- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- I-975-580/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Ignalinos rinktinės atstovei Vilijai Plotnikovienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. skundu prašė priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) Ignalinos rinktinės darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą 2006 m. liepos – lapkričio mėnesiais, 2007 m. sausio – gruodžio mėnesiais – 4130, 90 Lt.
Paaiškino, kad dirba VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinėje. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuodami darbo užmokestį, atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniams teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, pareiškėjas sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista. Pareiškėjo nuomone, sprendimas, taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus, pareiškėjui nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjui turi būti taikomos 2008-12-09 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų laikotarpio, numatyto Darbo kodekso 298 straipsnyje.
Papildomame paaiškinime pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino pasekmių. pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.1-7.4 punktuose nurodė, jog terminas gali būti pradėtas skaičiuoti, kai nustatoma, jog asmuo subjektyviai suvokia, ar turi suvokti apie savo teisių pažeidimą. Teigė, jog iki 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, jis buvo įsitikinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymas yra teisėtas. Vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo pajamų gavimo metu negalėjo suprasti savo teisių pažeidimo, nes Konstitucijoje tiesiogiai nėra pasisakyta apie negalimumą riboti darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Atsakovas VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės neišmokėtą 4130, 90 Lt darbo užmokesčio dalį. Paaiškino, kad pareiškėjo teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeista ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės ar neteisėtų veiksmų. Plačiąja prasme valstybės tarnautojų darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė, todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, atsakovo nuomone, valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų teisingą valstybės tarnautojų apmokėjimą už atliktą darbą. Lietuvos valstybė taip pat turėtų numatyti papildomas reikiamas lėšas už pareigūnų atliktą darbą apmokėjimui, nes tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSAT prie LR VRM, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai darbo užmokesčio daliai netaikytina. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-01-25. Jei teismas pripažintų, kad Ignalinos rinktinė pažeidė pareiškėjo teises, priteistino sumos turi būti mažinamos: už visus 2006 metus – 937,52 Lt bei 2007 m. sausio mėnesį už 18 darbo dienų (166,05.22 d.d.=7,5 Lt x 4 d.d. = 30,19 Lt. Iš viso mažinama 967,71 Lt.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie LR VRM atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai darbo užmokesčio daliai netaikytina. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-01-25. Jei teismas pripažintų, kad Ignalinos rinktinė pažeidė pareiškėjo teises, priteistino sumos turi būti mažinamos: už visus 2006 metus – 937,52 Lt bei 2007 m. sausio mėnesį už 18 darbo dienų (166,05.22 d.d.=7,5 Lt x 4 d.d. = 30,19 Lt. Iš viso mažinama 967,71 Lt.
Teismo posėdyje atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė nesutiko su skundu, palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus. Atstovės manymu, priteistina suma turi būti mažinama 967,71 Lt. Prašė atidėti sprendimo vykdymą metams dėl sunkios valstybės padėties.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo E. L. 2006 metais buvo atskaityta 937,52 Lt, už 2007 m. – 3193,38 Lt (b. l. 5–11). Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.
Pareiškėjas prašo priteisti 4130,90 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos už 2006-2007 m.
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2006-2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.
Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą 4130,90 Lt darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktine, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės. Šioje nutartyje detaliai išaiškinta, kodėl taikoma skirtinga gynyba, nei buvo taikyta administracinėje byloje Nr. A-264/2003. Kadangi čia nagrinėjama byla tiek šalimis, tiek dalyku daug panašesnė į administracinę bylą Nr. A-638/2005, nei į administracinę bylą Nr. A-264/2003, tai teismas remiasi pirmąja ir atmeta atsakovo motyvą dėl reikalingumo taikyti administracinėje byloje Nr. A-264/2003 suformuotas taisykles.
Be to, byloje keliamas klausimas dėl to, kad teismas spręstų reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus. Tačiau toks reikalavimas byloje nėra pareikštas, o teismas pagal jam nustatytą kompetenciją negali įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo priimti ar pakeisti teisės aktus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSAT prie LR VRM, prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo. Skundas teismui paduotas 2010-01-25 (b. l. 2-4), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31. Taigi, laikytina, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Nors pareiškėjas nurodo, kad, jo nuomone, vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo negalėjo pajamų gavimo metu suprasti jo atžvilgiu pritaikyti teisės akto nekonstitucingumo ir dėl to atsiradusio teisių pažeidimo, ir šis jo motyvas yra protingas bei pagrįstas, tačiau teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo. Šiose bylose analogiškomis aplinkybėmis buvo laikoma, kad asmuo yra praleidęs senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).
Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, atnaujintinas.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui paduotas 2010-01-25 (b. l. 2-4), pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.
Atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Atsakovo prašymas netenkinamas, kadangi teismui nebuvo pateikta įrodymų, kodėl sprendimas negali būti vykdomas. Bendra Lietuvos valstybės finansinė padėtis nėra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą, kai neišmokėto darbo užmokesčio sumos priteisiamos iš VSAT Ignalinos rinktinės, t.y. sprendimo vykdymas siejamas su šio struktūrinio padalinio turtine padėtimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. L. naudai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 4130,90 Lt (keturi tūkstančiai vienas šimtas trisdešimt litų, devyniasdešimt centų) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.