Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje N. T., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, studijuojantis Vilniaus universitete, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

N. T. nesunkiai sutrikdė sveikatą o būtent: 2017-09-15 apie 03.20 val., adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ pirmo aukšto vestibiulyje, be priežasties, koja skyrė nukentėjusiajam A. U. į veidą, nuo smūgio A. U. prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo laiptų, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį vidinės lūpos patinimu, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruva su gleivinės nubrozdinimu, kraujosruva viršutinėje dantenoje, viršutinio 2-o danties iš dešinės išnirimu, viršutinių dešinio ir kairio žandikaulių alveolinių ataugų lūžiais nuo 1-o danties iš dešinės iki 2-o danties iš kairės srityse.

N. T. sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2018-05-20 apie 01:00 val. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie klubo „Cocain“, dirbdamas šio klubo apsaugos darbuotoju, dėl menkavertės priežasties pripurškė M. M. dujų balionėliu dujų į akis, taip sukeldamas M. M. fizinį skausmą ir padarydamas abiejų akių ragenos ir junginės maišelio nudegimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

N. T. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2017-09-15 apie 03.20 val., adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ pirmo aukšto vestibiulyje, be priežasties, koja skyrė nukentėjusiajam A. U. į veidą, nuo smūgio A. U. prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo laiptų, tokiais savo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje padarymo, kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-303/2014). Įžūliu elgesiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laikytini ir tie atvejai, kai prieš kitą(us) asmenį(is) panaudojamas fizinis smurtas. Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). Vandališki veiksmai apima svetimo turto daužymą, ardymą, padegimą, apipylimą dažais ar kitokį niokojimą.

Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėsi veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015).Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas jo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).

Aiškinant viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismų praktikoje pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-242/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis N. T. savo kaltės dėl jam pateikto kaltinimo dėl nesunkaus A. U. sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo nepripažino, nurodė, kad A. U. nespyrė, o šis pats griuvo ir griūdamas galėjo atsitrenkti į laiptus ar jo koją.

Nors K. A. nebuvo apklaustas teismo posėdžio metu, tačiau teismas jo parodymus vertina tikrindamas byloje esančius ir tiesiogiai teismo ištirtus įrodymus (A. U. parodymus, specialisto išvadą dėl A. U. sužalojimų). Kaip matyti iš parodymų turinio, K. A. parodymai iš esmės atitinka A. U. nurodytas aplinkybes, specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus. Todėl teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, vadovaujasi A. U. ir K. A. parodymais.

Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. U. ir liudytojo K. A. parodymais, nes jie yra nuoseklūs (analogiški duoti ir ikiteisminio tyrimo metu), iš esmės neprieštaringi, vieni kitus patvirtina, šie asmenys buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nėra duomenų, kad jie turėtų motyvą duoti neteisingus parodymus. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo, nukentėjusiojo ir kaltinamojo nesieja jokie santykiai, jie nėra pažįstami.

Be to, minėtus parodymus patvirtina ir objektyvūs įrodymai – specialisto išvada dėl A. U. padarytų sužalojimų bei teisme duoti eksperto paaiškinimai. Pagal specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus nustatyta, kad A. U. nustatytas veido sumušimas, pasireiškęs viršutinės lūpos patinimu, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruva su gleivinės nubrozdinimu, kraujosruva viršutinėje dantenoje, viršutinio 2 – o danties iš dešinės išnirimu, viršutinių dešinio ir kairiojo žandikaulių alveolinių ataugų lūžiais nuo 1 – o danties iš dešinės iki 2 – o danties iš kairės srityse. Ekspertas J. M. P. paaiškino, kad A. U. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu (taip pat ir pado batu), vienu trauminiu poveikiu. Be to, ekspertas nurodė, kad mažai tikėtina, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti krentant ir atsitrenkiant į žemę, nes A. U. veido srityje nėra išorinių nubrozdinimų požymių, būdingų kontaktuojant su grubiu paviršiumi. Taigi objektyviai A. U. nustatyti sužalojimai, jų padarymo būdas bei laikas visiškai atitinka A. U. nurodytas aplinkybes dėl šių sužalojimų padarymo.

Iš esmės A. U. ir K. A. parodymus netiesiogiai patvirtino ir liudytoja S. S., kuri nurodė, kad atvykus į įvykio vietą A. U. jai paaiškino, kad jam į veidą spyrė N. T., ko pasekoje jam buvo padaryti veido sužalojimai.

Įvertinęs A. U., K. A. ir S. S. parodymus, specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus, juos sulyginęs ir sujungęs į vieną visumą, teismas daro išvadą, kad N. T. tyčia, be jokios priežasties spyrė A. U. į veidą, tokiu būdu padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pats N. T. neigė spyręs A. U. į veidą, o sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant. Teismas, vertindamas N. T. versiją, pažymi, kad N. T. parodymai nebuvo nuoseklūs (tyrimo metu jis buvo pripažinęs sudavęs smūgį), apklaustas teisme savo veiksmus bandė sumenkinti, nors prisiėmė atsakomybę dėl kilusios žalos, teigdamas, kad jo veiksmai galėjo įtakoti A. U. sužalojimų atsiradimą. Be to, jo paaiškinimai dėl A. U. kritimo ir atsitrenkimo jam į koją nėra logiškai pagrįsti ir tokia įvykių eiga mažai tikėtina. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad kaltinamojo parodymai prieštarauja kitiems aukščiau išvardintiems įrodymams, teismas jo paaiškinimus laiko gynybine versija, kurią atmeta.

Nors liudytojas E. J. iš dalies patvirtino kaltinamojo versiją dėl to, kad A. U. pats nukrito nuo laiptų, tačiau teismas šiais parodymais nesivadovauja dėl to, kad kaltinamasis ir liudytojas yra pažįstami, buvo bendradarbiai, todėl yra suinteresuotas ir iš dalies šališkas liudytojas. Be to, jo parodymus paneigia kitų liudytojų parodymai, kuriais teismas dėl aukščiau išdėstytų motyvų tiki ir jais vadovaujasi.

Teismas nustatęs, kad N. T. vieną kartą koja spyrė A. U. į veidą, sprendžia, kad kyla abejonių dėl to, jog tokiais veiksmais buvo sutrikdyta kitų asmenų rimtis ir viešoji tvarka. Kaip minėta, visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

Šiuo atveju visiškai pašalinių asmenų, kurie nebūtų susiję su įvykiu ir kuriems būtų sukeltas išgąstis ar kitaip sutrikdyta jų rimtis, nebuvo nustatyta. Kartu su A. U. buvęs liudytojas K. A., viena vertus, buvo vienos iš konfliktuojančių pusių dalyvis, kita vertus iš jo paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis nedavė jokių parodymų apie tai, kad būtų pasijautęs nejaukiai, nepatogiai, būtų išsigandęs ar panašiai. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo nustatytas tik vienas nukentėjusysis, nėra aišku ar buvo aplinkinių žmonių, kokią buvo jų reakcija, neteisėti veiksmai trumpo trumpą laiko tarpą, todėl kaltinimo padaryta išvada dėl pasekmių – viešosios rimties sutrikdymo, nėra pagrįsta. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp kaltinamojo ir A. U. konfliktas kilo dėl įėjimo į klubą, t. y. dėl darbinių N. T. pareigų vykdymo, todėl kyla abejonių ir dėl to, jo kaltinamasis savo veiksmus suvokė kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir jais siekė sutrikdyti visuomenės rimtį. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad N. T. BK 284 straipsnio kontekste veikė tiesiogine tyčia. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad N. T. išteisintinas dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Kartu teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad įrodyta, jog N. T. padarė jam inkriminuotą, BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką. N. T. nesunkiai sutrikdė sveikatą o būtent: 2017-09-15 apie 03.20 val., adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ pirmo aukšto vestibiulyje, be priežasties, koja skyrė nukentėjusiajam A. U. į veidą, nuo smūgio A. U. prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo laiptų, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį vidinės lūpos patinimu, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruva su gleivinės nubrozdinimu, kraujosruva viršutinėje dantenoje, viršutinio 2-o danties iš dešinės išnirimu, viršutinių dešinio ir kairio žandikaulių alveolinių ataugų lūžiais nuo 1-o danties iš dešinės iki 2-o danties iš kairės srityse.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nors kaltinamasis N. T. savo kaltės, kad padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, iš esmės neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais. N. T. sutiko su aplinkybe, kad purškė dujomis į M. M. veido sritį, tačiau teigė, jog taip elgėsi gindamasis nuo aktyvių M. M. veiksmų.

Todėl šiuo atveju svarbu įvertinti ne tiek faktą, kad N. T. purškė dujų balionėliu M. M. į veidą, nes dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra, o aplinkybes ar N. T. veikė būtinosios ginties situacijoje.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).

Teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis M. M. parodė, kad kaltinamasis išsitraukė dujų balionėlį, padarė 1-2 žingsnius link jų ir purškė į jį, pataikė į veidą. Vienas ilgas papurškimas buvo, po to sustojo ir dar trumpai papurškė. Atstumas tarp jų buvo geri 2 metrai. Tuo momentu jis kaltinamajam nieko nesakė, tik aiškinosi kodėl neįleidžia, tačiau nebuvo užsimojęs ranka, nestovėjo kovinėje padėtyje, nėjo link apsauginio. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju D. D. parodė, kad vienas kaltinamasis padarė du žingsnius link jų ir be priežasties papurškė dujų. Nei vienas iš jų negrasino apsaugos darbuotojams. Niekas nepuolė, nebuvo užsimojęs prieš apsauginius.

Iš esmės tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytojais apklausti L. V., E. S. – abu patvirtino, kad jie ir M. M. jokių fizinių veiksmų prieš N. T. neatliko, o šis purškė dujomis be jokios priežasties, žengęs kelis žingsnius į priekį.

Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs (analogiški duoti ir ikiteisminio tyrimo metu), iš esmės neprieštaringi, vieni kitus patvirtina, šie asmenys buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nėra duomenų, kad jie turėtų motyvą duoti neteisingus parodymus. Pažymėtina ir tai, kad liudytųjų, nukentėjusiojo ir kaltinamojo nesieja jokie santykiai, jie nėra pažįstami.

Be to, minėtus parodymus patvirtina ir objektyvūs įrodymai – specialisto išvada dėl M. M. padarytų sužalojimų ir vaizdo įrašas. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, padarytą vieno iš liudytojų telefonu, matyti, kad tarp įraše nematomų asmenų (bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ten buvo M. M., L. V., E. S., D. D.) ir apsaugos darbuotojų, iš kurių vienas buvo N. T., kilo žodinis konfliktas dėl to, kad jie nėra įleidžiami į klubą. Įraše girdėti, kad vienas iš apsauginių liudytojų atžvilgiu kelis kartus panaudojo žodį „asile“. Po to, įrašo 25 sekundę matyti, kaip N. T., tarp jo ir liudytojų bei nukentėjusiojo praėjus pašaliniam asmeniui – merginai, nuo laiptelio žengė 2 didelius žingsnius link liudytojų ir nukentėjusiojo, bei pasviręs ir palinkęs į jų pusę ne mažiau kaip du kartus papurškė dujų balionėliu į juos. Pagal byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad būtent tuo metu M. M. ir buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors vaizdo įraše nesimato nei liudytojų ir M. M., nei jų stovėsenos, tačiau vaizdo įrašas patvirtina M. M. ir liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tarp jų ir kaltinamojo buvo ne mažesnis kaip 2 metrų atstumas. Taip pat iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad N. T. nusprendė purkšti dujomis po to, kai šalia stovintis kolega paklausė liudytojų „Kas?“, ir kai šie po minėto klausimo kažką pasakė apsaugos darbuotojų atžvilgiu. Teismo vertinimu, tarp N. T. ir M. M. bei liudytojų buvęs atstumas buvo pakankamas užtikrinti N. T. ir jo kolegos saugumą. Nėra abejonių, kad šiuo atveju pavojingas kėsinimasis dar nebuvo prasidėjęs, nes nebuvo pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas. Todėl būtina įvertinti ar iš susiklosčiusios situacijos buvo matyti aiški reali žalos grėsmė, kas reikštų, kad pavojingas kėsinimasis turi tuoj prasidėti. Šį momentą turi rodyti konkretūs veiksmai ar kiti požymiai.

Įvertinus vaizdo įrašo turinį, M. M. bei minėtų liudytojų parodymus, teismas daro išvadą, kad N. T. negrėsė joks realus ir aiškus pavojus jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei. Nei pagal M. M. ir aptartų liudytojų parodymus, nei pagal vaizdo įrašo turinį negalima spręsti, jog M. M. ar kiti su juo buvę asmenys mojavo kumščiais, buvo užsimoję, bandė suduoti, grasino jiems ir pan. Nors vaizdo įraše nesimato M. M. veiksmų, tačiau pagal jį galima spręsti kad pavojingai artimu atstumu M. M. nebuvo priartėjęs prie kaltinamojo ir būdamas netoli jo neatliko jokių grasinančių veiksmų, taip pat iš įrašo negirdėti, kad M. M. ar jo draugai būtų grasinę apsaugos darbuotojams. Net jeigu M. M. ir mojavo rankomis, būdamas kelių metrų atstumu nuo N. T., tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip keliantys realią grėsmę ir suteikiantys teisę nuo jų gintis. Priešingai, iš minėtų įrodymų visumos matyti, kad N. T. nusprendė purkšti dujas vien dėl kilusio žodinio konflikto ir M. M. ar su juo buvusių asmenų išsakytų žodžių. Tačiau teismo vertinimu, tokie šių asmenų žodžiai negali būti laikomi pavojingu kėsinimuisi BK 28 straipsnio prasme. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš N. T. ar jo kolegos reakcijos į susidariusią situaciją, kūno padėčių ir ramios būsenos, negalima daryti išvados, jog jų atžvilgiu buvo rengiamas pavojingas kėsinamasis, nes nei vienas iš apsaugos darbuotojų niekaip nereagavo į susidariusią situaciją, stovėjo ramiai, neprašė šalia buvusių ir konfliktuojančių asmenų nusiraminti, nekelti konflikto, vykti namo ir pan. Priešingai, N. T. pats žengė kelis žingsnius link nukentėjusiojo ir pradėjo purkšti dujomis, kas rodo, kad jo elgesys labiau atitiko puolimo veiksmą, nei gynybą nuo kėsinimosi. Teismo vertinimu, asmuo, kuris ginasi, paprastai traukiasi atgal, atsistoja į gynybinę poziciją, pakelia rankas, kad galėtų apsiginti ar atlieka kitus panašius veiksmus. Šiuo atveju kaltimasis tokių veiksmų neatliko, todėl jo versija, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo atmestina kaip nepagrįsta, prieštaraujanti kitiems byloje esantiems ir aptartiems įrodymams.

Nors liudytojai E. J. ir A. Š. iš dalies patvirtino kaltinamojo versiją dėl gynybos, tačiau teismas šiais parodymais nesivadovauja dėl to, kad kaltinamasis ir šie liudytojai yra pažįstami, buvo bendradarbiai, todėl yra suinteresuoti ir iš dalies šališki liudytojai. Be to, jų parodymus paneigia tiek jau aptartas objektyvus įrodymas – vaizdo įrašas (iš kurio nesimato liudytojų nurodytų M. M. veiksmų ir ketinimų smūgiuoti), tiek kitų liudytojų parodymai, kuriais teismas, dėl aukščiau išdėstytų motyvų, tiki ir vadovaujasi.

Teismas, apibendrindamas minėtas aplinkybes bei įvertinęs įrodymus: M. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir jos parodymus, duotus teisme, liudytojų L. V., E. S., D. D. parodymus, specialisto išvadą dėl M. M. padarytų sužalojimų ir vaizdo įrašą, daro išvadą, kad kaltinamasis 2018-05-20 apie 01:00 val. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie klubo „Cocain“, dirbdamas šio klubo apsaugos darbuotoju, dėl menkavertės priežasties pripurškė M. M. ašarinių dujų į akis, taip sukeldamas M. M. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl abiejų akių ragenos ir junginės maišelio nudegimo. N. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

Kaltinamojo N. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nenustatyta. N. T. atlygino žalą A. U. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl A. U. sužalojimo, todėl ši aplinkybė laikytina jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nenustatyta.

Skirdamas bausmę N. T., teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinimasis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, į kaltinamojo asmenybę: neteistas, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 66), mokosi, nėra duomenų apie gydymą VšĮ „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“, VšĮ „Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras“ ar Vilniaus priklausomybės ligų centre, taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, dėl vieno iš nusikaltimų padarymo nustatyta lengvinanti aplinkybė. Įvertinus šias aplinkybes, teismo manymu, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam už kiekvieną nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei vidurkis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu.

Kaltinamajam N. T. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t. b. l. 124-125), kuri įsiteisėjus nuosprendžiui naikintina.

Dėl civilinių ieškinių

Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2018 m. kovo 7 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame nurodė, jog A. U. nusikalstamais veiksmais buvo sužalotas ir dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Minėto asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Suteiktų gydymo paslaugų kaina sudaro 36,29 Eur. Iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2019 m. sausio mėn. prašymo dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje Nr. 1-611-988/2019 atsisakymo nustatyta, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsisakė savo civilinio ieškinio sumoje 36,29 Eur, kadangi kaltinamasis N. T. 2018 m. balandžio 9 d. atlygino Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą turtinę žalą (2 t. b. l. 96). Todėl procesas dėl šio ieškinio nutrauktinas.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame nurodė, jog buvo sužalotas M. M. ir dėl patirtų sužalojimų gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Minėto asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Suteiktų gydymo paslaugų kaina sudaro 15,26 Eur. Nurodytą pinigų sumą civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašo priteisti iš kalto asmens (2 t. b. l. 112-113).

Nustačius, kad N. T. padarė M. M. nustatytus sužalojimus, teismas sprendžia, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl 15,26 Eur turtinės žalos padarymo pagrįstas, todėl tenkintinas.

M. M. pareiškė 2000 Eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo. Ieškinyje nurodoma, kad M. M. dėl įvykio gydėsi kelias savaites, pasekmes jaučia iki šiol, akys tapo jautresnės, greičiau pavargsta (t. 2, b.l. 117).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymo nustatyta tik piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis Nr. 3K-3-196/2010, 2012-04-30 nutartis Nr. 3K3-202/2012, kt.).

Šiuo konkrečiu atveju nėra abejonės, jog dėl kaltinamojo veiksmų M. M. juto fizinį skausmą, patyrė psichologinį diskomfortą, tačiau civiliniame ieškinyje nenurodyta kiek laiko truko fiziniai skausmai ar diskomfortas. Nors M. M. nurodė, kad padarinius juto kelias savaites, tačiau objektyvių duomenų, kad dėl kaltinamojo įvykdyto nusikaltimo M. M. ilgam laikui sutriko psichinė ar fizinė sveikata ar kilo kokie nors kiti ilgalaikiai padariniai, byloje nėra. M. M. nepateikė dokumentų, įrodančių kur, kada ir kiek laiko gydėsi ar apskritai kreipėsi gydėsi, kokius vaistus vartojo ir pan. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais teismas daro išvadą, kad nukentėjusiajam padaryta mažesnė nei nurodoma jo civiliniame ieškinyje neturtinė žala, t. y. nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala vertinama 500 eurų.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 3 dalimi, 307 straipsnio 1, 4, 6, 7 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

N. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 7 mėnesiams.

N. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir N. T. paskirti galutinę 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., dirbti, mokytis arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

N. T. išteisinti pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Procesą dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2018 m. kovo 7 d. ieškinio dėl 36,29 Eur turtinės žalos padarymo nutraukti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2018 m. gruodžio 19 d. civilinį ieškinį dėl 15,26 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkinti. Vilniaus teritorinės ligonių kasai iš N. T. priteisti 15,26 Eur turtinės žalos atlyginimui.

M. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo tenkinti iš dalies. Priteisti M. M. iš N. T. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktus, turinčius reikšmės, nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – CD laikmeną su įrašu, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Išaiškinti kaltinamajam, kad laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.