Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties, kuria nutarta pareiškėjo A. Č. skundo netenkinti ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. TK 16-26 palikti nepakeistą, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnį už tai, kad jis, esant nustatytam faktui, kad jis nuo 2014 m. lapkričio mėnesio pradžios (duomenys neskelbtini) savavališkai, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tariamą teisę ginčija kito asmens, t.y. sutuoktinės J. Č. teises, t. y. be leidimo ir jos žinios pakeitęs bendros nuosavybės teise priklausančio buto spyną iki šiol neduoda J. Č. minėto buto rakto.

Byloje gautas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos atsiliepimas į A. Č. apeliacinį skundą, kuriame prašoma apeliacinio skundo netenkinti ir palikti 2015 m. liepos 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį nepakeistą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 188 straipsnyje numatyta, kad savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms, užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 28 iki 57 eurų ir baudą pareigūnams – nuo 57 iki 144 eurų.

ATPK 188 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadariusį esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas - įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš bylos duomenų, butas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso A. Č. ir J. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2011 m. gegužės 9 d. Tarp sutuoktinių nuo 2015 m. pradžios vyksta civilinis ginčas dėl santuokos nutraukimo, kaltinant vienas kitą. Taip pat šioje byloje sprendžiamas turto ir kreditorinių įsipareigojimų pasidalinimo klausimas. 2014 m. gruodžio 23 d. apeliantas baustas pagal ATPK 188 straipsnį, už tai, kad be bendraturčio (sutuoktinės) sutikimo pakeitė įėjimo į butą spyną ir neduoda jam nuo pakeistos spynos rakto, taip paribodamas galimybę naudotis savo turtu. 2015 m. kovo 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas apeliantui už tai, kad jis būdamas baustas už bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimą pagal ATPK 188 straipsnį ir toliau nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo nuosavybės teisę į minėtą butą, neduoda J. Č. bendro buto įėjimo rakto, t. y. riboja bendraturtės galimybes naudotis nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismas išvadai, kad apelianto kaltė padarius ATPK 188 straipsnyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą yra įrodyta. Padarytą pažeidimą patvirtina 2015 m. kovo 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 10), Vilniaus rajono savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas (b. l. 15-16), apelianto teismui pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22315-930/2015, 31-32), tarnybiniai pranešimai (b. l. 23, 25), nukentėjusiosios ir paties apelianto paaiškinimai.

CK 39.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Bylos duomenimis, A. Č. savavališkai, be bendraturčio - sutuoktinės sutikimo apribojo jos nuosavybės teisę - teisę valdyti ir naudoti jai kartu su apeliantu priklausantį turtą 2014 m. lapkričio 4 d., už ką A. Č. 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 188 straipsnį. Iš tarnybinių parnešimų ir administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 10, 23, 25) matyti, kad surašant šiuos dokumentus 2015 m. kovo 13 d., toks savavališkas nukentėjusiosios teisių ribojimas tebesitęsė (nebuvo baigtas). Byloje konstatuota, kad praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo nustatyto bendraturčio nuosavybės teisės ribojimo, apeliantas ir toliau pažeidinėjo bendraturčio teises, todėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos Administracinė komisija 2015 m. balandžio 14 d. nutarimu pagrįstai paskyrė antrąją sankciją apeliantui.

Apelianto nuomone, antroji sankcija – paskirta už tą patį pažeidimą, už kurį jis jau anksčiau buvo nubaustas pinigine bauda, taip pažeidžiant principą non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Principas non bis in idem įtvirtintas ne tik nacionalinės teisės aktuose, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija). EŽTT laikosi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nubaudimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant keli elgesio epizodai laiko ir erdvės atžvilgiu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai S. Z. v. Rusija (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; S. Z. v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, padaromų nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas dėl priimtinumo Smolickis v. Latvija (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen v. Suomija (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996).

EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Priešingas požiūris lemtų išvadą, kad, kartą patraukus atsakomybėn asmenį už atitinkamos pareigos nevykdymą, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo.

Lietuvos baudžiamosios teisės požiūriu trunkamasis teisės pažeidimas yra toks, kuris trunka tol, kol neišnyksta kaltininko pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba kol teisės pažeidimo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). ATPK 38 straipsnio nuostatomis, administracinės nuobaudos paskyrimas neatleidžia padariusio administracinį teisės pažeidimą asmens nuo pareigos, už kurios nevykdymą buvo paskirta administracinė nuobauda, vykdymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes bei tai, kad antroji sankcija skirta už po piniginės baudos skyrimo besitęsiantį apelianto neteisėtą neveikimą, jį kvalifikuojant kaip atskirą pažeidimą, sprendžiama, kad apelianto argumentas dėl jo nubaudimo antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą, neatsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą non bis in idem, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog rakto perdavimo faktą įrodo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22315-930/2015. Šioje nutartyje teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones netenkino J. Č. prašymo dėl rakto nuo pakeistos durų spynos perdavimo, nes laikė, kad šia nutartimi ieškovui skirtas įpareigojimas netrukdyti naudotis butu apima įpareigojimą perduoti raktą nuo pakeistos spynos. Taigi, iš šios nutarties matyti, kad priešingai nei nurodo apeliantas, raktas nuo pakeistos durų spynos J. Č. nei 2015 m. kovo 13 d. administracinio teisės pažeidimo surašymo metu, nei minėtos nutarties priėmimo metu 2015 m. birželio 22 d., nebuvo perduotas.

Išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius duomenis, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. Č. pakeitė durų spynas veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. Č. teigia, jog spynas pakeitė siekdamas apsaugoti bute esantį turtą nuo J. Č. neteisėtų veiksmų, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad apelianto nuosavybei grėsė realus pavojus ir jis savo teisių negalėjo ir negali apginti kitaip, kaip neleisdamas sutuoktinei (bendrasavininkei) patekti į butą. Be to, apelianto teismui pateiktos 2015 m. birželio 22 d. nutarties (priimtos civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo) duomenimis, J. Č. teigia 2013 m. lapkričio mėnesį buvusi priversta dėl A. Č. elgesio išsikraustyti iš bendro šeimos turto ir gyventi išsinuomotame būste. Taigi, kaip matyti, J. Č. nepripažįsta, kad ji bendros nuosavybės teise priklausantį butą ir jame esančius daiktus paliko naudoti vienam A. Č.. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, administracinėn atsakomybėn patraukto A. Č. veikoje nenustatė būtinojo reikalingumo sąlygų, todėl jo atsakomybės dėl ATPK 188 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nepašalina.

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis turėjo teisę pakeisti buto durų spyną, nes faktiškai gyvena šiame bute tik jis. Pažymėtina, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Taigi, nesant J. Č. sutikimo ir (ar) teismo sprendimo, apeliantas neturi teisės savavališkai apriboti (riboti) bendrasavininkės nuosavybės teisės.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį nepakeistą ir A. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.