Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-07-03 · Administracinė byla Nr. eI2-11583-484/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-07-03
Bylos Nr.
eI2-11583-484/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01965-2025-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11583-484/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01965-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 3 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas, ar užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ar Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 25S82958, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ketindamas dirbti Lietuvos įmonėje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas pripažįsta, kad Migracijos departamentas išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, tvirtina, kad Lietuvos įmonėje neįsidarbino, nes darbdavys neįvykdė įsipareigojimo – įdarbinti užsienietį. Pažymi, kad įtakoti darbdavio sprendimo neturėjo galimybės. Pareiškėjas nurodo, kad deda pastangas įsidarbinti kitoje Lietuvos įmonėje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas – yra neproporcinga, netikėta, nemotyvuota.

Pareiškėjo vertinimu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių bei neatsižvelgė, kad jis Lietuvos įmonėje neįsidarbino ne dėl savo kaltės.

Mano, kad priimtas Sprendimas yra per griežtas, neproporcingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), teikusi tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo, 2025 m. kovo 24 d. pranešimu Nr. 2503-PRNŠ-1076 informavo Migracijos departamentą, kad užsienietis dirbti į Bendrovę neatvyko, su užsieniečiu susisiekti nepavyksta.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas jokios informacijos apie nesąžiningą darbdavio elgesį Migracijos departamentui nepateikė.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2025 m. kovo 25 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nors tarpininkavimo raštą teikusi Bendrovė įsikūrusi (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nurodė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, Bendrovėje neįsidarbino, duomenų apie jo sienos kirtimą Valstybinės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – VSAT IS) nėra, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmus ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentui negrąžintas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.

Atsakovas nurodo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas jo ketinimo dirbti įmonėje pagrindu. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tad jam nesudarius sutarties su įmone, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, jog jis neįvertino visų aplinkybių, nurodo, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino. Pabrėžia, kad pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs.

Atsakovas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 25S82958, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. vasario 14 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju, Migracijos departamentui per išorės paslaugų tiekėją (duomenys neskelbtini) 2025 m. sausio 10 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (toliau – Prašymas). Prašyme be kitų aplinkybių pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 050 Eur dydžio darbo užmokestis, kurį mokės Bendrovė už atliktą darbą.

Prašymui pagrįsti pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20241021-193434 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriame nuodyta, jog pareiškėjas dirbs Bendrovėje betonuotoju ir patvirtinta, jog užsieniečio turima kvalifikacija susijusi su atliktinu darbu, užsienietis turi ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus, susijusią su atliktinu darbu, bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, o užsieniečiui bus mokamas 1 050 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Bendrovė 2025 m. kovo 24 d. pranešimu Nr. 2503-PRNŠ-1076 Migracijos departamentui pranešė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, nes darbuotojas dirbti neatvyko.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nedirbo.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2025 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. 25S82958, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2027 m. vasario 14 d. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir kad su juo nesudaryta darbo sutartis.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo (redakcija, galiojusi Prašymo pateikimo metu) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas darbo pagrindu, t. y. pareiškėjui ketinant dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju. Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir kiekvieną mėnesį mokėti užsieniečiui 1 050 Eur dydžio darbo užmokestį.

Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė ir minėtoje Bendrovėje neįsidarbino. Šią aplinkybę patvirtina ir Bendrovės 2025 m. kovo 24 d. pranešimas Nr. 2503-PRNŠ-1076, kuriuo Bendrovė patvirtino, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, nes darbuotojas dirbti neatvyko.

Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje – Sodroje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Šie duomenys neginčytinai patvirtina, kad su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta ir pareiškėjas Bendrovėje nedirba.

Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo Prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas.

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravio įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu). Panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo ( Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė