- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-108-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14676-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė
- Ieškovas
- T. K.
- Atsakovas
- A. T., S. T.
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius
- Advokatai
- Rūta Survilienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), sekretoriaujant Ramintai Samušytei, E. S., dalyvaujant apeliantams A. T., S. T., jų atstovei advokatei Rūtai Survilienei, ieškovui T. K., jo atstovei advokatei E. M. Šlapikienei, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. T. ir S. T. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovams A. T. ir S. T. dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo jo tėvui ir pagal atsakovės A. T. priešieškinį ieškovui T. K. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, nuolatinės globos ir globėjo skyrimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu (t. 1. b. l. 55-56) prašė sugrąžinti iš atsakovų A. T. ir S. T. nepilnametį sūnų E. K. ieškovui T. K..
Atsakovė A. T. priešieškiniu (t. 2; b. l. 3-8) prašė neterminuotai apriboti ieškovui tėvo valdžią sūnaus E. K. atžvilgiu, nepaliekant jam teisės matytis su sūnumi, nustatyti E. K. nuolatinę globą, globėja skiriant A. T., nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su globėja A. T..
Ieškovas reikalavimą ir atsikirtimus į priešieškinį grindė tuo, jog yra E. K. tėvas. Santuoka su vaiko motina nutraukta 2010 m. rugsėjo 27 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu. Vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vaiko mama, kuri 2011 m. rugpjūčio 29 d. staiga mirė. Sūnus iki mamos mirties ir dabar gyvena su atsakovais, kurie yra vaiko seneliai. Po buvusios sutuoktinės mirties santykiai su atsakovais yra sudėtingi. Atsakovai kategoriškai neleidžia lankytis jų namuose, trukdo su vaiku bendrauti telefonu, klausosi jų pokalbių, nuteikinėja vaiką prieš ieškovą. Jo emocinis ryšys su sūnumi ir tarpusavio santykiai iki vaiko mamos žūties buvo puikūs – 2011 m. rugpjūčio mėnesį buvo išvykę atostogauti į Graikiją, kartu pramogaudavo. Jis domisi sūnaus mokslais, lanko tėvų susirinkimus. Po motinos mirties bandė perimti rūpinimosi funkcijas, tačiau tam trukdo atsakovai. Vaiko nuostatos pasikeitė tik įvykus nelaimei, t. y. mirus vaiko mamai. Jis, būdamas Edvino tėvu, yra įstatyminis vaiko atstovas ir turi visas sąlygas, būtinas sūnaus gyvenimui su juo: turi 2 kambarių butą, darbą ir pastovias pajamas, todėl atsakovai privalo jam grąžinti vaiką. Nėra pateikta jokių įrodymų, jog jis piktnaudžiauja tėvų valdžia. Niekada nebuvo baustas už vaiko nepriežiūrą, visada rūpinosi sūnumi, jį išlaikė ir prižiūrėjo. Ieškovas sutiko, kad vaikas bendrautų su seneliais, bet ne kad nuolat gyventų.
Atsiliepimas
Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Priešieškinį ir nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad mirus dukrai G. T. su jais liko gyventi vienintelis dukters sūnus E. K.. Tiek santuokoje, tiek po santuokos nutraukimo dukra su sūnumi gyveno su jais adresu Kaišiadorių g. 17, Kaune. Anūkas čia gyvena nuo pat gimimo, todėl tarp jų yra stiprus emocinis ryšys. Po motinos mirties anūkas išreiškė norą ir toliau gyventi su jais. Vaiko emocinė būklė yra labai sunki, jam svarbu būti savo aplinkoje, su jam artimais žmonėmis, jo gyvūnais, ten kur jo daiktai. Tokį anūko apsisprendimą įtakojo tai, kad ieškovas per laidotuves vaikui pasakė, kad džiaugiasi, jog jo mama mirė, nes jie dabar galės daugiau bendrauti. Ieškovas, neatsižvelgdamas į vaiko emocinę būklę, pradėjo reikalauti, kad vaikas važiuotų gyventi su juo. Toks ieškovo elgesys yra priešingas vaiko interesams, vaiką emociškai žlugdo ir skaudina. Nuo laidotuvių dienos anūkas yra nuolat ieškovo terorizuojamas. Visų pokalbių metu ieškovas kalba tik apie tai, su kuo privalo gyventi vaikas, vaikui girdint žemina mamos atminimą, artimus giminaičius, grasina vaikui, jei jis nevažiuos su juo gyventi, tai neteks ir tėvo. Vaikas pasakoja apie tai, kad ieškovas dar gyvendamas santuokoje su mama vartojo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą mamos atžvilgiu, nepagarbiai su ja elgėsi. Ieškovas nesugeba kontroliuoti savo jausmų, elgesio, nededa pastangų suprasti savo sūnų, kuris šiuo metu išgyvena mamos praradimą. Siekiant užkirsti kelią dar didesnėms neigiamoms pasekmėms vaiko atžvilgiu ieškovui turi būti neterminuotai apribota tėvo valdžia, nepaliekant jam teisės matytis su vaiku. Po mamos mirties vaikas išreiškė norą ir toliau gyventi su jais, todėl gyvenamoji vieta nustatytina su ja, vaiko močiute. Ieškovas neturi savo gyvenamosios vietos, gyvena O. K. bute, kur nėra sąlygų gyventi jo sūnui. Ieškovo sutuoktinė O. K. yra buvusi vaiko mamos brolio Lino žmona. Ieškovui dar gyvenant santuokoje ir susižavėjus žmonos brolio žmona nutrūko ne tik dukters, bet ir sūnaus Lino santuoka. Ši aplinkybė vaikui yra žinoma, dėl to jis nenori gyventi savo buvusios tetos namuose. Esminis vaiko interesas gyventi jam gerai pažįstamoje aplinkoje, kur jis gyveno nuo gimimo. Vaiko perdavimas ieškovui turėtų neigiamų pasekmių vaiko psichikai, sveikatai, dvasinei ir emocinei būsenai. Atsakovei turėtų būti paskirta ir vaiko globa. Ji gauna pakankamas pajamas, turi visas gyvenimo sąlygas pasirūpinti vaiku.
Institucijos, teikiančios išvadą byloje - Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė ieškinį pilnai palaikė, priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovo šeima nėra įrašyta į apskaitą dėl vaikų nepriežiūros. Mirus vaiko mamai, ieškovas ir atsakovai kreipėsi į skyrių dėl esamos situacijos ir buvo priimtas sprendimas duoti pereinamą laikotarpį, kad vaikas apsiprastų ir liktų mėnesiui pas senelius. Po vaiko mamos mirties buvo nukreipimas ieškovui su vaiku pas psichologus. Atsakovams taip pat buvo siūlyta lankyti konsultacijas, bet jie atsisakė. Konsultacijų pradžioje ryšys tarp tėvo ir sūnaus buvo neblogas, vaikas sakė, kad norėtų gyventi su tėčiu, tačiau laikui bėgant ryšys blogėjo. Vaiko nuomonei daroma įtaka, galimas tėvo atstūmimo sindromas. Žala iš tėvo pusės neįžvelgiama. Atsakovė be tėvo sutikimo vedė vaiką pas psichologą. Pradėjus vaikui lankyti tęstines konsultacijas, seneliai nesikonsultavo, o pateikė ieškinį dėl tėvo valdžios apribojimo. Vaiko ir tėvo ryšiui daroma įtaka. Seneliai nebuvo nusiteikę gerinti ryšio ir turi įtakos vaikui. Vaiko noras gyventi su seneliais ne priežastis atskirti jį nuo tėvo. Vaiko nuomonę formuoja aplinka, kurioje gyvena. Tėvui suteikiama pirmumo teisė rūpintis vaiku ir spręsti su juo susijusius klausimus. Byloje nėra duomenų, kad tėvas negali pasirūpinti savo vaiku. Ieškovas nenutraukė ryšio su sūnumi, nevengia vykdyti tėvo pareigų, nuosekliai siekia auginti vaiką. Jis turi tinkamas sąlygas auginti sūnų, žmona jį palaiko. Ugdymo įstaiga informavo, kad ieškovas domėjosi vaiko ugdymu, mokėjo mokesčius, bendradarbiavo su pedagogais. Gyvenamosios vietos pakeitimas suteikia vaikui išgyvenimus, bet vaiko teisė patirti tėvo meilę ir rūpestį. Psichologai įvertino, kad ieškovas su jais bendradarbiavo, ieškojo sprendimų. Ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti vaiką. Vaiko teisių apsaugos skyrius gali padėti skiriant socialinį darbuotoją, kurias stebėtų situaciją, teiktų pagalbą. Psichologai gali tęsti konsultacijas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (t. 4, b. l. 75-80) ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė; sugrąžino iš atsakovų A. T. ir S. T. nepilnametį sūnų E. K. ieškovui T. K.; atidėjo sprendimo vykdymą 6 mėnesiams, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir nustatė pereinamąjį laikotarpį, per kurį ieškovas T. K. bendraus su sūnumi E. K. pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi nustatytą laikinąją bendravimo tvarką; priteisė iš atsakovų A. T. ir S. T. po 70 Lt žyminio mokesčio ieškovui T. K. bei po 38 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas pagal bylos duomenis sprendė, jog iki mamos mirties E. K. ir jo tėčio santykiai buvo geri. Jie kartu šventė šeimos, religines šventes, atostogavo, vyko į keliones. Santykiai iš esmės pasikeitė staiga mirus vaiko mamai G. T.. Šiuo metu praktiškai bendravimas nevyksta net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nes vaikas atsisako bendrauti. Teismo nuomone, įvertinus bylos duomenis, tą sąlygojo sudėtingi ieškovo ir atsakovų, jo buvusių uošvių, tarpusavio santykiai – ieškovas draugavo, o vėliau vedė atsakovų sūnaus buvusią žmoną Orintą. Ieškovas, nežiūrint susiklosčiusios konfliktinės bei sudėtingos situacijos, ir toliau tinkamai atlieka savo, kaip tėvo pareigas. Jis deda pastangas, kad jo ir sūnaus emocinis ryšys nenutrūktų: vežė sūnų į mokyklą, dalyvavo mokyklos renginiuose, domisi vaiko savijauta, mokymosi procesu ir pasiekimais. Jis kartu su sūnumi 2011 m. rugsėjo mėnesį lankėsi VĮ “Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ ir konsultavosi su psichologais dėl pagalbos vaikui išgyvenant mamos netektį bei kaip sustiprinti berniuko ir jo tarpusavio ryšius. Nežiūrint į tai, jog vaikas atsisako su ieškovu bendrauti pagal teismo reglamentuotą laikinąją bendravimo tvarką, ieškovas ir toliau šios tvarkos laikosi ir atvyksta pas vaiką nustatytu laiku. Ieškovas yra sudaręs visas reikalingas buitines sąlygas sūnui gyventi pas jį ir materialiai jį aprūpinti. Jis gyvena dabartinės sutuoktinės O. K. bute, turi darbą ir gauna solidų atlyginimą. Teismas atsižvelgė į Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS išvadą, jog ieškovas sudaręs tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, nepriekaištingai atlieka savo, kaip tėvo pareigas, deda daug pastangų išlaikyti savo ir sūnaus emocinį ryšį ir nuosekliai siekia auginti vaiką. Tuo tarpu atsakovai neįrodė nė vieno pagrindo, leidžiančio apriboti ieškovui tėvo valdžią į sūnų E. K.. Ieškovo noras įgyvendinti tėvo teises įstatyme nustatyta tvarka negali būti laikomas priešingu vaiko interesams ir piktnaudžiavimu tėvo valdžia. Teismas nurodė, jog tėvo valdžios apribojimas gali turėti labai didelės neigiamos įtakos vaiko psichologinei būsenai ir jo tolimesnei raidai, todėl tėvo valdžią galima riboti tik išimtinais atvejais ir tik atsižvelgus ir įvertinus vaiko interesus. Teismo nuomone, bylos duomenys suponuoja išvadą, kad berniuką supančioje aplinkoje formuojama tik neigiama nuomonė apie ieškovą, jo naują šeimą, todėl sūnaus ir tėvo emocinis ryšys silpnėja ir kyla pavojus, kad tas ryšys gali neatstatomai nutrūkti. Ir nors vaikas gana kategoriškai išreiškė norą gyventi su seneliais, teismas į šį vaiko norą atsižvelgė tik iš dalies, nes tai, teismo nuomone, prieštarautų paties vaiko interesams. Vaikas turi pagrindinę teisę – gyventi ir sveikai augti bei nuo pat gimimo būti laikoma atskira, savarankiška, turinčia visas žmogaus teises individualybe ir šias teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu A. T. ir S. T. (t. 4, b. l. 75-80) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti visiškai ir terminuotai dviejų metų laikotarpiui apriboti ieškovo T. K. tėvo valdžią nepilnamečio E. K. atžvilgiu paliekant ieškovui teisę matytis su sūnumi.
1. Teismas neteisingai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir vertino įrodymus. Teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad vaiko ir tėvo santykiai iki mamos mirties buvo geri. Santuokos nutraukimo byloje buvo nustatytas tik minimalus ieškovo ir vaiko bendravimas, jis toks ir buvo. Dar santuokos nutraukimo metu išryškėjo ieškovo priešingas veikimas vaiko interesams, kuomet ieškovas pasisavinęs vaiko mamai priklausantį automobilį, žinodamas jog buvusi sutuoktinė kitos transporto priemonės neturi, pats nepasirūpino vaiko vežiojimu į mokyklą ir papildomus užsiėmimus, dėl to vaikas ant ieškovo supyko ir kelis mėnesius net nenorėjo su juo bendrauti, tačiau ir tuo atveju ieškovas nesistengė taisyti situacijos ir, valdydamas transporto priemonę, pasirūpinti vaiko kelione į mokyklą ir kitus užsiėmimus. Teismas nevertino vaiko apklausos metu duoto paaiškinimo, jog kelionės su ieškovu į Graikiją metu ieškovas neleido vaiko į tualetą, o vėliau leidęs liepė pačiam susimokėti iš savo turimų pinigų už viešojo tualeto pasinaudojimą. Teismas nekreipė dėmesio į esminę aplinkybę, jog vaiko tėvų santuoka nutrūko dėl to, jog ieškovas santuokos metu, visiškai neatsižvelgdamas į savo nepilnamečio sūnaus interesus, pradėjo bendrauti su vaiko dėdės žmona, dabartine savo sutuoktine Orinta, ir dėl šio bendravimo nutraukė santuoką su vaiko mama, kas labai skaudžiai palietė nepilnametį ieškovo sūnų.
2. Nesutinka su teismo išvada, kad vaiko atsisakymą bendrauti su tėvu sąlygojo sudėtingi ieškovo ir atsakovų tarpusavio santykiai, o vaikas tapo įrankiu šalių konflikte. Nurodo, kad po dukters mirties būtinybę kreiptis į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo ieškovui iššaukė ieškovo T. K. netinkamas elgesys su savo nepilnamečiu sūnumi ir noras apginti nepilnamečio vaiko interesus. Po staigios dukters mirties praėjus kelioms dienos po laidotuvių ieškovas reikalavo, kad sūnus važiuotų gyventi pas jį. Atsakovai tik prašė kurį laiką leisti vaikui pagyventi pas juos, kol vaikas apsipras su netektimi, tačiau ieškovas nesutiko, neatsižvelgdamas net į specialisto rekomendacijas jau 2011 m. spalio 11 d. kreipėsi į tesimą su ieškiniu dėl nepilnamečio Edvino gyvenamosios vietos nustatymo, kas akivaizdžiai įrodo ieškovo kenkimą savo vaiko interesams ir siekį tik patenkinti savo asmeninius principus.
3. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog dar 2011 m. rugsėjo 6 d. apeliantė A. T. kreipėsi į VTAS su prašymu skirti psichologo konsultacijas ieškovui ir jo sūnui tikslu atstatyti jų emocinį ryšį, manydama, jog gal psichologinė pagalba padės ieškovui geriau suprasti savo sūnų ir išmokins jį kaip reikia padėti vaikui staiga netekusiam mamos, su kuria buvo labai artimas, tačiau šios aplinkybės teismas visiškai nevertino.
4. Teismas neįvertino to, kad net pats vaikas teismui 2012 m. rugpjūčio 6 d. apklausos metu yra nurodęs, jog būtent atsakovų verčiamas eina bendrauti su ieškovu, nes pats bendrauti su juo nenori, kas rodo, jog atsakovai stengiasi, kad ieškovo ir jo sūnaus ryšiai nenutrūktų, tačiau ieškovas pats kiek įmanydamas kenkia vaiko interesams ir daro jam žalą savo netinkamu elgesiu, daro psichologinį spaudimą sūnui dėl gyvenimo su ieškovu. Ieškovas atsisakė psichologinės pagalbos, kas rodo, jog jis tėvo teisėmis naudojasi priešingai vaiko interesams ir viso ginčo metu ne rūpinasi vaiko interesais, o tik tenkina savo principus, kas šiuo atveju atėmė iš vaiko galimybę gauti kvalifikuotą vaikų psichologo, o esant reikalui net ir vaikų psichiatro pagalbą. Tėvas netinkamai bendrauja su sūnumi. Po bendravimo su tėvu vaikas dažnai grįžta namo verkdamas.
5. Nesutinka su teismo išvada, jog ieškovas tinkamai atlieka savo, kaip tėvo pareigas, deda visas įmanomas pastangas, kad jo ir sūnaus emocinis ryšys nenutrūktų. Apeliantai teigia, kad ieškovas gydymo įstaigoje nėra domėjęsis vaiko sveikata, kreipėsi į gydymo įstaigą su reikalavimu vaikui neteikti jokios medicininės pagalbos be jo žinios, nors vaikas negyveno su ieškovu, kas, apeliantų nuomone, reiškia, jog ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymu suteiktas tėvo teises, visiškai neatsižvelgia į vaiko interesus, priešingai naudodamasis jam suteiktomis teisėmis pažeidžia vaiko teisę į operatyvų gydymą. Ieškovas vienašališkai nusprendė, jog vaikas turi mokytis KTU Vaižganto vidurinėje mokykloje, nors vaikas ieškovui buvo pats nurodęs, jog nori toliau mokslus tęsti V. K. progimnazijoje, su kuo ieškovas girdint vaikui sutiko, dokumentus nunešė tik to reikalaujant. Vienašališkai, nepasitaręs su vaiku ir nieko jam nepranešęs, išbraukė iš vaiko pasirinktos solfedžio mokytojos sąrašų, dėl ko vaikas 2012 m. rugsėjo 21 d. specialiai nuvykęs į pamoką iš jos buvo išprašytas. Toks ieškovo elgesys akivaizdžiai kenkia vaiko interesams. Ieškovas sūnui nepranešė apie savo antras sutuoktuves bei apie ieškovo kito sūnaus gimimą, kas atspindi ieškovo neigiamą požiūrį į savo sūnų ir jų tarpusavio santykius, bei įrodo, jog ieškovas tik formaliai siekia įgyvendinti savo kaip tėvo teises, o iš tikro sūnaus atžvilgiu nejaučia jokios atsakomybės ir supratimo.
6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tai, jog ieškovo teikiama pagalba vaikui yra tik periodinė ir minimali, nes vaikas baseiną lankė per visus mokslo metus tik 3 mėnesius, mokykloje Edvinas niekada nevalgė ir tai ieškovui buvo gerai žinoma.
7. Vaiko išplėšimas iš jo įprastos aplinkos pakenktų vaikui, jam prieš apsigyvenant su tėvu, reikia atstatyti ryšį, kuris vis blogėja, tačiau ieškovas neatsižvelgia ir į specialistų rekomendacijas, kurių nevertino ir apylinkės teismas, kas akivaizdžiai patvirtina ieškovo kaip tėvo kenkimą vaiko interesams ir vaikui tendencingai daromą žalą.
8. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas yra sudaręs visas reikalingas buitines sąlygas sūnui gyventi pas jį ir materialiai jį aprūpinti ir kad tai geriau atitinka 10 metų vaiko interesus, neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovas kartu su savo sutuoktine ir jų mažamečiu 4 mėnesių sūnumi gyvena ieškovo sutuoktinei priklausančiame 2 kambarių bute, nors savo įprastoje aplinkoje Edvinas turi 3, tik vienam jam skirtus, kambarius.
9. Teismas padaręs išvadą, jog berniuką supančioje aplinkoje formuojama neigiama nuomonė apie ieškovą, jo šeimą, dėl ko berniukas kalba jo amžiui nebūdingais išsireiškimais ir argumentais prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms – liudytojos patvirtino, kad Edvinas yra labai protingas ir turi savo nuomonę, atsakovai ragina anūką bendrauti su ieškovu, tačiau jis pats kategoriškai atsisako.
10. Teismas buvo nusprendęs byloje Edvinui ir ieškovui skirti teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę, tikslu išsiaiškinti ieškovo ir nepilnamečio Edvino emocinei ir psichinei būklei, tačiau bylos nagrinėjimo metu šį savo nutarimą pats panaikino ir nors akivaizdu, jog šioje byloje yra reikalingas specialistų įvertinimas dėl aukščiau nurodytų klausimų, tačiau teismas priėmė sprendimą byloje nepaskyręs teismo psichologinės ekspertizės, kas pažeidė atsakovų teisę į teisingą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą, ir pats padarė išvadą priešingą byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Todėl prašo skirti ekspertizę.
11. Teismas nevertino vaiko parodymų apie ieškovo smurtavimą vaiko akivaizdoje prieš vaiko mamą, ieškovo grubų elgesį (rėkimą), nesiaiškino dėl kokių priežasčių Edvinas bijo ieškovo, nevertino byloje pateiktų vaiko rašytų laiškų ieškovui turinio, kurie atspindi ieškovo elgesį su sūnumi, nevertino ir nepasisakė dėl Edvino teismui nurodytų aplinkybių, jog jei jam reiks gyventi su , jis pas jį negyvens ir bėgs iš ieškovo namų.
12. Nors pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs apklausti liudytoju L. T., tačiau šiam pradėjus duoti parodymus teisme, jo apklausą nutraukė, nes nurodė, neva jis negali būti objektyvus šioje byloje. Tokia išankstine išvada pirmosios instancijos teismas padarė esminį pažeidimą, nes liudytojas L. T., kaip ir kiti liudytojai, davė byloje priesaiką ir teismui neišgirdus jo parodymų buvo neteisinga iš anksto pasisakyti dėl jų turinio ir objektyvumo.
13. Teismas nuspręsdamas, jog ieškovas savo kaip tėvo pareigas vykdo tinkamai ir nekenkia vaiko interesams, išvados priėjo neįsigilęs į esmines bylos aplinkybes ir vertindamas tik ieškovo paaiškinimus ir jo pateiktus rašytinius įrodymus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 83-89) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas nenustatė nė vienos CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos dėl tėvo valdžios apribojimo, todėl pagrįstai šio priešieškinio reikalavimo netenkino.
2. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl skyrybų metu nustatytos bendravimo tvarkos su sūnumi, nes po skyrybų bendru buvusių sutuoktinių sutarimu bendravimo tvarka buvo nustatyta netrikdant įprastinės vaiko gyvensenos. Dar esant gyvai sūnaus motinai, ieškovo ir sūnaus bendravimas vyko normaliai, ieškovas kartu su sūnumi švęsdavo šventes, atostogaudavo, vykdavo į keliones užsienyje.
3. Nepagrįstas ir atmestinas apeliantų teiginys, jog ieškovas pasisavino buvusiai žmonai priklausantį automobilį, taip neva siekdamas sau naudos. Faktinė situacija rodo priešingai, t. y., kad ieškovas, veikdamas vaiko interesais, būdamas jo įstatyminiu atstovu, kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo gavimo ir už vaiką priėmė jam priklausantį palikimą, likusį po jo mamos mirties, t. y. transporto priemonę.
4. Tai, kad ieškovui nėra leidžiama bendrauti su sūnumi, patvirtina antstolių faktinių aplinkybių protokolai, kuriuose yra raštiškai fiksuota, kaip seneliai ieškovo neįsileidžia įeiti pro vartelius, kad vaikas į susitikimą su ieškovu ateina tam nepasiruošęs, t. y. tinkamai neapsirengęs. Ne kartą ieškovui teko su sūnumi kalbėtis pro uždarus vartelius, nes į kiemą pakliūti neturėjo galimybių. Toks atsakovų elgesys žemina ieškovą ir jo autoritetą prieš mažametį sūnų. Dėl minėtos priežasties bendravimas su sūnumi vyksta tik SMS žinutėmis.
5. Nepagrįsti apeliantų skundo teiginiai, kad iškart po staigios vaiko motinos mirties, ieškovas siekė išplėšti vaiką iš jo aplinkos ir pasiimti savo globai. Susitikęs su atsakovais, ieškovas klausė dėl pereinamojo laikotarpio, tačiau atsakovai pareiškė, kad bus taip, kaip norės anūkas, o paklausus ar ieškovas su sūnumi gali susitikti rytojaus dieną, jie atsakė, kad negali. Centro poliklinikoje pas psichologus buvo atliekamos vaiko konsultacijos ieškovo visiškai apie tai neinformavus, negavus jo sutikimo ir leidimo. Konsultacijos, į kurias buvo vedamas ieškovo sūnus senelių iniciatyva, vyko tik vieną kartą ir po to teismui buvo pateikiamos išvados, todėl ieškovui kelia abejonių pateiktų išvadų objektyvumas ir įsigilinimas į vaiko psichologinę būseną. Apeliantų teiginiai, kad ieškovas pažeidė vaiko teisę į operatyvų gydymą, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl atmestini. Ieškovas nurodė, kad jis ėmėsi jam pagal įstatymą priskirtinų veiksmų tik tada, kai atsakovai be jo sutikimo ėmė sūnų vežioti pas įvairius psichologus, o nesilankė pas VTAS paskirtus psichologus, su kuriais sūnus noriai bendravo, kai buvo gaunami raštai iš gydytojų, neva patvirtinantys itin blogą sūnaus psichologinę būseną. Be to, sūnui sergant, atsakovai apie tai ieškovo neinformuodavo, o ieškovui atsitiktinai pasiskambinus gydytojui ir sužinojus apie sūnaus ligą, apeliantai neleido sūnaus aplankyti. Tik tada, ieškovas, būdamas vaiko įstatyminis atstovas ir turėdamas įstatymo suteiktą teisę, kreipėsi raštu į polikliniką, kad nebūtų teikiamos E. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugos be ieškovo sutikimo ir jo apie tai neinformavus, išskyrus būtinąją/skubią medicininę pagalbą. Daktarei buvo skambinama periodiškai pasidomėti sūnaus sveikata. Ieškovas nurodo, kad domisi sūnaus mokslais, popamokine veikla, tačiau ir čia seneliai daro trukdžius, t. y. keičia užsiėmimų tvarkaraščius taip, kad užsiėmimai vyktų teismo nustatytos laikinos bendravimo tvarkos metu.
6. Tiesos neatitinka apeliantų nurodytos aplinkybės, jog po teismo posėdžio, įvykusio 2012 m. rugpjūčio 6 d., bei kitu jų skunde nurodytu laiku ieškovas nederamai kalbėjosi su sūnumi. Apeliantų nurodytomis dienomis ieškovas iš viso nebuvo nuvykęs pas sūnų, nes šios dienos nėra numatytos laikinojoje bendravimo tvarkoje. Be to, ieškovas nurodo, kad niekada pokalbiuose su sūnumi nevartojo apeliantų nurodytų žodžių. Nurodyti apeliantų faktai nepagrįsti jokiais įrodymais.
Šalies argumentai
7. Ieškovas nurodo, kad sūnui gyvenant su ieškovu, vaiko teisė į būtinų gyvenimo sąlygų užtikrinimą bus garantuota – ieškovas turi gerai apmokamą darbą, gyvena bute, kuriame vaikui bus sudaromos tinkamos gyvenimo sąlygos, ir užtikrintas pilnavertis gyvenimas ir vystymasis. Ieškovas nėra priešiškai nusiteikęs vaiko senelių atžvilgiu, todėl sudarys sąlygas jiems matytis.
8. Ieškovas nesutinka su apeliantų prašoma paskirti ambulatorine psichologine ekspertize, nes ekspertizės skyrimas neabejotinai užvilkins bylos nagrinėjimą. Apie vaiko psichologinę būseną jau yra pasisakę specialistai, o sūnaus požiūris į ieškovą ir jo šeimą buvo išsakytas jo apklausos metu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 straipsnis). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas ir atmestas priešieškinis, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacijos objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti vaiką tėvui, bet neapribodamas tėvo valdžios ir nenustatydamas globos, sprendimą priėmė nepažeisdamas materialinių ir procesinių teisės normų.
Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko raidai ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas šią priemonę taip pat laiko išimtine (Johansen v. Norway judgement of 7 August 1996, Reports of Judgements and Decisions 1996-III § 78). Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią tėvų valdžios apribojimo būdą yra teismo teisė, atsižvelgiant į vaiko interesus, siekiant, jog vaikas augtų saugioje ir stabilioje aplinkoje bei tėvų teisės vėl būti kartu su vaikais užtikrinimo. Pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Šios pareigos vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, reiškia, kad jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams sankciją – tėvų valdžios apribojimą. Šios kategorijos bylose kasacinis teismas yra pasisakęs, kad iš sisteminio ir lingvistinio šios teisės normos aiškinimo galima daryti išvadą, jog tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš anksčiau minėtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009).
Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog E. K. tėvai - T. K. ir G. T., kurių santuoka nutraukta 2010 m. rugsėjo 27 d. G. T. 2011 m. rugpjūčio 29 d. mirė. E. K. iki šiol gyvena su atsakovais, t. y. seneliais iš mamos pusės (t. 1, b. l. 5-12). Tėvas nori, kad sūnus būtų sugrąžintas jam, seneliai prašo apriboti tėvo valdžią. Todėl sprendžiant ginčą dėl tėvystės teisių apribojimo būtina nustatyti tėvo priešingus teisei veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė sąlygų, kurioms esant būtų galima apriboti tėvo valdžią. Su kuo nesutinka apeliantai.
Kolegija nesutinka su apeliantais, jog teismas neteisingai pripažino, jog ieškovo ir jo sūnaus santykiai iki mamos mirties buvo geri. Nurodytas prašymas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pradiniame ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu priešingas aplinkybes nei nustatė teismas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad santuoka buvo nutraukta šalių bendru sutikimu, šalims radus sutarimą visais su santuokos nutraukimu susijusiais klausimais, tame tarpe ir su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymu, bendravimu su juo. Pažymėtina, kad sutuoktiniai buvo sutarę, jog tėvo bendravimas su vaiku neribojamas (t. 1, b. l. 6-10), tačiau, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, tokių trukdymų buvo, tačiau jie vėl išspręsti vaiko tėvų geranoriškai (t. 3, b. l. 95-100). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tėvas ir sūnus bendravo iki mamos mirties bei pas tėvą tinkamos sąlygos, kartu vykdavo į keliones (t. 2, b. l. 72-73, 90, 102-105), pats vaikas nurodė, kad gyveno su mama, bendravo su tėčiu, viskas buvo gerai (t. 2, b. l. 77; t. 3, b. l. 100). Kad tėvas rūpinosi sūnumi dar esant gyvai mamai, spręstina iš pačios atsakovės rašto VTAS, nurodant, kad abiejų tėvų ankstesniu susitarimu vaikas lanko popamokinę veiklą (t. 3, b. l. 55). Kolegijos nuomone, negali būti laikomas pagrįstu apeliantų argumentas, jog teismas neatsižvelgė į vaiko paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad su tėvu jis bendravo kartą į mėnesį (t. 4, b. l. 69). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. kovo 20 d. apklausiant vaiką VTAS, jis aiškino, jog su tėčiu bendrauja savaitgaliais, gerai praleidžia laiką, nebendravo, kai buvo supykęs (t. 3, b. l. 100).
Nors apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad vaiko atsisakymą bendrauti su tėvu sąlygojo sudėtingi ieškovo ir atsakovų tarpusavio santykiai, o vaikas tapo įrankiu šalių konflikte, tačiau, kolegijos nuomone, tokią išvadą įvertinęs visus byloje esančius įrodymus teismas padarė pagrįstai. Kolegija pritaria teismo nurodytiems motyvams, išsamiai jų bei įrodymų nekartoja, pažymi, jog ne vieną kartą tai nurodžiusios psichologės, teikusios tiek tėvui, tiek vaikui psichologinę pagalbą. Nepagrįstas argumentas, jog VšĮ „Psichologinės pagalbos ir konsultavimo centre“ buvo atstatinėjamas vien tik emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo, nes iš pateikto rašto matyti, jog tėvas konsultavosi su psichologais dėl pagalbos vaikui išgyvenant mamos mirtį, be to, vaikas išgyvena ir dėl konfliktų tarp senelių ir tėčio (t. 2, b. l. 87).
Nepagrįstas argumentas, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog berniuką supančioje aplinkoje formuojama neigiama nuomonė apie ieškovą, jo šeimą, dėl ko berniukas kalba jo amžiui nebūdingais išsireiškimais ir argumentais. Pati atsakovė pripažinusi, jog jos santykiai su anūko tėvu konfliktiški (t. 3, b. l. 55). Be to, VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ iš bendravimo su vaiku požymių sprendžia apie galimai daromą įtaką vaiko nuomonei (t. 3, b. l. 92). Nors daromos įtakos netyrė ir nebendravo su močiute, tačiau psichologių, apklaustų teismo posėdžio metu, nuomone, išorinė įtaka yra daroma (t. 3, b. l. 160-162).
Kolegija nesutinka su apeliantais, kad jie geranoriški ieškovo atžvilgiu ir nori, jog būtų atkurtas emocinis ryšys anūko su tėvu. Pažymėtina, kad 2011 m. spalio 13 d. teismui pateiktu ieškiniu A. T. prašė neterminuotai apriboti tėvo T. K. valdžią sūnaus Edvino atžvilgiu, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo sprendimo priėmimo uždrausti T. K. matytis su sūnumi E. K. (t. 2, b. l. 7), tačiau teismas tokį prašymą atmetė (t. 2, b. l. 52-54). Teismui tėvo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – nustačius laikiną bendravimo su vaiku tvarką (t. 1, b. l. 62-63), teismo nutartį skundė, praktiškai sutikdami, kad tėvas galėtų bendrauti tik 2 savaitės dienas po 2,5 val. (t. 2, b. l. 98-101). Tokie atsakovų veiksmai rodo atsakovės nenorą gerinti vaiko ir tėvo tarpusavio santykius, nors jie ir teigia priešingai. Kad atsakovė nėra linkusi gerinti santykių konstatavo VTAS bei psichologai (t. 2, b. l. 102-105, 110). Apie tai galima spręsti ir iš to, jog su vaiko močiute psichologams nepavyko suderinti konsultacijų laiko ir dėl to pagalba buvo nutraukta (t. 2, b. l. 142; t. 3, b. l. 160). Tuo tarpu tėvas visais įmanomais būdais stengiasi jo ir vaiko ryšius atstatyti (t. 2, b. l. 106-110, 142). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati senelė mananti, jog jai psichologinė pagalba nereikalinga, noro susitikti su psichologe močiutė nereiškė (t. 2, b. l. 141; t. 3, b. l. 160). Pažymėtina, jog ir VšĮ „Saugaus vaiko centras“, į kurį dėl vaikui teiktinos psichologo konsultacijos kreipėsi senelė, nurodo, jog vaikas tėčiui priešiškumo nejaučia, žino, kad tėtis nori jį pasiimti ir juo rūpintis, tačiau kol kas įprastoje vietoje jis jaučiasi saugiau (t. 2, b. l. 25). Kolegija atkreipia dėmesį, jog tai konstatuota buvo netrukus po E. K. mamos mirties. VTAS 2011 m. lapkričio 2 d. išvadoje nurodė, jog T. K. ir jo sūnui buvo išduotas nukreipimas psichologo konsultacijoms „Psichologinės paramos ir konsultavimo centre“, tačiau E. K. jau kitą dieną senelės iniciatyva buvo nuvestas pas kitą psichologą į VšĮ „Saugaus vaiko centras“. Skyriaus nuomone, berniukas gedėjimo metu neturėtų būti vedamas pas advokatus, skirtingus psichologus, jam turėtų būti teikiama nuosekli psichologų pagalba bei artimų žmonių palaikymas (t. 2, b. l. 72). Pažymėtina, kad akivaizdžiai neigiamai jį veikia jam reikšmingų asmenų tarpusavio konfliktiniai santykiai, ką pastebėjo tiek psichologai, tiek VTAS specialistai.
Kolegijos nuomone, iš apeliantų nurodomo VšĮ „Kauno centro poliklinika“ rašto (t. 3, b. l. 59-60) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog tėvas nesirūpina sūnaus sveikata. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas prašė be tėvo sutikimo nenukreipti konsultacijoms į kitas gydymo įstaigas, išskyrus būtiną, skubią medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 145).
Kauno Panemunės pradinės mokyklos direktorė bei klasės mokytoja VTAS yra informavusios, jog į pamokas vaiką atveža tiek seneliai, tiek tėtis, tiek vieni, tiek kitas rūpinasi vaiko savijauta, mokymosi procesu, tėtis sumoka už sūnaus pietus, baseino lankymą, klasės ir mokyklos paramos fondo įmokas (t. 2, b. l. 85). Į VTAS rekomenduotą psichologinę įstaigą atvykdavo T. K. su sūnumi (t. 2, b. l. 142).
Apeliantų argumentai dėl prašymo į mokyklą padavimo, solfedžio mokytojos keitimo, vėl gi negali būti laikomi pagrindžiančiais piktnaudžiavimą tėvo valdžia. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tėvas buvo pateikęs prašymą dėl vaiko mokymosi KTU Vaižganto vidurinėje mokykloje, apie tai žinojo seneliai ir sūnus, seneliams ir sūnui reikalaujant teikė prašymą į kitą mokyklą (t. 3, b. l. 108, 131-132).
Nepagrįsti argumentai, jog teismas buvo nusprendęs skirti teismo psichiatrinę ambulatorinę ekspertizę, šį savo nutarimą panaikino ir tuo pažeidė atsakovų teisę į teisingą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą. Kolegija pažymi, kad teismas 2012 m. sausio 12 d. parengiamajame teismo posėdyje nutarė klausimą dėl ekspertizės spręsti teismo posėdyje išklausius šalių paaiškinimus ir liudytojus (t. 2, b. l. 159-162-163), tokios pat nuomonės buvo ir 2012 m. kovo 7 d. posėdžio metu (t. 3, b. l. 38-39). Išklausęs šalis, liudytojus, tame tarpe ir psichologines konsultacijas teikusias psichologes, berniuko mokytojas, esant ne vienai VTAS išvadai, ieškovui atsisakant ekspertizės, teismas atsižvelgdamas į tai, kad problema dėl vaiko ir tėvo bendravimo nesisprendžia, kad laikui einant tėvo ir vaiko ryšys silpnėja, kad šios kategorijos bylos turi būti išsprendžiamos per kiek įmanoma trumpesnį laiką, kad nebūtų pažeisti prioritetiniai vaiko interesai, atsisakė skirti ekspertizę. Kolegija pažymi, kad eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų (CPK 177 straipsnio 2 dalis), ji teismui neprivaloma, teismas motyvuotai su ja gali nesutikti (CPK 218 straipsnis).
Vaikas turi pagrindinę teisę – gyventi ir sveikai augti bei nuo pat gimimo būti laikoma atskira, savarankiška, turinčia visas žmogaus teises individualybe. Ir šias teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai (CK 3.161 straipsnis, 3.165 straipsnis). Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). CK 3.168 straipsnio 3 dalyje įtvirtina tėvų teisė reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindų riboti atsakovui tėvo valdžią, todėl pagrįstai, manant, jog vaikui netekus mamos, tėvas sąžiningai siekia atlikti savo pareigas ir auginti bei auklėti sūnų, suteikė prioritetą prigimtinei vaiko teisei gyventi šeimoje - kartu su tėvu, kuriam jį grąžino. Teismas, patenkinęs ieškovo reikalavimą grąžinti jam vaiką, įvertindamas padėties išimtinumą ir naudodamasis jam suteikta CPK 284 straipsnio reglamentuota teise atidėjo sprendimo įvykdymą 6 mėnesiams skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo pradžioje seneliai prašė leisti anūkui apsiprasti bent mėnesį, vėliau manė, jog tam reikia ilgesnio laiko – metų ar dviejų, tačiau būtent toks laiko tarpas ir praeitų iki sprendimo vykdymo. Kolegijos nuomone, šiame procese rekomenduotina suteikti specialistų (vaikų psichologų, vaiko teisių apsaugos) pagalbą. Neabejotina, jog spartesnę vaiko adaptaciją naujoje gyvenamojoje vietoje užtikrintų tėvo ir senelių geranoriškumas, pagarba vieni kitų atžvilgiu, tarpusavio pagalba situacijose, susijusiose su berniuko auklėjimu ir rūpinimusi juo.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl kitų atsakovų apeliacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų.
Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, o tai, kad jų visų neaptarė bei padarė priešingas išvadas nei tikėjosi apeliantai, nereiškia, jog teismas, patenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, pažeidė materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti priimto sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovų priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 1000 Lt (t. 4, b. l. 101-103) bei už atstovavimą teisme – 1000 Lt (t. 4, b.l. 147-148). Išlaidos už atsiliepimo surašymą neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau išlaidos už atstovavimą teisme yra didesnės nei numatyta rekomendacijose. Kadangi posėdis tęsėsi tris valandas, todėl už atstovavimą teisme maksimalus priteistinas dydis – 450 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovų apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. T., a. k. (duomenys neskelbtini) po 725 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovui T. K., a. k. (duomenys neskelbtini)