Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų Suomijos įmonių „Neste Marketing Ltd“ ir „Neste Oil Oyj“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1959-560/2013 pagal paminėtų ieškovų ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „BIOFUTURE“ dėl prekių ženklų savininkų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai „Neste Marketing Ltd“ ir „Neste Oil Oyj“ padavė Vilniaus apygardos teisme ieškinį, kuriuo Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 38 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė įpareigoti atsakovą AB „BIOFUTURE“ ne vėliau kaip per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo nutraukti žymens „BIOFUTURE“ (toliau – ginčo žymuo) naudojimą įmonės pavadinime ir komercinės veiklos dokumentuose, įpareigojant atsakovą ne vėliau kaip per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo: 1) pakeisti juridinio asmens pavadinimą taip, kad jame nebūtų naudojamas žymuo „BIOFUTURE“, 2) įregistruoti juridinių asmenų registre atitinkamus steigimo dokumentų pakeitimus, 3) neatlygintinai perleisti domeno vardo „biofuture.lt“ registraciją ieškovui; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 – 7 b. l.).

Nurodė, kad ieškovas „Neste Marketing Ltd“ yra savininkas nacionalinio žodinio prekių ženklo „FUTURA“ (paraiškos padavimo data – 1994-05-10, registracijos data 1998-01-15, reg. Nr. 26368), registruoto 4 klasės prekėms pagal tarptautinę Nicos klasifikaciją (tarp jų – degalams, benzinui, dyzeliniam kurui), o ieškovas „Neste Oil Oyi“ yra savininkas E. B. žodinio prekių ženklo „FUTURA BIODIESEL“ (paraiškos padavimo data 2004-03-11, registracijos data 2007-03-27, reg. Nr. 003693132), registruoto 1, 4 ir 37 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją (tarp jų – chemijos produktams, naudojamiems pramonėje ir mokslo reikmėms, skystiems degalams, benzinui, dyzeliniam kurui, biodyzelinui). Ieškovų teigimu, atsakovo AB „BIOFUTURE“ steigėjas AB „Stumbras“ 2005 m. birželio 7 d. buvo pateikęs Valstybiniam patentų biurui (toliau – VPB) paraišką įregistruoti prekių ženklą „BIOFUTURE“ 4 klasės prekėms, o atsakovas 2007 m. liepos 11 d. buvo pateikęs paraišką įregistruoti prekių ženklą „BIOFUTURE“ 1 klasės prekėms, kurie buvo įregistruoti VPB prekių ženklų registre, tačiau VPB Apeliacinio skyriaus sprendimais Nr. 2Ap-984 ir 2Ap-1289 buvo patenkinti ieškovų protestai dėl nurodytų atsakovo ir jo steigėjo prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis, nustačius, kad prekių ženklai „BIOFUTURE“ klaidinamai panašūs į ieškovams priklausančius minėtus prekių ženklus „FUTURA“ ir „FUTURA BIODIESEL“. Ieškovai pažymėjo, kad po atsakovo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, atsakovas ir toliau naudoja žymenį „BIOFUTURE“ savo komercinėje ir ūkinėje veikloje, kaip įmonės pavadinimą ir kaip domeno vardą, tokiu būdu pažeisdamas ieškovų kaip prekių ženklų savininkų teises ir CK normas dėl juridinio asmens pavadinimo sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į VPB Apeliacinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 26 d. ir 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimus, kuriais buvo konstatuota, kad prekių ženklas „BIOFUTURE“ yra klaidinamai panašus į prekių ženklus „FUTURA“, „FUTURA BIODIESEL“ ir prekių ženklų „BIOFUTURE“ registracijos buvo pripažintos negaliojančiomis, taigi pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi, nepripažinęs VPB Apeliacinio skyriaus sprendimų prejudicinės galios, nenurodė jokių kitų įrodymų, motyvų ar argumentų, kurie paneigtų VPB Apeliacinio skyriaus sprendimuose nurodytas aplinkybes dėl ginčo žymenų klaidinančio panašumo, o vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas yra oficialus įrodymas, kuriuo teismas turi vadovautis, priimdamas sprendimą;Teismas sprendime nepagrįstai atsakovo įmonės pavadinimą traktavo kaip anglų kabos žodį, ir vertino, kad Lietuvos vartotojai jį tartų angliškai `fyu:ts?(r)‘, o pilną pavadinimą `biofyu:ts?(r)‘, nes žodžiai „FUTURA“, „FUTURA BIODIESEL“ , „BIOFUTURE“ neturi konkrečios prasmės anglų kalboje, kadangi „BIOFUTURE“ yra Lietuvoje įregistruoto ir veikiančio juridinio asmens pavadinimas, jis dažniausiai naudojamas su teisinę formą nusakančiais žodžiais (AB), tuo pačiu ir patį pavadinimą tariant paraidžiui taip, kaip jis rašomas lietuvių kalba – BIOFUTURE;Teismas, pripažindamas semantinį ginčo žymenų panašumą, neteisingai nurodė, kad turi būti įrodytas ne tik pačių žymenų semantinis panašumas, bet ir tai, kad vartotojams kils asociacijos su konkrečiu ieškovų prekių ženklu, preke ar pačia įmone. Tačiau atliekant žymenų panašumo vertinimą, tai turi būti daroma tik pačių žymenų atžvilgiu, nesiejant jų su konkrečiomis prekėmis ar įmonėmis, o prekių ir paslaugų panašumo vertinimas turi būti atliekamas atskirai kitame etape;Teismas, lygindamas elementus „FUTURA“ ir „FUTURE“, nepagrįstai esminę reikšmę suteikė šių žodžių galūnei, ir sprendė, kad ji nulemia ryškų fonetinį ženklų skirtumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad paprastai vartotojai didesnį dėmesį skiria žodžių pradžiai, o ne pabaigai, pirmoji žodžio dalis yra pagrindinė, kadangi vartotojai skaito iš kairės į dešinę;Teismas, teigdamas, kad ginčo ženklai yra vizualiai nepanašūs, vadovavosi visuomenės apklausos rezultatais, tačiau kortelės su ženklais respondentams buvo pateikiamos vienu metu, o teismų praktikoje pripažįstama, kad vartotojai retai turi galimybę palyginti skirtingais ženklais pažymėtas prekes vienu metu, taigi apklausos rezultatai yra iškreipti; apklausose buvo lyginamas tik vizualus ženklų panašumas, o ginčo žymenys yra žodiniai, tai toks palyginimas yra netinkamas ir nevisapusiškas; apklausoje dėl spirito pakeičiamumo benzinu/dyzelinu pateiktas klausimas „ar spiritas gali būti pakeičiamas benzinu/dyzelinu“ yra netinkamas, nesusijęs su ginčo dalyku, nes ieškovai ir neįrodinėjo tos aplinkybės, kad spiritas gali būti pakeičiamas benzinu/dyzelinu. Be to, beveik 1/3 dalis apklaustųjų nurodė, kad žymenys yra panašūs, taigi maždaug trečdalį visuomenės šie žymenys klaidintų;Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovo produkcijos, t. y. dehidratuoto etilo alkoholio, bioetanolio (priedo degalams), vartotojų ratas skiriasi nuo degalus gaminančių ir parduodančių ieškovų klientų rato. Byloje nėra ginčo, kad dehidratuotas etilo alkoholis, kitaip vadinamas bioetanoliu, yra naudojamas automobilių degalams, kaip jų priedas, maišant su benzinu, paties atsakovo interneto svetainėje nurodoma, kad dehidratuotas etilo alkoholis naudojamas biodegalų gamyboje, taip pat jis naudojamas chemijos, kosmetikos ir farmacijos pramonėse. Tuo tarpu ieškovų prekių ženklai registruoti tokioms prekėms kaip degalai, benzinas, chemijos produktai. Taigi akivaizdu, kad ieškovų ir atsakovo prekės yra tos pačios paskirties arba susijusios, naudojamos toje pačioje srityje;Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovų elgesys, kuris pasireiškė tuo, kad jie 7 metus nesikreipė nei į teismą dėl neteisėto atsakovo pavadinimo ar domeno naudojimo, nei į atsakovą, atsakovui leido suprasti, kad ieškovai toleruoja jo įmonės pavadinimą. Ieškovai netoleravo atsakovo žymens „BIOFUTURE“ naudojimo, nes 2007, 2008 m. pateikė VPB tris protestus dėl prekių ženklo „BIOFUTURE“ registracijų, šie protestai buvo patenkinti 2007 m. rugsėjo 26 d. ir 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimais, kurie atsakovo nebuvo apskųsti;Teismas neteisingai nurodė, kad per 7 metus atsakovas įgijo klientų ratą, kurie jį atpažįsta pagal jo pavadinimą, o reikalavimas pakeisti atsakovo įmonės pavadinimą pateiktas praėjus tokiam laikotarpiui, pažeistų atsakovo interesus ir teisę į įmonės pavadinimą. Pažymėtina, kad juridinio asmens pavadinimo pakeitimas nėra veiksmas, kuris sąlygotų esamų klientų praradimą, komercinėje praktikoje tai yra įprastas reiškinys ir įmonės gana dažnai pačios savanoriškai nusprendžia keisti pavadinimus, o tai neapsunkina jų veiklos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu.

CK 2.39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus.

Prekių ženklų panašumo ir tapatumo nustatymui yra reikšmingi Valstybinio patento biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintuose Metodiniuose nurodymuose dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo (toliau – Metodiniai nurodymai) pateikti išaiškinimai. Metodinių nurodymų 2.2 punkte nustatyta, kad ženklų panašumą lemia juose esančių elementų bendrumas; panašumui turi įtakos sutampančių ir nesutampančių elementų santykis, taip pat jų svarba kompozicijoje; bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų. Pagal Metodinių nurodymų 2.5 punkto „b“ papunktį, panašių ženklų klaidumas priklauso nuo prekių rūšies, paskirties ir realizavimo sąlygų. Žodinių ženklų vizualų panašumą lemia bendras regimas įspūdis, raidžių išdėstymas viena kitos atžvilgiu ir kt.; tokių ženklų fonetinį panašumą lemia žodžio ilgis, artimi arba sutampantys garsai (raidės, skiemenys), jų vieta ženkle, skiemenų skaičius ženkle ir kt.; stipriems elementams yra būdingas originalumas bei skambesio savitumas, sutapus stipriems elementams, ženklai dažniausiai būna panašūs. Be to, pagal Metodinių nurodymų 2.3 punktą, vienarūšės prekės ir paslaugos – tai vienos rūšies prekės ar paslaugos, kurias žymint tapačiais ar panašiais ženklais, gali sudaryti vartotojui įvaizdį, kad jos priklauso vienam gamintojui; 4.1 punkto pagrindu, nagrinėjant prekių vienarūšiškumą, reikia atsižvelgti į prekių rūšį, paskirtį ir realizavimo sąlygas, o prekių paskirtis – tai prekės panaudojimo sritis ir jos funkcija, be to, prekių paskirtis apima ir vartotojo sąvoką, pagal vartotoją prekės yra skirstomos į plataus vartojimo ir gamybinės – techninės paskirties prekes.

Teismų praktikoje pažymima, kad juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų teisinė apsauga (bei reikalavimai kiekvieno iš jų teisinei apsaugai) nėra visiškai autonomiška, o šie objektai nėra atsieti vienas nuo kito; juridinio asmens pavadinimo bei prekių ženklo paskirtis nėra identiška, nes pirmojo funkcija – atskirti juridinį asmenį nuo kitų juridinių asmenų, o antrojo – prekių ženklo funkcija – atskirti vieno asmens prekes ir paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų; šios funkcijos turi harmoningai tarpusavyje derėti, nes juridiniai asmenys (turintys pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir (ar) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje esantys prekių ženklai yra juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006).

Lietuvos kasacinio teismo praktikoje, kurioje remiamasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodyta, kad prekių ženklų teisės moksle ir teismų praktikoje vartojami terminai „silpnas prekių ženklas“, „silpnas prekių ženklo elementas“, „stiprus prekių ženklas“, „stiprus prekių ženklo elementas“, o ženklo (ženklo elemento) „stiprumas“ ar „silpnumas“ yra aplinkybė, lemianti išimtinių teisių į prekių ženklą ribas, kai sprendžiama dėl ženklo (ar atitinkamo ženklo elemento) apsaugos apimties, inter alia dėl kito ženklo klaidinamo panašumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išiaškinęs, kad viena iš klaidinimo rūšių yra ir vadinamasis „klaidinimas dėl kokių nors tarpusavio sąsajų“ (arba „klaidinimas dėl bendradarbiavimo“; angl. „confusion as to affiliation“); „visuomenės suklaidinimo galimybė“ bylą nagrinėjančių teismų įvertinama visų pirma kaip fakto klausimas, o tai padarius – įvertinama ir kaip teisės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006); kad tais atvejais, kai tarp subjektų kyla ginčas dėl ženklų panašumo, reiškia, jog jau egzistuoja tam tikras ženklų panašumas, nes kitaip nekiltų ginčo, o teismo, nagrinėjančio tokį ginčą, pareiga – įvertinti, ar dėl to panašumo yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2013); kad kituose ikiteisminės institucijos (VPB Apeliacinio skyriaus) sprendimuose (dėl kitų protestų) nurodytos aplinkybės nėra ir negali būti laikomos prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnis); tai tik vienas įrodymų ir vertinamas visų kitų byloje pateiktų įrodymų kontekste; teismas neprivalo argumentuoti, kodėl jis tam tikras aplinkybes vertina kitaip (ar taip pat), negu kituose ginčuose, nagrinėtuose ikiteismine tvarka, vertino ginčus ikiteismine tvarka nagrinėjanti institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2012).

Bylos duomenimis, ieškovas Neste Marketing Ltd yra savininkas nacionalinio žodinio prekių ženklo „FUTURA“ (paraiškos padavimo data 1994-05-10, registracijos data 1998-01-15, Nr. 26368, įregistruotas 4 klaės pagal Nicos klasifikaciją prekėms), ieškovas Neste Oil Oyj yra savininkas Bendrijos žodinio prekių ženklo „FUTURA BIODISEL“ (paraiškos padavimo data 2004-03-11, registracijos data 2007-03-27, Nr. 003693132, įregistruotas 1, 4, 37 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją (9 – 15 b. l.), o atsakovas AB „Biofuture“ įregistruotas Juridinių asmenų registre nuo 2005 m. gruodžio 16 d. (18 – 24 b. l.). Iš Juridinių asmenų registro išrašo bei atsakovo AB „Biofuture“ įstatų matyti, kad atsakovo veiklos rūšys yra krakmolo ir krakmolo produktų gamyba, distiliuotų alkoholinių gėrimų etilo alkoholio, alaus, salyklo, mineralinio vandens ir gaivinamųjų gėrimų, kitų pagrindinių organinių chemikalų gamyba, svaigiųjų ir kitų gėrimų didmeninė ir mažmeninė prekyba (18 – 24, 83 – 87 b. l.).

Be to, pagal atsakovo AB „Biofuture“ paraišką, paduotą 2007 m. liepos 11 d. VPB dėl žodinio prekių ženklo „BIOFUTURE“ įregistravimo jo vardu 1 klasės prekėms pagal Nicos prekių klasifikaciją, VPB 2008 m. liepos 22 d. buvo įregistravęs šį prekių ženklą (registracijos Nr. 57570; 17 b. l.), o pagal AB „Stumbras“ 2005 m. birželio 7 d. paraišką dėl žodinio prekių ženklo „BIOFUTURE“ įregistravimo jo vardu žymėti 4 klasės prekėms pagal Nicos prekių klasifikaciją, VPB 2006 m. spalio 20 d. buvo įregistravęs nurodytą prekių ženklą AB „Stumbras“ vardu (registracijos Nr. 53053; 16 b. l.). Iš byloje esančio VPB Apeliacinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 2Ap-984 matyti, kad ieškovo „Neste Marketing Ltd“ iniciatyva, AB „Stumbras“ vardu įregistruoto prekių ženklo „BIOFUTURE“ registracija Nr. 53053 pripažinta negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu visoms 4 klasės prekėms (25 – 28 b. l.), o VPB Apeliacinio skyriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 2Ap-1289 pagal ieškovų „Neste Marketing Ltd“ ir „Neste Oil Oyj“ protestą buvo pripažinta negaliojančia atsakovo AB „Biofuture“ vardu įregistruoto prekių ženklo „BIOFUTURE“ registracija Nr. 57570 PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (toliau – VPB sprendimai) (29 – 33 b. l.).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas turėjo pagrindo netenkinti ieškovų ieškinio PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, teisingai nustatęs, kad neįrodytas ieškovų prekių ženklų „FUTURA“ ir „FUTURA BIODIESEL“ ir atsakovo juridinio asmens pavadinimo AB BIOFUTURE klaidinamas panašumas, kad VPB sprendimai bei juose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos šioje byloje prejudicinę galią turinčiais faktais.

Bylos duomenimis, ieškovai jų prekių ženklų ir atsakovo pavadinimo klaidinantį panašumą grindė aukščiau paminėtais VPB Apeliacinio skyriaus sprendimais ir atsakovo interneto svetainės www.biofuture.lt ištraukomis (su vertimais) (25 – 33, 40 – 45, 48 – 55 b. l.). Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs VPB sprendimus visumoje su kitais byloje pateiktais įrodymais, turėjo pagrindo tvirtinti, kad nurodyti VPB sprendimai bei juose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos šioje byloje jau įrodytomis aplinkybėmis, kurių ieškovams nereikia įrodinėti, kadangi juose vertintas dviejų prekių ženklų, bet ne prekių ženklo ir juridinio asmens pavadinimo santykis, o apeliantai be pagrindo nurodo apeliaciniame skunde, jog teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, jų nuomone, nepripažinęs VPB sprendimų prejudicinės galios, paneigė VPB sprendimus, nenurodęs kitų įrodymų, ir motyvų, kurie paneigtų šiuos VPB sprendimus.

Nors nagrinėjamu atveju buvo pagrindo teigti apie tam tikrą lyginamų žymenų panašumą, susijusį su elemento „FUTUR“ pasikartojimu visuose lyginamuosiuose žymenyse, tačiau ieškovų prekių ženkluose pasikartojantis elementas „FUTURA“ yra prekių ženklų pradžioje, o atsakovo juridinio asmens pavadinimo pradžioje nėra šio elemento, jo dalis („FUTUR“) įrašyta po atsakovo juridinį pavadinimą sudarančio kito žodžio „BIO“ (kuris yra juridinio asmens pavadinimo pradžioje), be to, atsakovo pavadinimo galūnė (-E) dar labiau sumažina ieškovų prekių ženklų ir atsakovo pavadinimo vizualinį ir fonetinį panašumą.

Apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai nepagrįstai svarbiausiu lyginamuoju elementu atsakovo juridinio asmens pavadinime nurodo žodį FUTURE, kad atsakovo pavadinimas prasideda dalele „BIO“ ir baigiasi galūne „E“, o sutampanti atsakovo pavadinime ir ieškovų prekių ženkluose dalis „FUTUR“ ieškovų prekių ženkluose baigiasi galūne „A“, be to, prekių ženklas FUTURA BIODIESEL susideda iš dviejų žodžių; kad žymuo BIOFUTURE yra sudarytas dirbtinai ir turi originalumą bei savitą skambesį ir šiomis savybėmis skiriasi nuo ieškovų žodinių prekių ženklų FUTURA, FUTURA BIODIESEL garsinio tarimo ir jų skambesio. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovų prekių ženklų ir atsakovo juridinio asmens pavadinimo elementų bendrumas ir sutampančių bei nesutampančių elementų santykis (ieškovų prekių ženklai ir atsakovo pavadinimas turi skirtingas galūnes, vieną iš ieškovo prekių ženklų sudaro ir papildomas žodis „BIODIESEL“, o atsakovo pavadinime naudojamas pradžioje elementas „BIO“), taip pat jų svarba kompozicijoje (ieškovų prekių ženklai prasideda elementu „FUTURA“, atsakovo pavadinimo pradžią sudaro elementas „BIO“), bendras suvokimo įspūdis, bei atsakovo pateiktos 2013 m. balandžio mėn. Lietuvos gyventojų apklausos pagal atsakovo užsakymą rezultatai, kurių duomenimis, daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų mano, kad žodžiai „Biofuture“ ir „Futura“ vizualiai nėra panašūs (123 – 132 b. l.), sudaro pagrindo teigti, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą apie ieškovų prekių ženklų ir atsakovo juridinio asmens pavadinimo klaidinančio panašumo nebuvimą, o ieškovo pateikti įrodymai nepaneigė nurodytos teismo išvados. Juolab kad ieškovai nepateikė apygardos teismui įrodymų apie tai, kad jų prekių ženklų elementas „FUTUR“, esantis atsakovo juridinio asmens pavadinime, yra toks „stiprus“, kad sudaro pagrindą teigti, jog vartotojai, pamatę prekių (priskirtų 4 klasės prekėms pagal Nicos prekių klasifikaciją) ˛enklus su elementu „FUTUR“, sietų jį būtent su ieškovais; tokių įrodymų nepateikta ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 str., 314 str.).

Be to, bylos duomenimis, ieškovų prekių ženklai įregistruoti prekėms, nurodytoms Nicos klasifikacijos 1, 4 ir 37 klasėse, tarp kurių 4 klasės prekes sudaro skystas kuras (gazolinas), dyzelynas ir biodizelynas (4 – 15 b. l.), o atsakovo veikla yra krakomolo ir krakomolo produktų, destiliuotų alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio iš fermentuotų medžiagų, alaus, salyklo, mineralinio vandens ir gaivinamųjų gėrimų gamyba; garo ir karšto vandens tiekimas, svaigiųjų ir kitų gėrimų didmenine ir mažmeninė prekyba (Juridinių asmenų registro išrašas, AB „Biofuture“ įstatai; 18 – 24, 83 – 87 b. l.). Ieškovų prekių ženklai yra įregistruoti ir tokioms prekėms, kaip degalai, apšvietimo medžiagos, benzinas, dyzelinis kuras, aliejus kūrenimui, chemijos produktai, naudojami pramonėje, ugnies gesinimo mišiniai, o dalies atsakovo gaminamų ir platinamų prekių (etanolio) paskirtis susijusi su ieškovo prekių ženklais žymimų produktų (benzino) gamyba, ieškovų ir atsakovų prekės iš esmės naudojamos cheminėje pramonėje, ieškovų ir atsakovų prekės yra techninės paskirties, taigi byloje yra pagrindo teigti, jog tarp ieškovų ir atsakovo prekių yra ir vienarūšių (cheminės medžiagos), t. y., jog ieškovų ir atsakovo naudojami žymenys skirti žymėti ir panašioms prekėms. Tačiau teismas teisingai nurodė, kad atsakovo gaminamo chemijos produkto bioetanolio, kaip priedo degalams (t. y. negalutinio produkto) vartotojų ratas skiriasi nuo galutinį produktą (degalus) gaminančių ir parduodančių ieškovų klientų rato. Be to, minėta, kad atsakovo juridinio asmens registro išrašo bei įstatų duomenimis, atsakovas vykdo kitokio pobūdžio, platesnę veiklą nei ieškovai, kurių prekių ženklai įregistruoti 1, 4 ir 37 klasių prekėms, t. y. atsakovo veikla neapribota prekių sąrašu, kuriam įregistruoti ieškovų prekių ženklai.

Nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis atsakovo pateiktais 2013 m. balandžio mėn. Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis apie visuomenės nuomonę dėl žodžių „BIOFUTURE“ ir „FUTURA“ vizualaus (ne)panašumo. Nagrinėjamu atveju, bylos įrodinėjimo dalykas yra ieškovų prekių ženklų ir atsakovo juridinio asmens pavadinimo (ne)klaidinantis (ne)panašumas, kurį nagrinėjant ir sprendžiant dėl lyginamų žymenų klaidinančio panašumo, pagal Metodinių nurodymų taisykles, reikšmingi visuomenės apklausų duomenys (Metodinių nurodymų 2.2 p.).

Apygardos teismas, ištyrė atsakovo pateiktos 2013 m. balandžio mėn. Lietuvos gyventojų apklausos dėl žodžių „BIOFUTURE“ ir „FUTURA“ vizualaus (ne)panašumo (123 – 132 b. l.) duomenis, kuriuos vertindamas, teigė, kad nėra pagrindo kalbėti apie klaidinamą vizualinį panašumą grafinio žymenų išpildymo prasme, kad pagal nurodytos apklausos duomenis, daugiau nei pusė (55 proc.) Lietuvos gyventojų mano, kad žodžiai „Biofuture“ ir „Futura“ yra nepanašūs, o 36 proc. apklaustų gyventojų atsakė, kad šie žodžiai yra panašūs; 63 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad žodžiai „Biofuture“ ir „Futura Biodiesel“ vizualiai nepanašūs, o 28 proc. respondentų atsakė, kad nurodyti žodžiai yra vizualiai panašūs. Taigi apygardos teismas, teisingai įvertinęs ir nurodytą apklausą visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais (tarp jų - VPB išrašais apie ieškovų prekių ženklų „FUTURA“ ir „FUTURA BIODIESEL“ registracijas, Juridinių asmenų registro apie atsakovą išrašu, atsakovo juridinio asmens įstatais), padarė motyvuotą išvadą, kad neįrodytas atsakovo juridinio asmens pavadinimo (ginčo žymens) klaidinantis panašumas į ieškovo prekių ženklus (CPK 178 str., 179 str. 1 d., 185 str.).

Taigi nors byloje buvo pagrindo teigti ir apie tam tikrą ieškovo bei atsakovo platinamų prekių panašumą, tačiau dėl aukščiau nurodyto, ieškovui neįrodžius klaidinančio atsakovo juridinio asmens pavadinimo panašumo į ieškovų prekių ženklus, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliantų argumentais dėl ieškovo ir atsakovo gaminamų prekių panašumo (PŽĮ 38 str. 1 d. 2 p., Metodinių nurodymų 2.3 p.).

Nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo ir apeliantų teiginiai, jog apygardos teismas be pagrindo nurodė, kad jie toleravo atsakovo pavadinimą 7 metus, kadangi, jų teigimu, 2007 m., 2008 m. buvo padavę protestus dėl prekių ženklų „BIOFUTURE“ registracijų panaikinimo, kurie buvo patenkinti, o atsakovas to neginčijo. Juolab kad tai nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu ieškovai išreiškė nesutikimą ir su atsakovo juridinio asmens pavadinimu, kadangi VPB Apeliacinis skyrius, priimdamas 2007 m., 2010 m. sprendimus dėl ieškovų prekių ženklų ir atsakovo prekių ženklo klaidinančio panašumo, nesprendė dėl atsakovo juridinio asmens pavadinimo (ne)klaidinančio panašumo į ieškovų prekių ženklus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai kreipėsi į atsakovą 2012 m. liepos 30 d. su pretenzija, kuria iš ieškovo reikalavo nutraukti žymens „BIOFUTURE“ naudojimą komercinėje veikloje (34 – 36 b. l.), o atsakovas buvo įregistruotas dar 2005 m., tačiau byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovai, pateikdami protestus VPB dėl atsakovo prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia, tuo pat metu reikalavo iš atsakovo nutraukti žymens „BIOFUTURE“ naudojimą jo juridinio asmens ar domeno pavadinime (CPK 178 str., 179 str.; CK 2.39 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingo apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio.

Bylos duomenimis, atsakovas prašo priteisti 2 783 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą (191 - 193 b. l.).

Nepatenkinus apeliacinio skundo, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga, bei įvertinus ir kitas aplinkybes, reikšmingas bylinėjimosi išlaidų dydžiui apeliacinės instancijos teisme, teisinga, proporcinga ir protinga priteisti atsakovo naudai 2000 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, priteisiant jas iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 1 000 Lt (CPK 93 str. 1 d., 98 str., 302 str., Rekomendacijų 8.11, 11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo Neste Marketing Ltd (reg. kodas 1626490-8; buveinės adresas Suomija, Keilaranta 21 FI-02150) ir iš ieškovo Neste Oil Oyj (reg. kodas 1852302-9, buveinės adresas Suomija, Keilaranta 21 FI-02150) atsakovo akcinės bendrovės „Biofuture“ (juridinio asmens kodas 300515042; buveinės adresas Šilutė, Šilo g. 4), naudai po 1 000 Lt (po vieną tūkstantį Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.