- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-08
- Bylos Nr.
- I-1581-764/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00448-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Egidija Smalakienė, Petras Viščinis
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Klenauskytei, atsakovės atstovei Aurelijai Čeponienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – pareiškėjas) su prašymu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – atsakovė, Taryba) 2009-02-19 sprendimo Nr. 1-856 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) 1 ir 2 p.
Paaiškino, kad atsakovė Sprendimo 1 p. buvo patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklės (toliau – Taisyklės), o 2 p. nustatyta, kad 1 p. nurodytose Taisyklėse automobilių stovėjimo vietų koeficientai yra privalomi Vilniaus miesto teritorijoje visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus ir techninius projektus. Mano, kad Sprendimo 1 ir 2 p. prieštarauja LR teisės aktams. Nurodė, kad Sprendimas ir juo patvirtintos Taisyklės nėra teritorijų planavimo dokumentas, todėl tiek Vilniaus miesto teritorijos suskirstymas į zonas, tiek jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficiento nustatymas neatitinka STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – Reglamentas) 2.6 p. nustatytų reikalavimų. Kadangi Sprendimu patvirtintų Taisyklių 2 ir 9 p. nuostatos yra esminės ir neatsiejamai susijusios su kitų Taisyklių nuostatų taikymu, daro išvadą, kad neteisėtos yra visos Taisyklės ir Sprendimo 2 p., nustatantis šių Taisyklių taikymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas apie minėtų teisės normų pažeidimus 2009-03-20 teikimu informavo Tarybą, siūlydamas jai svarstyti Sprendimo 1 ir 2 p. panaikinimo klausimą, tačiau šis teikimas nebuvo įtrauktas į artimiausią Tarybos posėdžio darbotvarkę ir nebuvo priimtas atitinkamas sprendimas, todėl tokį Tarybos elgesį laiko neveikimu ir vertina kaip atsisakymą patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 14-17) vertina, kad Sprendimas ir Taisyklės yra teisėti bei pagrįsti, priimti nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų. Reglamente nenurodyta, kad miesto teritorijos suskirstymas į zonas bei automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymas pagal zonas galimas tik specialiajame plane, kurį kaip pavyzdį nurodo pareiškėjas. Nurodomas pavyzdys – specialiojo plano rengimas, yra tik pareiškėjo Reglamente įtvirtintų nuostatų interpretacija, su kuria atsakovė nesutiko. Pažymėjo, kad teisės aktai nenurodo konkrečiai kokį teritorijų planavimo dokumentą taryba turėtų patvirtinti sprendimu, kuriame miesto teritorija būtų suskirstyta į zonas. Daro išvadą, kad vadovaujantis Reglamento 2.6 p., savivaldybių tarybos miestų ar miestelių teritorijas gali suskirstyti į zonas teritorijų planavimo metu patvirtindamos ne tik specialųjį planą, kurį kaip pavyzdį nurodo pareiškėjas, bet ir bendrąjį ar detalųjį planus. Teigė, kad Taryba 2007-02-14 sprendimu patvirtino Vilniaus mesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – Bendrasis planas) iki 2015 m ir jo sprendinius pagal tekstinę ir grafinę dalis. Pabrėžė, kad Bendruoju planu iki 2015 m. išskirtos miesto teritorijos zonos atitinka Reglamento 2.6 p. nurodytą pastabą, kad 1 zonai priskiriamas miesto ar miestelio senamiestis ar miesto centrinė dalis, 2 zonai priskiriamos teritorijos aplink 1 zoną ar miesto centrinė dalis, 3 zonai priskiriami gyvenamieji, pramoniniai rajonai ir pan. Atkreipė dėmesį, kad Taryba 2006-07-26 sprendimu pritarė Vilniaus senamiesčio – pasaulio paveldo objekto apsaugos (buferinės) zonos specialiojo plano konceptualiosios dalies metmenims, pagal kuriuos Vilniaus teritorija taip pat suskirstyta į zonas: senamiesčio, teritoriją aplink senamiestį (miesto centrinė dalis) ir likusi teritorija – kiti rajonai. Taryba 2003-01-22 sprendimu patvirtino Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialųjį planą ir sprendinius. Šiame dokumente aiškiai matosi Vilniaus miesto senamiesčio ribos. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, Taisyklėse nustatytos Vilniaus miesto teritorijos zonos atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas zonas. Paminėjo, kad Reglamento 2.6 p. nenurodoma, jog privalomai teritorijų planavimas, suskirstant miesto ar miestelio teritorijas į zonas, ir automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų nustatymas turi vykti vienu metu. Vilniaus miesto teritorija į zonas suskirstyta minėtais teritorijų planavimo dokumentais dar iki priimant ginčijamą Sprendimą. Taisyklėse, patvirtintose Sprendimu, yra tik nurodytos jau anksčiau nustatytos Vilniaus miesto teritorijos zonos, nurodant konkrečias seniūnijas, ir įtvirtinta, kad minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius naujai statomiems arba rekonstruojamiems gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems statiniams, nustatomas remiantis Reglamento 10 lentele, taikant Taisyklėse nurodytus koeficientus. Laiko, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Sprendimo 1 ir 2 p. prieštarauja LR teisės aktams, t. y. Reglamento 2.6 p. nustatytiems reikalavimams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad prašymas tenkintinas.
LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-02-19 sprendimu Nr. 1-856 Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklių patvirtinimo, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo, statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ pirmuoju punktu nusprendė patvirtinti Automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisykles (toliau – Taisyklės), antruoju punktu nustatyti, kad 1 punkte nurodytose taisyklėse automobilių stovėjimo vietų koeficientai yra privalomi Vilniaus miesto teritorijoje viešiems juridiniams ir fiziniams asmenims, rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus ir techninius projektus bei trečiuoju punktu pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimą Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (b. l. 6).
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2009-03-20 teikime Nr. 1T-9 Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-02-19 sprendimo Nr. 1-856 dalinio panaikinimo nurodė, kad sprendimo 1 ir 2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Taisyklių 2 punkte Vilniaus miesto teritorija suskirstyta į 1, 2 ir 3 zonas, o 9 punkte nurodyta, kad minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius naujai statomiems arba rekonstruojamiems gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems statiniams nustatomas vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999 10 lentele, taikant šiuos koeficientus <...>. Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – Reglamentas) VI skyriaus 2.6 papunktyje nurodyta, jog senamiesčiuose automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos. Savivaldybių tarybos savo sprendimais teritorijų planavimo metu gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus, ne mažesnius kaip: 1 zona (miesto ar miestelio senamiestis ar centrinė miesto dalis) – 0,5; 2 zona (teritorijos aplink 1 zoną ar miestelio centrinė dalis) -0,75; 3 zona – 1 (gyvenamieji, pramoniniai rajonai ir pan.). Kol tokios zonos su atitinkamais koeficientais nepatvirtintos, galioja 10 lentelėje nurodyti normatyvai. Atsižvelgiant į minėtos normos formuluotę, darytina išvada, jog miesto teritoriją į zonas galima suskirstyti ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų koeficientus tik teritorijų planavimo dokumente. Minėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas bei juo patvirtintos taisyklės nėra teritorijų planavimo dokumentas, todėl tiek Vilniaus miesto teritorijos suskirstymas į zonas (taisyklių 2 p.), tiek jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficiento nustatymas (Taisyklių 9 p.) neatitinka STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.6 papunktyje nustatytų reikalavimų (b. l. 4-5).
Šalies argumentai
Pareiškėjo esminis prašymo argumentas yra tas, kad miesto teritoriją į zonas galima suskirstyti ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų koeficientus tik teritorijų planavimo dokumente.
Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 str. 23 p. numato, kad teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Šio įstatymo 2 str. 1 d. numatyta, kad bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ar apskrities teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu. Pagal šio įstatymo 2 str. 3 p., detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Įstatymo 2 str. 27 punktas numato, kad specialusis planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai.
Įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas; apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas; savivaldybės teritorijos bendrasis planas; savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas.
Pagal Įstatymo 15 str. 1 d., specialiojo teritorijų planavimo dokumentai yra žemėtvarkos schemos ir planai (projektai), žemėvaldos planai (projektai); miškų tvarkymo schemos; kraštovaizdžio tvarkymo planai; vandentvarkos schemos ir planai (projektai); saugomų teritorijų tinklų schemos ir atskirų saugomų teritorijų, jų dalių ar jų zonų, kultūros paveldo objektų teritorijų ar jų zonų planai (projektai); turizmo ir rekreacijos schemos ir planai (projektai); infrastruktūros plėtros (komunikacinių koridorių, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų, mažmeninės prekybos ir kiti infrastruktūros objektai) schemos ir planai (projektai); Lietuvos Respublikos ir vienos ar kelių užsienio valstybių tarpvalstybiniai pasienio teritorijų plėtros planai; aukštybinių pastatų išdėstymo planai; gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išdėstymo planai.
Pagal Įstatymo 21 str. 1 d., detaliojo teritorijų planavimo dokumentai yra miestų ir miestelių teritorijų dalių (kvartalų) ir kaimų teritorijų detalieji planai; žemės sklypo arba sklypų grupių detalieji planai.
STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ šeštojo skyriaus antroji dalis nustato, kad bendras automobilių stovėjimo vietų poreikis jų stovėjimo ir saugojimo statiniuose nustatomas įvertinus esamą ir prognozuojamą nuolatinių gyventojų bei įmonių lengvųjų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą; kasdienių, periodinių ir epizodinių lankytojų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą; automobilių stovėjimo trukmę; automobilių statymo prie gyvenamųjų namų, darbo, poilsio, aptarnavimo ir kitų vietų, esant P+R ar panašiai sistemai, poreikį. Bendras automobilių saugojimo vietų skaičius negali būti mažesnis už bendrą automobilių skaičių. Stovėjimo vietų skaičius nustatomas pagal 10 lentelę, tačiau jeigu taip apskaičiuoti nėra galimybės, stovėjimo vietų skaičius turi būti ne mažiau kaip1,5 karto didesnis už bendrą automobilių skaičių mieste, ne mažesnis kaip pusė visų automobilių miestelyje bei 0,3 karto - kaime. Miestų – kurortų ir miestelių kurortų automobilių stovėjimo vietos planuojamos įvertinus esamą ir prognozuojamą lankytojų, atvykstančių lengvaisiais automobiliais, skaičių bei pagal 2.3 p. reikalavimus. 10 lentelėje nurodytas stovėjimo vietų skaičius, konkrečiam miestui, miesteliui, turi būti patikslintas, įvertinus: esamą ir prognozuojamą automobilių skaičių; konkretaus miesto, miestelio administracinį statusą, funkcines ypatybes, padėtį šalies kelių sistemoje ir kitas ypatybes, tarp jų - poreikį riboti stovėjimo vietų skaičių; konkretaus miesto, miestelio atskirų rajonų, kvartalų, zonų ir pan. funkcinę paskirtį, esamą ir galimą automobilių stovėjimo vietų skaičių (investicijų poreikį, tinkamus žemės sklypus, požeminę erdvę, gatvių laidumą, viešojo keleivių susisiekimo ir pėsčiųjų eismo prioritetus). Šio reglamento 2.6. papunktis nustato, kad senamiesčiuose automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus nustato savivaldybių tarybos. Savivaldybių tarybos savo sprendimais teritorijų planavimo metu gali suskirstyti miestų ar miestelių teritorijas į zonas, nustatydamos jose automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (nurodyto 10 lentelėje) koeficientus, ne mažesnius kaip: 2.6.1. 1 zona - 0,5; 2.6.2. 2 zona - 0,75; 2.6.3. 3 zona - 1. Kol tokios zonos su atitinkamais koeficientais nepatvirtintos, galioja 10 lentelėje nurodyti normatyvai.
Pagal Įstatymo 2 str. 35 punktą, teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Šios procedūros dokumentai pagal Įstatymo 2 str. 36 punktą - bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų.
Kaip matyti iš Įstatymo pateikto teritorijų planavimo apibrėžimo tai procedūra, skirta tam tikroms sąlygoms nustatyti, atatinkamai sistemai formuoti ir pan. , kurios metu minėtų dokumentų pagrindu pateikiami ir realizuojami atitinkami sprendiniai, todėl teismas sprendžia, jog pareiškėjas visiškai teisingai ir pagrįstai nurodo, kad miesto teritoriją į zonas galima suskirstyti ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų koeficientus tik teritorijų planavimo metu teritorijų planavimo dokumente pateikiant atitinkamus sprendinius.
Išdėstytų teisės aktų turinio analizės ir pateiktų motyvų pagrindu teismas sprendžia, jog atsakovės – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-02-19 sprendimo „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklių patvirtinimo“ pirmasis ir antrasis punktai naikintini kaip neteisėti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi LR ABTĮ 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija
nutarė:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-02-19 sprendimo Nr. 1-856 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo pagal zonas taisyklių patvirtinimo“ 1 ir 2 punktus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.