- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-21
- Bylos Nr.
- 2S-139-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32691-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Kreditorius
- UAB „Kvintencija“
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (kreditoriaus) UAB „Kvintencija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-03 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-39874-141/2013 išsprendus kreditoriaus UAB „Kvintencija“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreditorius pateikė teismui pareiškimą su reikalavimu išduoti teismo įsakymą dėl 12 153,24 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 91 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš skolininko A. Ą. A.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-03 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą. Teismas nustatė, kad laikinasis administratorius neturi pareigos iš savo asmeninių lėšų atsiskaityti su administruojamos įmonės kreditoriais. Todėl teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis) ir informavo kreditorių, kad su savo reikalavimais jis turi kreiptis į AB „Ūkio bankas“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas (kreditorius) UAB „Kvintencija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-03 nutartį. Nurodo, kad laikinasis administratorius, neužtikrindamas 2013-04-30 PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo, padarė UAB „Kvintencija“ 12 153,24 Lt dydžio žalą. UAB „Kvintencija“ ir A. Ą. A. sieja teisiniai santykiai iš delikto, todėl UAB „Kvintencija“ pateiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo tenkintinas ir skundžiama nutartis naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Pagrindinis apelianto argumentas, pagrindžiantis skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, yra tai, kad teismas negalėjo atsisakyti priimti apelianto pareiškimo dėl įsakymo išdavimo vadovaudamasis tuo, kad jis yra aiškiai nepagrįstas, nes ginčo šalis sieja deliktiniai teisiniai santykiai (kreditoriui skolininkas padarė 12 153,24 Lt žalą). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), be to, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nuodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba vadovaujantis materialiosiomis teisės normomis vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Kaip nurodo pats apeliantas, 2009-07-03 tarp UAB „Kvintencija“ ir AB Ūkio banko buvo sudaryta Saugos paslaugų sutartis (toliau – Sutartis) (b. l. 25-26). 2013-02-12 Lietuvos bankas paskelbė AB Ūkio banko laikiną dalinį veiklos apribojimą (moratoriumą), laikinuoju administratoriumi paskyrė A. Ą. A. (b. l. 27). 2013-02-12 laikinojo administratoriaus pranešimu dėl tolimesnio saugos paslaugų sutarčių vykdymo apeliantas buvo informuotas, kad laikinojo administratoriaus sprendimu apelianto teikiamos saugos ir inkasavimo paslaugos yra būtinos apribotai banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, todėl bankas moratoriumo metu naudosis šiomis paslaugomis taip pat, kaip tai buvo daroma iki moratoriumo paskelbimo, o tai reiškia, kad visos apeliantą ir AB Ūkio banką siejančios sutartys bus vykdomos ir mokėjimai pagal tokias sutartys bus atliekami įprasta tvarka (b. l. 28). Pasak apelianto, po 2013-02-12 pranešimo gavimo apeliantas išrašė tris PVM sąskaitas faktūras 2013-02-28 (apmokėta), 2013-03-29 (apmokėta) ir 2013-04-30 (neapmokėta). Laikinasis administratorius, neužtikrindamas 2013-04-30 PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo, pasak apelianto, padarė jam 12 153,24 Lt žalą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto faktinių aplinkybių traktavimu. Anksčiau nurodyti argumentai patvirtina, kad 2013-04-30 apeliantą ir AB Ūkio banką siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas buvo 2009-07-03 Sutartis. 2013-02-12 paskelbus AB Ūkio banko moratoriumą, AB Ūkio banko laikinasis administratorius A. Ą. A. informavo apeliantą, kad 2009-07-03 Sutartis bus vykdoma toliau. Tai reiškia, kad AB Ūkio bankas, atstovaujamas laikino administratoriaus A. Ą. A., o ne asmeniškai A. Ą. A. įsipareigojo toliau vykdyti su apeliantu sudaryta Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. mokėti už apelianto suteiktas saugos paslaugas. Po 2013-02-12 paskelbto moratoriumo klientas (paslaugų gavėjas) pagal 2009-07-03 Sutartį nepasikeitė, juo išliko AB Ūkio bankas, tačiau pasikeitė kliento atstovas, t. y. AB Ūkio banko laikinuoju administratoriumi, atsakingu už visapusišką vadovavimą AB Ūkio bankui, tapo A. Ą. A.. Kaip buvo nurodyta 2013-02-12 apeliantui adresuotame pranešime, nuo 2013-02-12 AB Ūkio bankui uždrausta vykdyti mokėjimus ar perleisti savo turtą, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti (tiek, kiek nusprendžia laikinasis administratorius). Tokiu būdu susiformavus įsiskolinimui pagal 2013-03-40 PVM sąskaitą faktūrą, apeliantas, nepavykus ginčo išspręsti taikiu būdu, turėjo teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti šį įsiskolinimą iš AB Ūkio banko, o ne asmeniškai iš A. Ą. A. kaip žalos atlyginimą dėl delikto. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikinasis administratorius neturi pareigos iš savo asmeninių lėšų atsiskaityti su administruojamos įmonės kreditoriais, todėl kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą, atsisakytina priimti (CPK 435 straipsnio 2 dalis).
Nors 12 153,24 Lt skola susiformavo iki AB Ūkio banko bankroto bylos iškėlimo (2013-05-02), tačiau jau po moratoriumo ir laikino administratoriaus, kuris buvo įpareigotas užtikrinti, jog bankas vykdytų mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, paskelbimo (2013-02-12), todėl kreditorius, atsižvelgiant į pareiškimo sumą, su savo reikalavimu bankrutuojančiam AB Ūkio bankui turi kreiptis ne į bankrutuojančio AB Ūkio banko bankroto bylą nagrinėjantį Kauno apygardos teismą, o į Kauno miesto apylinkės teismą.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-03 nutartį palikti nepakeistą.