Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Svetlanos Naidenko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas trylikai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia – nuosprendžio įsiteisėjimo diena. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas - palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Patenkintas civilinis ieškinys, t. y. iš nuteistojo M. M. priteista 8157 Lt S. Ž. naudai laidojimo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 4 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė E. Ž. į krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės kairės pusės žaizdą su kiauryminiu dešiniojo širdies skilvelio priekinės sienelės pažeidimu, dėl ko E. Ž. mirė, t. y. M. M. tyčia nužudė E. Ž.

Be to, jis 2004 m. kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pateikdamas savo 4 fotonuotraukas bei 200 litų, užsakė suklastoti tikrą dokumentą, reikalingą išvykti į užsienį, tokiu būdu padėjo nenustatytam asmeniui suklastoti tikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. XXXXXXXX, išduotą M. B. vardu.

Apeliantės nuomone, teismas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė bei nemotyvavo, kokius nusikalstamus veiksmus, kokiu būdu juos atliko M. M., kokie buvo jo veiksmų motyvai. Nuosprendyje nepateikti įrodymai, kad būtent M. M. nužudė E. Ž., kokiais veiksmais pasireiškė M. M. tyčia. Nuosprendyje padaryta išvada, kad M. M. peiliu dūrė E. Ž. į gyvybei svarbų organą – širdies plotą, yra tik prielaida, nes jokiais įrodymais ar nustatytomis bylos aplinkybėmis nepatvirtinta. Apeliantė teigia, kad tiek bylos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme buvo nustatyta, kad M. M. jokio peilio neturėjo. Nuosprendyje nenurodyta nei viena faktinė aplinkybė leidžianti teigti, jog M. M. dūrė E. Ž. peiliu. Nenustatyta net vieta, kurioje E. Ž. buvo suduota peiliu. Teismo išvados nuosprendyje dėl nužudymo įrankio – peilio – yra prieštaringos. Peilis bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtas ir įvertintas kaip daiktinis įrodymas, nors teismas tai privalėjo atlikti. Byloje nustatyta, kad specialistui tyrimui pateiktas peilis, kuris nuosprendyje įvardijamas kaip nužudymo įrankis, buvo rastas kratos A. B. priklausančiame bute metu. Liudytoja B. parodė, kad kratos metu rastas peilis priklauso jos sūnui T. B. Šie duomenys, apeliantės manymu, liudija M. M. naudai, paneigia teismo prielaidas, jog E. Ž. nužudė M. M. Apeliantė pažymi, kad ir specialistas, ištyręs pateiktą peilį, savo išvadoje Nr. 286/2003 nurodė, kad tikėtina, jog E. Ž. buvo nužudytas tyrimui pateiktu peiliu. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad A. B. namuose paimtas peilis daiktiniu įrodymu byloje nepripažintas, neapžiūrėtas, o tik pateiktas specialistui, todėl, apeliantės manymu, peilis nelaikytinas daiktiniu įrodymu, kuriuo buvo nužudytas E. Ž. Apeliantė mano, kad tuo iš esmės buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, M. M. nekaltumo prezumpcija. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neturėjo pagrindo remtis kratos A. B. namuose, kurios metu buvo surastas ir paimtas lenktinis peilis, protokolu, o taip pat ir specialisto išvada Nr. 286/2003 bei tokiais įrodymais pagrįsti M. M. kaltę. Neteisėtai ir nepagrįstai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje peilis įvardintas kaip daiktinis įrodymas. Teismas privalėjo nešališkai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, ištirti daiktus, turinčius reikšmę, tiriant įvykio aplinkybes, išanalizuoti juos kitų įrodymų visumoje, nurodyti priežastinį ryšį tarp šių įrodymų, M. M. veiksmų ir E. Ž. mirties. Apeliantė pažymi, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje M. M. kaltę grindžia liudytojų S. Ž., R. M., D. E., D. V., J. I., Ž. J., S. J., A. R., D. R. parodymais, kadangi nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino, kad M. M. turėjo peilį ir juo dūrė E. Ž. į gyvybiškai svarbią vietą – širdies plotą. Apeliantės nuomone, nepagrįstai nuosprendis pagrįstas ir specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitais nuosprendyje išvardintais dokumentais. Be jokių motyvų M. M. nuosprendyje įvardintas neigiamai charakterizuojama asmenybe.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo M. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos, remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. M. tyčia peiliu dūrė E. Ž. į krūtinės sritį (duomenys neskelbtini), todėl apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad nusikaltimo padarymo vieta nėra nustatyta.

Iš liudytojų J. I. ir Ž. J. parodymų matyti, kad jie matė, kaip nuo (duomenys neskelbtini) parduotuvės bėgantį vaikiną vijosi kiti du vaikinai. Tarp pastarųjų dviejų vaikinų buvo apie 5 metrų atstumas. Pirmąjį vaikiną pasivijus vienam iš bėgusių paskui, tarp jų įvyko kažkoks kontaktas, po ko pirmasis bėgęs vaikinas sudribo. Netrukus abu besiviję vaikinai sustabdė automobilį ir įkėlė sužeistą vaikiną į šį automobilį, o patys pasišalino. Be minėtų 3 vaikinų, kitų nebuvo.

Šie liudytojai savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 122-125, 128-133, 136-139, 142-147, t. 2). Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir fotonuotraukų matosi, kad šie liudytojai iš savo buvimo vietos gana gerai galėjo matyti daugiau kaip 50 metrų atkarpą, kurią, kol buvo pavytas, nubėgo pirmasis bėgęs vaikinas. Vietą, kurioje tas vaikinas buvo pavytas, liudytojai stebėjo iš maždaug 100 metrų atstumo, todėl vasaros metu apie 21 valandą jie tikrai galėjo pakankamai aiškiai matyti, kas įvyko. Šie liudytojai su kaltinamuoju ir žuvusiuoju nebuvo pažįstami, jokio jų asmeninio intereso šioje byloje nenustatyta. Šių liudytojų parodymai nuoseklūs ir vieni kitus atitinkantys. Dėl visumos šių aplinkybių buvo pagrindas tikėti ir remtis liudytojais J. I. ir Ž. J.

Iš liudytojo D. V. parodymų matyti, kad jo vairuojamą automobilį sustabdžius dviems vaikinams, į jo automobilį pastarieji įkėlė sužeistą vaikiną ir liepė nuvežti į ligoninę. Iš šio liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jo automobilis „VW Passat“, valst. Nr. XXXXXXXX buvo sustabdytas toje vietoje, kurią nurodė ir liudytojai J. I. bei Ž. J. (b. l. 113-118, t. 2). Specialisto išvadoje Nr. KM 60/04 (01) pateikti duomenys apie E. Ž. pristatymo į ligoninę laiką ir būdą patvirtina, kad šis asmuo buvo pristatytas į ligoninę D. V. automobiliu. Dėl to darytina neabejotina išvada, kad liudytojai J. I. bei Ž. J. matė būtent E. Ž. sužalojimo aplinkybes.

Iš specialisto išvados Nr. 391 matyti, kad dalis delno pėdsako, perkopijuoto daktiloplokštelėje ir paimto 2003-08-04 įvykio vietos apžiūros metu pagal E. Ž. sužalojimo faktą (duomenys neskelbtini), yra paliktas M. M. dešinės rankos delno dalimi (b. l. 66, t. 2). Išvadoje minimos įvykio vietos apžiūros metu buvo apžiūrėtas liudytojo D. V. automobilis „VW Passat“, valst. Nr. XXXXXXXX kuriuo į ligoninę atvežtas E. Ž. (b. l. 17-19, t. 1).

Tai patvirtina, kad M. M. buvo vienas iš dviejų E. Ž. į automobilį įsodinusių, o taip pat ir vienas iš dviejų jį besivijusių asmenų. To neneigia ir jis pats. Tai patvirtina ir liudytojas K. C., kurį, kaip vieną iš E. Ž. įsodinusį į automobilį asmenį, atpažino liudytojas D. V. (b. l. 107-108, t. 2).

M. M. ne kartą parodė, kad būtent jis pirmasis pavijo bėgantį E. Ž. Remiantis šiais parodymais ir liudytojų J. I. ir Ž. J. parodymais apie tai, kad E. Ž. susmuko tuoj pat po fizinio kontakto su jį pavijusiu pirmuoju iš besivejančių asmenų, pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. Ž. mirtį sukėlusį sužalojimą padarė būtent M. M., pripažįstama teisinga. Pastarojo aiškinimą apie tai, kad E. Ž. sužalojo kažkoks trečiasis asmuo, paneigia liudytojų J. I. ir Ž. J. parodymai apie tai, kad tokio asmens nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad parodymų patikrinimo vietoje metu M. M., aiškindamas, kad E. Ž. susistumdė su nežinomu asmeniu, kuris vėliau pasišalino, o E. Ž. atsisėdo ant asfalto, parodė vietą, kur tai, pasak M. M., atsitiko. Apie tai, kad E. Ž. pats dar būtų iš tos vietos ėjęs ar bėgęs, M. M. neparodė. Atvirkščiai, jis parodė pirmas pribėgęs prie E. Ž. , jį radęs jau kruviną. Iš parodymų patikrinimo vietoje padaryto plano matyti, kad M. M. nurodyta vieta, kur E. Ž. tariamai sužalojo nenustatytas asmuo, buvo liudytojų J. I. ir Ž. J. matymo zonoje (b. l. 79-87, t. 4). Tas pats pasakytina ir apie K. C. parodymus ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytą tariamą E. Ž. konfliktą su nenustatytu asmeniu (b. l. 89-92, 96-105, t. 3).Tai dar kartą patvirtina, kad E. Ž. negalėjo būti sužalotas M. M. ir K. C. nurodyto trečiojo asmens..

Ginčijant M. M. kaltumą apeliaciniame skunde teigiama esant nustatyta, kad M. M. peilio neturėjo. Tai neatitinka bylos faktų, nes tokios išvados nuosprendyje nėra, jos neįrodo ir bylos duomenys. To, kad liudytojai nepatvirtino matę peilį pas M. M. negalima prilyginti apeliaciniame skunde nurodytam teiginiui, jog M. M. neturėjo peilio. Skunde nepagrįstai teigiama ir tai, kad kratos metu pas E. B. namuose rastas peilis yra įvardintas kaip nusikaltimo įrankis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. 286/2003, nurodė, kad pas E. B. namuose rasto peilio nelaiko daiktiniu įrodymu, kuriuo buvo nužudytas E. Ž., kadangi peilis nerastas įvykio vietoje, o išvada, kad šis peilis galėjo būti nužudymo įrankiu, remiasi tik grupinės priklausomybės požymiais ir yra tik tikėtina. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta specialisto išvada ir laikytina teisinga. Kadangi peilis tyrimo eigoje vis tik buvo tiriamas specialistų, nuosprendžio revoliucinėje dalyje jis pagrįstai pavadintas daiktiniu įrodymu. Tačiau tai nereiškia, kad tas peilis yra daiktinis įrodymas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas ir jokio prieštaringumo, apie kurį nurodoma apeliaciniame skunde, tame nėra.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė M. M. versiją, kurią, pakeitęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teisme iš dalies patvirtino ir R. M., apie tai, kad M. M. ir K. C. paskui E. Ž. bėgo pastarojo prašymu padėti jam. Tokia versija sunkiai įtikinama, nes iš pačio nuteistojo parodymų sektų, kad E. Ž. jis beveik nepažinojo, todėl jo ir K. C. bėgimas paskui E. Ž. pagalbon, nežinant koks reikalas, neatrodo logiškas. Be to, iš liudytojo S. J. parodymų matosi, kad jokios pagalbos E. Ž. negalėjo reikėti, nes jie kartu automobiliu buvo atvykę prie parduotuvės ir jokių problemų nebuvo kilę. E. Ž. pabėgo, kai automobilių stovėjimo aikštelėje prie jo priartėjo 2 vaikinai, išlipę iš kito automobilio. Šie du vaikinai ėmė vytis E. Ž. Iš liudytojo A. R. parodymų matosi, kad E. Ž. jam telefonu pasakė, jog automobilių stovėjimo aikštelėje prie jo prikibo kažkokie jaunuoliai. Po to girdėjosi, kad E. Ž. bėga ir po kiek laiko išgirdo per telefoną kažkokio jaunuolio balsą sakant: „Tu priduosi“. Iš šių įrodymų matosi, kad konfliktas prasidėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, o E. Ž. buvo nužudytas dėl tarpusavio konflikto su M. M. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiosios ir kai kurių nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai neįrodo nuteistojo kaltės. Tačiau dėl to nuosprendyje išdėstytos išvados nėra nepagrįstos, nes, atmetus įrodomosios reikšmės neturinčius nukentėjusiosios ir kai kurių liudytojų parodymus, nuteistojo kaltė vis tiek yra įrodyta.

Nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo ir liudytojo D. V. parodymų matyti, kad M. M. pasirūpino, jog liudytojas E. Ž. nuvežtų į ligoninę. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas kaltininko suteikimą nukentėjusiajam pagalbos laiko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas nepripažino tokios aplinkybės buvimo, nurodydamas, kad tai padaryta gelbstint savo padėtį, o ne galvojant apie nukentėjusįjį. Be to nurodyta, kad nukentėjusysis į automobilį įmestas grubiai ir atsitiktinai sustabdytam asmeniui primesta atsakomybė už nukentėjusiojo gyvybę. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apie kaltininko motyvus nekalba, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyti M. M. poelgio motyvai (net jei jie ir teisingai nurodyti), nėra kliūtimi tokiai aplinkybei nustatyti. Nukentėjusiojo įsodinimo į automobilį būdas ir kito asmens pasitelkimas vis tik nepaneigia nuteistojo valios – siekio nukentėjusįjį nugabenti pas medikus. Todėl kolegija konstatuoja, kad M. M. nukentėjusiajam pagalbą suteikė ir pakeisdama nuosprendį pripažįsta minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Kaip bausmės dydžiui įtaką turinčią aplinkybę pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė ir kaltinamojo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo, nes įstatymai nedraudžia kaltinamiesiems ir įtariamiesiems gintis nuo kaltinimo ir nepripažįstant kaltės. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad M. M. neteisingai įvardintas kaip neigiamai charakterizuojamas. Iš charakteristikos (b. l. 119, t. 4) matyti, kad jis iš tikro charakterizuojamas neigiamai. Atsižvelgdama į tai ir į naujai nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytomis bausmių skyrimo nuostatomis, kolegija už nužudymą paskirtą bausmę, taip pat ir pagal nusikaltimų sutaptį paskirtą bausmę sumažina iki Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkio, t.y. 10 metų laisvės atėmimo. Tai taip pat padaroma pakeičiant nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti. Nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą. M. M., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirtą bausmę sumažinti iki dešimties metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, ir galutinę bausmę paskirti dešimt metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.