Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2008-10-29 · Civilinė byla Nr. 2A-573-253/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-29
Bylos Nr.
2A-573-253/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Pupeikienė (pirm.), Erika Misiūnienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Atsakovas
UAB „Pamario dvaras“
Trečiasis asmuo
K. Š.
Advokatai
Renaldas Baliūtis, Saulius Tamošaitis
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-573-253/2008

Teisėjas Vaclovas Paulikas Procesinio sprendimo kategorija

44.2.4.1.; 44.5.2.2.; 116.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. spalio 29 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui, atsakovės UAB „Pamario dvaras“ atstovui direktoriui Leonui Malinovui, advokatui Sauliui Tamošaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Pamario dvaras“ apeliacinį skundą dėl 2008 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei UAB „Pamario dvaras“, trečiajam asmeniui K. Š. dėl žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės 16 506,73 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2005-05-27 tarp šalių buvo sudaryta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. 2005-07-16 Lenkijoje eismo įvykio metu atsakovės įmonėje dirbantis K. Š., būdamas neblaivus, vairavo automobilį „VOLVO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir apgadino kitą automobilį „NISSAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė išmokėjo žalą patyrusiam asmeniui 16 506,73 Lt draudimo išmoką. Kadangi atsakovo darbuotojas K. Š. pripažintas autoįvykio kaltininku, ieškovė turi regreso teisę atsakovui.

Žemesnės instancijos teismas

2008 m. kovo 27 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškinį tenkintino visiškai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2005-05-27 sudarė įprastinę Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudimo sutartimi apdrausta atsakovei priklausanti transporto priemonė – sunkvežimis „VOLVO FH 12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sutarties galiojimo terminas – 12 mėnesių – nuo 2005-05-27 iki 2006-05-26. 2005-07-16 19.20 val. Lenkijoje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis „VOLVO FH 12“, Nr. JLT (duomenys neskelbtini), vairuojamas K. Š., atsitrenkė į kairėje eismo juostoje stovintį lengvąjį automobilį „NISSAN MAXIMA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas – K. Š., kuris eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – jam alkoholio matuokliu nustatytas 1,02 promilės girtumas. Ieškovė išmokėjo žalą patyrusiam asmeniui iš viso – 16 506,73 Lt žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad šioje byloje taikomas Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudiko, kuris draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atgręžtinio reikalavimo teisę, o ne LR CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos netaikymo civilinės atsakomybės draudimo atveju, nes privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojantis įstatymas tą klausimą yra reglamentavęs kitaip (LR CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Autoavarijos metu, kai buvo padaryta žala, transporto priemonę vairavo atsakovės darbuotojas – trečiasis asmuo K. Š. Atsakovė buvo transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytoja. Ji taip pat buvo draudėja ir apdraustoji nuo nuostolių rizikos dėl autoavarijoje padarytos žalos. Atsakovė taip pat yra darbuotojus samdantis asmuo. Jai, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, tenka civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nepaisant to, ar žala padaryta esant kaltei ar be jos, o, kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, tenka civilinė atsakomybė už darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (LR CK 6.264 str., 6.270 str.). Transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumas pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra viena iš būtinų sąlygų, kuriai esant atsiranda draudiko teisė iš draudėjo ar apdraustojo reikalauti nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui išmokėtos draudimo išmokos. Jeigu draudėjas ar apdraustasis yra juridinis asmuo, tai draudėjo ar apdraustojo darbuotojo neblaivumas atitinka šią sąlygą ir yra pagrindas atsirasti draudiko teisei reikalauti iš draudėjo ar apdraustojo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos sumos. Atsakovė neįrodė, kad ji buvo praradusi galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Teismas darė išvadą, kad ieškovės ieškinio reikalavimai pagrįsti faktine bylos medžiaga, teismo posėdžio metu nustatytomis aplinkybėmis, todėl ieškinį tenkino – iš atsakovės ieškovei priteisė 16 506,73 Lt žalos atlyginimo. Kadangi šioje byloje ieškovo reikalavimas kyla iš regresinių prievolių, todėl ieškinio senaties termino pradžia nustatoma pagal LR CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Taigi ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos, t. y. nuo 2005-11-08, ieškinys teisme gautas 2007-11-26, t. y. nepasibaigus LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Pamario dvaras“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo – buvęs bendrovės vairuotojas K. Š. – aikštelėje buvo sustojęs, nes buvo poilsio pertrauka, kurios metu krovinys nebuvo gabenamas ir trečiasis asmuo ne darbdavio, o policijos pareigūnų nurodymu poilsio pertraukos metu manevravo automobilį. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nukentėjusiojo kaltės, t. y. kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje, t. y. neleistinoje vietoje. Būtent, pasak trečiojo asmens, ne trečiasis asmuo kliudė nukentėjusįjį, o pastarasis atsitrenkė į trečiojo asmens vairuojamą automobilį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant autoįvykio aplinkybes nebuvo pakviestas dalyvauti trečiasis asmuo, o atsakovė apskritai apie įvykį nieko nežinojo. Mano, jog ieškovė neįrodė žalos dydžio, nes į bylą pateikė tik remonto sąmatą. Taip pat nėra įrodyta, kad prašoma priteisti suma buvo išmokėta nukentėjusiam asmeniui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Mano, jog trečiasis asmuo padarė žalą, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, ir transporto priemonę vairavo ne įmonės interesų naudai. Autoįvykis įvyko užsienyje, įmonė neturėjo galimybės kontroliuoti trečiojo asmens veiksmų. Mano, jog K. Š., būdamas neblaivus, be įmonės žinios ir leidimo poilsio pertraukos metu neteisėtai užvaldęs transporto priemonę tapo jos valdytoju, žalos padarymo faktą nuslėpė nuo atsakovės, todėl jis, o ne įmonė privalo atlyginti žalą. Į žalos atlyginimą yra įskaičiuota ne tik automobilio remonto, bet ir kitos išlaidos –aprobavimo mokestis. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nukentėjęs asmuo būtų sumokėjęs kokius nors aprobavimo mokesčius, kuriuos atlygino ieškovė, todėl ieškovė į šias išmokas neįgijo regreso teisės. Ieškovė pati žalos neatlygino, o tik perėmė žalą nukentėjusiam asmeniui atlyginusio kreditoriaus teises, todėl kyla klausimas, ar taikytinos regresą ar subrogaciją reglamentuojančios materialinės teisės normos. Byloje nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo buvo kaltas dėl autoįvykio. Mano, jog pastarasis buvo nubaustas ne už autoįvykį, ne už girtumą, bet už pareigūno įžeidimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ atstovas advokatas Renaldas Baliūtis prašo netenkinti atsakovo skundo ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, teisingai išsprendė bylą, todėl sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (LR CPK 263 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1–2 d., 338 str.). Šioje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, ginčas yra kilęs tarp dviejų privačių juridinių asmenų, todėl jokio viešojo intereso šiuo atveju taip pat nėra, taigi apeliacinio nagrinėjimo ribas sudaro vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar jų vertinimui tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo ieškinį konstatavęs, kad atsakovė yra transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytoja ir kartu yra darbuotojus samdantis asmuo. Atsakovės darbuotojas – trečiasis asmuo K. Š. transporto priemonę vairavo neblaivus ir yra pripažintas kaltu dėl įvykusio autoįvykio, kurio metu buvo apgadintas kito asmens automobilis, o tokie žalą padariusio asmens veiksmai, remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., suteikia teisę ieškovui (draudikui), sumokėjusiam draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui, reikalauti iš žalą padariusio asmens (atsakovo) atlyginti sumokėtas dėl žalos padarymo sumas.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo – buvęs bendrovės vairuotojas K. Š. – aikštelėje buvo sustojęs, nes buvo poilsio pertrauka, kurios metu krovinys nebuvo gabenamas, ir trečiasis asmuo ne darbdavio, o policijos pareigūnų nurodymu poilsio pertraukos metu manevravo automobilį. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nukentėjusiojo kaltės, t. y. kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje, t. y. neleistinoje vietoje.

Apeliantės pateiktas situacijos apibūdinimas bei vertinimas negali būti pripažįstamas pagrįstu, esant įrodymų, surinktų byloje ir ištirtų pirmosios instancijos teisme, visumai (CPK 185 str.).

Byloje esanti Vroclavo miesto policijos komendantūros Kelių eismo skyriaus atlikto tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 28) patvirtina, jog „VOLVO FN 12“ markės automobilio, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, iš stovėjimo aikštelės įvažiuodamas į važiuojamąją kelio dalį (duomenys neskelbtini) gatvėje, nesilaikė ypatingo atsargumo, todėl kliudė kairėje eismo juostoje stovėjusį lengvąjį automobilį „NISSAN Maxima“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas UAB „Pamario dvaras“ vairuotojas K. Š. „VOLVO“ krovininio automobilio vairuotojo tyrimo su alkoholio matuokliu rezultatas: I – 1,02 mg/l, II tyrimas – 0,96 mg/l., pritaikytos poveikio priemonės – paskirta bauda.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovai neneigia fakto, kad vairuotojas K. Š. buvo neblaivus (tai nurodo ir apeliaciniame skunde), tačiau nurodo, jog blaivumas buvo patikrintas po to, kai buvo įformintas autoįvykis, o bauda paskirta už pasipriešinimą policijos pareigūnui.

Tačiau šiuos atsakovės atstovų paaiškinimus paneigia byloje esantis tarnybinis pranešimas, kuriuo buvo įformintas autoįvykis, o ne viešosios tvarkos ar kitoks pažeidimas. Atsakovės atstovų ir trečiojo asmens K. Š. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, kuriuose jie apibūdina įvykio aplinkybes, prieštarauja surinktai bylos medžiagai, todėl tokie paaiškinimai atmestini, kadangi tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo gali turėti tam tikrą suinteresuotumą bylos baigtimi siekiant išvengti žalos atlyginimo.

Kita vertus, pažymėtina, kad civilinėje byloje, skirtingai nei baudžiamojoje byloje, nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Civilinėje byloje klausimas, ar faktas įrodytas, sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai visuma įrodymų rodo, kad labiau tikėtina, jog tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo.

Policijos pažymoje užfiksuotas faktas, kad autoįvykio kaltininkas buvo neblaivus, jo nuvežimas į blaivyklą, vairuotojo pažymėjimo iš jo atėmimas (šią aplinkybę patvirtina ir K. Š. 2005-08-17 pranešime apie autoįvykį (t. 1, b. l. 16 - 17), patvirtina Lenkijos policijos padarytą išvadą, jog būtent atsakovės vairuotojas yra kaltas dėl autoįvykio, o ne nukentėjęs lengvojo automobilio „NISSAN Maxima“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi (duomenys neskelbtini) miesto policijos komendantūros Kelių eismo skyriaus tarnybiniu pranešimu kaip pakankamu atitinkamai išvadai, reikšmingai, sprendžiant reikalavimų pagrįstumą, padaryti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog autoįvykio metu ne atsakovė buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, bet trečiasis asmuo – bendrovės vairuotojas K. Š., kuris būdamas neblaivus, be įmonės žinios ir leidimo, poilsio pertraukos metu neteisėtai užvaldęs transporto priemonę tapo jos valdytoju, žalos padarymo faktą nuslėpė nuo atsakovės, todėl jis, o ne įmonė privalo atlyginti žalą.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad autoavarijos metu, kai buvo padaryta žala, atsakovė buvo transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytoja, nes transporto priemonę vairavo atsakovės darbuotojas, kurį atsakovė buvo išsiuntusi į komandiruotę. Ji taip pat buvo draudėja ir apdraustoji nuo nuostolių rizikos dėl autoavarijoje padarytos žalos. Atsakovė taip pat yra darbuotojus samdantis asmuo. Jai, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, tenka civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nepaisant to, ar žala padaryta esant kaltei ar be jos, o, kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, tenka civilinė atsakomybė už darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264, 6.270 str.). Šiuo pagrindu teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės darbuotojo neblaivumas yra pagrindas ieškovei, t. y. draudikui, reikalauti iš atsakovės, kaip draudėjos, nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53.1 punktą. Kiekviena bylos šalis privalo įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą (CPK 178 str.). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo, poilsio pertraukos metu neteisėtai užvaldęs transporto priemonę, tapo jos valdytoju.

LR CK 6.270 str. reglamentuoja asmenų atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą. Ši teisės norma numato, jog transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovė neįrodė egzistuojant šias atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, todėl ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ pagrįstai Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu atlygino žalą nukentėjusiajam. Nustatęs, jog atsakovės darbuotojas buvo neblaivus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja visos sąlygos ieškovei reikalauti iš atsakovės atlyginti draudiko (ieškovo) žalą patyrusiam asmeniui išmokėtas sumas, ir pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį (LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p.).

Atmestinas apeliantės argumentas, kad apie autoįvykį ji sužinojo tik gavusi ieškinį, kadangi byloje esantys 2005-08-10, 2006-11-23 pranešimai ir žalos atlyginimo bylos kopijos išsiuntimas atsakovei (t. 1, b. l. 13 – 36) paneigia šiuos atsakovės tvirtinimus.

Kolegija atmeta ir apeliantės argumentą, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio. Byloje nustatyta, kad automobilis „NISSAN Maxima“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo draustas Lenkijos draudimo kompanijoje AB „PZU“ (t. 1, b. l. 109 - 115). Ši draudimo bendrovė administravo žalos atlyginimo bylą, nustatė po autoįvykio transporto priemonei padarytą žalą ir nukentėjusiajam sumokėjo 16 476,91 zlotus (t. 1, b. l. 89–91, 117 - 141). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimą Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, nukentėjusiojo turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis ekspertų ar turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Lenkijos draudimo kompanijos apskaičiuota ir nukentėjusiajam išmokėta po autoįvykio draudimo išmoka nepaneigta kitais įrodymais, todėl konstatuotina, kad dėl automobilio sugadinimo patirta žala nukentėjusiajam atlyginta visiškai. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kad automobilis buvo ir kur buvo remontuojamas, kiek faktiškai kainavo remontas, o byloje yra tik sudaryta sąmata, tai nėra pagrindas atmesti ieškinį, nes atsakingas už žalą asmuo turi atlyginti realią žalą, kuria pripažintini ir asmens, patyrusio žalą, būsimi nuostoliai, sumokant už automobilio remontą.

Lenkijos draudimo kompanijai jos išmokėtą draudimo išmoką kompensavo ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ (t. 1, b. l. 30 - 31). Tokiu būdu draudikas, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens (CK 6.280 str. 1 d.). Pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Tai reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos. Apeliantės argumentas, kad ieškovė neturi teisės reikalauti aprobavimo mokesčio, taip pat atmestinas, nes tai numato tarptautinės Žaliosios Kortos biurų tarybos patvirtintos Vidaus tvarkos taisyklės, kuriose nurodyta, kad draudikas turi teisę reikalauti kompensuoti patirtas išlaidas dėl žalos sureguliavimo.

Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės patirtos 16 506,73 Lt turtinės žalos. Šios žalos dydis pagrįstas leistinais įrodymais, jie tinkamai įvertinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovas prašo priteisti už advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme 1 888 Lt, kurių pirmosios instancijos teismas nepriteisė. Ieškovė nepateikė apeliacinio skundo dėl 2008-03-27 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. CPK 98 straipsnio 3 d. nustato, kad išlaidų advokato pagalbai priteisimo klausimas sprendžiamas kiekvienos instancijos teisme. Todėl šis prašymas netenkintinas, o išspręstinas tik bylinėjimosi išlaidų klausimas apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovės atstovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00567 (t. 2, b. l. 35) ir sąskaitos išrašą (t. 2, b. l. 36), iš kurių matyti, jog atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą teisme advokatui sumokėjo 1 652 Lt bei turėjo 23 Lt išlaidų už dokumentų vertimą (t. 2, b. 45 - 46). Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų koeficiantų dydžių, todėl priteistinos. Tačiau atsakovės atstovas posėdžio metu taip pat pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00602 (t. 2, b. l. 48), tačiau nepateikė įrodymų, kad ši sąskaita faktūra už teisines advokato paslaugas yra apmokėta, todėl atstovo prašymas priteisti sąskaitoje nurodytą 472 Lt sumą netenkintinas.

Konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iki galo, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė ir įvertino teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.); išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta (LR CPK 329–330 str.), todėl atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-03-27 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 str., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Pamario dvaras“ ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ 1 675 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Albina PupeikienėKolegijos teisėjos Erika MisiūnienėVirginija Nijolė Griškevičienė