Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo

E. B. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. B. priteista 1633,39 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. A..

Šioje byloje pagal BK 253 str. 1 d. taip pat nuteistas T. P., vadovaujantis BK 93 str., pagal BK 253 str. 1 d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. S., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu ir už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2008 m. gegužės 12 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) kaime esančioje T. P. sodyboje, E. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas leidimo, neteisėtai nešiojo savadarbį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro (SSRS) 4,5 mm kalibro IJ-22 modelio pneumatinį šautuvą Nr. A02375.

Be to, 2008 m. gegužės 12 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) kaime esančios T. P. sodybos kieme, E. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, žinodamas, kad rankose turi kulka užtaisytą savadarbį šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro (SSRS) 4,5 mm kalibro IJ-22 modelio pneumatinį šautuvą Nr. A 02375, priėjęs prie automobilio ,,Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame su kitais dviem asmenimis sėdėjo R. A., jai be jokio pagrindo pridėjo prie galvos nurodytą ginklą, pagrasindamas nušauti. Po to tyčia, paspaudęs ginklo nuleistuką, iššovė, peršovė R. A. pilvą ir taip ją tyčia sužalojo, padarydamas pilvo šautinę žaizdą, plonžarnės ir jos pasaito daugybinius sužalojimus, pilvaplėvės uždegimą ir dešinės kojos parezes, t. y. padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų jos gyvybei.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl paskirtos aiškiai per griežtos bausmės ir dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismas taip pat netinkamai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, tuo pačiu paskyrė jam ir aiškiai per griežtą bausmę. Nukentėjusioji R. A. buvo sužalota dėl jo didelio neatsargumo ir neapdairumo, jis nesitikėjo, kad gali ją sužaloti. Ją nuskriausti, sužaloti ir iššauti iš šautuvo jis neturėjo jokio suinteresuotumo ir R. A. tapo tik nelaimingo atsitikimo ir labai kvailo pokšto auka. BPK 24 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie paneigia ar patvirtina bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl bet kokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinamai ir kiekvienas atskirai, ir kontekste su kitais bylos duomenimis. Šioje byloje teismas liudytojų parodymų ir kitų bylos aplinkybes patvirtinančių duomenų tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino. Kaltinamasis T. P. teisme parodė, kad po šūvio jis (E. B.) buvo išsigandęs ir tvirtino, kad „taip gavosi netyčia“. Taip pat girdėjo, jog jis ir aplinkiniams sakė, kad norėjo „tik pavaidinti“. Liudytojas E. B. teisme irgi patvirtino, jog jis minėjo, kad šautuvas iššovė netyčia. Šis liudytojas įvykio metu pats buvo automobilyje „Audi 80“ ir matė, kad šautuvas buvo prie R. A. kojų. A. B. neparodė, kad jis būtų sukėlęs konfliktą, ketinęs tyčia sužaloti R. A., priešinęsis arba bėgęs iš įvykio vietos. Šio liudytojo, kaltinamojo T. P. ir jo paties parodymai patvirtina, kad iššauti iš šaunamojo ginklo jis neturėjo jokio suinteresuotumo. Į šiuos parodymus teismas neatsižvelgė, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisingą nuosprendį. Teismas rėmėsi ekspertizės akto išvadomis apie tai, kad iš savadarbio šaunamojo ginklo savaiminis šūvis negali įvykti. Toks šūvis negali įvykti nenuspaudus ginklo nuleistuko, taip pat ir rankai, laikančiai ginklą, atsitrenkus į žmogaus kūną, automobilio konstrukciją ar kitus pašalinius daiktus. Su tokiomis išvadomis galima sutikti tik iš dalies. Suprantama, kad ginklas iššauna tik nuspaudus nuleistuką, tačiau tas nuleistukas gali būti nuspaustas netyčia. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ginklas, kuriuo buvo sužalota R. A., buvo savadarbis, todėl jo funkcionalumas ir patikimumas nebuvo tokie kaip gamyklinio ginklo. Tikėtina, kad toks ginklas galėjo iššauti nuleistuką pirštu užkliudžius netyčia. Nuosprendyje nurodyta, kad jis tyčia paspaudė ginklo nuleistuką, tyčia iššovė, sužalojo nukentėjusiąją ir tokiu būdu BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. numatytą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kitoje byloje 2K-428/2008 nurodoma, kad sąmoningas leidimas padariniams atsirasti, kaip netiesioginės tyčios valinis momentas, teismų praktikoje aiškinamas kaip kaltininko abejingumas galimam kito žmogaus sveikatos sutrikdymui ar gyvybės atėmimui. Kaltininkas abejingas, ar padariniai kils, ar jie nekils, jam visiškai tas pats dėl padarinių kilimo ar nekilimo. Tuo tarpu jei kaltininkas veikia numatydamas, kad žmogaus sveikatai neišvengiamai ar labai tikėtinai bus padaryta žala ir jos nori, laikoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, kuri savo ruožtu gali būti apibrėžta ar neapibrėžta. Remiantis šiais išaiškinimais, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad jis tyčia iššauti iš savadarbio šaunamojo ginklo neketino, į tai, kad R. A. buvo sužalota netiesiogine tyčia ir į tai, kad jis buvo vartojęs nedaug alkoholio, darytina išvada, kad jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios. Jis tik mėgino iškrėsti pokštą, dėl kurio nuoširdžiai gailisi. Būdamas blaivus ir neturėdamas rankoje ginklo, jis taip nebūtų pasielgęs. Liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios R. A. atžvilgiu jis buvo visiškai abejingas. Atsidaręs automobilio „Audi“ galines dureles jis norėjo tik pagąsdinti nukentėjusiąją, įlipęs į automobilio vidų mosikavo ginklu, tačiau viduje esantiems asmenims nieko nenurodinėjo, nereikalavo atlikti kokius nors veiksmus ir pan. Taigi jam nerūpėjo, ar nukentėjusiajai kils kokie nors padariniai, ar ne. Jo veiksmuose tyčios nebuvo, todėl nuosprendžio dalis, kurioje pripažinta, kad jis veikė tiesiogine tyčia, yra nepagrįsta. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vadovaujantis BK 54 str. 2 d. skiriant bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip pat į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kitoje byloje Nr. 2K-659/2004 nurodyta, jog BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šis punktas apima tris savarankiškas lengvinančias aplinkybes. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailestis. Tai reiškia, kad kaltininkas prisipažįsta esąs kaltas dėl padarytų veikų ir neigiamai vertina savo poelgius, atsiprašo nukentėjusiųjų. Teismas deramai neatsižvelgė į tai, kad yra jo atsakomybę pagal BK 253 str. 1 d. lengvinanti aplinkybė, nes dėl šios padarytos veikos jis nuoširdžiai gailisi, prisipažino kaltu, neigiamai vertina savo poelgius ir yra atsiprašęs nukentėjusiosios (BK 61 str. 4 d.). Skirdamas bausmę teismas turėjo ne tik atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreikšti savo nuomonę apie padarytą veiką ir tą veiką padariusį asmenį. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Tokiu atveju teismas privalo įvertinti veikos pavojingumą ir visas kitas bylos aplinkybes ir, nepažeisdamas asmenų lygybės įstatymui principo bei padaręs išvadą, kad kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje nustatyta švelniausia bausmė yra neteisinga, gali motyvuotai paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgos 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 str. 3 d., teismai nurodo, kokios yra aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 str. 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Teisingumo bei teisinės valstybės siekis įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje ir tai yra vienas iš svarbiausių teisinės valstybės pagrindų. Pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų, socialinio gyvenimo nestabilumo ir interesų priešpriešos. Apie tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio reguliavimo būdo, tikslų, nurodoma ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimuose. Šio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime taip pat nurodoma, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ir teisinga proporcija. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Vadovaujantis BK 54 str. ir atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, teismas įvertina kėsinimosi dalyką, nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius bei priemones, žalos dydį ir kt. Jau paminėtos Teismų praktikos apžvalgos 5 p. nurodyta, jog įstatymo nuostata, kuria reikalaujama atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teismų praktikoje suprantama kaip imperatyvas nustatyti kaltininko suvoktas vidines paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, kaltininko siektus objektyviosios tikrovės pasikeitimus. Šioje byloje paskirdamas jam bausmę teismas į visas išdėstytas aplinkybes neatsižvelgė. Jam paskirta bausmė turi būti sušvelninta, nes jis anksčiau neteistas, dirba ir yra gerai charakterizuojamas. Dėl įvykio nuoširdžiai gailisi, o dėl savo elgesio padarė konkrečias išvadas. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad abu jo tėvai yra mirę, tai patvirtina teismui pateikti jų mirties liudijimai. Jis gyvena kartu su savo močiute, kuri yra 77 metų amžiaus, neįgali ir gauna tik 320 Lt dydžio socialinę pašalpą. Gyvendamas kartu, jis padeda savo močiutei finansiškai, perka vaistus, vežioja ją pas gydytojus ir padeda tvarkytis ūkyje. Jis pats uždirba tik 900 Lt per mėnesį, jokių santaupų ir kitų pragyvenimo šaltinių neturi. Skiriant bausmę turi būti pasiekti BK 41 str. numatyti tikslai, tuo tarpu paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę bei neatsižvelgęs į jau nurodytas aplinkybes, teismas pažeidė ir BK 41 str. 2 d. 5 p., ir BK 54 str. 3 d. reikalavimus. Jo nuomone, skiriant jam bausmę turėjo būti taikomos BK 54 str. 3 d. nuostatos ir paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Tokios rūšies bausmės auklėjamasis poveikis būtų pakankamas. Teismo sprendimas priteisti iš jo nukentėjusiajai R. A. 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo irgi yra nepagrįstas, nes šis atlyginimas neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, turi atsižvelgti į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas nurodė, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šiuo atveju teismas akcentavo tik nukentėjusiosios sužalojimo faktą, tačiau neatsižvelgė į kitas žalos dydžiui įtakos turinčias aplinkybes. Jis visiškai sutinka su nukentėjusiajai R. A. priteistos turtinės žalos dydžiu, tačiau su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu nesutinka ir prašo jį sumažinti. Šį prašymą grindžia tuo, kad jo turtinė padėtis yra sunki, uždarbis nedidelis, jis neturi jokių santaupų ir kitų pragyvenimo šaltinių, be to, yra jauno amžiaus. Be to, yra nurodęs, kad neturi tėvų, gyvena su sena ir neįgalia močiute, gaunančia tik 320 Lt socialinę pašalpą. Jie abu pragyvena tik iš šios močiutės pašalpos ir jo paties nedidelio darbo užmokesčio. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą ir kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Šioje byloje teismas tinkamai neįvertino medicininių dokumentų apie nukentėjusiosios gydymo eigą ir jos sužalojimo pasekmes, Be to, teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo, jie turi būti išnagrinėti įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Teismas šių reikalavimų nesilaikė, nes nuosprendyje tik formaliai išdėstė CK 6.250 str. 1 d. nurodytą neturtinės žalos apibrėžimą ir išvardijo šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus jų nedetalizuodamas, neįvertindamas kiekvieno atskirai ir konkrečių faktinių bylos aplinkybių kontekste. Neigiami emociniai išgyvenimai patys savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą. Tik tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina adekvatų neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Jo nuomone, šioje byloje teismas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus nuosprendyje nurodė formaliai, jų neanalizavo, nesigilino į konkrečias bylos aplinkybes, išskyrė kelis kriterijus, tačiau neįvertino jų visumos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodyta, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad nuosprendyje išspręsti klausimai turi būti grindžiami teisingais argumentais. Argumentavimas turi būti racionalus, neturėtų būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma (taip yra šioje byloje), tai nėra Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo vykdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse bylose Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008 ir kt. nurodoma, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta, kad asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai. Vienas iš CK 6.250 str. 2 d. nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Šioje byloje teismas į šį kriterijų visiškai neatsižvelgė, o priteisdamas iš jo 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nesilaikė pusiausvyros ir jo teisėtų interesų. Iš jo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra aiškiai neteisinga ir neprotinga, taip pat prieštaraujanti galiojančiai teismų praktikai. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios R. A. sužalojimo pasekmes, nedarbingumo lygį, taip pat į jo finansinę padėtį, darbą, išsilavinimą, iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo suma negalėjo būti didesnė negu 20000 Lt. Prašo nuosprendį pakeisti, paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat sumažinti iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 20000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis E. B. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat sumažinti iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo E. B. apeliacinį skundą patenkinti, paskirti E. B. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba perkvalifikuoti E. B. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. į BK 137 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę, taip pat sumažinti iš E. B. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Prokurorė, nukentėjusioji R. A. ir jos atstovas prašo nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino E. B. kaltu ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo E. B. nusikalstamas veikas ir skiriant šiam nuteistajam bausmes teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai, taip pat tinkamai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus.

Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina neviršijant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą, ir tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje nuosprendį apskundė tik nuteistasis E. B., tačiau jo paduoto apeliacinio skundo turinys yra prieštaringas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl paskirtos aiškiai per griežtos bausmės ir dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, skunde suformuluoti ir apelianto prašymai švelninti paskirtą bausmę ir sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tačiau šiems nuosprendžio apskundimo pagrindams ir apelianto prašymams iš dalies prieštarauja skunde dėstomi motyvai, iš kurių matosi, kad nuteistasis dėl nukentėjusiosios R. A. sužalojimo ginčija taip pat savo kaltės formą ir rūšį, nesutinka su kai kurių įrodymų įvertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 p. išaiškinta, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, patikrinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl E. B. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. Apeliacinio skundo motyvuose nuteistasis taip pat labai plačiai dėsto Baudžiamojo ir Civilinio kodeksų nuostatas dėl kaltės formų ir rūšių, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtomis nutartimis kitose baudžiamosiose bylose. Pažymėtina, kad dalis paminėtų įstatymų, nutarimų ir nutarčių su nuosprendžio apskundimo pagrindais, motyvais ir su apelianto prašymais susiję yra tik netiesiogiai, kita vertus, tų pačių įstatymų nuostatos ir jau susiformavusi bei galiojanti teismų praktika, apie kurią dėstoma skunde, nekelia jokių abejonių. Dėl to, o taip pat vadovaujantis jau paminėto LAT senato nutarimo Nr. 53 25 p. išaiškinimu, šioje nutartyje kolegija išdėsto motyvuotas išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės, dėl šio skundo prašymų ir esminių argumentų.

Nuteistojo E. B. kaltę dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir dėl R. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų bei kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: nukentėjusiosios, liudytojų, kitų nuteistųjų, o iš dalies ir paties nuteistojo E. B. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų, kratos protokolai, taip pat specialistų ir ekspertizės išvados. Daugelis teismo nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių jokių abejonių nekelia, jas patvirtina pats apeliantas ir jos neginčijamos apeliaciniame skunde. Byloje nustatyta, kad E. B. ir kiti, nuosprendžio neapskundę nuteistieji T. P. ir A. S., nukentėjusioji R. A. ir dauguma apklaustų liudytojų buvo pažįstami dar iki kaltinimuose nurodomų įvykių. 2008 m. gegužės 12 d. pas nuteistąjį T. P. į jo sodybą (duomenys neskelbtini) k. atvyko nuteistasis E. B., o vėliau ir nuteistasis A. S.. Kartu su E. B. į sodybą buvo atvykusi ir jo draugė liudytoja L. A.. Tos pačios dienos vakare E. B. paskambino jo pažįstamas liudytojas E. B., kuris pasakė, kad netoliese sugedo jo automobilis ir paprašė nuteistojo jį partempti. Automobiliu „Audi 80 B4“ E. B. nuvyko į nurodytą vietą, padėjo užvesti E. B. automobilį „Audi 80“ ir po to dviem automobiliais visi nuvažiavo į tą pačią T. P. sodybą. Kartu su E. B. jo automobiliu ten nuvyko dar ir liudytojas R. V., buvusi E. B. draugė nukentėjusioji R. A. ir jos draugė liudytoja R. A.. Visiems išvardintiems asmenims būnant toje sodyboje A. S. paprašė T. P. parodyti jam toje sodyboje neteisėtai laikomą savadarbį šaunamąjį ginklą – perdirbtą pramoninės gamybos pneumatinį šautuvą, pritaikytą šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais. T. P. padavė A. S. šį ginklą ir tris šovinius, vieną šovinį įdėjo į ginklo vamzdį ir parodė, kaip jį užtaisyti. A. S., paėmęs šį ginklą, paėjo į netoliese esančio miškelio pusę ir iš to ginklo du kartus šovė į ten nusineštą butelį. Skundžiamu nuosprendžiu T. P. už neteisėtą šaunamojo ginklo bei šaudmenų laikymą buvo nuteistas pagal BK 253 str. 1 d., nepilnametis A. S. už neteisėtą tų pačių šaunamojo ginklo ir šaudmenų nešiojimą pagal BK 253 str. 1 d. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas vadovaujantis BK 93 str., paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę. Byloje taip pat nustatyta, kad tuo pačiu metu nuteistasis E. B. su savo drauge L. A. buvo sodybos kieme ir mėtė kamuolį į ten įrengtą krepšį. A. S. baigus šaudyti ir grįžus į kiemą, E. B. paprašė šaunamąjį ginklą duoti jam. A. S. likusiu šoviniu ginklą vėl užtaisė ir padavė jį E. B.. Tuo metu netoliese stovėjusiame E. B. automobilyje „Audi 80“ vairuotojo vietoje sėdėjo pats E. B., o ant galinės šio automobilio sėdynės sėdėjo nukentėjusioji R. A. ir liudytoja R. A.. Nuteistasis E. B., laikydamas rankoje užtaisytą savadarbį šaunamąjį ginklą, priėjo prie šio automobilio, pro galines dureles įlindo į automobilio vidų ir, nukreipęs ginklą į ten sėdinčią R. A., pasakė jai „nori, nušausiu?“ Netrukus po to, E. B. dar neišlipus iš automobilio, iš jo rankoje laikomo ginklo įvyko šūvis, kurio metu R. A. buvo sužalota. Iš kratos protokolo matosi, kad kitą dieną po įvykio, 2008 m. gegužės 13 d., nuteistojo T. P. sodyboje buvo surastas ir paimtas ginklas ir šovinys. Ginklo šovinio lizde rasta šovinio tūtelė. Specialisto išvadoje nurodoma, kad tyrimui pateiktas ginklas yra savadarbis šaunamasis ginklas, pagamintas perdarant pramoninės gamybos (SSRS) 4,5 mm kalibro IJ-22 modelio pneumatinį šautuvą Nr. A02375 ir pritaikytas šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio skėlimo šoviniais. Tirti pateiktas ginklas yra tinkamas šaudyti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, savadarbiai šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje yra draudžiami. Toje pačioje specialisto išvadoje nurodoma, kad tirti pateiktas vienas šovinys yra šaudmuo – pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgasis žiedinio skėlimo šovinys, kuris šaudyti tinkamas. Tirti pateikta 5,6 mm kalibro ilgojo žiedinio skėlimo šovinio tūtelė (pateikta ginklo šovinio lizde) šauta tirti pateiktame savadarbiame šaunamajame ginkle. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis R. A. buvo padaryti tokie sužalojimai: pilvo srities šautinė žaizda, plonžarnės ir jos pasaito daugybiniai sužalojimai, po stuburo smegenų kietuoju dangalu arklio uodegos srityje metalinis svetimkūnis, pilvaplėvės uždegimas, dešinės kojos parezė. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti šaunamuoju ginklu ir yra vienodo senumo. Sužalojimo metu nukentėjusioji galėjo būti priekiu į jį žalojusį asmenį. Išvadoje taip pat nurodyta, kad dėl išvardintų sužalojimų R. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs realų pavojų nukentėjusiosios gyvybei. Kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad 2008 m. gegužės 12 d., 22 val.30 min. į ligoninę atvežtos R. A. kraujyje etilo alkoholio nerasta.

Iš nuosprendžio matosi, kad dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu teismas pagrįstai pripažino kaltais ne tik T. P. ir A. S., bet ir nuteistąjį E. B.. Jo kaltę patvirtina ne tik jau aptarti įrodymai (kratos protokolas bei balistinių ir sprogimo techninių tyrimų specialisto išvada), tačiau ir nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Pats nuteistasis parodė, kad sodybos kieme paėmė savadarbį šaunamąjį ginklą pas A. S., nešėsi šį ginklą iki E. B. automobilio ir po to gąsdino šiuo ginklu tame automobilyje sėdėjusią R. A.. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad E. B. neteisėtai, neturėdamas leidimo nešiojo šaunamąjį ginklą, todėl teismas pagrįstai pripažino jį kaltu, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d. Šios nuosprendžio dalies skunde neginčija pats apeliantas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašo tik sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginio dydį, kaip jau buvo nurodyta, skundo motyvuose apeliantas nesutinka ir su teismo nustatytomis R. A. sužalojimo aplinkybėmis. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis ginklo nuleistuką paspaudė tyčia, ir nurodo, kad šūvis galėjo įvykti nuleistuką pirštu tik užkliudžius netyčia, t. y. dėl neatsargumo. Nurodo, kad sužaloti R. A. neturėjo jokio suinteresuotumo ir kad šūvis įvyko tik dėl jo neatsargumo, nukentėjusiąją nuteistasis vadina tik nelaimingo atsitikimo (kvailo jo pokšto) auka. Todėl nesutinka ir su teismo išvada, kad jis nukentėjusiąją sužalojo tiesiogine tyčia. Taip pat nurodo, kad prieš šį įvykį buvo vartojęs tik nedidelį kiekį alkoholio. Iš E. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matosi, kad nuteistasis nepatvirtino žinojęs, kad ginklas, kurį jis paėmė iš A. S., tikrai buvo užtaisytas. Šie apeliacinio skundo argumentai ir motyvai, o taip pat ir E. B. parodymai rodo, kad jis nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p., ir ginčija tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau visus su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. nurodo, kad neteisingas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas teismas padarė tinkamai neįvertinęs jo paties ir nuteistojo T. P. bei liudytojų E. B. parodymų. T. P. parodė, kad jis po šūvio buvo persigandęs ir tvirtino, kad „netyčia taip gavosi“, norėjo tik „pavaidinti“. Tuo tarpu E. B. parodė, jog matė, kaip jo laikomas šautuvas automobilyje buvo prie nukentėjusiosios R. A. kojų, šis liudytojas neparodė, kad jis (E. B.) būtų kėlęs konfliktą, ketinęs tyčia sužaloti nukentėjusiąją, būtų priešinęsis ar bėgęs iš įvykio vietos. Apeliantas nurodo, kad neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą nulėmė būtent šių parodymų netinkamas įvertinimas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes skunde yra paminėtos tik dviejų apie įvykį parodžiusių asmenų parodymų ištraukos. Iš tikrųjų tiek nuteistasis T. P., tiek liudytojas E. B. teisme parodė ir apie kitas svarbias šios bylos aplinkybes, be to, E. B. kaltė nuosprendyje grindžiama ir kitais įrodymais.

Didžioji dalis nusikalstamos veikos, kurios metu buvo sunkiai sužalota R. A., sudėties objektyviųjų požymių šioje byloje taip pat nekelia abejonių. Teismo medicinos specialisto išvada apie R. A. padarytų sužalojimų pobūdį, jų padarymo mechanizmą, taip pat metalinio svetimkūnio suradimas po nukentėjusiosios stuburo smegenų kietuoju dangalu, ginklo suradimas T. P. sodyboje bei šovinio tūtelės suradimas šio ginklo šovinio lizde neabejotinai patvirtina, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas iššaunant iš kulka užtaisyto kaltinime nurodomo savadarbio šaunamojo ginklo. Taip pat nėra jokių abejonių, kad į nukentėjusiąją buvo iššauta kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, nukentėjusiajai tuo metu sėdint E. B. automobilyje, dešinėje pusėje ant galinės sėdynės. Nukentėjusioji R. A., liudytojai ir pats nuteistasis E. B. parodė, kad šūvis iš nurodyto šautuvo įvyko tuo metu, kai nuteistasis jį laikė savo rankose, buvo per dureles įlindęs į automobilio vidų ir mosuodamas tuo ginklu klausė R. A. ar ji nori, kad E. B. ją nušautų. Nuteistasis nurodė, kad piršto ant šautuvo gaiduko nelaikė, jo tyčia nespaudė ir kad galėjo jį užkliudyti tik netyčia. Taigi apeliantas ginčija tik savo kaltės formą, tačiau pats pripažįsta, kad ginklas iššovė tuo metu, kai jis tą ginklą laikė savo rankoje ir tai įvyko dėl jo su tuo ginklu atliktų veiksmų. Tokiu būdu tarp E. B. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. sunkaus R. A. sveikatos sutrikdymo, yra nustatytas priežastinis ryšys.

Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad E. B. peršovė R. A. pilvą ir taip ją sužalojo ginklo nuleistuką paspausdamas tyčia. Nuteistojo versijos apie tai, kad ginklas galėjo iššauti savaime arba nuteistajam elgiantis neatsargiai , t. y. jo rankai atsitrenkiant į automobilio dureles ar kitus daiktus, buvo atmestas remiantis pirmiausia paties teismo paskirtos balistinės ekspertizės išvadomis. Jose nurodyta, kad iš tirti pateikto savadarbio šaunamojo ginklo negali įvykti savaiminis šūvis nenuspaudus ginklo nuleistuko. Be to, iš minėto ginklo negali įvykti savaiminis šūvis rankai, laikančiai ginklą, atsitrenkus į žmogaus kūną, automobilio konstrukciją ar kitus pašalinius daiktus. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. nurodo, kad su šiomis ekspertizės išvadomis galima sutikti tik iš dalies. Jis nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad tyrimui pateiktas šaunamasis ginklas buvo savadarbis, todėl nėra toks patikimas ir funkcionalus kaip ginklai, pagaminti gamykliniu būdu. Taip pat nurodo, kad šis ginklas galėjo iššauti ne tik specialiai paspaudžiant nuleistuką, o ir netyčia jį užkliudžius pirštu. Tokius apelianto argumentus paneigia tos pačios ekspertizės išvados, taip pat šio ekspertizės akto tiriamoji dalis. Pažymėtina, jog ekspertizės išvados apie tai, kad ginklas negalėjo iššauti savaime, nenuspaudus nuleistuko ir kad šūvis negalėjo įvykti rankai, laikančiai ginklą, atsitrenkus į žmogaus kūną, automobilio konstrukciją ar kitus daiktus, yra vienareikšmės ir kategoriškos. Kad abejoti šiomis išvadomis nėra pagrindo, matosi ir iš ekspertizės akto tiriamosios dalies. Joje nurodyta, kad tyrimo metu su savadarbiu šaunamuoju ginklu buvo atliekami įvairūs bandymai: ginklas buvo energingai kratomas rankoje, per jo vamzdį, uoksą ir apsodą buvo smūgiuojama guminiu plaktuku, ginklas buvo mėtomas iš skirtingo aukščio ant kieto amortizuojančio paviršiaus, ranka, laikančia ginklą, buvo suduodami smūgiai įvairiomis kryptimis į įvairius objektus. Nurodyti veiksmai buvo kartojami ne mažiau 10 kartų ir šių eksperimentų metu šūviai neįvyko. Tai reiškia, kad nors šaunamasis ginklas buvo savadarbis, apelianto argumentus dėl šio ginklo nepatikimumo ir dėl to, kad šūvis galėjo įvykti nepaspaudus, o tik pirštu užkliudžius ginklo nuleistuką, ekspertizės išvados visiškai paneigia. Tačiau teismo išvadą, kad E. B. ginklo nuleistuką paspaudė tyčia, patvirtina ne tik jau aptartos ekspertizės išvados, tačiau ir nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai ne tik apie paties R. A. sužalojimo aplinkybes, bet ir apie nuteistojo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat apie jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius.

Nuteistasis E. B. teismo posėdyje parodė, kad tą dieną pas savo pažįstamą ganykloje tvėrė tvorą, trise išgėrė butelį, po to dar „lyg išgėrė“. Paskambinus E. B. savo automobiliu nuvažiavo padėti užvesti E. B. automobilį, ten kartu su juo važiavo A. S., T. P. ir jo draugė L. A.. Partraukus E. B. automobilį, šis užsivedė ir tada visi dviem automobiliais nuvažiavo į T. P. sodybą. E. B. automobilyje, ant galinės sėdynės buvo R. A. su drauge. Sodybos kieme su L. A. mėtė kamuolį į krepšį. Matė, kad praėjo A. S., kuris nešėsi butelį, po to girdėjo šūvių garsus. Kai jis grįžo, jis paprašė parodyti šautuvą. Kai A. S. šautuvą jam padavė, jis konkrečiai nematė, ar tas šautuvas buvo užtaisytas. Jam kilo mintis pajuokauti, pagąsdinti, todėl paėmė šautuvą už rankenos, nuėjo prie E. B. automobilio ir atidarė vairuotojo pusės galines dureles. Rankoje laikydamas ginklą, iki pusės įlindo į automobilio vidų. Ten ant galinės sėdynės, keleivio pusėje sėdėjo R. A., šalia jos, arčiau jo sėdėjo R. A.. Tuo metu jo kojos buvo lauke, šautuvą laikė dešinėje rankoje, R. A. šautuvo į galvą nebuvo nukreipęs, ginklas buvo nukreiptas kažkur virš pilvo. Jis pagąsdino ginklu R. A., po to traukė šautuvą atgal ir tuo metu įvyko šūvis. Tuomet kažkas pradėjo šaukti, kilo panika, T. P. ištraukė jį iš automobilio ir paguldė ant žemės. Jis pats susinervino, sakė, kad R. A. reikia vežti į ligoninę, bet ji atsakė „nejudinkit manęs“. Tada jis savo automobiliu su L. A. iš tos sodybos išvažiavo. Kad R. A. buvo E. B. automobilyje, jis žinojo dar prieš jiems atvykstant į sodybą. Būtent R. A. jis nutarė pagąsdinti todėl, kad ją pažinojo anksčiau, jie kažkada draugavo, bet po to ryšius nutraukė ir iki šio įvykio buvo nesimatę jau kelis metus. Nuteistasis parodė, kad su nukentėjusiąja nebuvo susipykę, telefonu nesakė, kad ją „sudaužys“, tačiau neatmetė galimybės, kad galėjo pasakyti, kad ji „gaus“, nors konkrečiai to ir neprisimena. Necenzūrinių žodžių R. A. nesakė, kiek pamena, nesikeikė. E. B. taip pat parodė, kad jis dirbo saugos tarnyboje, žinojo, kaip reikia elgtis su ginklais, iš įvairių ginklų yra šaudęs, baigęs atitinkamus kursus. Iš perskaitytų ankstesnių E. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad kai kurias įvykio aplinkybes jis buvo nurodęs kitaip. Apklaustas įtariamuoju 2008 m. gegužės 13 d. (t. 1, b. l. 68-69), jis parodė, kad pas pažįstamą Joną tveriant tvorą gėrė degtinę. Jam paskambino A. S.,prašė kažkur nuvežti, bet jam jis atsakė, kad geria degtinę ir galės tik vėliau. Kai jam paskambino E. B. ir paprašė partempti automobilį, jis paklausė, kas su juo yra. E. B. atsakė, kad „su tom pačiom“ ir jis suprato, kad su R. A. ir jos drauge Ramune. Kad E. B. yra su šiomis merginomis, jam buvo sakęs A. S.. Tada jis, supykęs ir susinervinęs, girdint A. S., T. P. ir L. A., pasakė, kad „sudaužys Rasą“ ar kažką panašaus. Taip pasakė, nes ant R. A. pyko. Anksčiau jie draugavo, po to išsiskyrė, tačiau R. A. neduodavo jam ramybės ir siųsdavo jam telefonu SMS žinutes. Tuo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes su T. P. ir A. S. gėrė degtinę. Šios apklausos metu E. B. taip pat parodė, kad matė, kaip T. P. šautuvu A. S. šaudė į tuščius butelius. Kai A. S. grįžo, jis paprašė parodyti šautuvą, šis davė ir jam kilo mintis tuo ginklu pagąsdinti R. A.. Ši tuo metu sėdėjo E. B. automobilyje ant galinės sėdynės. Atsidaręs kaires galines dureles, jis įkišo galvą į automobilio vidų ir žiūrėdamas į R. A. paklausė jos „ar nori, nušausiu?“. Šautuvą tuo metu buvo nukreipęs tiesiai jai į veidą. Ši pasakė, kad nenori. Tuo metu jis lenkė šautuvą žemyn, traukė atgal ir tuomet įvyko šūvis. T. P. su E. B. ištraukė jį iš automobilio ir pasakė, kad jis peršovė R. A.. Jis pats to dar paklausė pačios nukentėjusiosios, bet ji atsakė, kad ne. Jis labai išsigando, su L. A. sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Dar parodė, kad nebuvo įsitikinęs, ar šautuvas užtaisytas, nes ginklo netikrino. Tyčia sužeisti R. A. nenorėjo, norėjo ją tik pagąsdinti, nes ji nenuoširdus žmogus, jam nuolat meluodavo ir už tai jis jai negalėjo atleisti. Apklaustas įtariamuoju 2008 m. liepos 29 d. (t. 1, b. l. 73) E. B. kaltu prisipažino pilnai ir nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Parodė, kad paimdamas ginklą iš A. S. nebuvo įsitikinęs, ar jis užtaisytas, apie tai net nepagalvojo. Kai įsėdo į automobilį, ginklo buožę laikė dešine ranka, o traukdamas ginklą atgal išgirdo šūvį. Kodėl ginklas iššovė, nežino, nes piršto ant nuleistuko nelaikė ir jo nespaudė. R. A. nieko blogo padaryti nenorėjo, ketino ją tik pagąsdinti, nes tuo metu ant jos buvo piktas. Taip pat parodė, kad nors tuo metu buvo šiek tiek apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau pilnai suprato savo veiksmus. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. B. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip pirmosios instancijos teisme, tačiau kai kurias aplinkybes vėl nurodė kitaip. Jis parodė, kad tą dieną iki įvykio buvo išgėręs tik alaus ir stikliuką konjako, apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Apie tai, kad geria degtinę, telefonu nesakė ir E. B., šis turbūt jį neteisingai suprato. Su R. A. buvo pažįstamas anksčiau, bet jie nebuvo pora ir artimesnių santykių tarp jų nėra buvę. Paskutinį kartą su ja matėsi prieš kelis metus, ant jos nepyko. Sodyboje mėtydamas kamuolį matė, kad A. S. nešėsi šautuvą, butelius ir į juos šaudė. Šiam grįžus, priėjo prie jo ir paprašė parodyti ginklą. A. S. jį jam padavė. Jis suprato, kad tai šaunamasis ginklas, tačiau netikrino, ar jis užtaisytas. Tuo metu jam kilo mintis pagąsdinti R. A.. Jis atidarė E. B. automobilio galines duris, R. A. sėdėjo ant užpakalinės sėdynės dešinėje pusėje, o kairėje sėdėjo jos draugė. Rankoje laikydamas šautuvą jis persisvėrė per tą draugę, pagąsdino R. A., bet jai pasakius „ką darai“, ėmė trauktis atgal ir tuo metu įvyko šūvis. Visi pradėjo šaukti. Jis priėjo prie R. A. iš kitos automobilio pusės, paklausė, kas yra negerai, ir pasiūlė iškviesti greitąją pagalbą. Nukentėjusioji atsisakė, pasakė, kad jai nieko nėra. Tada jis susinervinęs sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Kai vėliau sužinojo, kad R. A. buvo sunkiai sužalota, kitą dieną buvo nuvažiavęs pas ją į ligoninę. Dar parodė, kad kai lindo į automobilio vidų, viena ranka buvo atsirėmęs, o kita laikė ginklą, ant gaiduko rankos nelaikė. Šūvis įvyko, kai jis jau traukėsi atgal, jo nuomone, tai įvyko jo rankai galbūt už ko nors užkliuvus. Kodėl norėjo pagąsdinti būtent R. A., jis nežino. Kodėl kai kurias įvykių aplinkybes ankstesnių apklausų metu buvo nurodęs kitaip, papildomos apklausos metu E. B. konkrečiai nepaaiškino, tik nurodė, kad tie ankstesni jo parodymai buvo neteisingai užrašyti.

Nukentėjusioji R. A. teisme parodė, kad tą dieną su E. B. važinėjosi jo automobiliu. Kartu su jais buvo ir jos draugė R. A.. Automobilis užgeso, ji sakė, kad jai reikia namo, ir E. B. paskambino E. B., prašė jo pagalbos. Nors teko ilgai laukti, E. B. atvažiavo, patempė E. B. automobilį ir šis užsivedė. Visi nuvažiavo į T. P. sodybą. Kas ten ką veikė, ji nežino, nes su R. A. liko E. B. automobilyje, ji pati sėdėjo ant užpakalinės sėdynės dešinėje pusėje, R. A. – šalia jos kairėje. Tuo metu į automobilį įlindo E. B. su šautuvu. Jis kišo ginklą į jos pusę, buvo įrėmęs jį jai į pilvą ir paklausė jos „nori, nušausiu?“. Ji atsakė, kad nenori, dar pasakė, kad „jei ką esu padariusi, atsiprašau“. Ar E. B. taikėsi šautuvu jai į galvą, jau neprisimena. Tuo metu ji pajuto, kad nutirpo jos koja, staiga užuodė dūmų kvapą. Iš pradžių nesuprato, kas įvyko, bet draugė jai parodė skylutę pilve. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. A. įvykio aplinkybes buvo nurodžiusi tiksliau ir išsamiau. Apklausta liudytoja 2008 m. gegužės 27 d. (t. 1, b. l. 40-44) ji parodė, kad tą dieną važinėjosi su E. B. jo automobiliu, su jais dar buvo R. A. ir E. B. draugas. Sugedus automobiliui E. B. paskambino E. B.. Ji E. B. pažinojo, nes prieš kelis metus draugavo su juo kaip pora, tačiau vėliau su juo ėmė nesutarti ir jie išsiskyrė. Kai tą dieną E. B. paskambino E. B., ji girdėjo jų pokalbį. E. B. prašė E. B. atvažiuoti ir partempti jo automobilį į namus, o E. B. atsakė, kad atvažiuos vėliau, nes dabar geria. E. B. jam sakė, kad su juo yra ir „Rasa, buvusi tavo draugė“. Baigęs pokalbį E. B. jai pasakė, jog paminėjus apie ją (R. A.), E. B. jam telefonu pasakė „nu ji dabar atsiims“ ar „gaus“. Po to E. B. atvažiavo padėjo užvesti E. B. automobilį. Su E. B. atvažiavo ir jo draugė L. A., A. S. ir dar vienas vaikinas. Po to visi nuvažiavo į to vaikino (T. P.) sodybą. Ten matė, kaip E. B. su L. A. mėto į krepšį kamuolį. Ką veikė kiti vaikinai, ji nežino, nes kartu su R. A. sėdėjo E. B. automobilyje ant galinės sėdynės dešinėje pusėje, o R. A. kairėje. Šūvių negirdėjo, nes tuo metu klausėsi muzikos. Staiga į automobilį įlindo E. B., nukreipė tiesiai į ją šautuvą ir šaukė „ar nori, aš tave nušausiu?“. Ji labai išsigando, pasakė, kad to nenori ir kad „aš nieko blogo nepadariau“. E. B. dar kažką sakė, o po to ji išgirdo šūvio garsą ir pajuto skausmą pilve, daugiau kairiame šone. Jai pasidarė silpna ir pradėjo tirpti kojos ir rankos. Suprato, kad E. B. ją peršovė. Tuo metu automobilyje prie jos sėdėjo R. A., iki tol vairuotojo sėdynėje sėdėjo ir E. B., tačiau jis, pamatęs su šautuvu į automobilį įlindusį E. B., jau buvo išlipęs ir ėjo prie E. B. ketindamas jį ištraukti. Kas vyko toliau ir kas ką darė, ji nelabai atsimena, tik girdėjo, kaip visi kartojo, kad E. B. ją peršovė. Matė, kad E. B. panikavo, o po to su savo drauge išvažiavo iš sodybos. E. B. automobiliu nuvežė ją į Pagėgių greitosios pagalbos punktą, o iš ten medikai ją nuvežė į Šilutės ligoninę. Kodėl E. B. ją peršovė, nežino, tačiau matė, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs. Su juo ji jau ilgą laiką nebuvo mačiusis ir kalbėjusi. Ji mano, kad E. B. ją peršovė būdamas neblaivus, nes apie tai, kad geria, pats prieš tai sakė telefonu E. B.. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. A. parodė, kad praėjus daug laiko visų įvykio detalių ji jau neprisimena, tačiau perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino, kad šie jos parodymai yra teisingi. Papildomai parodė, kad anksčiau su E. B. draugavo, bet po to jų ryšiai nutrūko ir iki nurodyto įvykio jie nesimatė 2-3 metus. Kodėl E. B. ją peršovė, nežino, nes ji jam nieko blogo nebuvo padariusi, tą dieną su juo iš viso nebendravo. Tačiau prieš ją peršaudamas E. B. buvo agresyviai nusiteikęs. Nukentėjusioji parodė, kad neteisingi E. B. parodymai apie tai, kad jis pats po šūvio buvo priėjęs prie jos ir klausė, ar reikia pagalbos. Iš tikrųjų prie jos buvo priėjusi tik jo draugė L. A., o pats E. B., išgirdęs draugų rėkavimus, kad ji peršauta, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Vėliau buvo vieną kartą atvažiavęs į ligoninę jos atsiprašyti, bet daugiau jokios pagalbos iš jo ji nesulaukė. Nukentėjusioji papildomai dar parodė, kad kai anksčiau pati draugavo su E. B., pastebėjo, kad būdamas išgėręs jis elgiasi keistai ir agresyviai. Prisimena atvejį, kai E. B. atvažiavo pas ją į namus, ji išėjo jo pasitikti, iš paskos bėgo jos šuo, o E. B. dėl to supyko ir norėjo papjauti jos šunį peiliu. Pats nuteistasis E. B. tai paneigė ir parodė, kad tokio R. A. nurodyto atvejo nebuvo. Liudytoja R. A. teisme parodė, kad tą dieną važinėjo automobiliu su E. B. ir R. A.. Užgesus automobiliui, atvažiavo E. B., patempė jų automobilį, šis užsivedė ir tada visi nuvažiavo į T. P. sodybą. Ten ji su R. A. liko sėdėti automobilyje. R. A. sėdėjo prie pat galinių automobilio durelių, o šalia jos sėdėjo ji pati. Tuo metu į automobilį su šautuvu įlipo E. B. ir be jokios priežasties pradėjo grasinti R. A.. Matė, kad E. B. buvo piktas ir įsiutęs. Įlipęs į automobilį pro dureles jos pusėje, jis vieną koją laikė ištiestą, kita buvo įsirėmęs į ją. Kurioje rankoje E. B. laikė ginklą, ji neprisimena, bet jis tuo ginklu mosavo, buvo persisvėręs per ją ir lietė ją alkūne. Jo laikomą šautuvą ji matė ties savo krūtine, o į kurią vietą ginklas buvo nukreiptas į R. A., tiksliai nematė, vienu metu galėjo būti nukreiptas ir į galvą. E. B. R. A. grasino sakydamas „ar nori, nušausiu?“, kokiais žodžiais grasino dar, jau neprisimena. Taip pat girdėjo, kaip R. A. E. B. atsiprašinėjo. Tuo metu išgirdo šūvį ir pamatė dūmus. Po to kažkas E. B. ištraukė iš automobilio. Liudytoja parodė, kad ji pati tuo metu buvo sustingusi iš baimės, šautuvo nelietė ir prie paties E. B. bijojo net prisiliesti. Liudytojas E. B. teisme parodė, kad tą dieną užgeso jo automobilis ir jis paskambino E. B., prašė jo pagalbos. Ką E. B. jam pasakė, kai sužinojo, kad su juo yra ir R. A., dabar jau neatsimena. Užvedus jo automobilį, visi nuvažiavo į T. P. sodybą. Jis buvo užėjęs į namo vidų, o po to grįžęs įsėdo į savo automobilį. Tuo metu pamatė, kad per galines dureles į automobilį su šautuvu įlindo E. B.. Ką E. B. su tuo šautuvu darė, nematė, nes tuo metu pats išlipo iš automobilio ir tuo metu išgirdo šūvį. Tada puolė prie E. B., užlaužė jam rankas ir paguldė ant žemės. Tuo metu E. B., atrodo, nieko nekalbėjo. Po to sakė, kad taip gavosi netyčia. Ir E. B., ir R. A. abu yra jo draugai. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodymai buvo išsamesni. Apklaustas liudytoju 2008 m. gegužės 13 d. (t. 1, b. l. 48-49) jis parodė, kad tą dieną jo automobiliu važinėjo jis pats, jo draugas R. V., R. A. ir jos draugė R. A.. Automobilis užgeso ir apie 18 val. jis paskambino E. B., paprašė partempti jo automobilį. Telefonu E. B. pasakė, kas dar su juo yra, o kai šis sužinojo, kad yra ir R. A., jis pajuto, kad E. B. susierzino. Supykęs telefonu jam pasakė, kad „aš tą Rasą sudaužysiu“. Ko E. B. pyko ant R. A., jis nežino. E. B. atvažiavo ne vienas, o su savo drauge L. A., A. S. ir T. P.. Kai pasisekė užvesti automobilį, visi nuvažiavo į T. P. sodybą. Ten jis buvo išlipęs, bet po to vėl įsėdo į savo automobilį. Matė, kad E. B. mėtė kamuolį į krepšį ir pastebėjo, kad jis apsvaigęs. Tai matėsi ir iš jo elgesio, ir iš nerišlios kalbos. Automobilyje jis pats sėdėjo vairuotojo vietoje, ant galinės sėdynė už jo sėdėjo R. A., o šalia jos, dešinėje pusėje sėdėjo R. A.. Staiga pamatė, kad per kaires galines dureles į automobilį lenda E. B., vienoje rankoje jis laikė šautuvą. Kita ranka E. B. mosavo, kažką šaukė R. A., keikė ją ir vadino necenzūriniais žodžiais. Taip pat girdėjo, kaip R. A. klausė E. B. „ką aš tau padariau, kad tu ant manęs taip puoli?“ Nors jis bandė E. B. raminti, šis jo neklausė. Jis išlipo iš automobilio norėdamas E. B. ištraukti, bet tuo metu pasigirdo šūvis. Tada ištraukė E. B. iš automobilio, šis dar bandė jį su ginklu pulti, bet jį užstojo T. P., o jis, atėmęs iš E. B. šautuvą, numetė jį ant žemės. Jis kelis kartus klausė R. A., ar jai pataikė, ši sakė, kad ne, bet po to pamatė jos pilve skylutę. Tada, šaukdamas E. B., kad jis R. A. peršovė, pats nuvežė ją į Pagėgius, o iš ten ji buvo nuvežta į Šilutės ligoninę. Pats E. B. iš pradžių netikėjo, kad peršovė nukentėjusiąją, šaukė, kad tai nesąmonė ir kad jis nepataikė. E. B. taip pat parodė, kad tuo metu jau apie šešis mėnesius jis su R. A. draugavo. Perskaičius šiuos E. B. parodymus teisiamajame posėdyje, liudytojas juos patvirtino paaiškinęs, kad tuo metu tiksliai prisiminė visas įvykio aplinkybes. Liudytojas R. V. teisme parodė, kad pažįsta visus tris nuteistuosius. Žino, kad E. B. peršovė R. A., bet pats to nematė, nes stovėjo automobilio priekyje. Matė, kaip prie sodybos A. S. šaudė iš šautuvo, E. B. buvo prie krepšinio stovo ir girdėjo, kaip E. B. sakė A. S. „duok man šautuvą“. Paėmęs šautuvą E. B. įlipo į automobilį pro galines dureles, ką ten darė ir ką kalbėjo, jis nežino, tik išgirdo šūvį. Nuteistasis T. P. teisme parodė, kad tą dieną savo sodyboje A. S. davė neteisėtai laikomą savadarbį šautuvą ir 3 šovinius. Po to parodė, kaip tą šautuvą reikia užtaisyti, pats atlenkė vamzdį ir įdėjo vieną šovinį. A. S. pasiėmė šautuvą, butelį ir nuėjo į miškelį pašaudyti. Kas po to vyko sodybos kieme, jis nežino, nes pats tuo metu buvo namo viduje. Išgirdęs šauksmus, išbėgo į lauką ir pamatė automobilyje sėdinčią R. A., kuri blogai atrodė, šalia sėdėjo jos draugė. Jis suprato, kas R. A. peršovė, nes E. B. persigandęs sakė, kad „netyčia taip gavosi“. Pakui jis su E. B. susistumdė ir šis iš sodybos išvažiavo. Kas su kuo draugavo ir ar E. B. pyko ant R. A., jis nežino. Jis pats, E. B. ir A. S. yra draugai. Nuteistasis A. S. teisme parodė, kad tą dieną sodyboje paprašė T. P. parodyti jo turimą ginklą. T. P. padavė jam šautuvą, šovinius, parodė, kaip reikia šautuvą užtaisyti ir kaip po to iškrapštyti gilzes. Tada vienas nuėjo prie miškelio, ten du kartus šovė į butelį, bet nepataikė. Po to grįžo į sodyboje esančią krepšinio aikštelę, ten buvo E. B. su L. A.. Grįždamas jis vėl užtaisinėjo šautuvą. Tuo metu, kai dėjo į šautuvą šovinį, pamatė, kad E. B. jau priėjęs prie jo. Jis užtaisė šautuvą, o E. B. paprašė duoti jam tą šautuvą. Jis padavė jam šautuvą, kad jis užtaisytas, nesakė, tačiau mano, kad E. B. pats tai matė. Paėmęs šautuvą E. B. nuėjo prie automobilio ir peršovė R. A.. Atsakydamas į papildomai užduotus klausimus A. S. parodė, kad sakydamas „duok šautuvą“ E. B. buvo nuo jo už 2-3 metrų. Tuo metu jis įkišo į vamzdį šovinį ir vamzdį jau užlenkinėjo, todėl mano, jog E. B. matė, kad jis šautuvą užtaisė. Kaip E. B. peršovė R. A., nematė, bet matė, kaip jis lipo į automobilį pro kaires galines dureles. Jam įlipus į automobilį, tarp E. B. ir R. A. buvo dar viena mergina. Jam atrodo, kad E. B. kojomis rėmėsi į žemę, nors to gerai ir nematė. Kai pasigirdo šūvis, po to E. B. sakė, kad jis nieko nespaudė ir negali būti, kad sužeidė R. A.. Kai paaiškėjo, kad nukentėjusioji peršauta, E. B. iš sodybos išvažiavo. Kad E. B. buvo išgėręs, nesimatė. Prieš tai kieme tarp E. B. ir R. A. nebuvo jokio konflikto, ir iki tol apie nukentėjusiąją E. B. nekalbėjo, jis jau apie 2 metus draugauja su kita mergina L. A.. Liudytoja L. A. teisme parodė, kad pažįsta visus tris nuteistuosius ir su jais nesusipykusi. Ji pati draugauja su E. B.. Anksčiau E. B. norėjo draugauti su R. A., bet ši nesutiko. Žino, kad tą dieną E. B. iš šautuvo peršovė R. A., bet pati to nematė, nes tuo metu kalbėjosi su R. V.. Prieš tai girdėjo, kad šautuvu šaudė A. S., girdėjo du šūvius. Kaip A. S. perdavė šautuvą E. B., ji nematė, bet girdėjo, kaip E. B. sakė „duok šautuvą“. Po to E. B. atidarė kaires galines automobilio dureles ir klausė „nori, tave nušausiu?“. R. A. atsakė „ne, nenoriu“, kito jų pokalbio ji negirdėjo, o po to pasigirdo šūvis. Jos nuomone, E. B. iššovė netyčia, kodėl jis su šautuvu ėjo būtent prie R. A., ji nežino.

Šioje nutartyje jau buvo aptartos teismo paskirtos balistinės ekspertizės išvados, tuo tarpu išdėstyti visų įvykyje dalyvavusių ar tą įvykį mačiusių asmenų parodymai patvirtina ir tos ekspertizės išvadas, ir kitas teismo nustatytas bylos aplinkybes, taip pat paneigia nuteistojo E. B. versijas ir jo apeliacinio skundo argumentus.

Nors apie tai ir nenurodęs savo apeliaciniame skunde, teisme E. B. parodė, kad ar A. S. jam paduotas šautuvas buvo užtaisytas, jis konkrečiai nematė, paėmęs tą šautuvą jo net netikrino. Tokie nuteistojo parodymai buvo paneigti. Beveik visi sodyboje tuo metu buvę asmenys, kurių parodymai jau buvo išdėstyti (T. P., M. S., R. V. ir netgi E. B. draugė L. A.) parodė, kad A. S., pasiėmęs šautuvą, nuėjo toliau nuo sodybos kiemo ir ten tuo šautuvu šaudė į butelius. Tą patį matė ir apie tai parodė pats nuteistasis E. B., apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat parodęs, jog suprato, kad tai buvo šaunamasis ginklas. Kad tas ginklas yra tinkamas šaudyti, nuteistasis suprato matydamas kaip A. S. iš to šautuvo šaudo į tuščius butelius. Todėl akivaizdu ir tai, jog jis suprato, kad šaunant iš šio ginklo į žmogų, dėl to kiltų grėsmė jo gyvybei ir sveikatai. Nuteistasis aiškina, kad paėmęs iš A. S. ginklą, netikrino, ar jis yra užtaisytas. Tačiau to paties nuteistojo A. S. parodymai visiškai paneigia ir šiuos E. B. argumentus. A. S. teisme parodė, kad jau po to, kai priėjęs prie jo E. B. paprašė parodyti ginklą, jis įkišo į vamzdį šovinį ir užlenkinėjo šautuvą, todėl E. B. turėjo matyti, kad jis šautuvą užtaisė. Iš bylos matosi, kad A. S. tą patį parodė ir viso ikiteisminio tyrimo metu, šiuos parodymus patvirtino ir akistatoje su E. B.. Iš šio teisiamajame posėdyje perskaityto akistatos protokolo (t. 1, b. l. 98) matosi, kad A. S. parodymų iš esmės nepaneigė ir pats nuteistasis E. B., akistatos metu nurodęs, jog „negali tvirtai teigti, kad Arnestas ginklo prie manęs neužtaisinėjo“. Byloje nustatyta, kad A. S. ir E. B. buvo draugai, todėl manyti, kad A. S. galėjo specialiai apkalbėti E. B., nėra pagrindo, tokių priežasčių nenurodo ir pats apeliantas. Be to, iš bylos matosi, kad apklausiamas teisme A. S. kai kurias įvykio aplinkybes bandė nurodyti kuo palankiau E. B.. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad pats E. B. dirbo saugos tarnyboje, buvo šaudęs iš įvairių ginklų, todėl negalėjo nesuprasti, kad jo akivaizdoje A. S. ginklą užtaisė. Aptartos aplinkybės neleidžia abejoti A. S. parodymais, o šie parodymai ir kitos aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. S. savadarbį šaunamąjį ginklą padavė E. B. užtaisytą ir E. B. tai suprato. Jau buvo aptarta tai, kad E. B. versijas dėl to, kaip įvyko šūvis jam su šautuvu įlindus į E. B. automobilį, pirmiausia paneigia balistinės ekspertizės išvados. Jose nurodyta, kad iš tyrimui pateikto savadarbio šaunamojo ginklo savaiminis šūvis negali įvykti ne tik nenuspaudus ginklo nuleistuko, bet šūvis negali įvykti ir rankai, laikančiai ginklą, atsitrenkus į žmogaus kūną, automobilio konstrukciją ar kitus pašalinius daiktus. Nuteistasis E. B. teisme parodė, kad įlindęs į automobilį šautuvą laikė dešinėje rankoje, laikė jį už rankenos, o nuleistuko pirštu nebuvo prilietęs. Apeliaciniame skunde jis nurodo ir apie tai, kad automobilio viduje ginklu mosavo taip norėdamas pagąsdinti R. A.. Remiantis jau aptartomis balistinės ekspertizės išvadomis, atliekant tokius paties E. B. nurodomus veiksmus ginklas iššauti negalėjo. Jau aptarti paties nuteistojo E. B., nukentėjusiosios R. A., liudytojų R. A. ir E. B. parodymai galimybę, kad ginklas galėjo iššauti nepaspaudus pirštu nuleistuko, taip pat paneigia. Nukentėjusioji R. A. ir liudytoja R. A., sėdėjusios ant automobilio galinės sėdynės, abi parodė, kad nors E. B. šautuvu gąsdino nukentėjusiąją, jos abi tik išsigandusios sėdėjo tose pačiose vietose, su E. B. nesigrūmė, jo nestumdė ir šautuvo iš jo net nemėgino atiminėti. Tą patį pripažįsta ir pats E. B., be to, nors ir nurodęs, kad automobilio viduje šautuvu mosavo, pats nuteistasis neparodė, kad ginklu ar ranka, kuria laikė tą ginklą, jis būtų atsitrenkęs į automobilyje buvusius asmenis, automobilio dalis ar kitokius daiktus. Nuteistasis nurodo, kad šūvis įvyko, kai jis jau pradėjo trauktis ketindamas iš automobilio išlipti, ir ginklą tuo metu palenkė žemyn. Šie E. B. aiškinimai irgi paneigti. Byloje nustatyta, kad šūvio metu E. B. dar tebebuvo automobilio viduje, o E. B. su T. P. jį iš automobilio ištraukė į lauką, paguldė ant žemės ir atėmė ginklą jau vėliau. Liudytoja R. A. parodė, kad šūvis įvyko E. B. esant automobilyje, nors ji neprisimena, kur tuo metu buvo šautuvas, prieš tai matė, kad E. B. jį laikė ties jos krūtine. Visi šie parodymai patvirtina, kad ginklo nuleistuko negalėjo paspausti niekas kitas, išskyrus E. B.. Tuo tarpu pats E. B. negalėjo nuleistuko pirštu užkliudyti netyčia, nes, kaip jau buvo nurodyta, ginklo iš jo niekas nemėgino atiminėti, be to, to ginklo nuteistasis iš automobilio dar netraukė ir pats iš to automobilio dar nebuvo išlipęs. Kad ginklo nuleistukas galėjo būti netyčia užkliudytas pirštu, faktiškai paneigia ir paties E. B. parodymai apie tai, kad jis šautuvą laikė viena ranka suėmęs jį už buožės. Kad ginklo nuleistuką E. B. paspaudė tyčia, patvirtina ir kitos aplinkybės. Apeliaciniame skunde remiamasi liudytojo E. B. parodymais apie tai, kad automobilyje jis šautuvą matė tik prie R. A. kojų. Tačiau tai yra tik šio liudytojo parodymų ištrauka. Iš tikrųjų E. B. parodė, kad sėdėdamas vairuotojo vietoje visų pro galines dureles į automobilį įlindusio E. B. veiksmų nematė. Jis parodė, kad atsisuko pažiūrėti, kas vyksta automobilio gale, matė šautuvo vamzdį, kuris tuo metu buvo prie R. A. kojų. Tačiau E. B. nematė, kur ginklo vamzdis buvo nukreiptas prieš tai ir po to, kai jis pats jau buvo išlipęs iš automobilio ketindamas iš jo ištraukti ir E. B.. Tuo tarpu nukentėjusioji R. A. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad grasindamas nušauti E. B. „šautuvą nukreipė tiesiai į ją“. Liudytoja R. A. parodė, kad E. B. šautuvu mosikavo, matė tą ginklą ties savo krūtine, į kurią vietą jis buvo nukreiptas R. A., gerai nematė, tačiau mano, kad vienu momentu ginklas „pasvyravo ties jos galva“. Ir pats E. B. teisme parodė, kad aukščiausia vieta, į kurią buvo nukreiptas ginklas, buvo R. A. „virš pilvo“. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis pats parodė, kad žiūrėdamas į R. A. paklausė jos „ar nori, nušausiu?“, o šautuvą tuo metu buvo nutaikęs tiesiai nukentėjusiajai į veidą. Tie E. B. parodymai jau buvo aptarti. Kad E. B. tikrai grasino R. A. ją nušauti klausdamas jos „ar nori, nušausiu?“, „nori, nušausiu?“, „nori, tave nušausiu?“ ar panašiais žodžiais, parodė nukentėjusioji R. A. ir liudytojai R. A. bei L. A.. Nuteistasis E. B. savo parodymuose ir apeliaciniame skunde nurodo, kad į nukentėjusiąją šauti ir ją sužaloti neturėjo jokio suinteresuotumo, aiškina, kad R. A. norėjo tik pagąsdinti ir tokį savo elgesį vadina tik „labai kvailu pokštu“. Tačiau tai paneigia jau patys E. B. veiksmai, kai jis, įlindęs į automobilį, žodžiu tiesiogiai grasino R. A. nušauti tuo pat metu nukreipdamas į ją užtaisytą šaunamąjį ginklą. Nuteistojo versiją, kad jis norėjo tik pajuokauti ir nukentėjusiąją tik pagąsdinti, paneigia ir jau išdėstyti kitų asmenų parodymai apie E. B. elgesį dar iki įvykio ir paties įvykio metu. Liudytojas E. B. parodė, kad tą dieną dar kalbant telefonu E. B., sužinojęs, kad su juo yra R. A., supykęs pasakė, kad „aš tą Rasą sudaužysiu“. Apie šį pokalbį E. B. papasakojo R. A. ir ji tai patvirtino savo parodymuose. E. B. taip pat parodė, kad jau įlindęs į automobilį E. B. ne tik pagrasino nukentėjusiąją nušauti, bet ir ant jos šaukė, ją keikė ir vadino necenzūriniais žodžiais. Pati nukentėjusioji R. A. parodė, kad E. B. elgėsi ir atrodė agresyviai. Liudytoja R. A. parodė, kad į automobilį įlindęs ir pagrasinęs R. A. nušauti E. B. buvo piktas ir įsiutęs. Šie parodymai apelianto versiją, kad jis ketino tik pajuokauti, visiškai paneigia. Tokį nukentėjusiojo elgesį, jo agresyvumą ir pačius jo veiksmus panaudojant šaunamąjį ginklą paaiškina ne tik ankstesni E. B. ir R. A. tarpusavio ryšiai, nutrūkusi jų draugystė bei dėl to kilęs nuteistojo susierzinimas, tačiau ir tai, kad įvykio metu E. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis buvo vartojęs tik labai nedidelį kiekį alkoholio, apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis parodė, kad tą dieną buvo išgėręs tik alaus ir stikliuką konjako, todėl apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Tačiau liudytojas E. B. parodė, kad prieš pat įvykį T. P. sodyboje matė E. B. apsvaigusį nuo alkoholio, tai suprato iš jo elgesio ir nerišlios kalbos. Nukentėjusioji R. A. parodė, kad kai E. B. skambino E. B. telefonu, šis ilgai neatvažiavo sakydamas, kad geria alkoholį. Pats E. B. apie šias aplinkybes savo parodymus keitė. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tą dieną su T. P. ir A. S. gėrė degtinę ir buvo apsvaigęs. Teisiamajame posėdyje jau parodė, kad gėrė ne degtinę, o trauktinę ar likerį, buvo truputį apsvaigęs, bet išsiblaivė. Tačiau tos pačios apklausos metu pats parodė, kad nežino, kaip būtų elgęsis, jeigu nebūtų išgėręs. Netgi apeliaciniame skunde paneigdamas savo paties kitus argumentus, E. B. nurodė, kad dėl savo „pokšto“ nuoširdžiai gailisi ir kad būdamas blaivus niekada taip nebūtų pasielgęs. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas tai pagrįstai pripažino E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau ta pati aplinkybė, paaiškinanti agresyvų nuteistojo elgesį įvykio metu, ypač svarbi ir sprendžiant jo kaltės klausimą, taip pat ji paneigia apeliacinio skundo argumentus apie apelianto nesuinteresuotumą panaudoti šaunamąjį ginklą. Byloje nustatyta, kad E. B. su R. A. ne tik buvo seniai pažįstami, tačiau ir draugavo. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodė, kad anksčiau su R. A. draugavo, išsiskyrė dėl charakterių nesutapimo, tačiau ir po to R. A. jam neduodavo ramybės, siųsdavo jam SMS pranešimus ir todėl jis ant jos pyko. Teisme nuteistasis šiuos parodymus paneigė, o pati nukentėjusioji irgi parodė, kad su E. B. išsiskyrė gražiuoju, abu parodė, kad iki nurodyto įvykio nesimatė kelis metus ir vienas ant kito nepyko. Nepaisant tokių nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų, ankstesni jų tarpusavio santykiai ir nutrūkusi draugystė E. B. elgesiui irgi turėjo reikšmės. Pirmiausia, būtent nurodyta aplinkybė paaiškina tai, kad paėmęs iš A. S. šaunamąjį ginklą, E. B. grasino nušauti ne kuriuos nors kitus sodyboje buvusius asmenis, o būtent R. A.. Kita vertus, nors įvykio metu sodyboje E. B. buvo su kita savo drauge L. A., E. B. telefonu pranešta žinia, kad su juo automobilyje yra ir buvusi E. B. draugė, sukėlė nuteistojo susierzinimą. Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad apie tai sužinojęs E. B. telefonu pagrasino „tą Rasą sudaužyti“. Teisiamajame posėdyje to faktiškai nepaneigė pats nuteistasis. Į teismo klausimą E. B. atsakė, jog nesakė, kad R. A. „sudaužys“, tačiau gal sakė, kad ji „gaus“ ar kažką panašaus. Visos šios aptartos aplinkybės, E. B. ir R. A. ankstesni tarpusavio santykiai, nuteistojo girtumas ir apsvaigimo nuo alkoholio įtaka jo elgesiui, nukentėjusiosios, liudytojų ir nuteistųjų (iš dalies ir paties E. B.) parodymai apie įvykio aplinkybes, balistinės ekspertizės išvados ir kiti jau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad išnagrinėtų įrodymų visumą teismas įvertino tinkamai. Teismo išvada, kad įlindęs į automobilį ir pagrasinęs R. A. nušauti, E. B. į nukentėjusiąją nukreipto užtaisyto šautuvo nuleistuką paspaudė tyčia, yra pagrįsta.

Visi jau išdėstyti įrodymai, o taip pat nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina E. B. padarytos nusikalstamos veikos sudėties ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, taip pat ir nuteistojo kaltę. Nuosprendyje nurodęs, kad tyčia paspaudęs ginklo nuleistuką, peršovęs R. A. pilvą ir padaręs jai specialisto išvadoje išvardintus sužalojimus, teismas padarė išvadą, kad nuteistasis sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta ir atitinkanti bylos aplinkybes. Jau buvo paminėta, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo kaltės formos ir rūšies yra prieštaringi. Iš pradžių apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusioji tapo labai kvailo jo pokšto auka ir buvo sužalota dėl nelaimingo atsitikimo. Po to nurodydamas, kad nenorėjo ne tik nukentėjusiosios sužaloti, bet nenorėjo netgi iš ginklo iššauti, nuteistasis faktiškai pripažįsta, kad sužalojo R. A. dėl neatsargumo. Dar po to nesutikdamas su teismo išvada apie nusikaltimo padarymą tiesiogine tyčia, nuteistasis apeliaciniame skunde pats nurodo, kad R. A. atžvilgiu buvo visiškai abejingas ir jam nerūpėjo, ar dėl jo veiksmų R. A. kils kokie nors padariniai, ar ne. Šie apelianto argumentai ir skunde paminėtas sąmoningas leidimas padariniams atsirasti jau reiškia, kad jis pripažįsta nusikaltimą padaręs netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2008 priimta nutartimi ir šios nutarties motyvais, kuriuose dėstomi kaltės turinio nustatymo, taip pat tiesioginės ir netiesioginės tyčios atribojimo kriterijai. Šioje skundo dalyje teisminė praktika bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai dėstoma teisingai, tačiau tai ne tik nepaneigia, o kaip tik patvirtina skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados dėl apelianto kaltės formos ir rūšies pagrįstumą.

BK yra skiriamos dvi kaltės formos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Neatsargios kaltės formos apibrėžimai pateikiami BK 16 str.. Jame pateikti du neatsargios kaltės rūšių apibrėžimai: nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 str. 2 d.) ir nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.)Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tuo tarpu nusikalstama veika dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra padaryta, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Veikos, padarytos esant kitoms psichinio santykio su padaryta veika ir kilusiais padariniais formoms, neatitinkančioms įstatyme nurodytų neatsargios kaltės požymių, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia ir tokie atvejai baudžiamojoje teisėje įvardijami kazusu. Kita kaltės forma – tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. BK įvardijamos dvi tyčinės kaltės rūšys: tiesioginė ir netiesioginė tyčia. Tiesioginės tyčios apibrėžimas esant materialiai nusikalstamos veikos sudėčiai (BK 135 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali) pateiktas BK 15 str. 2 d. 2 p. Jame nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tuo tarpu BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltės formos, taip pat tyčios ir neatsargumo rūšies nustatymą yra išsamiai išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ . Nors šiame nutarime išaiškinta apie baudžiamųjų įstatymų taikymą bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, tačiau nustatant kaltės formą ir rūšį bylose dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai teismų praktikoje vadovaujamasi tais pačiais išaiškinimais. Skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino visas bylos aplinkybes, vadovavosi galiojančia teismine praktika, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo E. B. kaltės formos ir rūšies klausimus išsprendė teisingai.

Jau buvo nurodyta, kad veika laikoma įvykiu (kazusu), jei asmuo darydamas veiką nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ar sveikatai, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad tų padarinių išvengtų, bet jie įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 p.) kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės ar sveikatos, tačiau tikisi padarinių išvengti. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio padarinių kilimui. Tačiau kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią žmogaus gyvybės atėmimui ar sveikatos sutrikdymui, ir tos aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis, kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu, kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tuo tarpu esant nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.) kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui ar sutrikdyti jo sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Šiuo atveju kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ar sveikatai. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos, pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą ar jo sveikatos sutrikdymą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Šioje byloje skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartais įrodymais yra įrodyta, kad E. B., žinodamas, kad rankoje laiko užtaisytą šaunamąjį ginklą, įlindo į E. B. automobilio vidų, nukreipęs ginklo vamzdį į nukentėjusiąją R. A. žodžiu pagrasino ją nušauti ir pirštu tyčia paspaudė užtaisyto ginklo nuleistuką. Nustatyta, kad E. B. dirbo saugos tarnyboje, yra šaudęs iš įvairių ginklų, buvo baigęs atitinkamus kursus, todėl jo profesija ir išsilavinimas tik dar kartą patvirtina, kad nuteistasis ir turėjo, ir galėjo numatyti savo veikos padarinius. Tyčia iššaudamas iš šaunamojo ginklo į automobilio viduje sėdinčią nukentėjusiąją, nuteistasis tikrai suprato, kad jo veika gali sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, t. y. kito žmogaus sveikatos sutrikdymą ar net jo gyvybės atėmimą, be to, šiuo atveju nebuvo jokių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios galėtų užkirsti kelią nurodytų padarinių kilimui. Tai reiškia, kad nuteistojo veika negali būti vertinama nei įvykiu (kazusu) arba apelianto nurodomu „nelaimingu atsitikimu“, nei neatsargia nusikalstama veika, padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Todėl naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir E. B. išteisinti, taip pat perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 137 str. 1 arba 3 dalį jokio pagrindo nėra. Tie patys išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad E. B. R. A. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė tyčia. Nužudymas arba sveikatos sutrikdymas gali būti padaromi tiesiogine arba netiesiogine tyčia, tuo tarpu tiesioginė tyčia dar skiriama į apibrėžtą ir neapibrėžtą. Apeliaciniame skunde E. B. nesutinka su teismo išvada, kad jis R. A. sužalojo tiesiogine tyčia, skunde jis dėsto sąmoningo leidimo padariniams atsirasti sąvokos apibrėžimą ir nurodo, kad buvo visiškai abejingas R. A. atžvilgiu, kad jam visiškai nerūpėjo, kils ar nekils nukentėjusiajai kokie nors padariniai. Apeliantas taip pat nurodo, kad sužaloti nukentėjusiąją neturėjo jokio suinteresuotumo, remiasi nuteistojo T. P. ir liudytojo E. B. parodymais apie tai, kad po šūvio jis buvo persigandęs, kad visiems aiškino, jog tai įvyko netyčia ir kad jis norėjo tik „pavaidinti“ Tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Jau nurodyto LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 p. išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Apie E. B. ir R. A. tarpusavio santykius šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Buvo nustatyta, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiosios draugystė jau seniai buvo nutrūkusi, R. A. atvykimas automobiliu kartu su E. B. sukėlė neblaivaus E. B. susierzinimą ir dėl to jis dar iki įvykio telefonu pagrasino nukentėjusiąją „sudaužyti“. Iš dalies galima sutikti su apelianto argumentu, kad tiesioginio suinteresuotumo atimti R. A. gyvybę ar ją sunkiai sužaloti nuteistasis neturėjo, jų ankstesni tarpusavio santykiai nebuvo pagrindinė nuteistojo nusikalstamų veiksmų priežastis ir pagrindinis nusikaltimo motyvas. Šiuo atveju tie ankstesni tarpusavio santykiai buvo tik mažareikšmė dingstis, kurią nuteistasis panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams. Pats nuteistasis nurodo, kad laikydamas rankoje šautuvą ir grasindamas R. A. nušauti jis norėjo „pavaidinti“. Nuosprendyje teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė be dingsties, o tik dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo. Apelianto nurodomas noras „pavaidinti“ iš tikrųjų reiškė jo norą priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, todėl jis veikė ne dėl kokių nors asmeninių, o dėl chuliganiškų paskatų. Šios aplinkybės atsako ir į apelianto argumentus dėl jo suinteresuotumo nebuvimo sužaloti būtent nukentėjusiąją R. A.. Apie tai, kad po šūvio į nukentėjusiąją nuteistasis E. B. elgėsi isteriškai, panikavo, aiškino, kad viskas įvyko netyčia, parodė ne tik T. P. ir E. B., bet ir kiti šioje byloje apklausti asmenys. Tačiau sprendžiant nuteistojo tyčios rūšies klausimą šią aplinkybę nusveria visuma kitų svarbių bylos aplinkybių. Apelianto argumentai apie tai, kad peršovęs R. A. jis nesipriešino ir nebėgo iš nusikaltimo įvykio vietos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes byloje nustatyta, kad E. B. su ginklu rankoje iš automobilio ištraukė, paguldė ant žemės ir atėmė iš jo ginklą E. B. ir T. P.. E. B. parodė, kad tuo metu E. B. su ginklu rankoje netgi bandė pulti ir jį patį. Nukentėjusioji R. A. paneigė nuteistojo parodymus ir apie tolesnį jo elgesį parodžiusi, kad po šūvio prie automobilio buvo priėjęs ir apie jos būklę teiravosi be E. B., o tik jo draugė L. A.. Tuo tarpu ir pats nuteistasis, ir visi kiti apklausti asmenys vienodai parodė, kad ištrauktas iš E. B. automobilio E. B., net nemėginęs suteikti nukentėjusiajai kokią nors pagalbą, įsėdo į savo automobilį ir iš nusikaltimo įvykio vietos išvažiavo. Vis dėlto svarbiausią reikšmę sprendžiant tyčios rūšies klausimą turi nuteistojo elgesys paties įvykio metu, jo panaudotas nusikaltimo įrankis, šio nusikaltimo padarymo būdas ir padaryto nukentėjusiajai sužalojimo pobūdis. Grasindamas R. A. ją nušauti E. B. automobilio viduje iš labai nedidelio atstumo iš šaunamojo ginklo šovė nukentėjusiajai į pilvą, todėl akivaizdu, jog jis suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę ir sveikatą, numatė galimus veikos padarinius ir jų norėjo. Tiesioginė tyčia gali būti apibrėžta, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ir neapibrėžta. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. nurodo, kad jam nerūpėjo, ar R. A. kils kokie nors padariniai, ar ne, taip pat nurodo, kad būdamas blaivus ir neturėdamas rankoje ginklo jis nebūtų taip pasielgęs. Galima sutikti, kad išsiblaivęs nuteistasis gailėjosi dėl savo nusikalstamos veikos, tačiau paties įvykio metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaudamas į nukentėjusiąją, nors ir nesiekė R. A. būtinai atimti gyvybę, tačiau galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymams ar net jos mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Todėl teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia, yra pagrįsta. R. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl E. B. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal atsiradusius padarinius. Abu sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė pagrįstai. Kartu su nukentėjusiąja R. A. ant automobilio galinės sėdynės, visai šalia nukentėjusiosios sėdėjo ir liudytoja R. A.. E. B. įlindus į automobilį pro galines dureles, mojuojant rankoje laikomu užtaisytu šaunamuoju ginklu, tuo metu vairuotojo vietoje sėdėjo ir liudytojas E. B.. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų ir šaunant iš šaunamojo ginklo automobilio viduje reali grėsmė buvo ne tik R. A., bet ir kitų žmonių gyvybei. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sunkų sveikatos sutrikdymą R. A. E. B. padarė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Apie nuteistojo chuliganiškas paskatas šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. E. B. grasino R. A. ją nušauti ir šovė iš savadarbio šaunamojo ginklo be dingsties, tai jis padarė dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o jo elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekimas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti į juos niekinantį požiūrį. Tai reiškia, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Todėl šią nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p.

Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi BPK 20 str. 4 d. nuostatomis ir nurodo, kad pagal jas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš tikrųjų apie tai nurodoma BPK 20 str. 3 d., o šio straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje visi duomenys, turintys reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvo gauti teisėtais būdais, šie duomenys buvo patikrinti teisiamajame posėdyje ir teismas pagrįstai pripažino juos įrodymais. Visus įrodymus atskirai ir jų visumą teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, todėl BPK 20 str. ir kitų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimai nebuvo pažeisti. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam E. B. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės kolegija taip pat atmeta. Apeliantas nesutikimą su jam paskirta bausme pirmiausia grindžia argumentais dėl išnagrinėtų įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nesutikimu su teismo išvada, kad R. A. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šie apelianto argumentai jau buvo aptarti, išnagrinėti ir atmesti. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, skunde nurodomi baudžiamieji įstatymai (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 2, 3 d., 59 str. 1 d. 2 p., 61 str. 4 d., 62 str. 1, 2 d.), remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisingumo ir teisinės valstybės siekiu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis kitose baudžiamosiose bylose. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visą šią apeliacinio skundo dalį sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m.birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Teismų praktika Nr. 27) atskirų jos skyrių ir išvadų ištraukos. Šioje byloje paskirdamas nuteistajam E. B. bausmes teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat laikėsi ir nenukrypo nuo skiriant bausmes jau įtvirtintos ir galiojančios teismų praktikos. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas tinkamai nesivadovavo bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nes nepakankamai atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliantas nurodo, jog deramai nebuvo atsižvelgta, kad jo atsakomybę pagal BK 253 str. 1 d. lengvinanti aplinkybė yra jo nuoširdus gailėjimasis, toliau paminėta BK 61 str. 4 d., nurodoma, kad nuteistasis prisipažįsta esąs kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos, neigiamai vertina savo poelgius ir yra atsiprašęs nukentėjusiosios. Šie apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi ir nepagrįsti, tuo tarpu iš nuosprendžio matosi, kad teismas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą išsprendė teisingai. Nuteistasis E. B. pripažintas kaltu padaręs ne vieną, o dvi nusikalstamas veikas, todėl teismas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą pagrįstai išsprendė dėl kiekvienos veikos atskirai. Iš nuosprendžio matosi, kad vieną E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino tik dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d. Tuo tarpu jokių atsakomybę pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Apelianto teiginys, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. apima tris savarankiškas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra neteisingas. Iš tikrųjų vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 2 p. pripažįstama tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Vertinama, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Nors apeliantas nurodo, kad dėl R. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo nuoširdžiai gailisi, jos atsiprašė, tačiau šis jo nuoširdus gailėjimasis neturi realios išorinės išraiškos, nors po nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko,nuteistasis savo noru iki šiol atlygino tik nežymią nukentėjusiajai padarytos žalos dalį, be to, nuteistasis keitė parodymus, nepripažino ir iki šiol nepripažįsta netgi kai kurių esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Todėl atsakomybę pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., teismas nepripažino pagrįstai, jokių kitų atsakomybę už šią nusikalstamą veiką lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Tuo tarpu E. B. atsakomybę už abi nusikalstamas veikas sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad tas veikas E. B. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šios nuosprendžio dalies faktiškai neginčija ir pats apeliantas, skunde nurodęs, kad būdamas blaivus nusikalstamų veikų nebūtų padaręs. Kad teismas šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustatė pagrįstai, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Apeliaciniame skunde be jokio pagrindo nurodoma apie BK 61 str. 4 d. Joje nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šių aplinkybių visumos, kuri būtina BK 61 str. 4 d. taikymui, šioje byloje nėra, kita vertus, skundžiamu nuosprendžiu E. B. už abi nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra mažesnės už sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį. To paties BK 61 str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Jau buvo nurodyta, kad šioje byloje teismas nustatė po vieną E. B. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią tik dėl BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, tuo tarpu pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. Nustatyta tik viena sunkinanti aplinkybė. Vertinant nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės reikšmę, pažymėtina, kad E. B. apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos abiejų nusikalstamų veikų padarymui, tačiau ir buvo pagrindine nuteistojo nusikalstamų veiksmų priežastimi. Nors nuosprendyje teismas kitų BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių detaliau neaptarė, kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių švelninti E. B. bausmes taip pat nėra pagrindo. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, katės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip pat į kaltininko asmenybę. Skiriant bausmę E. B. teismas pažymėjo, kad nuteistasis padarė tyčinius vieną apysunkį ir vieną labai sunkų nusikaltimus. Vertinant šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį atsižvelgiama, į tai, kad neteisėtai nešiodamas šaunamąjį ginklą E. B. dar ir grasino juo R. A. nušauti, sunkų sveikatos sutrikdymą iššovęs iš šaunamojo ginklo ir peršaudamas R. A. pilvą. Ši nusikalstama veika buvo padaryta nukentėjusiajai savo elgesiu nesuteikus tai nusikalstamai veikai jokio, net menkiausio, preteksto. Dėl sužalojimų nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala jos sveikatai, nukentėjusioji iki šiol gydoma, netekusi didelės dalies darbingumo, šie nusikaltimo padariniai dar gali trukti neapibrėžtą laiką. Padaryto nusikaltimo padidintą pavojingumo laipsnį patvirtina ir tai, kad E. B. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal du BK 135 str. 2 d. punktus. Vertinant kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, atsižvelgiama į tai, kad abi nusikalstamas veikas nuteistasis padarė tiesiogine tyčia, abi veikos pabaigtos, o nuteistasis E. B. buvo tų nusikalstamų veikų vykdytojas. Nuosprendyje teismas į nuteistojo asmenybę atsižvelgė. Jau buvo atsižvelgta į tai, kad E. B. anksčiau neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dirba ir byloje nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad mirę abu jo tėvai, kad jis gyvena su senyvo amžiaus neįgalia močiute, kuria jis rūpinasi ir padeda jai ūkyje. Dar nurodo, kad močiutė gauna tik nedidelę socialinę pašalpą, jo paties uždarbis irgi nedidelis, be to, jis neturi santaupų ir kitų pajamų šaltinių. Prie apeliacinio skundo pridėti ir teismui pateikti šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai. Įvertinusi ir šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nors jos ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau šios aplinkybės nenusveria kitų jau aptartų aplinkybių, rodančių E. B. padarytų nusikalstamų veikų, pirmiausia veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p., padidintą pavojingumo laipsnį. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Jo nuomone, tokios bausmės pakyrimas jam turėtų pakankamą auklėjamąją poveikį, tuo tarpu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę apeliantas laiko aiškiai prieštaraujančia teisingumo principui. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami. Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyje arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti E. B. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 61 str. 1 d., 2 d. nėra šiose straipsnio dalyse numatytų būtinų sąlygų, tuo tarpu taikyti BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jau paminėtos Teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgos išvadų 2 p. pažymėta, kad skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 str. 3 d., teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje tokiomis išimtinėmis laikomos aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad jokių aplinkybių, juo labiau išimtinių, kurios rodytų mažesnį E. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nėra. Priešingai, jau aptartos aplinkybės patvirtina būtent padidintą tų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį. Padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis tuo pačiu rodo ir juos padariusio kaltininko asmenybės pavojingumą. Prašydamas skirti bausmę taikant BK 54 str. 3 d. apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo tas pačias jau aptartas aplinkybes. Nurodo, kad yra neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dirba, yra gerai charakterizuojamas, neturi tėvų, gyvena su savo močiute ir ja rūpinasi. Be to, neturi santaupų ir kitų pajamų šaltinių, jo močiutė gauna nedidelę pašalpą, o jis uždirba nedidelį atlyginimą. Nurodytos aplinkybės šioje nutartyje jau buvo įvertintos ir jau buvo pripažinta, kad jos turi reikšmės skiriant bausmę, tačiau vertinti šias aplinkybes išimtinėmis, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Nenustačius jokių išimtinių aplinkybių skirti E. B. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. Teismo paskirtos E. B. laisvės atėmimo bausmės bausmės paskirčiai ir, konkrečiai, BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytai bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą taip pat neprieštarauja. Pačiame apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo ir interesų priešpriešos. Nors apeliaciniame skunde apie tai konkrečiai nenurodoma, iš skundo turinio matosi, kad švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nuteistasis prašo jam skirti pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006 nurodė, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Šioje byloje E. B. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Šaudamas iš šaunamojo ginklo jis tyčia sunkiai sutrikdė R. A. sveikatą, tuo padarydamas nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą. Jau buvo nurodyta, kad R. A. dėl jai padaryto sužalojimo ir jo komplikacijų iki šiol tebegydoma, nusikaltimu jai buvo padaryta didelė neturtinė žala. Tuo tarpu nuteistasis, nors ir atsiprašęs nukentėjusiosios, iki šiol atlygino jai tik visiškai nežymią padarytos žalos dalį. Esant šioms aplinkybėms sankcijoje nenumatytos, švelnesnės rūšies bausmės E. B. paskyrimas prieštarautų ne tik bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, bet ir teisėtiems nukentėjusiosios R. A. interesams. Todėl teismo sprendimas paskirti nuteistajam sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju neprieštaravo nei BK 54 str. 3 d. nuostatoms, nei BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribose E. B. paskirtos bausmės taip pat ne per griežtos. BK 135 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 12 metų. E. B. šį nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, jo veika kvalifikuota pagal du BK 135 str. 2 d. punktus, nenustatyta jokių atsakomybę už šią nusikalstamą veiką lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Todėl pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., 8 p. paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį 5 metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta. E. B. anksčiau neteistas, o jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 253 str. 1 d., priskiriama apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir arešto bausmę. Tačiau įvertinus ir šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismo sprendimas skirti nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmę taip pat pagrįstas. Jau buvo nurodyta, kad neteisėtai nešiodamas šaunamąjį ginklą, E. B. juo dar ir grasino nukentėjusiajai, o po to į ją šaudamas, panaudojęs tą patį ginklą padarė kitą, labai sunkų nusikaltimą. Buvo nustatyta po vieną ne tik atsakomybę pagal BK 253 str. 1 d. lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybę, todėl teismo paskirta sankcijos žemutinei ribai artima 1 metų laisvės atėmimo bausmė nei rūšimi, nei dydžiu taip pat nėra per griežta. Be to, skiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino griežtesne bausme apimant švelnesnę. Įvertinant visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistajam E. B. ir už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtos bausmės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, ne per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis nuteistasis E. B. prašo sumažinti iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, kolegija taip pat atmeta. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 str., 6.251 str. 2 d., kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Tačiau toliau nurodoma, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Nuteistojo E. B. padarytu tyčiniu nusikaltimu R. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus bei pažeminimą. Todėl akivaizdu, kad jai buvo padaryta neturtinė žala ir nuteistasis turi tą žalą atlyginti. To apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas, kuris nesutinka tik su iš jo priteisto 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje tik formaliai išvardijo CK 6.250 str. 2 d. nurodytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jų nedetalizavo, neįvertino kiekvieno iš šių kriterijų atskirai ir jų visumos. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas įvertino tik patį R. A. sužalojimo faktą, tačiau neatsižvelgė į kitas aplinkybes. Apelianto nuomone, teismas tinkamai neįvertino medicininių duomenų apie R. A. padaryto sužalojimo pasekmes ir apie jos gydymo eigą, nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo atsižvelgta į jo turtinę padėtį, o sprendimas priteisti iš jo 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti, o dalis jų tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde dar remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis kitose baudžiamosiose bylose, tačiau šioje byloje iš E. B. priteistos neturtinės žalos dydis teismų praktikai taip pat neprieštarauja. Teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo jau buvo išanalizuota ir įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 29). Siekiant suvienodinti teismų praktiką, šioje apžvalgoje buvo atskleisti ir teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, prasmė bei jų turinys. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matosi, kad joje kaip tik ir remiamasi kai kuriais nurodytos apžvalgos išaiškinimais, tačiau tie išaiškinimai patvirtina ne apelianto argumentų, o būtent teismo išvadų pagrįstumą. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Galima sutikti, kad nuosprendyje kiekvieno iš šių kriterijų teismas atskirai neaptarė, o didžiausią dėmesį skyrė R. A. padarytų sužalojimų pobūdžiui ir jai padarytos žalos pasekmėms. Tačiau jau nurodytos Apžvalgos 10.6 punkte išaiškinta, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų išvardijimo. Turėtų būti aptariami tik teisiškai reikšmingi kriterijai įvertinant konkrečią situaciją, bylos aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui. Įvertinus šios bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į konkrečius CK 6.250 str. 2 d. išvardintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, keisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos dydžio, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Būtent į neturtinės žalos pasekmes buvo atsižvelgta skundžiamame nuosprendyje. Jame nurodyta, kad nukentėjusioji dėl šautinės pilvo žaizdos patyrė plonžarnės ir jos pasaito daugybinius sužalojimus, pilvaplėvės uždegimą ir dešinės kojos parezes. Jai buvo pažeistas stuburas, R. A. buvo operuojama tris kartus, iš po stuburo kietojo dangalo jai buvo pašalintas metalinis svetimkūnis (kulka) ir nukentėjusiosios gyvybei dėl nusikalstamų E. B. veiksmų buvo iškilusi reali grėsmė. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, ir dabartiniu metu jaučia nuolatinius skausmus stubure ir dešinėje kojoje. Nukentėjusioji negali lankyti mokyklos kartus su kitais bendraamžiais, nes negali ilgą laiką sėdėti, šlubuoja, jai nustatytas vidutinis neįgalumas, nukentėjusioji neteko 60 procentų darbingumo. Tokias išvadas teismas padarė remiantis teismo medicinos specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino medicininių dokumentų apie sužalojimo pasekmes ir gydymo eigą, yra visiškai nepagrįsti. Apžvalgos 10.1 punkte taip pat nurodyta, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. A. parodė, kad ir šiuo metu negali dirbti ir mokytis, nes dėl E. B. padaryto sužalojimo ir dabar sunkiai vaikšto, negali sėdėti ir gulėti, nes skauda nugarą, iki šiol yra invalidė. Ji ketino lankyti vairavimo kursus, bet dėl sveikatos būklės jai ir tai nebuvo leista. Nukentėjusioji teismui pateikė papildomus dokumentus, iš kurių matosi, kad ji iki šiol gydosi ir sužalojimo liekamieji reiškiniai neišnykę. Sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas jai dar būnant nepilnametei, vidurinės mokyklos moksleivei, nors po sužalojimo padarymo praėjo daug laiko, galutinio pasveikimo galimybė ir liekamųjų reiškinių trukmė, remiantis medicininiais dokumentais, dar gali trukti neribotą laiką. Akivaizdu, kad šiuo atveju ir fizinio, ir dvasinio pobūdžio pasekmės jau turėjo ir dar turės neigiamos įtakos nukentėjusiosios asmenybės formavimuisi, jos būsimai darbinei veiklai ir pan. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad neturtinės žalos pasekmės buvo svarbiausiu neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijumi, todėl teismas šiam kriterijui pagrįstai ir skyrė didžiausią dėmesį. Vertinant kitus CK 6.250 str. 2 d. išvardintus kriterijus atsižvelgiama į tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą E. B. nukentėjusiajai padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o veikiant tyčia neturtinė žala padaroma didesnė nei neatsargios kaltės atveju. Iš E. B. nukentėjusiajai dar priteista ir 1633,38 Lt turtinės žalos atlyginimo, tačiau pagal galiojančią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, padarytos nusikaltimais žmogaus gyvybei ir sveikatai, šis kriterijus (padarytos turtinės žalos dydis) neturi būti sureikšmintas. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis šioje byloje yra ne tik tai, kad R. A. sužalojimo metu buvo nepilnametė, bet ir tai, kad nukentėjusioji savo elgesiu nusikalstamiems E. B. veiksmams nesudarė jokios dingsties ir nuteistasis į ją iš šaunamojo ginklo šovė be jokios konkrečios priežasties. Tai jis padarė dėl chuliganiškų paskatų ir tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Prašydamas sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą apeliantas nurodo tuos pačius argumentus, dėl kurių prašė sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad yra jauno amžiaus, jo ir jo močiutės pajamos yra mažos, jis neturi santaupų ir kitų pragyvenimo šaltinių. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Tos pačios Apžvalgos 10.3 punkte nurodoma, jog yra nepritartina praktikai, kai žalą padariusio asmens turtinė padėtis laikoma lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Apeliantas nurodo, kad yra jauno amžiaus, gauna tik 900 Lt mėnesinį atlyginimą ir neturi jokio kito turto. Tačiau tai, kad jis yra jauno amžiaus darbingas žmogus, tik patvirtina jo galimybę ateityje dirbti, įgyti turto, o tuo pačiu ir galimybę atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir vertinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Apie tai, kad teisingumo tikslas yra skirtingų interesų pusiausvyros siekimas, šioje nutartyje jau buvo išdėstyta nagrinėjant apelianto argumentus dėl jam paskirtų bausmių. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes ir įvertinant jas pagal CK 6.250 str. 2 d. numatytus kriterijus, priteisdamas iš E. B. 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas užtikrino nuteistojo ir nukentėjusiosios skirtingų interesų pusiausvyrą, o nustatytas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl visų aptartų aplinkybių mažinti iš nuteistojo E. B. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.