Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Gabijos Večerinskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. sausio 21 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. M. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2009 m. lapkričio 24 d., 15 val. 30 min., garaže Nr. 47, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame M. K. , laikė įvairiomis formomis labai didelį kiekį – 2330,953 gramo psichotropinės medžiagos - metamfetamino, psichotropinę medžiagą MDMA, kurio masė 0,083 gramo, psichotropinę medžiagą – 1-(3-chlorofenil) piperaziną, kurio masė 0,139 gramo, psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė 0,021 gramo, didelį kiekį - 67,388 gramo narkotinės medžiagos kokaino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 5,885 gramo narkotinės medžiagos – heroino, kurio dalį gabeno, t. y. ne mažiau kaip 1,359 gramo šios medžiagos 2009 m. lapkričio 24 d., apie 14 val., iš minėto garažo R. B. išsinešė plastikiniame maišelyje paslėpęs savo rūbuose bei, bėgdamas nuo jį bandančių sulaikyti pareigūnų, šį maišelį suplėšė ir narkotinę medžiagą - heroiną išbarstė prie garažų Nr. 28 ir 29, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistojo nuomone, jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamo veikos nepatvirtina liudytojų M. K. , A. U., T. D. , J. V., P. M. ir E. Ž. parodymai.

Apeliantas neneigia, kad lankydavosi garaže, esančiame Kaune, Technikos g. 27. Tačiau pažymi, kad šių apsilankymų tikslas buvo kitoks, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, t. y. jis minėtame garaže lankėsi dėl automobilių remonto, prekių įsigijimo, daiktų sandėliavimo ir pan. Tai patvirtina ir liudytojų R. B. , A. I. , V. T. , V. B. ir M. K. parodymai. Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes.

Nuteistasis pažymi, kad liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvykęs į garažą, garažo rakto įprastoje vietoje ant elektros skaitiklio skydelio jis nerado, jis buvo padėtas ant telefono lentynėlės. Tokias pat aplinkybes šis liudytojas parodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 31-33, t. 2). Todėl 2009 m. lapkričio 24 d. kratos protokole nurodyta aplinkybė, kad raktas buvo paimtas nuo skaitiklio, neatitinka tikrovės. Apeliantas mano, kad kažkas, pasinaudodamas M. K. raktu be jo žinios, buvo įėjęs į garažą Nr. 47.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. B. yra nuteistas už narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą. Nuteistasis mano, kad norint laikyti minėtas medžiagas, reikia jas įsigyti. Apeliantas teigia, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog ši alternatyvi veika – psichotropinių medžiagų įgijimas – yra nustatyta. Tačiau ši veika nėra pagrįsta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Minėtų medžiagų įgijimas ir laikymas Kauno apygardos teismo nuosprendyje yra preziumuojamas, remiantis policijos pareigūnų parodymais teisme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vieninteliai objektyvūs įrodymai šioje baudžiamojoje byloje yra tik 2009 m. lapkričio 24 d. įvykio vietos apžiūros, 2009 m. lapkričio 24 d. kratos ir 2009 m. lapkričio 26 d. kratos protokolai. Tačiau šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, o taip pat ir byloje esančios specialistų išvados nesusijusios su nuteistuoju ir jo kaltės nepatvirtina.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. U. parodė, kad jis (R. B. ) jokiai grupuotei nepriklauso, policijos įskaitoje nėra registruotas (b. l. 46, t. 4).

Apeliantas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jis ar jo šeimos nariai turėtų pajamų, kurias būtų galima laikyti gautų iš disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Be to, įsigyti tokį kiekį narkotinių medžiagų, koks buvo rastas garaže Nr. 47, reikia turėti nemažai piniginių lėšų. Nuteistasis nurodo, kad jis ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, jo žmona taip pat dirbdavo sezoninius darbus Norvegijoje, o jis – retkarčiais atlikdavo ir vidaus remonto darbus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas M. K. negalėjo patvirtinti, kad kratos metu rastas krepšys tikrai priklausė R. B. . Šis liudytojas parodė, kad minėtas krepšys tik spalva buvo panašus į tą, kurį paliko nuteistasis, nes visi jam parodyti krepšiai buvo gamykliniai, todėl individualių požymių ar specialių ženklų jie neturėjo. Be to, M. K. teigė, kad R. B. sportiniame krepšyje laikė žvejybos reikmenis. Į garažą remontuoti automobilių atvykdavo daug žmonių; garažo raktas nebuvo specialiai saugomas – jis buvo laikomas šalia esančiame garaže, ant elektros skaitiklio dėžutės. Aplinkybes, kad garaže buvo rastos narkotinių ir psichotropinių medžiagų šis liudytojas sužinojo iš pareigūnų. Be to, minėtas liudytojas teigė, kad tyrėjas A. U. jam liepė sakyti, kad rastas krepšys priklauso R. B. , nes priešingu atveju dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo bus apkaltintas jis – M. K. (b. l. 74-76, t. 4). Šią aplinkybė, nuteistojo nuomone, patvirtina ir liudytojo R. B. parodymai apie tai, kad garaže M. K. buvo su antrankiais, vėliau jį išsivežė policijos pareigūnai (b. l. 76, t. 4). Be to, aplinkybę, kad M. K. buvo įtakojamas, pagrindžia ir tai, kad garaže Nr. 47 atlikus kratą, jis buvo užplombuotas, todėl M. K. negalėjo jame dirbti beveik visą mėnesį. Apeliantas mano, kad būtinybės užplombuoti garažą nebuvo, nes jokie procesiniai veiksmai jame nebuvo atliekami, tačiau taip pasielgta siekiant „paspausti“ M. K. .

Nuteistasis nurodo, kad liudytojai, policijos pareigūnai A. U., T. D. ir J. V. parodė, kad 2009 m. lapkričio 24 d., R. B. sulaikymo metu, pastarasis turėjo savo rūbuose paslėpęs plastikinį maišelį, kurį bėgdamas suplėšė, metė šį maišelį i viršų ir iš jo kaip dulkės pabiro narkotinės medžiagos. Tačiau šių liudytojų parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis buvo sulaikytas tik kitą dieną, t. y. 2009 m. lapkričio 25 d. Sulaikymo metu jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir 2009 m. lapkričio 24 d. Tačiau šie drabužiai nebuvo paimti ir nebuvo nustatyta, ar ant jų liko heroino ar jo dalelių pėdsakų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti, o prokurorės – patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvūs požymiai yra alternatyvūs: labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas; perdirbimas; įgijimas; laikymas; gabenimas; siuntimas; pardavimas; kitoks platinimas. Nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos dvi iš nurodytų veikų: neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinės ir narkotinės medžiagos laikymas ir šių medžiagų gabenimas. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009). Skundžiamame nuosprendyje, nenustačius, kokiais veiksmais R. B. gavo minėtų medžiagų, ši Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies alternatyvi veika, priešingai nei teigia apeliantas, nėra nustatyta ir jam nėra inkriminuota. Tačiau tai savaime nepaneigia kitų R. B. padarytų alternatyvių veikų – narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo bei narkotinių medžiagų gabenimo. Be to, kaltinamajame akte taip pat nebuvo nurodyta, kad R. B. yra įtariamas įgijęs narkotinių ir psichotropinių medžiagų (b. l. 169-180, t. 3). Todėl yra nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas nėra pagrįstas byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o tik preziumuojamas, remiantis policijos pareigūnų parodymais, kaltinimas dėl šių medžiagų įgijimo – nekonkretus.

Nuteistasis R. B. , neigdamas kaltę dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo garaže Nr. 47, esančiame Kaune, technikos g. 27, nurodo, kad jo lankymosi tikslas šiame garaže buvo kitoks, t. y. automobilių remontas, prekių įgijimas, daiktų sandėliavimas ir panašiai. Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. , kuris yra minėto garažo savininkas, parodė, kad jokių daiktų, išskyrus krepšį, kurį vėliau rado ir paėmė policijos pareigūnai, R. B. jo garaže palikęs nebuvo (b. l. 74-76, t. 4). Kiti liudytojai, priešingai nei teigia nuteistasis, taip pat neparodė, kad minėtame garaže R. B. laikė savo daiktus, remontavo automobilį, įsigydavo prekių.

Liudytojas V. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. B. savo automobilį remontavo jo garaže Nr. 46; jis nėra matęs, kad R. B. atvažiuotų į M. K. garažą; nežino, kad M. K. būtų leidęs R. B. naudotis savo garažu, laikyti ten savo daiktus (b. l. 73-74, t. 4).

Liudytojas A. I. parodė nežinantis, ar R. B. būdavo M. K. priklausančiame garaže Nr. 47, ar turėjo šio garažo raktus ir kokius daiktus ten laikė (b. l. 74, t. 4).

Liudytojas V. B. parodė, kad nuteistasis lankydavosi garažų masyve tam, kad įsigytų prekių, tačiau kokiu tikslu pastarasis atvažiuodavo pas M. K. ir ar šio garaže jis laikė kokius nors daiktus, minėtas liudytojas parodė nežinantis (b. l. 54, t. 2; b. l. 125-126, t. 4).

Liudytojas R. B. taip pat parodė, kad garaže R. B. matydavo retai. Jis nieko neparodė apie tai, kad, jo žiniomis, pastarasis M. K. garaže laikė kokius nors daiktus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas 2009 m. lapkričio 30 d., t. y. po nusikalstamos veikos padarymo praėjus 6 dienom, minėtas liudytojas parodė, kad R. B. automobilį M. K. tvarkė maždaug prieš metus (b. l. 48-49, t. 2). Šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 126, y. 4).

Apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų A. U., T. D., J. V., P. M. ir E. Ž. parodymai, priešingai nei teigia nuteistasis, taip pat patvirtina nuteistojo kaltę. Policijos pareigūnais dirbantys liudytojai T. D., J. V., P. M. ir E. Ž. dalyvavo surengtoje pasaloje, kurios metu bandyta sulaikyti nuteistąjį R. B. . Liudytojas T. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam bandant pasivyti R. B. , pastarasis, bėgdamas išsitraukė ir suplėšė polietileninį maišelį, iš kurio išbyrėjo milteliai (b. l. 44-45, t. 4). Specialisto išvadoje Nr. 140-(10003)ISI-9739 nustatyta, kad šių miltelių sudėtyje buvo narkotinės medžiagos – heroino (b. l. 14-15, t. 1). Tokius pat parodymus pirmosios instancijos teisme davė ir liudytojas J. V., patvirtinęs, jog matė, kaip R. B. išsitraukęs polietileninį maišelį jį suplėšė, iš šio maišelio pabiro „miltai, kaip dulkės“ (b. l. 99-100, t. 4). Minėti liudytojai, o taip pat ir liudytojai – P. M. , E. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad bandant sulaikyti R. B. , jam buvo pasakyta „stok, policija“, buvo iššauti įspėjamieji šūviai, tačiau nuteistasis į tai nereagavo ir pabėgo (b. l. 45, 75, t. 4). Policijos perspėjimą „Stok, policija“ bei jų paleistus šūvius girdėjo ir garaže buvęs liudytojas V. B. (b. l. 125-126, t. 4). Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad R. B. tikrai suprato, kad jį vejasi ir bando sulaikyti policijos pareigūnai, tačiau į perspėjimus nereagavo, priešingai - bandė sunaikinti su savimi turėtus įkalčius bei pabėgo nuo jį bandančių sulaikyti policijos pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad M. K. teigimu, atvykęs į garažą, garažo rakto įprastoje vietoje nerado, jis buvo padėtas prie telefono (b. l. 75, t. 4), o kratos protokole nurodyta, kad garažo raktas buvo paimtas nuo prie garažo Nr. 46 esančio elektros skaitiklio (b. l. 22, t. 1). R. B. , neigdamas savo kaltę, apeliaciniame skunde nurodo, kad šie prieštaravimai leidžia teigti, kad be M. K. žinios kažkas buvo įėjęs į jam priklausantį garažą. Iš paties liudytojo M. K. parodymų matyti, kad ir daugiau žmonių žinojo, kur yra raktas, „paskambindavo, pasakydavau, kur raktas nuo garažo. Kompresoriumi kai ėjo naudotis ar suvirinimo aparatu, gal matė, kur raktas“ (b. l. 76, t. 4). Tačiau tai nepaneigia, kad garaže laikytas krepšys su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis priklausė R. B. . Minėtas liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu atpažino sportinį krepšį, kurį jo garaže paliko R. B. ir kuriame buvo rastos minėtos medžiagos (b. l. 35-37, t. 2). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas be apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su iš jo garaže paimtu krepšiu, taip pat patvirtino, kad pareigūnų rastas krepšys buvo tas pats, kurį pasidėjo R. B. ; daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu jis atpažino tą krepšį, kurį R. B. pasidėjo garaže. Tai, kad atsakydamas į nuteistojo gynėjo klausimą, šis liudytojas parodė, jog krepšį atpažino pagal spalvas, apeliaciniame skunde neteisingai traktuojama kaip teiginys, jog atpažintasis krepšys tik spalva panašus į tą, kurį paliko nuteistasis R. B. , nes šis liudytojas gana kategoriškai ne kartą patvirtino, jog pareigūnų rastas sportinis krepšys buvo tas pats, kurį pasidėjo R. B. (b. l. 74-76,t . 4). Tai, kad R. B. į garažą atneštame krepšyje buvo ir meškerės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad šiame krepšyje buvo rasta narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Priešingai nei teigiame apeliaciniame skunde, M. K. pirmosios instancijos teisme neparodė, kad liudytojas A. U. liepė jam sakyti, jog rastas krepšys priklausė R. B. . Liudytojas A. U. parodė, kad M. K. dalyvavo garaže atliekant kratą. Jis (M. K. ) jau tada pasakė, kad krepšį paliko M. B. (b. l. 45-46, t. 4).

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K. buvo sulaikytas, jo garažas, kuriame rastos minėtos medžiagos – užplombuotas, nereiškia, jog tokiu būdu buvo daromas spaudimas M. K. duoti neteisingus parodymus. Minėti procesiniai veiksmais atlikti ne turint tikslą paveikti minėtą liudytoją, o siekiant išsiaiškinti su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes bei ištirti galimas kitas įvykio versijas. Be to, policijos pareigūnams, nors ir turint duomenų, kad būtent R. B. yra susijęs su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pagrįstai kilo įtarimų, kad garažo, kuriame rastos šio medžiagos, savininkas, gali būti susijęs su šia nusikalstam veika.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad sulaikius R. B. , nebuvo paimti jo drabužiai ir nebuvo nustatyta, ar ant šių drabužių liko heroino ar jo dalelių pėdsakų. Tačiau kaip minėta, sulaikymo metu R. B. pabėgo nuo policijos pareigūnų. Jis buvo sulaikytas tik kitą dieną (b. l. 5, t. 3), o byloje nėra duomenų, kad sulaikius R. B. jis vilkėjo tuos pat drabužius kaip ir dieną prieš tai, kai bėgdamas nuo pareigūnų, jis suplėšė maišelį su jame buvusiu heroinu. Tačiau byloje nesant duomenų apie tai, kad ant nuteistojo drabužių yra minėtos medžiagos pėdsakų, aplinkybę, kad jo suplėšytame maišelyje buvo narkotinių medžiagų, patvirtina jau minėti byloje esantys įrodymai: liudytojų T. D., J. V. parodymai bei specialisto išvada Nr. Nr. 140-(10003)ISI-9739.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek ši, tiek kitos byloje esančios specialisto išvados, o taip pat 2009 m. lapkričio 24 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 4-6, t. 1) bei 2009 m. lapkričio 24 d. (b. l. 22-28, t. 1) ir 2009 m. lapkričio 26 d. (b. l. 58-63, t. 1) kratų protokolai nepatvirtina R. B. kaltės. 2009 m. lapkričio 26 d. kratos protokolas bei byloje esančios specialisto išvados Nr. 140-(9985)-ISI-674 (b. l. 68-72, t. 1), Nr. 140-(9986)-ISI-2278 (b. l. 75-77), Nr. 140-(9987)-ISI-3270 (b. l. 82-85), Nr. 140-(4235)-ISI-4476 (b. l. 91-92), Nr. 140-(7746)-ISI-8236 (b. l. 130-131, t. 2), Nr. 140-(8083)-ISI-7399 yra susiję su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, rastomis garaže Nr. 59, esančiame (duomenys neskelbtini). Nesurinkus pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog šios rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso būtent R. B. , skundžiamu nuosprendžiu jis nebuvo pripažintas kaltu dėl šios veikos padarymo. Kituose apeliaciniame skunde nurodytuose ir baudžiamojoje byloje esančiuose dokumentuose tiesiogiai nenurodyta, kad kitos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios buvo rastos M. K. garaže ir už kurių laikymą ir gabenimą skundžiamu nuosprendžiu nuteistas R. B. , priklauso būtent jam. Tačiau teismo išvada dėl R. B. kaltės padarius šį nusikaltimą padaryta įvertinus jau aptartus įrodymus, o taip pat atsižvelgiant ir į paties nuteistojo elgesį bandant jį sulaikyti bei nuteistojo R. M. elgesį, siekiant paveikti liudytoją M. K. , kad šis pakeistų parodymus ir duotų R. B. palankius parodymus (b. l. 11-13, 26-28, t. 2).

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad nėra duomenų, jog R. B. priklauso kokiai nors grupuotei, nėra įrašytas į policijos įskaitą bei apie tai, kad nei jis, nei jo šeimos nariai neturi tokių pajamų, kurias būtų galima laikyti kaip gautas iš disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Skundžiamu nuosprendžiu R. B. nėra nuteistas už tai, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas su kitais asmenimis (Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnis), į tai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir skirdamas jam bausmę. Be to, skundžiamame nuosprendyje taip pat nėra nustatyta, kad jis būtų realizavęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir gavęs už tai atlygį.

Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl R. B. kaltės ir jo padarytą veiką tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį. Šių teismo išvadų nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia.

Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, bus pasiekti, paskyrus R. B. minėto straipsnio sankcijoje numatytą minimalią 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorė, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį bei Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes motyvuotai parenka bausmės rūšį bei jos dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi, prokurorės nuomone, pagrindinė ir svarbiausia aplinkybė, į kurią turi būti atsižvelgiama parenkant bausmės dydį R. B. , yra atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimas. Tačiau iš Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies matyti, kad bausmės paskyrimui svarbios aplinkybės yra pradedamos dėstyti nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio; kaltės formos ir rūšies, o tuo tarpu atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykis nurodytas tik paskutiniame Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies, t. y. 7 punkte. Šiuo atveju, R. B. padarė labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, o jo turėtas vien psichotropinės medžiagos - metamfetamino kiekis (2330,953 gramo) labai daug, net daugiau kaip 23 kartus viršija ribą, kuriai esant šios psichotropinės medžiagos kiekis laikomas labai dideliu (daugiau kaip 100 gramų). Veika padaryta tyčia, o tai, kad psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos, nuo kaltininko valios nepriklausė, tam kelią užkirto policijos pareigūnų veiksmai. R. B. buvo teistas už sunkių nusikaltimų padarymą (Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalis). Už šiuos nusikaltimus paskyrus jam subendrintą ilgalaikę 7 metų laisvės atėmimo bausmę, R. B. reikiamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir vėl nusikalto. Šios aplinkybės rodo didelį tiek R. B. padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo paties pavojingumą. Todėl kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas minimalią Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus paskirta bausme nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Esant šioms aplinkybėms, iš dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, R. B. už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina griežtesnė, sankcijos vidurkiui artima bausmė. Tai padarytina pakeičiant Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti: už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą R. B. paskirti dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.