- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- I-157-463/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00006-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. P. kreipėsi teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pareiškėjai 8 736,04 Eur (30 163,80 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir įpareigoti atsakovą ją išmokėti (b. l. 1–3).
Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2002-07-26 dirba Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėja (A lygis, 13 kategorija), nuo 2007-02-01 suteikta antra kvalifikacinė klasė, o nuo 2008-02-01 – pirma kvalifikacinė klasė. Pareiškėja nuo 2012-03-01 perkelta į VSDFV Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjos pareigas (A lygis, 15 kategorija) ir jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė.
Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009-05-01) pakeitė VTĮ 1 priedą, įtvirtinusį (įtvirtinantį) valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus, ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Tų pačių metų liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė VTĮ 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o šio įstatymo 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009-08-01) buvo pakeista VTĮ 25 straipsnio 3 dalis ir priedo už valstybės tarnautojo trečią kvalifikacinę klasę dydis buvo sumažintas nuo 15 iki 10 procentų, priedo už antrą kvalifikacinę klasę dydis – nuo 30 iki 20 procentų, o priedo už pirmą kvalifikacinę klasę dydis – nuo 50 iki 30 procentų pareiginės algos. Šiuo įstatymu nustatytų, sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases galiojimas Lietuvos Respublikos Seimo kiekvienais metais buvo pratęsiamas. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriui taikant minėtus VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nuo 2009-08-01 atsakovas pareiškėjai apskaičiavo ir išmokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėjo 8 736,04 Eur (30 163,80 Lt).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašė taikyti ieškinio senatį dėl dalies pareiškėjos reikalavimų. Jei teismas tenkintų pareiškėjos reikalavimą, prašė sprendimo vykdyti atidėti (b. l. 18–20).
Atsiliepime nurodė, kad mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjai darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Nusprendus tenkinti pareiškėjos prašymą, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja 2002-07-26 įsakymu Nr. P-184 perkelta į VSDFV Vilniaus miesto skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjos pareigas (A lygis, 13 kategorija; b. l. 5), nuo 2007-02-01 – suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 6), o nuo 2008-02-01 – pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 7). Pareiškėja nuo 2012-03-01 perkelta į VSDFV Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vedėjos pareigas (A lygis, 15 kategorija) ir jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 9).
Pareiškėja yra karjeros valstybės tarnautoja. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma (b. l. 13–14).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.