Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-10-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-571-581-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-22
Bylos Nr.
1A-571-581-2014
Teisminio proceso Nr.
1-92-2-00008-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė (pran.)
Nukentėjusysis
S. A.
Nuteistasis
R. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-571-581/2014Teisminio proceso Nr. 1-92-2-00008-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592014 m. spalio 22 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant prokurorei D. M.,nukentėjusiajai S. A.,nukentėjusios atstovui advokatui M. S.,nuteistajam R. K.,

nuteistojo gynėjui advokatui S. Z.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL dydžio – trylikos tūkstančių litų – bauda.

S. A. ieškinį tenkino visiškai ir jai priteisė iš R. K. 8667 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt septynis litus) turtinei ir 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti bei 5% metinių palūkanų už priteistą sumą, jas pradedant skaičiuoti po vieno mėnesio nuo įsiteisėjusio nuosprendžio pateikimo vykdyti dienos iki nuosprendžio visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 31 d. Molėtų rajono 1-ajame notaro biure, esančiame Molėtų mieste, Statybininkų g. 6, turėdamas tikslą apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą - S. A., gim. (duomenys neskelbtini), priklausančias 2/3 dalis pastatų, esančių Švenčionių rajono savivaldybės Beržinkų viensėdyje, pasinaudodamas jos teisiniu neišprusimu bei sudėtinga psichologine būsena dėl sutuoktinio ligos, įkalbėjo ją pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį S. A. jai priklausančias 2/3 dalis pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė už 8667 Lt ir savo parašu nenaudingai patvirtinto apie tariamą pinigų gavimą iš R. K. prieš sutarties pasirašymą, nors iš tikrųjų R. K. jų nesumokėjo ir net neketino sumokėti. Taip sukčiaudamas jis suklaidino S. A. ir apgaule savo naudai įgijo minėtą jos turtą, esantį Švenčionių rajono savivaldybės Beržinkų viensėdyje bei padarė jai 8667 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. K. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu nukentėjusiajai S. A..

Nurodo, kad priteistas neturtinės žalos yra artimas priteistos turtinės žalos dydžiui, be to, nukentėjusioji pati dvejus metus nesikreipė į teisėsaugos instituciją dėl galimai prieš ją padarytos nusikalstamos veikos, o jos nurodomos aplinkybės, kad ji patyrė patyčias ir tikinimus, yra niekuo nepagrįsti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, neteisingai įvertino atsakovo turtinės padėties kriterijų, nes žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra reikšminga tik sprendžiant dėl žalos atlyginimo sumažinimo, bet ne dėl padidinimo. Pažymi, kad žalą padariusio asmens gera ar puiki materialinė padėtis niekada negali būti pagrindas nustatyti didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį, kad jo geresnė turtinė padėtis netaptų našta atsakovui. Neturtinės žalos atlyginimo institutas turi atlikti kompensacinę nukentėjusiam asmeniui funkciją, o ne baudimo žalą padariusiam asmeniui funkciją. Apeliantas cituoja CK 6.250 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė jokių realių tokio pobūdžio neigiamų pasekmių nukentėjusiajai, todėl, tvirtina, kad ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo turėjo būti atmestas.

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalis.

Nurodo, kad nuosprendis grindžiamas prieštaringomis aplinkybėmis vertinant, ar S. A. gavo pinigus už parduodamą sklypą, ar ne. Šiuo atveju, vertinant patį pinigų mokėjimo faktą, svarbu tai, jog sutarties pasirašymas vyko pas notarę, t. y. esant pašaliniams ir nesuinteresuotiems asmenims, pirkimo-pardavimo sąlygos aptartos 2009-09-31 sutartyje. Be to, nenustatyta, jog sutartyje būtų įrašyti neteisingi duomenys, nutylėtos esminės aplinkybės. Pati nukentėjusioji S. A. jokių klausimų dėl sutarties sudarymo nekėlė, tačiau vėliau nurodė, jog R. K. pinigų jai nesumokėjo.

Nukentėjusios S. A. teiginiai apie sandorio nesupratimą kelia abejonių, o teismo išvados nepagrįstos nešališku bylos aplinkybių įvertinimu. Nukentėjusioji pagal jo amžių, išsilavinimą, buvusią darbinę patirtį, sveikatos būklę, neabejotinai turėtų suprasti pirkimo – pardavimo sandorį. Tai, jog notarė S. A. davė pasirašyti sutartį, kuri nebuvo įvardinta kaip pirkimo-pardavimo sutartis, akivaizdžiai prieštarauja bylos aplinkybėms, nes S. A. pasirašydama patvirtino, jog „sutartis perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, ir kaip atitinkanti šalių valią pasirašyta“. Byloje nėra duomenų, jog notarė ar kiti asmenys būtų nuslėpę ar klaidingai aiškinę sudarytos sutarties turinį. Tai pat nenustatyta, jog sutartį patvirtinusi notarė F. V. būtų piktnaudžiavusi pasitikėjimu, todėl teigti, jog notarė šalims netinkamai išaiškino sutarties pasekmes, nėra pagrindo.

Apeliantas tvirtina, kad S. A. parodymai nevertintini kaip patikimi. Iš jos pozicijos nėra aišku, ar ji apskritai nenorėjo sudaryti pirkimo - pardavimo sutarties, nesuprato jo esmės, ar jos netenkino už sklypą mokama suma. Apeliantas pažymi ir tai, kad įtariamąja byloje buvo pripažinta ir Z. J., kurios santykiai su S. A. yra konfliktiški. Proceso metu S. A. tvirtino, jog ją apgavo tiek R. K., tiek Z. J.. Apeliantas nurodo, kad įvertinus nukentėjusioji S. A. paaiškinimus procese apie sutikimą parduoti turtą, pirmosios instancijos teismo išvada apie suformuotą S. A. įsitikinimą dėl pasirašomos sutarties ne galutinumo, yra nepagrįsta. Be to, liudytoja Z. J. parodė, kad su seserimi S. A. nėra gerų tarpusavio santykių dėl su paveldėjimu susijusių reikalų, ši esanti pavydi, nesąžininga, jos iniciatyva vyksta byla Švenčionių rajono apylinkės teisme dėl žemės sklypo. Liudytoja parodė, kad jei sesuo (S. A.) nebūtų gavusi pinigų, nebūtų pasirašiusi pardavimo sutarties. Esant Z. J. ir S. A. konfliktui dėl turto, nėra pagrindo tikėti nukentėjusiosios parodymais.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad pripažinus, jog nukentėjusioji S. A. nesuprato sutarties esmės, sąlygų ir buvo pasinaudota jos stresine būsena, yra pakankamas pagrindas nukentėjusiajai kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir taip apginti savo teises. Tačiau S. A. neginčijo sandorio, o tik reiškia pretenzijas dėl jos teigimu negautų pinigų už turtą iš R. K..

Žemesnės instancijos teismas

R. K. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo A. K. parodymus vertino subjektyviai, nurodydamas, kad A. K. yra jo draugas, bei neapgrįstai nurodė, kad jie turėjo interesą įgyti turtą pigiai.

Be to, apeliantas teigia, kad nors teismas vadovavosi tarp A. K. ir S. A. vykusio telefoninio pokalbio įrašu, tačiau pokalbyje užfiksuoti A. K. išsakyti teiginiai visiškai atitinka jo, R. K., nurodytų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, jog šis pokalbis vyko S. A. iniciatyva, jos buvo įrašomas, akivaizdu, jog S. A. galėjo atitinkamai tendencingai formuoti pokalbį.

Byloje gautas nukentėjusiosios S. A. atsikirtimas į paduotą apeliacinį skundą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą S. A. nurodo, kad teismas priėmė pagristą nuosprendį byloje pripažįstant R. K. padariusį nusikaltimą numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Reikalauti moralinės žalos atlyginimo yra konstitucine asmens teisė. BPK 109 straipsnyje yra įtvirtinta norma, suteikianti teisę nukentėjusiam asmeniui prašyti atlyginti neturtinę žalą. Nuo 2009 metų neteko nekilnojamojo turto bei neteko pinigų, kuriuos turėjo gauti pagal sandorį. Per tuos metus bandė susisiekti su kaltinamuoju arba jo atstovais, tačiau liko ignoruojama ir iš jos šaipydavosi neva nori gauti dvigubą sumą už parduotą turtą. R. K., žinodamas apie blogus bei sudėtingus santykius su seserimi, tuo pasinaudojo. Todėl yra įsitikinusi, kad jai priteistos neturtinės žalos dydis yra pakankamai sąžiningas.

Nukentėjusioji nesutinka su apelianto teigimu, kad jis neva atsiskaitė už įsigytą nekilnojamąjį turtą pilnai su Z. J., bet ne su ja. Teigia, jog jokių pinigų, skirtų jai Z. J. perduota nebuvo. Teismas teisingai įvertino tą aplinkybę, jog tarp jos ir Z. J. jokių tarpusavio santykių visiškai nėra ir Z. J. nedrįstų pasisavinti jai skirtų pinigų. Nukentėjusioji nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu R. K. prisipažino, kad jai nesumokėjo pinigų, bet vengia tai padaryti perkeldamas atsakomybę ant jos sesers Z. J..

Nukentėjusioji nesutinka su apelianto teigimu, kad jis už įsigytą nekilnojamąjį turtą pilnai atsiskaitė su Z. J., šis jo teigimas byloje nėra įrodytas. Pažymi, kad R. K. paaiškinimo, kad jis 15000 Lt dalimis per tris kartus sumokėjęs Z. J., nepatvirtina Z. J. parodymai. Be to, nurodo, kad Z. J. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl turto užvaldymo apgaule Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-09-04 nutarimu buvo nutrauktas.

Nukentėjusioji nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, kad R. K. atvykęs pas notare net gi neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už notaro paslaugas. Apibendrindama nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir pažymi, kad apelianto prašymas ieškinį tenkinti iš dalies reiškia, jog apeliantas pripažįsta padaręs jam inkriminuotą nuskalstamą veiką.

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. K. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Apelianto kaltė apgaule įgijus svetimą nukentėjusiajai S. A. priklausantį turtą yra įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma - nukentėjusiosios S. A. paaiškinimais, liudytojos Z. J. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nukentėjusioji S. A. pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį negavo, grindė prieštaringais įrodymais.

Apygardos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatuoja, kad byloje teisingai nustatyta, kad su nukentėjusiąja S. A. pagal 2009-09-31 pirkimo – pardavimo sutartį, kaip kad nurodoma joje – prieš šalims ją pasirašant, atsiskaityta nebuvo. Šią nukentėjusiosios S. A. byloje nuosekliai nurodomą aplinkybę patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai.

Iš byloje esančių 2012-10-13 laikmenos su garso įrašais apžiūros protokolo priedų matyti, kad aplinkybę, jog nukentėjusioji S. A. negavo pinigų, telefoninio pokalbio metu patvirtino A. K.. Jis nurodė, kad visi pinigai buvo sumokėti Z. J. bei tai, kad jam R. K. pasakė, jog jis S. A. nemokėjo nė vieno lito ( t.1, b.l. 186-189). Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi A. K. ir S. A. vykusio telefoninio pokalbio įrašu, nes apeliantas teigia, jog pokalbis vyko S. A. iniciatyva ir S. A. galėjo tendencingai formuoti pokalbį. Tačiau tokių apelianto argumentų negalima pripažinti pagrįstais, kadangi pats A. K. nurodo apllinkybes apie pinigų nesumokėjimą ir nėra duomenų, kad S. A. būtų formulavusi atsakymą menančius klausimus. Be to, pats R. K. byloje taip pat neneigė, kad jis S. A. pinigų nemokėjo, tačiau tvirtino esą visi pinigai – 15000 Lt - už parduodamą turtą buvo sumokėti nukentėjusiosios seseriai Z. J., ir jis manė, kad seserys tarpusavyje atsiskaitys. Tačiau byloje apklausta liudytoja Z. J. nurodytos R. K. aplinkybės nepatvirtino. Liudytoja parodė, kad ji gavo pinigus viso 6300 Lt ir tik už savo parduodamo turto dalį ( t.3, b.l. 21-25). Ir šios liudytojos parodymai nekito viso proceso metu (t. 1, b.l.10; 95; 200). Šie įrodymų šaltiniai patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji S. A. pinigų už parduotą turtą negavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog netikėti nukentėjusios S. A. parodymais nėra pagrindo ir jais rėmėsi, priimdamas sprendimą.

Nors apeliantas tvirtina, kad pinigų nukentėjusiajai sumokėjimo faktu neleidžia abejoti tai, jog sutartis buvo tvirtinama notaro, iš sutarties turinio matyti, kad turto pirkimo – pardavimo sąlygos buvo aptartos sutartyje, beje, kurias nukentėjusioji turėjo suprasti, atsižvelgiant į prieš tai aptartus įrodymus, nurodomos aplinkybės negali patvirtinti, kad nukentėjusiajai pinigai buvo sumokėti. Apelianto nurodomos aplinkybės, nagrinėjamu atveju, taip pat nepaneigia ir panaudotos apgaulės nukentėjusiosios atžvilgiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. K. parodymai yra prieštaringi. R. K. nurodydamas, jog pinigus sumokėjo liudytojai Z. J., negalėjo nurodyti tikslių aplinkybių, kada ir kur jis tuos pinigus mokėjo, kodėl nesurašė pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, kodėl į sutartį įrašė apie 8667 litų sumokėjimą pačiai S. A.. Be to, pirmosios instancijos teisme R. K. teigė, jog net nežino, kokia žemės dalis priklausė nukentėjusiajai S. A. (b. l. 4, 3 t.) ir pripažino, jog žinojo apie S. A. ir Z. J. konfliktiškus santykius, negalėdamas paaiškinti, kodėl pinigus mokėjo tik vienai iš pardavėjų – Z. J..

Nukentėjusioji S. A. aiškiai nurodė, kad ji, perskaičiusi sutartį pas notarą, iš karto nurodė, jog sutartyje nurodytos pinigų sumos ji negavo, bet sutartį pasirašyti sutiko, nes jai R. K. patvirtino, kad pinigus sumokės vėliau. Be to, nukentėjusioji manė, kad sutartis nėra galutinė ir tik todėl pasirašė sutartį, nors pinigų – 8667 Lt už parduodamą turtą iš R. K. ji iki pasirašant sutartį negavo. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog R. K. panaudojo apgaulę, kuri vertintina kaip esminė, nes neabejotina, kad jeigu, nukentėjusioji būtų žinojusi, kad R. K. neketina su ja atsiskaityti, ji nurodytos sutarties pasirašiusi nebūtų.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad iš nukentėjusiosios paaiškinimų, nėra aiški jos pozicija byloje - ar ji nenorėjo sudaryti pirkimo - pardavimo sutarties, ar nesuprato jo esmės, ar jos netenkino už sklypą mokama suma. Apygardos teismas įvertinęs nukentėjusiosios S. A. paaiškinimus byloje, konstatuoja, kad jie dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs.

S. A. tiek 2011-02-07 prašyme, tiek ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su ja pagal 2009-03-31 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį R. K. neatsiskaitė, o ji pasirašė sutartį, nes R. K. tvirtino, kad su ja bus atsiskaityta vėliau (t.1., b.l. 2, 11, 96, t. 2. b.l. 3-8). Nukentėjusioji S. A. nurodė ir tai, kad ji pasirašė sutartį, nes manė, jog tai nėra galutinė sutartis, R. K. žadėjo, kad bus sumokėti pinigai, kai bus sutvarkyta pastatų kadastro byla, manė, kad dėl kadastrinės bylos sutvarkymo ir buvo išrašytas 2009-03-31 įgaliojimas, po ko bus pasirašoma pagrindinė sutartis ir su ja bus atsiskaityta ( t. 1., b.l. 110, t. 3, b.l. 3-8). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Iš byloje esančio 2009-03-31 įgaliojimo matyti, kad S. A. ir Z. J. įgalioja G. U. atlikti pavedimus, nurodytus šiame įgaliojime (t.1, b.l. 70). Kadangi nurodytas įgaliojimas notaro nebuvo patvirtintas, o tą pačią dieną pasirašyta 2009-03-31 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, tai patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimą, kad sutartį jį pasirašė, nes manė, kad ji nėra galutinė ir su ja dar bus atsiskaityta. Priešingai nei teigia, apeliantas, šie byloje esantys S. A. paaiškinimai bei aplinkybės patvirtina, kad teismo išvada apie nukentėjusiosios įsitikinimą, jog sutartis negalutinė, o tik preliminari yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu S. A. taip pat nurodė, jog nesuprato sutarties sąlygų, nebuvo užrašyta, jog tai pirkimo-pardavimo sutartis, be to, buvo aptarta, kad bus parduodamas tik namas, o apie žemės pardavimą kalbos nebuvo (b. l. 72, 3 tomas).

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji S. A. savo pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį (kasacinė nutartis 2K-7-255/2012).

Nors teismas nustatė, kad sandoris buvo sudarytas ir pasinaudota nukentėjusiosios teisiniu neišprusimu bei sudėtinga tuometine jos psichologine būkle, o R. K. turtą įgijo civilinės sutarties pagrindu, tačiau, minėta, S. A. sutartį pasirašė patikėjusi R. K. tikinimu, kad su ja bus atsiskaityta, t. y. buvo apgauta. Neabejotina, kad R. K. tvirtindamas, kad su nukentėjusiąją bus atsiskaityta, ko pasekoje ji pasirašė sutartį, patvirtindama, kad jai pinigai jau yra sumokėti iki sutarties pasirašymo, apgaulės būdu ją įtraukė į sandorį, kuris buvo sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti tikrojo jo turinio – aplinkybės, kad apeliantas su nukentėjusiąja neatsiskaitė.

Pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį CK 6.250 str. įtvirtintomis nuostatomis vadovavosi tinkamai.

Apeliantas nesutinka su priteista nukentėjusiajai atlyginti neturtine žala teigdamas, jog teismo nenustatyta, kad nukentėjusioji patyrė neigiamas pasekmes, numatytas CK 6.250 str. 1 d. Tačiau byloje nustatyta, jog apeliantas nukentėjusiosios S. A. atžvilgiu padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.

CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neabejotina, kad nukentėjusioji patyrė neigiamas emocijas bei stresą, susijusį tiek su turto praradimu, tiek laukdama atsikaitymo su ja. Tai, kad teismas nurodė, jog kaltinamojo turtinė padėtis yra gera, rodo, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į žalą padariusio turtinę padėtį, bet jokiu būdu nereiškia, kad ją sureikšmino. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nenustatyta, jog vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė baudžiamojo proceso kodekso normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, o vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos nuosprendyje išsamiai pateiktos motyvuotos išvados dėl bylos įrodymų vertinimo. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, kolegija konstatuoja, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-05-12 nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apelianto skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį jame išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

S. A. pateikė teismui prašymą iš nuteistojo priteisti jos turėtas išlaidas už advokato atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2014-07-10 pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 779856) 500 Lt sumai ( 3 t., b.l. 68). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nukentėjusios turėtos išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl atsižvelgiant į tai, kad R. K. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas nukentėjusios turėtas išlaidas dėl advokato atstovavimo nukentėjusiajai pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo R. K. jos naudai (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Kadangi nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios (BPK 322 straipsnio 1 dalį), todėl Panevėžio valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 220 Lt iš nuteistojo už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

N. R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo R. K. nukentėjusiosios S. A. naudai 500 (penkis šimtus) Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus GladutisPranas Šimkus