- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-351/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- M. B.
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Advokatai
- Kęstutis Dobilas, Aleksandras Doroševas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Iš M. B. nukentėjusiajai D. V. priteista 3745 Lt laidojimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 7 d., apie 17.00 val., Kauno r., Garliavoje, S. Lozoraičio gatvėje, ties namu pažymėtu Nr. 3, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su R. V. metu, tyčia pastarajam vieną kartą kumščiu sudavė į kairio žando sritį, kuo padarė sunkią galvos smegenų traumą, tai yra kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje skiltyje ir dešiniame smegenėlių pusrutulyje, kraujosruvas kairio žando minkštuosiuose audiniuose ir dešiniame smilkininiame raumenyje, kas komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, foraminaliniu smegenų kamieno strigimu, nuo ko R. V. mirė, t.y. tyčia nužudė R. V..
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei spręsti jo kaltės klausimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė tik kaltinimo pateiktais įrodymais, neteisingai įvertino įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nemotyvavo, kodėl neatsižvelgė į liudytojų parodymus dėl galimo kitokio R. V. sužalojimo mechanizmo ir padarė neteisingas išvadas. Nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, spėlionėmis ir selektyviais įrodymais, dėl ko jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas neproporcingai griežta laisvės atėmimo bausme.
Apeliantas neneigia sudavęs vieną smūgį R. V. į kairį skruostą, tačiau dėl jam pateikto kaltinimo prisipažino iš dalies, nes mano, kad nuo vieno suduoto smūgio R. V. mirti negalėjo. Be to, liudytoja I. B. patvirtino tos pačios dienos vakarą mačiusi griuvinėjantį neblaivų R. V., todėl šie griuvimai galėjo būti jo mirties priežastimi. Remiantis eksperto S. M. paaiškinimu, R. V. konstatuotai galvos traumai išsivystyti pakanka ir vieno smūgio, tačiau galėjo išsivystyti ir nuo suduotų smūgių visumos. Ekspertas negalėjo tiksliai nustatyti, kuris trauminis poveikis lėmė R. V. mirtį. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas paaiškino abejojantis dėl liudytojos I. B. nurodyto R. V. sužalojimo griūvant, tačiau savo abejonių nepagrindė. M. B. teigimu, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir R. V. mirties galėtų egzistuoti tik tada, jei šis po įvykio nebūtų patyręs daugiau trauminių poveikių. Šiuo atveju nepaneigta aplinkybė, jog tarp jo veiksmų ir atsiradusių padarinių buvo įsiterpęs tarpinis veiksnys, t. y. R. V. kritimas ant žemės, kuris galimai ir lėmė jo mirtį. Apelianto teigimu, jo suduotas smūgis tebuvo atsitiktinis įvykis, dėsningai negalėjęs sukelti R. V. mirties. Nuteistojo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojos I. B. parodymus apie galimą kitą R. V. mirtinų sužalojimų mechanizmą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies nuostatų, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio reikalavimus.
Nuteistojo M. B. teigimu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, t. y. kad jis nesiekė atimti gyvybės R. V., norėjo tik pamokyti, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal tokį BK straipsnį, kuris atitiktų vieno suduoto smūgio R. V. pasekmėms. Be to, teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad laiku suteikus pagalbą R. V. gyvybę buvo galima išgelbėti. Apelianto tvirtinimu, suduodamas R. V. vieną smūgį į skruostą, jis sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo, todėl tokie jo veiksmai atitinka BK 140 str. l d. dispoziciją. Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad jis būtų sudavęs R. V. daugiau kaip vieną smūgį, ir likusių smūgių sudavimą pašalino. Todėl neaišku, kada atsirado kiti to paties eksperto konstatuoti R. V. sužalojimai ir, koks jų atsiradimo mechanizmas.
Apeliaciniame skunde M. B. teigia, kad nuo pat pirmos apklausos savo valia, dar nepateikus jokių įrodymų, jis pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į skruostą, atsiprašė nukentėjusiosios, todėl teismas turėjo tai vertinti, kaip jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai nustatyti visi šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Iš objektyviosios pusės būtina nustatyti, kad kaltininkas padarė priešingą įstatymui pavojingą veiką, kilo pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kad tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Iš subjektyviosios pusės nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Nuteistasis M. B. neneigia, kad 2011 m. liepos 7 d., konflikto dėl asmeninių nesutarimų su R. V. metu, tyčia pastarajam sudavė kumščiu vieną smūgį į kairįjį skruostą, nuo kurio R. V. nukrito aukštielninkas ir prarado sąmonę, tačiau mano, kad jo suduotas smūgis nebuvo R. V. mirties priežastis. Byloje nėra ginčijami nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai – veika ir pasekmės, ginčijamas priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių buvimas. Taip pat ginčijamas subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – kaltė (tyčia).
Apelianto tvirtinimu, tarp jo suduoto smūgio ir R. V. mirties buvo įsiterpęs kitas veiksnys – nukentėjusiojo griuvimas ant žemės pakeliui į namus, apie kurį parodė liudytoja I. B.. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis ginčija ir kaltės formą bei veikos kvalifikaciją – M. B. teigimu, suduodamas smūgį R. V., jo mirties nesiekė, o norėjo tik pamokyti, kad šis daugiau nemuštų jo kaimyno.
Kaip matyti iš byloje esančių M. B. parodymų, jis pripažino, jog sudavė kumščiu vieną smūgį R. V. į kairįjį skruostą. Įvykį tiesiogiai matę liudytojai A. S. ir S. P. T. parodė matę, kad M. B., priėjęs prie R. V. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į galvos sritį. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. S. parodė, kad einant kartu su M. B. šis sudavė sutiktam R. V. vieną smūgį į skruostą, nuo kurio šis nukrito. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas A. S. parodė įvykio metu buvęs kartu su M. B. ir matęs, kaip šis sudavė R. V. vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į kairę veido pusę, nuo kurio nukentėjusysis aukštielninkas griuvo ant žemės, o pastarojo draugas jį pakėlė (t. 1, b.l. 132-134). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas davė ir liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 135-136). Kitas įvykį tiesiogiai matęs liudytojas S. P. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad, kai prie jo ir R. V. priėjo du jaunuoliai, matė kažkurio iš jų mostą, po kurio R. V. nukrito ant žemės. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją S. P. T. parodė, kad buvo kartu su R. V., kai priėjęs M. B. sudavė pastarajam vieną smūgį, nuo kurio nukentėjusysis aukštielninkas krito ant žemės, trumpam buvo praradęs sąmonę, todėl jis (S. P. T.) padėjo jam atsikelti; šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 116-118). Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad M. B. sudavė smūgį kumščiu į galvą. Tos aplinkybės, kad nuo smūgio R. V. virto aukštielninkas, kurį laiką buvo netekęs sąmonės, jam buvo reikalinga pagalba atsikeliant nuo žemės, leidžia daryti išvadą, kad M. B. jam kumščiu suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus. Tai patvirtina ir liudytojo R. T. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad, pamatęs ant žolės gulintį vyriškį (R. V.), jis siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau atsikėlęs nukentėjusysis atsisakė. Šių liudytojų parodymai viso proceso metu iš esmės nekito, buvo nuoseklūs, netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie sutampa tarpusavyje, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe, ir paties nuteistojo M. B. parodymus.
Teismų praktikoje nužudymo bylose nustatant mirties priežastį ir priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, labai svarbią reikšmę turi teismo medicinos specialistų, ekspertų išvados. Nagrinėjamoje byloje nustatant, ar, būtent, M. B. suduotas smūgis R. V. buvo pastarojo mirties priežastis taip pat remiamasi byloje esančiomis specialisto išvadomis. Specialisto išvadoje Nr. M 678/11(02) R. V. mirties priežastimi konstatuota sunki galvos trauma: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kraujo išsiliejimai po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje skiltyje ir dešiniame smegenėlių pusrutulyje, kraujosruvos kairio žando minkštuosiuose audiniuose ir dešiniame smilkininiame raumenyje. Galvos sužalojimai padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, kurių vienas ar daugiau paveikė kairio žando sritį ir dėl to išsivystė šios srities veido minkštųjų audinių kraujosruva, ir vienas ar daugiau paveikė dešinio smilkinio sritį ir dėl to išsivystė kraujosruva dešiniame smilkininiame raumenyje, pereinant į galvos minkštuosius audinius. Mirtina galvos smegenų trauma išsivystė arba nuo vieno iš minėtų trauminių poveikių, arba nuo keleto iš jų, arba nuo minėtų trauminių poveikių visumos. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir yra būdingi trauminiams kontaktams su ribotą paviršių turinčiais daiktais. Išvadoje nurodyta, kad nors negalima nustatyti, ar sužalojimai R. V. galvoje atsirado judančiai galvai kontaktavus su nejudančiais daiktais, ar judantiems daiktams kontaktavus su fiksuota galva, tačiau paprastai tokio pobūdžio trauminiai kontaktai būdingi smūgių sudavimui, o ne griuvimui. Sprendžiant pagal autopsijos ir histologinio tyrimo duomenis, galvos smegenų trauma išsivystė likus 3-24 val. iki mirties. R. V. konstatuota galvos sužalojimų visuma atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, mirties priežastimi tapo galvos smegenų sužalojimas (t. 1, b.l. 41-44). Papildomoje specialisto išvadoje pM 22-M678/11(02) atsakant į pateiktos užduoties klausimus papildomai nurodyta, kad kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu yra būdinga 2-3 valandų trukmės šviesusis periodas, kurio metu smegenų traumos klinika nepasireiškia ir sužalotasis gali atlikti valingus veiksmus. Vėliau paprastai išsivysto koma ir valingi veiksmai negalimi (t. 1, b.l. 48-50). Teisiamajame posėdyje ekspertas S. M. patvirtino nagrinėjamoje byloje savo pateiktas specialisto išvadas ir paaiškino, jog R. V. galvos sužalojimai nebūdingi griuvimui, jie padaryti dviem ar daugiau trauminiais poveikiais, konstatuotai galvos traumai išsivystyti pakanka ir vieno smūgio, tačiau galėjo išsivystyti ir nuo smūgių visumos.
Byloje surinktų ir aptartų įrodymų – įvykį mačiusių liudytojų A. S. ir S. P. T. parodymų, liudytojo R. T. parodymų, teismo medicinos specialisto išvadų – analizė leidžia daryti išvadą, kad, būtent M. B. suduotas smūgis yra būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, suduotas smūgis dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Tokiu būdu paneigiama apelianto keliama versija, kad R. V. mirties priežastis galėjo būti sužalojimai, patirti šiam nugriuvus ant žemės pakeliui į namus jau po įvykio su M. B.. Teismas neturi pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir patirtimi, kuria remdamasis jis išvadoje konstatavo, kad R. V. nustatyti sužalojimai nebūdingi griuvimui. Be to, liudytojos I. B. parodymų apie tai, kad pakeliui į namus R. V. griuvo šalikelėje nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Papildomoje specialisto išvadoje nurodytas 2-3 valandų trukmės šviesusis periodas (kurio metu sužalotasis gali atlikti valingus veiksmus) neprieštarauja tam, kad po smūgio sudavimo R. V. buvo sąmoningas, pats parėjo į namus, neatmestina tikimybė, kad pakeliui galėjo nukristi, tačiau specialisto išvada nustatyta, kad mirtini sužalojimai griuvimui nebūdingi. Be to, nenustatyta, kad prieš R. V. smurtą būtų vartojęs dar kuris nors kitas asmuo, be M. B..
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog tikslo nužudyti R. V. jis neturėjo, tenorėjo jį pamokyti. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog M. B., kumščiu suduodamas stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į R. V. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė R. V. veikdamas netiesiogine tyčia. M. B. tikslas nužudyti R. V. (tiesioginė tyčia) pirmosios instancijos teismo nebuvo inkriminuotas ir nėra būtinas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties elementas, kai nužudymas padaromas netiesiogine tyčia. M. B. suduoto smūgio R. V. pobūdis, stiprumas, lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai. Todėl nėra pagrindo kvalifikuoti M. B. nusikalstamą veiką pagal kitą BK straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo M. B., byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK įtvirtintų įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. M. B. kaltę tyčia nužudžius R. V., patvirtina byloje nustatytų ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertintų įrodymų visetas, leidžiantis daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis M. B. nesutinka ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. pripažino sudavęs R. V. vieną smūgį į galvą, t. y. savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, vien to, kad asmuo prisipažino, nepakanka nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, turi būti nustatytas ir jo nuoširdus gailėjimasis. Nuoširdus gailėjimasis išreiškiamas ne vien žodžiais, bet ir veiksmais. Ypač reikšmingas požymis, rodantis asmens nuoširdų gailėjimąsi, yra veiksmai, kuriais siekiama sušvelninti nusikaltimo pasekmes, atlyginti (bent iš dalies) nusikaltimu padarytą žalą. M. B., teisiamojo posėdžio metu sakydamas paskutinį žodį, atsiprašė, tačiau, būdamas laisvėje, nedėjo jokių pastangų atlyginti mirusiojo R. V. motinai padarytą žalą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytų veiksmų. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau skirdamas švelnesnę, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę, atsižvelgė, jog M. B. faktiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką.
Pagrįstai pripažinęs M. B. kaltu ir nuteisęs pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teismas jam paskyrė teisingą bausmę, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, teisingumo ir proporcingumo principų. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (M. B. padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia), į neatstatomas nusikalstamos veikos pasekmes, į tai, kad byloje nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į M. B. asmenybę charakterizuojančius požymius bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, reikalavimų pažeidimų, M. B. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu M. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl R. V. nužudymo ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.