei įvertintų bylos įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką, ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. G. atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę A. pataisos namuose, organizavo narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą, t. y. būdą, kaip ir iš kur įgyti narkotines medžiagas, kur jas laikyti bei kokiu būdu jas atgabenti į A. pataisos namus. Akivaizdu, kad A. G. nebuvo šių nusikaltimų betarpišku vykdytoju ir negalėjo juo būti, nes atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietoje. Tačiau nagrinėjamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad būtent A. G. aktyviais veiksmais sukūrė nusikalstamos veikos planą, numatė jos įvykdymo būdą, priemones, suvienijo ir nukreipė kitus asmenis, t. y. savo motiną G. G. ir tyrimo metu nenustatą asmenį, tikslui pasiekti, duodamas nurodymus telefonu ir laišku, t. y. organizavo ir vadovavo nusikalstamos veikos padarymui.

Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis A. G. parodymų metu ir pats neneigė, jog atlikdamas bausmę A. pataisos namuose, internetu susipažino su asmeniu, vardu A., paprašė nupirkti ,,anabolikų“ ir per motiną atsiųsti į A. pataisos namus, t. y. viską pats organizavo ir grasindamas įkalbėjo motiną (nuteistąją G. G.) jam atvežti tabletes. Nors iš apelianto parodymų matyti, kad jis neigia žinojęs, jog paketuose buvo narkotikai, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad tokie A. G. parodymai yra melagingi, nes jis iš tiesų žinojo, kas yra dviejuose paketuose. Iš apelianto motinos, t. y. nuteistosios G. G. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad ji žinojo, jog sūnus (A. G.) anksčiau vartojo narkotikus, nuteistas už neteisėtą disponavimą labai dideliu jų kiekiu. Jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, ji siųsdavo į įkalinimo vietą pinigus, sūnus susisiekdavo su ja laiškais ir telefonu. Taip pat G. G. patvirtino, kad sūnus A. G. paprašė į bausmės atlikimo vietą atvežti tablečių, o jo nurodytoje vietoje susitiko su asmeniu, kuris jai perdavė du paketėlius, kuriuos A. G. nurodymu, į įkalinimo vietą gabeno įsikišusi į išangę. Nors pasak G. G., sūnus jai tvirtino, kad prašomos atgabenti medžiagos yra tik vitaminai sportui, tačiau tuo pačiu nuteistoji parodė, kad sūnus jai telefoniniais skambučiais ir laišku darė didelį spaudimą, gąsdino dėl nužudymo, nurodė ypatingas prašomų atgabenti medžiagų slėpimo sąlygas, teigė, jog už pristatymą sumokės 500 Lt. Nuteistosios G. G. parodymus apie patirtą didelį spaudimą dėl gabentų medžiagų patvirtina ir liudytojos N. B. parodymai, kuri buvo apklausta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Liudytoja tvirtino, kad ji atlikdama G. G. apžiūrą pataisos namuose, pastebėjo jos išangėje svetimkūnį ir rado du paketėlius. Pažymėjo, kad G. G. buvo išsigandusi, įsitempusi, teigė, jog jei tai nebūtų dariusi, būtų užmušta (2 t., 69-70 b. l.). Tai, kad G. G. buvo skambinama iš A. pataisos namų, kurioje atlieka laisvės atėmimo bausmę A. G., patvirtina ikiteisminio tyrimo metu gautų įeinančių ir išeinančių pokalbių išklotinės (1 t., 60-63 b. l.).

Apie tai, kad nuteistasis A. G. organizavo narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą objektyviai patvirtina ir byloje esantis G. G. tyrimui pateiktas laiškas, kuriame yra nuteistojo nurodymai, susiję su nusikalstamos veikos padarymu (1 t., 64-68 b. l.). Atlikus techninį dokumento (laiško) turinio tyrimą buvo pateikta specialisto išvada Nr. 11-944(13), kurioje atskleisti laiške užbraukyti įrašai (1 t. 70-71 b. l.). Iš byloje esančio laiško vertimo su nustatytais užbrauktais žodžiais matyti, kad A. G. prašo motinos atvykti į pasimatymą, liepia jai atvežti 500 Lt ir 2 (objektus), kuriuos nurodo įsikišti su prezervatyvu į išangę, kad niekas nesurastų (1 t., 79 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, iš pirmiau paminėtų įrodymų kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad A. G. žinojo, jog organizuoja ne vitaminų (skirtų sportui), o narkotinių medžiagų, t. y. heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą. Be to, iš byloje esančios pažymos matyti, kad A. G. pataisos namuose sistemingai vartojo narkotines medžiagas, o duomenų apie nuteistojo intensyvų sportavimą byloje nėra (1 t., 173, 181 b. l.). Todėl tokia apelianto pateikta versija laikytina gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jos nepatvirtina šioje byloje ištirti ir įvertinti įrodymai. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nėra pagrindo netikėti ir nuteistosios G. G. parodymais, nes jos nurodytos aplinkybės pakankamai išsamiai atskleidė A. G. padarytas nusikalstamos veikos aplinkybes.

Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje nustatytų duomenų visuma nepaneigia, o tik sudaro įrodymų visumą, nepaliekančių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių. Todėl skundžiamu nuosprendžiu A. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, teisingai nustačius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą kvalifikuojantį požymį – didelį kiekį. Nuteistojo veika, kaip nusikaltimo organizatoriaus, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde ginčija paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir už naują nusikalstamą veiką paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Teismas įvertino tai, kad A. G. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas net septynis kartus, bausmės atlikimo metu, t. y. esant nusikaltimų recidyvui (BK 27 straipsnio 1 dalis). Be to, paskutiniu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu A. G. buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką, t. y. neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų.

Pažymėtina, kad A. G. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje yra tyčinis, gerai suplanuotas bei paties organizuotas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Be to, už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Todėl įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. iš ankstesnių teistumų teigiamų išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis. Be to, A. pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai, bausmės atlikimo metu (iki 2013 m. liepos 19 d.) drausmine tvarka buvo baustas net 33 kartus (1 t., 173 b. l.). Nuteistojo A. G. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nustatyta.

Nors apeliantas skunde ir tvirtina, kad pripažino savo kaltę ir gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, tačiau tokie jo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad viena iš aplinkybių, lengvinančių kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tam, kad būtų konstatuota ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, turi būti nustatyta tai, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. G. prisipažino tik iš dalies, t. y. prisipažino organizavęs uždraustų medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą, tačiau neigė žinojęs, kad tai buvo narkotinės medžiagos. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Apeliacinio teismo nuomone, nuteistasis A. G. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis neprisipažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių, menkino savo kaltę teigdamas, kad norėjo įsigyti tik tablečių skirtų sportui. Todėl atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo A. G. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. G. pagrįstai paskyrė teisingą bausmę, atsižvelgęs į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, pagrįstai nė vienai iš šių aplinkybių nesuteikdamas prioriteto. Taip pat įvertino tai, kad nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė ir reali žala visuomenei padaryta nebuvo, vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis ir paskyrė jam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, savo dydžiu mažesnę negu šio BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

A. G. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, yra proporcinga jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsniui, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos dar labiau švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 64¹ nuostatas ir sumažinti jam paskirtą galutinę bausmę, nes Vilniaus apygardos teisme savo kaltę pripažino ir gailėjosi.

Apeliacinio teismo nuomone, A. G. taikyti nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojusių BK 64¹ straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatų nėra jokio pagrindo. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, ši baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas arba baigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo teisminga apygardos teismui, ji negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. BPK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme. Taip pat, vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negalėjo būti atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. BPK 273 straipsnio 2 dalis numato, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. padaryti nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas ankstesniu ir skundžiamu teismų nuosprendžiais, priskiriami labai sunkių nusikaltimų kategorijai, sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliekamas. Dėl šios priežasties, vadovaujantis BPK 418 – 421 straipsnių nuostatomis, baudžiamoji byla negalėjo būti užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, priimant teismo nuosprendį, nebuvo būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų sumažinti nuteistajam A. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu. Todėl, net ir nuteistojo prisipažinimas kaltu neturėtų lemiamos reikšmės BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymui.

Skundžiamu nuosprendžiu A. G. už naują nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, teisingai vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Nuteistasis A. G. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d.) nuosprendžiu paskirtos bausmės, būdamas laisvės atėmimo vietoje. Todėl skundžiamu nuosprendžiu paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, teismas vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, subendrino paskirtą bausmę su neatlikta bausme. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, taikė nuteistajam A. G. palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą. BK 64 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Skundžiamu nuosprendžiu prie A. G. paskirtos bausmės už naują nusikaltimą, t. y. laisvės atėmimo vienuolika metų, pridėta dalis ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, t. y. laisvės atėmimas vieneriems metams. Bendrindamas bausmes teismas tinkamai vadovavosi ir BK 64 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias, kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, – šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. Nagrinėjamu atveju A. G. nuteistas už nusikaltimą, kurį padarė po Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio priėmimo. Taigi, tinkamai subendrinus bausmes, atskirais teismų nuosprendžiais paskirtas už labai sunkius visuomenei itin pavojingus nusikaltimus, galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinama kaip per griežta. Tai, kad nuteistasis A. G., nuo 2006 m. atliekantis laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį teismo nuosprendį, toliau atliks nauju teismo nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę, atitinka vieną iš pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų – atsakomybės neišvengiamumo principą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.