Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr.1A-12-336/2008

Teisėjas Algirdas Švedavičius Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.1;

2.1.6.1; 2.1.6.2; 2.4.8;

2008 m. vasario 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl 2007-10-15 Pasvalio apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis, pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams. V. B. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš V. B. priteista nukentėjusios P. A. O. naudai 3275 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1400 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Iš akcinės draudimo bendrovės „RESO Europa“ nukentėjusios P.A. O. naudai priteista 1227,12 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1725 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš akcinės draudimo bendrovės „RESO Europa“ civilinio ieškovo – Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 6276,40 Lt nukentėjusios P.A. O. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad įvykdė kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą, o būtent 2005 m. gruodžio 19 d., apie 11 val. 15 min. vairuodamas automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pasvalyje, Vilniaus – Vytauto Didžiojo gatvių sankryžoje, nepraleido per Vilniaus gatvę nereguliuojama pėsčiųjų perėja einančios nukentėjusiosios P.A. O. ir ją parbloškė, padarydamas nukentėjusiajai P.A. O. ūmią trauminę galvos smegenų ligą, dešinio kaktikaulio – smilkinkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu dešinio smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sukrėtimą, dešinio blauzdikaulio išorinio gumburo lūžį, minkštųjų audinių sumušimus kaktoje ir kairėje šlaunyje, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais V. B. pažeidė kelių eismo taisyklių 53, 75, 173 punktų reikalavimus ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis skundžia nuosprendį ir mano, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Tai, kad teismo nuosprendis yra naikintinas, apeliantas grindžia sekančiais argumentais:

„V. B. turėjo techninę galimybę išvengti per kelio važiuojamąją dalį jam iš dešinės pusės ėjusios pėsčiosios P.A. O. partrenkimo laiku stabdydamas automobilį“;

- „... esant šlapiai kelio dangai V. B. techniniu požiūriu turėjo techninę galimybę išvengti per kelio važiuojamąją dalį ėjusios pėsčiosios P.A. O. partrenkimo laiku stabdydamas automobilį“;

- „2000-04-14 tarp V. B. ir UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta darbo sutartis Nr. 25, pagal kurią V. B. dirba UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju“;

- „Pagal sudarytą darbo sutartį V. B. UAB „ERTMĖ“ 2005 m. gruodžio 19d. (pirmadienį) dirbo 4 valandas, laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 18.00 val.“;

„V. B. įvykdytas nusikaltimas yra nesunkus neatsargus nusikaltimas“;

„V. B. charakterizuojamas teigiamai, nėra teistas“;

„V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta“.

Nenustatydamas byloje subjekto teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį.

3. Kelių eismo taisyklių 173 punktas nustato, kad „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.“ Kad tokios pareigos neįvykdė ir tokiu būdu nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punktą, teismas padarė išvadą vadovaudamasis 2006 m. rugsėjo 1d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada (t. I, b.l. 26-29), kuri dėl žemiau pateiktų aplinkybių negalėjo būti pripažinta kaip įrodymas, nes:

3.1. 2005-12-19 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedas - eismo įvykio planas (t. I, b.l. 7) surašytas nesilaikant Policijos patrulių veiklos instrukcijos (Valstybės žinios, 2003, Nr. 23-985) 88.2. punkto reikalavimų (sudaryti autoavarijos vietos schemą, nurodant mastelį ir pateikiant jį pasirašyti autoavarijos dalyviams). Sudarytame plane nėra nurodytas mastelis, nubraižytoje schemoje nesilaikoma atstumų proporcijų ir po plano sudarymo nuteistajam nebuvo pateiktas pasirašyti, todėl kaip dokumentas, neatitinkantis turinio ir formos reikalavimų, negalėjo būti naudojamas tolimesniame ikiteisminiame tyrime, įskaitant ir eismo įvykio autotechninį tyrimą;

3.2. 2005-12-19 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. I, b.l. 5) nurodyta, kad „asfalto paviršius drėgnas“, tačiau tyrėja G. A. 2006 m. rugpjūčio 15 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą (t. I, b.l. 23) nurodė - „kelio danga yra asfaltas, sausas“;

3.3. 2005-12-19 savo, dar kaip liudytojo, byloje nepaneigtuose parodymuose nuteistasis nurodė, kad priekyje jo 5-6 metrų atstumu važiavo kitas automobilis, tai patvirtino ir nukentėjusioji P.A. O., teigdama, kad tą automobilį praleido (t. I, b.l. 44; t. II, b.l. 75), tačiau tyrėja G. A. 2006 m. rugpjūčio 15 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą (t. I, b.l. 23-24), prašydama nurodyti eismo įvykio mechanizmą, šią svarbią aplinkybę, iš esmės keičiančią eismo įvykio mechanizmą, nutylėjo;

Įvertindami aukščiau pateiktas aplinkybes ir tą faktą, kad specialistas ikiteisminio tyrimo metu padarė išvadą iš klaidingos, dalinės ir neišsamios informacijos, bei siekdami teisminio nagrinėjimo metu objektyvios tiesos nustatymo, tiek nuteistasis (t. II, b.l. 34), tiek civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) (t. II, b.l. 38) prašė teismo atlikti papildomą ekspertizę. Teismas, objektyviai neįvertinęs šių aplinkybių ir atmesdamas prašymą dėl naujos ekspertizės, pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį dėl išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių ištyrimo.

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusios atstovas prašė skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo 300 Lt atstovavimo išlaidų. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai V. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas negalėjo remtis eismo įvykio planu, kadangi jis neatitinka reikalavimų, nepasirašytas. Eismo įvykio planas yra priedas prie avarijos vietos apžiūros protokolo (t. 1, b.l. 5-6). Kaip matyti iš šio protokolo, jame užfiksuotų pėdsakų, automobilio buvimo vieta ir kiti atstumai pilnai atitinka plane nurodytiems atstumams bei objektų išsidėstymui. Protokole pažymėta, kad sudarytas planas – schema. Protokolas pasirašytas. Todėl, vadovaujantis pačiu apžiūros protokolu, nėra jokio pagrindo nesivadovauti jo priedu – planu.

Pirmosios instancijos teismas pagristai nesivadovavo liudytojų I. M., V. Š., A. Š. bei A. K. parodymais ir nuosprendį grindė nukentėjusios P.A. O. parodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, minėti liudytojai nepaneigia, kad dėl autoįvykio kaltas V. B.. Liudytoja I. M., duodama parodymus teisme (t. 2, b.l. 25–26), nebuvo nuosekli. Vienu metu ji tvirtino, kad nukentėjusiąją pamatė jai žengiant paskutinį žingsnį iki susidūrimo. Tai reikštų, kad ji negalėjo objektyviai įvertinti P.A. O. judėjimo greičio bei krypties. Toje pačioje apklausoje, atsakydama į kitus klausimus I. M. jau nurodė, kad nukentėjusiąją pamatė tik jai nužengus nuo šaligatvio. Tokiu atveju iki susidūrimo nukentėjusioji turėjo nueiti apie penkis metrus kelio ir sugaišti tam tikrą laiką. Tai prieštarauja tos pačios liudytojos teigimui, kad nukentėjusioji prieš automobilį atsirado staiga. Darytina išvada, kad realiai I. M. nukentėjusiąją pamatė tik susidūrimo metu ar betarpiškai prieš pat įvykį, todėl jos parodymais apie nukentėjusios judėjimo kryptį bei greitį vadovautis negalima.

Liudytojas V. Š. apklausiamas teisme (t.2, b.l. 26) nurodė, kad įvykio metu buvo maždaug už 2 – 3 m. nuo perėjos, prie kurios įvyko autoįvykis. Jis teigia, kad V. B. automobilis pradėjo čiuožti stabdomas maždaug 2 m prieš pėsčiųjų perėją ir nukentėjusiąją partrenkė maždaug 2 – 3 m už pėsčiųjų perėjos. Liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusioji nuo šaligatvio buvo nuėjusi maždaug vieną metrą ir ėjo ji ne per pėsčiųjų perėją, o kirto gatvę įstrižai. Tokie liudytojo parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kurių neginčija ir pats apeliantas. Kaip matyti iš užfiksuotų pėdsakų, automobilis buvo pradėtas stabdyti ne prieš perėją, o pravažiavus didesnę jos dalį. Automobilis važiavo maždaug 5 m atstumu nuo šaligatvio, todėl jei nukentėjusioji nuo šaligatvio buvo nuėjusi tik apie vieną metrą (kaip teigia V. Š.), automobilis tiesiog negalėjo jos kliudyti. Liudytojas taip pat negalėjo nurodyti ar įvykio vietoje buvo daugiau pėsčiųjų bei kitų automobilių. Todėl remtis tokiais liudytojo parodymais negalima.

Liudytoja A. Š. apklausiama teisme (t.2, b.l. 46–47) nurodė, kad ėjo kartu su savo vyru V. Š.. Ji teigė, kad įvykio metu buvo maždaug už 8–10 m nuo gatvės. Priešingai nei vyras, ji tvirtino, kad prie perėjos buvo daug žmonių ir jie užstojo vaizdą. Todėl paties susidūrimo ji nematė, o tik girdėjo stabdžių cypimą ir girdėjo trenksmą kai automobilis kliudė nukentėjusiąją. Ji taip pat tvirtino, kad automobilis stabdyti (čiuožti) pradėjo dar prieš pėsčiųjų perėją, o nukentėjusioji partrenkta jau už perėjos. Kaip jau yra minėta aukščiau, parodymai dėl stabdymo pradžios neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Prieštaringi liudytojos parodymai ir dėl paties pėsčiosios partrenkimo. Jei A. Š. matė, kad P.A. O. ėjo ne per perėją, tai ji turėjo matyti ir patį susidūrimą. Kaip ji pati tvirtina, daug žmonių buvo ties pėsčiųjų perėja ir jie užstojo vaizdą. Todėl darytina išvada, kad jei liudytoja nematė susidūrimo momento (kadangi vaizdą užstojo žmonės) reiškia, jog nukentėjusioji per gatvę ėjo būtent per pėsčiųjų perėją. Dėl nurodytų aplinkybių negalima vadovautis ir šios liudytojos parodymais apie nukentėjusios judėjimo kryptį ir vietą.

Liudytoja A. K. apklausta teisme (t.2, b.l. 27) nurodė, kad ėjo per perėją Vilniaus ir Vytauto Didžiojo gatvių sankryžoje, kai išgirdo triukšmą ir pažiūrėjusi pamatė sustojusį automobilį 2 – 3 m už perėjos. Paties susidūrimo ji nematė. Liudytoja taip pat nurodė, kad prie perėjos buvo labai daug žmonių. Kadangi liudytoja nematė nei susidūrimo momento, nei kur prieš įvykį buvo nukentėjusioji, todėl jos parodymai nėra informatyvūs.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusios parodymais, kadangi jie viso tyrimo metu buvo nuoseklūs, jos veiksmai pagrįsti sveika logika bei neprieštarauja kitiems objektyviai nustatytiems faktams. P.A. O. visą laiką teigė, kad tą dieną ėjo iš savo namų pagal Vilniaus gatvę. Jos judėjimo kryptis buvo iš rytų į vakarus. Šie jos teiginiai niekuo nepaneigti. Ji tvirtino, kad į gatvę išėjo pėsčiųjų perėjoje toje vietoje, kur padarytas bortelio nuolydis. Apelianto teiginys, kad nukentėjusioji per gatvę ėjo jau už perėjos ir įstrižai, t.y. iš šiaurės vakarų pusės pietryčių kryptimi, prieštarauja bet kokiai logikai, kadangi tokiu atveju nukentėjusioji be jokios priežasties turėjo praeiti perėją ir po to faktiškai grįžti vėl atgal. Negalėjo P.A. O. gatvę kirsti ir judėdama iš šiaurės rytų pusės pietvakarių kryptimi. Kaip matyti iš byloje esančio plano (t.1, b.l. 7), Vilniaus gatvės pietinė pusė yra užtverta apsaugine tvorele. Todėl akivaizdu, kad einant tokia kryptimi žmogus negalėtų pereiti gatvės, kadangi kelią užtveria apsauginė tvorelė.

Sugretinus visumą įrodymų darytina vienareikšmiška išvada, kad nukentėjusioji į gatvę išėjo pėsčiųjų perėjoje ir ėjo per ją statmenai iš šiaurės į pietus.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad P.A. O. prieš jo automobilį išėjo staiga ir jis neturėjo galimybės sustabdyti. Šiuo klausimu pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei plano, V. B. automobilis važiavo ne mažesniu kaip 5 m atstumu nuo dešinio gatvės krašto. To neneigia ir pats apeliantas. Nustatyta, kad nukentėjusioji iki susidūrimo nuėjo 5,2 m atstumą. To taip pat neneigia apeliantas. Imant nuteistajam palankiausią skaičiavimą, t.y. automobilio greitį 40 km/h ir didžiausią galimą nukentėjusios judėjimo greitį – 4,9 km/h iš atliktų paskaičiavimų matyti, kad minėtą 5,2 m atstumą nukentėjusioji nuėjo per 3,8 sekundės. Automobilis nurodytu greičiu per tą laiką nuvažiuoja apie 42 m. Iš to darytina išvada, kad P.A. O. nužengiant nuo šaligatvio į gatvę, V. B. automobilis buvo ne mažesniu kaip 42 m. atstumu iki įvykio vietos. Jei nukentėjusioji per gatvę būtų ėjusi ne statmenai, o įstrižai, kaip teigia nuteistasis, tai iki susidūrimo vietos ji turėjo nueiti dar didesnį atstumą ir sugaišti dar daugiau laiko, o tai reiškia, kad V. B. automobilis būtų buvęs dar toliau nuo įvykio vietos. Iš specialisto išvados matyti, kad automobilio stabdymo kelias esant 40 km/h greičiui yra 18,8 m, t.y. daug mažesnis, nei atstumas iki pėsčiosios jai nužengus į gatvę. Apklaustas teisme ekspertas (t. 2, b.l. 79) paaiškino, kad skaičiavimai padaryti esant sausai asfalto dangai. Tačiau ir įvedus sąlygą, kad asfaltas buvo drėgnas, išvada dėl galimumo išvengti susidūrimo nesikeičia, kadangi tokiu atveju stabdymo kelias pailgėtų tik nežymiai, o atstumas iki pėsčiosios buvo pakankamai didelis.

Savo nekaltumą V. B. grindžia ir tuo, kad prieš jį važiavęs automobilis nestabdė ir nepraleido pėsčiųjų. Tokia aplinkybė nelaikytina pašalinančia V. B. atsakomybę. Tai, kad vienas vairuotojas galbūt nesilaikė eismo taisyklių ir nesustojo praleisti į pėsčiųjų perėją išėjusių žmonių, neatleidžia kito vairuotojo nuo atsakomybės.

Remiantis tuo kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai V. B. veiką kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jis pažeidė „kelių transporto eismo saugumo taisykles“, kadangi tokio teisės akto nėra. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, minėta frazė yra įrašyta nustatomojoje nuosprendžio dalyje, tačiau jos prasmė kita nei tai interpretuoja apeliantas. BK 281 straipsnio pavadinimas yra „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas“. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, užrašydamas nuosprendyje apelianto minimą frazę, tiesiog užrašė V. B. veiką atitinkančio Baudžiamojo kodekso straipsnio pavadinimą. Todėl tai nėra joks pažeidimas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje būtų išdėstytos įrodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kai Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija blanketinė, nurodomas įstatymas ar kitas teisės aktas, už kurio reikalavimų ar draudimų pažeidimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Nuosprendyje nurodomas BK straipsnis, dalis ar punktas, glaustai atskleidžiant turinį, pažymint pažeidimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 40, 2003 m. birželio 20 d.). Kolegija sutinka, kad surašant skundžiamą nuosprendį nebuvo tiksliai laikytasi BPK 305 straipsnio reikalavimų bei minėto LAT Senato nutarimo. BK 281 straipsnio 1 dalis yra blanketinė teisės norma. Teismas aprašomojoje dalyje nurodė, kokius Kelių eismo taisyklių punktus pažeidė V. B., tačiau neatskleidė visų šių punktų turinio, o apsiribojo tik nuoroda, kad V. B. nepraleido nereguliuojama pėsčiųjų perėja einančios nukentėjusiosios P.A. O. ir ją parbloškė. Tačiau, kaip matyti iš skundo motyvų, nuteistasis suprato, kuo grindžiamas kaltinimas, kuo konkrečiai pasireiškė Kelių eismo taisyklių pažeidimai, todėl šis nuosprendžio trūkumas nelaikytinas esminiu Baudžiamojo proceso pažeidimu.

Kolegija pilnai sutinka su skundo argumentais, kad nuteistajam įteiktoje nuosprendžio kopijoje, aprašomojoje dalyje, net septyniose vietose neteisingai nurodyta pavardė – įrašytos „V. B.“ bei „V. B.“ pavardės. Sugretinus nuteistajam įteikto nuosprendžio nuorašą su nuosprendžiu, esančiu byloje, matyti, kad jų tekstai yra identiški, tik nuteistajam įteiktame nuoraše kai kuriose vietose neteisingai nurodyta nuteistojo pavardė. Akivaizdu, kad tai yra techninės klaidos. Pavyzdžiui, nuosprendžio antrame lape teisėjas cituoja autotechniko specialisto išvadą Nr. 11-2415(06), nurodo jog šis dokumentas yra I-ame bylos tome 26 – 29 lapuose ir įrašo „V. B.“ pavardę. Peržiūrėjus minėtą specialisto išvadą matyti, jog joje eina kalba apie V. B.. Tame pačiame nuosprendžio lape teisėjas cituoja specialisto pasisakymą teismo posėdyje ir įrašo „V. B.“ pavardę, nors akivaizdu, kad nagrinėjama byla, kurioje kaltinamas V. B. ir būtent apie jo veiksmus pasisako specialistas. Analogiška situacija ir visais kitais atvejais, kai klaidingai įrašyta pavardė. Iš nuosprendžio turinio, iš aptariamų dokumentų akivaizdu, kad visais atvejais kalba eina apie V. B.. Nuosprendžio įžanginėje bei rezoliucinėje dalyse nuteistojo anketiniai duomenys nurodyti teisingai. Tai, kad skirtingų pavardžių įrašymas yra tik techninė klaida patvirtina ir tai, kad teismas bandė šią klaidą taisyti (t. 2, b.l. 99). Tenka pripažinti, kad tiek savo forma, tiek turiniu minėtos klaidos bandytos taisyti netinkamai. Teisėjas 2007-11-05 raštu informavo V. B., kad nuosprendyje „V. B.“ ir „V. B.“ pavardės įrašytos per klaidą, pacitavęs visus atvejus, kai pavardė buvo įrašyta neteisingai ir nurodęs, kad turėjo būti įrašyta pavardė (duomenys neskelbtini), taisydamas klaidas nuosprendyje teismas vėl padarė klaidą. Galimybė ištaisyti klaidingai nuosprendyje užrašytą nuteistojo vardą, pavardę ar kitus biografijos duomenis, taip pat rašybos, aritmetines klaidas ar kitus netikslumus numatyta BPK 361 straipsnyje ir tai turi būti daroma teismo posėdyje priimant nutartį. Teismas nesilaikė proceso, nepriėmė atitinkamos nutarties, o klaidas bandė taisyti paprastu raštu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta rašymo klaidų (klaidingai nurodyta nuteistojo pavardė), rašymo klaidos buvo bandytos taisyti nesilaikant baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų, tačiau tiek rašymo klaidos, tiek baudžiamojo proceso pažeidimai nebuvo esminiai, dėl to nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės ir tai nesutrukdė teismui nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžių metų nukentėjusios P.A. O. interesus gynė ir nukentėjusiąją atstovavo advokatas A.Gudžinskas. Teismui pateiktas pinigų paėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad už paslaugas advokatui sumokėta 300 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra pakankamai sudėtinga, jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko, todėl nukentėjusios sumokėta suma už jos atstovavimą nelaikytina per didele. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. nukentėjusiosios turėtos išlaidos priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. B. papildomai priteisti 300 (tris šimtus) Lt atstovavimo išlaidų P. A. O. naudai.