Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Polikopija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-4359-661/2012 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Polikopija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. papildomas sprendimas paliktini nepakeisti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar atsakovui UAB „Polikopija“ atsirado pareiga grąžinti ieškovui R. M. (buvusi pavardė – K.) paskolą ir sumokėti palūkanas pagal 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010, pateiktu išaiškinimu dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, siekiant nustatyti, ar tarp šalių atsirado paskolos teisniai santykiai. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, pasak kasacinio teismo, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taip pat išaiškinta, kad tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad paskolos sutartyje ir paskolos gavimo akte aiškiai nurodyta, kad atsakovas, veikdamas per įmonės atstovą, pasiskolino iš ieškovo nurodytą 137 710 Lt sumą. Todėl šiuo atveju, ginčydamas paskolos sutarties dalyko – joje nurodytos pinigų sumos perdavimo faktą, pareigą įrodyti, kad paskolos dalykas (šiuo atveju pinigai) nebuvo perduotas, turėjo būtent atsakovas. Prezumpcijos, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, todėl ieškovo pateiktų dokumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2003 m. birželio 13 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovas atsakovui paskolino 137 710 Lt už 12 proc. metinių palūkanų.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovas siekia įrodyti, kad ginčo paskolos sutartis tarp jo ir ieškovo apskritai nebuvo sudaryta, nes, anot jo, ieškovo pateikti dokumentai buvo suklastoti. Dokumentų suklastojimo faktui įrodyti atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė nagrinėjamoje byloje paskirti ginčo dokumentų ekspertizes.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovo UAB „Polikopija“ iniciatyva buvo paskirta 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutarties, 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo akto ir 2003 m. birželio 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo rašysenos ir dokumentų (dokumentų rekvizitų, dokumentų medžiagų, spausdintų tekstų ir spausdinimo priemonių) ekspertizė (85-86 b. l., 1 t.). Ekspertizę atlikti buvo pavesta Lietuvos teismo ekspertizės centrui, kurį pasiūlė pats atsakovas (82 b. l., 1 t.). Lietuvos teismo ekspertizės centrui atlikus ekspertizę, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti 2011 m. gruodžio 8 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2160 (11), 11-2385 (11), 11-2698 (11) (94-104 b. l., 1 t.) ir 2012 m. kovo 28 d. aktas Nr. 11-3083 (11) (108-113 b. l., 1 t.).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į tai, kad byloje atlikus ekspertizes, klastojimo faktas nebuvo patvirtintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese šalių ginčui išspręsti tiriami ir vertinami šalių pateikti bei teismo iniciatyva surinkti įrodymai, kurių pagrindu teismas daro išvadą dėl aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176 str. 1 d.). Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo ar nebuvimo pasiekti. Baigtinis įrodymų sąrašas CPK nėra nustatytas. Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.).

Viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių – eksperto išvada (CPK 212-219 str.). Ji pateikiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Ekspertizės išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės, atliktos kompetentingo subjekto (eksperto), akte. Pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.).

Su tokiais apelianto motyvais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad ekspertizės aktų išvados turi būti vertinamos ne kiekviena atskirai, o neatsiejamai viena nuo kitos. Be to, ekspertizės aktų išvados turi būti vertinamos, atsižvelgiant ir į tai, kokiu tikslu buvo paskirta ekspertizė. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju buvo siekiama nustatyti, ar teismui ieškovo pateikti dokumentai nebuvo suklastoti, nes, atsakovo teigimu, paskolos sandoris tarp jo ir ieškovo apskritai nebuvo sudarytas.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto nuomone, sprendžia, kad byloje pateiktos Lietuvos teismo ekspertizių centro išvados iš esmės paneigia atsakovo teiginį, kad ieškovo pateikti paskolos sutarties sudarymą grindžiantys dokumentai nėra suklastoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors 2011 m. gruodžio 8 d. ekspertizės akto išvadų 3 punkto 4 pastraipoje nurodyta, jog tikėtina, kad 2003 m. birželio 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole pirmiau buvo atspaustas UAB „Polikopija“ atspaudas, o po to išspausdintas su juo susikertantis sutarties tekstas, tai yra, tuščiame lape pirmiau atspaustas UAB „Polikopija“ atspaudas, o po to išspausdintas tekstas, tačiau šis faktas negali sudaryti pakankamo pagrindo konstatuoti šio dokumento suklastojimo faktą, nes to paties ekspertizės akto išvadų 3 dalies 1 pastraipoje nurodyta, kad tirti pateiktame 2003 m. birželio 12 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokole pirmiau buvo išspausdintas tekstas, o po to pasirašytas parašas R. G. vardu, 2 pastraipoje – kad yra tikimybė, kad pirmiau buvo išspausdintas tekstas, o po to pasirašytas parašas A. M. vardu (104 b. l.). Taigi, ši nustatyta aplinkybė iš esmės paneigia atsakovo teiginį, kad protokolas buvo suklastotas, tuo labiau, kad 2012 m. kovo 28 d. ekspertizės aktu buvo pripažinta, jog 2003 m. birželio 12 d. UAB „Polikopija“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole R. G. vardu pasirašė R. G., R. K. vardu pasirašė R. K., A. M. vardu pasirašė A. M. (113 b. l., 1 t.). Šiuo atveju aplinkybė, kokiu lazerinio spausdinimo įrenginiu buvo išspausdinti dokumentai, esminės reikšmės neturi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad 2011 m. gruodžio 8 d. ekspertizės akto išvadų 3 dalies 5 pastraipoje nurodyta, kad nustatyti, ar 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartyje ir 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo akte pirmiau buvo išspausdintas tekstas, ar atlikti juose esantys rekvizitai – antspaudo UAB „Polikopija“ atspaudai, rankraščio įrašai ir parašai negalima, nesudaro pakankamo pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę, nes atsižvelgiant į tai, kaip įrašai ir parašai yra išsidėstę dokumentuose, tikimybė, kad atliekant dar vieną ekspertizę, galėtų būti nustatytas dokumentų teksto ir rekvizitų atlikimo eiliškumas, yra labai maža. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ekspertai pateikė išvadas, kad du parašai, esantys 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutarties, 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo akto apatinėse dalyse nėra išspausdinti spausdintuvu, o yra pasirašyti rašymo priemonėmis (2011-12-08 ekspertizės akto 2 išvada), 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartis, 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo aktas techniniu požiūriu nėra suklastoti, tai yra, juose nėra montažo požymių, parašai ir rankraščio įrašai parašyti rašymo priemonėmis, atspaudai atspausti antspaudų klišėmis (2011-12-08 ekspertizės akto 6 išvada), 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartyje ir 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo akte R. G. vardu pasirašė R. G. ir R. K. vardu pasirašė R. M. (K.) (2012 m. kovo 28 d. ekspertizės akto 1 ir 2 išvados), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamu atveju ieškovo pateiktų dokumentų suklastojimo faktas neįrodytas.

Pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai nenurodė, kuriomis ekspertizės aktų išvadomis ar jų dalimis, priimdamas sprendimą, jis vadovavosi, nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas savo išvadas grindė ne tik ekspertizės aktu, bet ir įvertinęs kitus byloje surinktus įrodymus. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nepateikė detalios ekspertizės aktų išvadų analizės, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas apskritai neatliko jų įvertinimo.

Įvertinusi ekspertizės aktus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ekspertų pateiktos išvados yra išsamios, aiškios, viena kitai neprieštaraujančios, byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti ekspertų nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija atlikti tokio pobūdžio ekspertizes, pirmosios instancijos teismas pateiktų išvadų pagrindu galėjo nuspręsti, ar ieškovo pateikti dokumentai yra suklastoti, ar ne. Todėl šiuo atveju vien tai, kad ekspertizės aktų išvados buvo nepalankios pačiam atsakovui, negali sudaryti pakankamo pagrindo paskirti pakartotinę ekspertizę, nes šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, leidžiančių abejoti eksperto išvadų pagrįstumu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti pakartotinę aptariamų dokumentų ekspertizę. Pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę atsakovas neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme, todėl jo prašymas skirti pakartotinę ekspertizė negali būti tenkinamas. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, atliekančio tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-00933-12 pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 2013 m. spalio 24 d. raštas Nr. 10-4-S-9721, kuriame nurodyta, kad 2013 m. kovo 29 d. LTEC specialistams papildomai pateikti klausimai ir prašymas įvertinti pateiktus klausimus bei atsakyti, ar tikslinga skirti papildomą ekspertizę LTEC specialistams, siekiant išsiaiškinti dokumentų klastojimo faktą ir kad 2013 m. balandžio 10 d. gautas atsakymas, kad papildomą ekspertizę skirti netikslinga, todėl 2013 m. gegužės 8 d. Lietuvos apeliaciniam teismui grąžinti dokumentų originalai.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus, taip pat ekspertizės aktus, visiškai nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų ir, priėmęs jo 2012 m. gegužės 10 d. paaiškinimą, nepriėmė prie paaiškinimo pridėtų priedų, iš kurių, anot jo, akivaizdžiai matyti, kad ieškovo pateikti dokumentai neatitinka UAB „Polikopija“ naudojamų dokumentų formų ir rengiamų dokumentų turinio. Todėl, anot jo, teismas privalėjo atsižvelgti į jo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus bei vertinti ekspertizės išvadas kitų įrodymų kontekste, tačiau nepagrįstai to nepadarė.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas UAB „Polikopija“ 2012 m. gegužės 10 d. paaiškinimus su priedais pateikė tik po to, kai buvo atliktos ekspertizės ir teismui pateikti ekspertizės aktai (128-133 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti prijungti prie bylos atsakovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus, nes iš tiesų šiuos įrodymus atsakovas galėjo pateikti daug anksčiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys buvo nulemtas būtent jam nepalankaus ekspertizės rezultato, be to, akivaizdu, kad atsakovui nebuvo jokių kliūčių pateikti įrodymus prie atsiliepimo ar pirmo teismo posėdžio metu, tačiau jis to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą (CPK 7 str.), užkirsti kelią bylos vilkinimui (tuo labiau, kad ekspertizių metu nebuvo nustatytas klastojimo faktas), pagrįstai nutarė vėliau pateiktų įrodymų neprijungti.

Kita vertus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo neprijungti įrodymai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovo pateikti dokumentai, kuriais įrodinėjamas paskolos sutarties ir paskolos perdavimo paskolos gavėjui faktų egzistavimas, yra suklastoti.

Įrodymai, kurių pagrindu atsakovas siekė įrodyti, kad ieškovas dirbo UAB „Polikopija“ generalinio direktoriaus pavaduotoju (165-168 b. l., 1 t.), dėl ko, pasak atsakovo, jis turėjo priėjimą prie visų bendrovės dokumentų, antspaudo, UAB „Polikopija“ vardu galėjo sudaryti sandorius, organizuoti bendrovės darbą, atstovauti bendrovės interesus bankuose, naudotis bankų paslaugomis, nutraukti sutartis bei atlikti kitus veiksmus, taip pat kad bendrovėje buvo nustatytas antspaudo klastojimo faktas, dėl ko ieškovui buvo įteiktas reikalavimas pateikti paaiškinimą (70-72 b. l., 2 t.), kad ieškovo atleidimo metu buvo paliktas sutikimas, kad bendrovė jam nebuvo skolinga ir jokių sutarčių nebuvo sudaryta (170 b. l., 1 t.), patys savaime neįrodo ne tik fakto, kad ginčo sandorį ir jį lydinčius dokumentus (paskolos gavimo aktas ir visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas) ieškovas suklastojo, bet ir kad apskritai šie dokumentai yra suklastoti, tuo labiau, kad suklastojimo fakto nenustatė ir ekspertai. Nenustačius dokumentų suklastojimo fakto ir įrodžius paskolos dalyko perdavimo faktą, šie įrodymai reikšmės, nustatant, ar bendrovė gavo iš atsakovo paskolą, ar ne, negali turėti. Tas pats pasakytina ir apie įrodymus, kuriai grindžiami teiginiai apie tarp ieškovo ir atsakovo 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą paskolos sutartį (160-161 b. l., 1 t.), kuria atsakovas ieškovui paskolino 36 000 Lt, ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 30 d. preliminariu sprendimu iš ieškovo atsakovui paskolą priteisė (162-163 b. l., 1 t.). Tai, kad ieškovas nesiekė skolos įskaitymo, nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui jokios reikšmės negali turėti. Be to, pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats savo valia pasirinkti, kada ir kokiu būdu jis gins savo pažeistas teises, tiesiog jis tai turi atlikti įstatyme nustatyta tvarka. Todėl vien tai, kad ieškovas pradėjo reikalauti iš atsakovo paskolos, praėjus nemažai laiko po paskolos grąžinimo termino, negali paneigti paskolos suteikimo fakto ir užkirsti jam kelio ginti savo pažeistas teises. Taip pat tai nesudaro pagrindo spręsti, jog paskolos sutartis yra suklastota.

Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėja, jog pagal ginčo sandorį bendrovė jokios paskolos iš ieškovo negavo, nes šis faktas neatsispindi banko išrašuose (10-24 b. l., 2 t.). Taip pat atsakovas pateikė UAB „Verus Auditas“ 2012 m. gegužės 8 d. ataskaitą apie patikrinimą pagal pateiktus klausimus, kurioje konstatuota, kad nebuvo faktiško pinigų perdavimo, nes nėra paskolos lėšų gavimą patvirtinančių būtinų apskaitos dokumentų pagal 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutarties tarp UAB „Polikopija“ ir R. K. sudarymo metu galiojusius teisės aktus, todėl buvo pripažinta, kad 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartis tarp UAB „Polikopija“ ir R. K. laikoma nesudaryta (25-27 b. l., 2 t.).

Iš esmės pagrįstas yra atsakovo teiginys, kad pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto nuostatą, pinigai į kasą iš ūkio subjektų, gyventojų priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), o priėmus pinigus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir kasininkas. Minėto nutarimo 10 punkte nustatyta, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų arba ūkio subjektų pinigus, išrašo pinigų priėmimo kvitą; pirmas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antras atiduodamas pinigų mokėtojui; atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą; pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas.

Tačiau būtina pažymėti, kad audito ataskaitos išvada, jog 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartis tarp UAB „Polikopija“ ir R. K. laikoma nesudaryta, padaryta, įvertinus bendrovės kasos knygos išrašus. Vien tai, kad bendrovėje nebuvo apskaitytas paskolos gavimas ir kad banko išrašuose neatsispindi, jog atsakovas būtų gavęs kokią nors pinigų sumą iš ieškovo, negali sudaryti pakankamo pagrindo pripažinti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir kad paskola nebuvo perduota atsakovo nuosavybėn, nes neatmetama galimybė, jog pačioje bendrovėje buvo netinkamai tvarkoma apskaita. Be to, byloje atliktomis ekspertizėmis buvo paneigtas paskolos sutarties bei paskolos gavimo akto, kuriuo buvo pripažinta, kad R. K. perdavė UAB „Polikopija“ nuosavybėn 137 710 Lt, suklastojimo faktas. Todėl audito ataskaitos išvada negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, jog paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.

Apeliantas taip pat teigia, kad jis prašė teismo išreikalauti rašytinius įrodymus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie ieškovo deklaruotą turtą ir pajamas už 2002-2005 metus. Šie duomenys, anot jo patvirtintų, kad ieškovas negalėjo atsakovui suteikti tokio dydžio paskolos, tačiau teismas prašymo netenkino. Todėl jis savo iniciatyva kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tarnybą prie VRM, kad būtų nustatyta, ar ieškovas turėjo galimybę paskolinti 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartyje nurodytą paskolos sumą atsakovui (93-94 b. l., 2 t.). Tačiau vien tokio pareiškimo pateikimo faktas aplinkybės apie ieškovo turėtas finansines galimybes suteikti atsakovui paskolą pagal ginčo sandorį negali įrodyti. Be to, paskolos perdavimo faktas tarp ieškovo ir atsakovo buvo aiškiai įformintas atskiru dokumentu – 2003 m. birželio 13 d. paskolos perdavimo aktu, kurio galiojimas nagrinėjamu atveju nebuvo paneigtas (suklastojimo faktas nebuvo įrodytas). Todėl šiuo atveju esant atskiram dokumentui, įrodančiam paskolos perdavimo atsakovo nuosavybėn faktą, ir ekspertizės aktu patvirtinus, kad šį dokumentą pasirašė jame nurodyti asmenys, pagrindo papildomai aiškintis, ar ieškovas ginčo sandorio sudarymo metu turėjo tokio dydžio pinigų sumą, nėra, kadangi bet kuriuo atveju paskolos perdavimo faktas yra įrodytas kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nebuvo įrodytas ieškovo pateiktų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių dokumentų suklastojimo faktas, sprendžia, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovo pateikti dokumentai neatitinka UAB „Polikopija“ naudojamų dokumentų formų ir rengiamų dokumentų turinio, bylos teisingam išsprendimui esminės reikšmės neturi, todėl dėl šių atsakovo argumentų atskirai nepasisako.

Kadangi argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta priteisti palūkanas, teisėtumo ar pagrįstumo atsakovas savo apeliaciniame skunde atskirai nenurodo, teisėjų kolegija dėl šios dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir, nepažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, padarė pagrįstas išvadas, jog tarp šios bylos šalių 2003 m. birželio 13 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, o paskolos perdavimo atsakovo nuosavybėn faktą patvirtina tiek pačios paskolos sutarties, tiek paskolos gavimo akto turinys, o atsakovas šios rašytiniais įrodymais nustatytos aplinkybės nepaneigė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo ieškovui priteista negrąžinta paskola ir paskolos sutartyje nustatyto dydžio palūkanos, yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nėra pagrindo. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus (atsakovo akcininkus, generalinį direktorių bei kitus liudytojus).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas ir poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nėra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei padarė jomis pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.), įvertinęs byloje surinktus duomenis bei šalių procesinių dokumentų - apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį turinius, kur atsakovas išdėstė esminius savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis, o ieškovas - sutikimo su šiomis išvadomis argumentus. Be to, kaip nustatyta šioje nutartyje, pateiktais naujais rašytiniais įrodymais, kurių neprijungė pirmosios instancijos teismas, apeliantas taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo.

Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju yra būtina apklausti atsakovo akcininkus, generalinį direktorių bei kitus liudytojus dėl parašų ir antspaudo tikrumo ir jų atsiradimo ieškovo pateiktuose dokumentuose. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ekspertizių aktais buvo patvirtinta, jog ant paskolos sutarties, paskolos perdavimo akto ir visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo pasirašė juose nurodyti asmenys, šie dokumentai buvo pasirašyti rašymo priemonėmis, o ne išspausdinti spausdintuvu, apklausti liudytojus dėl aplinkybių, kurios nustatytos rašytiniais įrodymais, nėra pagrindo. Be to, atsakovo akcininkai ir generalinis direktorius gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai negalėtų būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki.

Dėl šių priežasčių atsakovo prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą teisėjų kolegija nusprendė netenkinti.

Dėl civilinės bylos sustabdymo

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo prašymas sustabdyti civilinę bylą Nr. 2A-987/2013, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla pagal UAB „Polikopija“ direktoriaus R. G. pareiškimą, kad buvęs darbuotojas R. K. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-4359-661/2012 pateikė galimai suklastotus 2003 m. birželio 12 d. UAB „Polikopija“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį ir 2003 m. birželio 13 d. paskolos gavimo aktą, tokiu būdu siekdamas užvaldyti svetimą turtą stambiu mastu.

Kaip matyti iš šio prašymo turinio, dėl galimai R. K. į civilinę bylą Nr. 2-4359-661/2012 pateiktų dokumentų suklastojimo vyksta ikiteisminis tyrimas Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriuje. Taigi, ikiteisminis tyrimas nėra pasibaigęs ir dar nėra surašytas kaltinamasis aktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo suformuotą praktiką vykstantis ikiteisminis tyrimas nesudaro pagrindo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006 ir kt.). Todėl teisėjų atsakovo prašymo sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla taip pat netenkina.

Dėl papildomo teismo sprendimo

Atsakovas savo apeliaciniame skunde dėl papildomo teismo sprendimo nurodo, kad jis neginčija patirtų 466,25 Lt išlaidų už ekspertizių atlikimą sumos, tačiau prašo, išnagrinėjus jo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo, papildomu sprendimu priteistą 466,25 Lt išlaidų už ekspertizių atlikimą sumą priteisti iš ieškovo.

Kadangi pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija nenustatė, atitinkamai paliekamas nepakeistas ir pirmosios instancijos teismo priimtas papildomas sprendimas, nes išlaidos už ekspertizės atlikimą pagrįstai priteistos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 str.).

Atmetus atsakovo apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Atsakovo UAB „Polikopija“ prašymų skirti žodinį bylos nagrinėjimą, apklausti liudytojus, skirti pakartotinę ekspertizę ir sustabdyti civilinę bylą netenkinti.