Kauno apygardos teismo nutartis

2011-09-28 · Civilinė byla Nr. 2S-1647-324/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-28
Bylos Nr.
2S-1647-324/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-10934-2010-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė (pirm.), Aušra Baubienė, Arvydas Žibas
Atsakovas
A. B.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos Nr. 2S-1647-324/2011; 2S-1705-324/2011;
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10934-2010-0;
Pirmosios instancijos teismo teisėja Agnė Petkevičienė;
Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugsėjo 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. B. atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 1 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-273-887/2011 pagal A. B. ieškinį atsakovei A. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo pakeitimo, atsakovės priešieškinį dėl bendravimo tvarkos pakeitimo; išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2009 patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nustatant, kad nepilnamečio vaiko V. B. gyvenamoji vieta nustatoma kartu su tėvu A. B., priteisiant iš A. B. išlaikymą V. B. periodinėmis išmokomis po 200 Lt kas mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės, pervedant lėšas į A. B. asmeninę sąskaitą iki einamojo mėnesio 15 d. ir skiriant A. B. šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, panaikinant sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalį dėl tėvo A. B. bendravimo su vaiku V. B., bei, siekiant vaiką pripratinti prie tėvo, taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su vaiku tvarką iki sprendimo byloje priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatydamas laikinąją ieškovo ir nepilnamečio vaiko V. B. bendravimo tvarką iki kol bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas – darbo dienomis ieškovui paimant vaiką iš atsakovės gyvenamosios vietos antradienį 18 val. ir grąžinant 8 val. ryto trečiadienį, paimant ieškovui vaiką iš atsakovės gyvenamosios vietos ketvirtadienį 18 val. ir grąžinant ketvirtadienį 20 val. vakaro, kas antrą savaitgalį paimant ieškovui vaiką iš atsakovės gyvenamosios vietos penktadienį 18 val. vakaro ir grąžinant sekmadienį 18 val. vakaro, dvi savaites ištisai kasmetinių atostogų metu, o šalims nesusitarus – dvi pirmas rugpjūčio savaites (nuo rugpjūčio 1 iki 14 dienos).

2011 m. gegužės 9 d. ieškovas Kauno miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas nustatyti nepilnamečio sūnaus V. B. gyvenamąją vietą su ieškovu, paimant vaiką iš atsakovės ar iš bet kurių trečiųjų asmenų, kurių globon ji tuo metu būtų palikusi sūnų, nustatyti laikiną atsakovės bendravimo ir dalyvavimo sūnaus auklėjime tvarką, priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą sūnui po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, sustabdant Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimo dalies dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš ieškovo vykdymą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, nes vaikui tikėtinai daroma įtaka, nepagrįstai formuojamas neigiamas tėvo įvaizdis ir, tokiems santykiams besitęsiant, vaikas gali vis mažiau norėti ar bijoti bendrauti su tėvu. Atsakovė stengiasi nevykdyti arba netinkamai vykdo priimtus teismo sprendimus, stengiasi įvairiais būdais atriboti vaiką nuo tėvo. 2011 m. kovo 25 d. priimta nutartis dėl stacionarios kompleksinės teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės paskyrimo atsakovei, ją pavedant atlikti Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams. Vaiko teisų apsaugos tarnyba pritarė laikinos gyvenamosios vietos nustatymui kartu su tėvu motinos gydymo laikotarpiu. Teigė, kad laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymas kartu su tėvu, stebint specialistams, leistų priimti objektyvų sprendimą byloje, įvertinant faktinį tėvo ir vaiko bendravimą, kuomet vaikas nėra tiesiogiai įtakojamas atsakovės ir kitų jos artimųjų. Taip pat nurodė, kad prašoma nustatyti laikinoji atsakovės bendravimo ir dalyvavimo sūnaus auklėjime tvarka užtikrintų vaiko saugumą ir prevenciškai užkirstų kelią atsakovei nevykdyti nutarties, nes atsakovė su vaiku bendrautų neutralioje teritorijoje ir prižiūrint specialistams.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikinąją nepilnamečio V. B. gyvenamąją vietą su tėvu A. B. iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-273-887/2011 ir priimtas teismo sprendimas, pavedė Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui kontroliuoti, ar ieškovas užtikrina visapusišką ir pilnavertę sūnaus priežiūrą, tinkamą ugdymą bei auklėjimą, įpareigojo ieškovą užtikrinti sūnui V. B. psichologo pagalbą, sustabdė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimo dalies dėl išlaikymo priteisimo iš ieškovo vykdymą, priteisė laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iš atsakovės nepilnamečiam vaikui V. B. po 200 Lt nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-273-887/2011 dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo pakeitimo, ieškovą paskyrė V. B. priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise, nustatė laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku V. B. ir dalyvavimo jo auklėjime tvarką, pagal kurią atsakovė bendrauja su sūnumi 3 kartus per savaitę po 2 valandas, t.y. antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 18.00 iki 20.00 val. bei šeštadieniais nuo 11.00 iki 13.00 val. socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje dalyvaujant psichologui, įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių parinkti socialines paslaugas teikiančią įstaigą, kurioje vyktų atsakovės ir nepilnamečio V. B. bendravimas.

Padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas daro žalingą poveikį sūnui, netinkamai su juo elgiasi, kad yra nepajėgus psichologiškai ar fiziškai tinkamai sūnų auklėti ir auginti. Įvertinęs ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytas faktines aplinkybes, motyvus, byloje esančius įrodymus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, sprendė, jog apsaugant nepilnamečio vaiko interesus susiklosčiusioje situacijoje tikslinga iki teismo sprendimo priėmimo nepilnamečio V. B. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Pažymėjo, kad atsakovei yra paskirta stacionari kompleksinė teismo psichologinė psichiatrinė ekspertizė, kuri bus atliekama Utenos ekspertiniame skyriuje ir kurios metu atsakovė negalės pasirūpinti savo sūnumi. Įvertinęs tai, kad nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, vaiko laikinąją gyvenamąją vietą nustatė ne tik atsakovei atliekamos stacionarios kompleksinės teismo psichologinės psichiatrinės laikotarpiu, bet iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas, CPK 144, 145 straipsniai). Sprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti atsakovės bendravimo su sūnumi tvarka atitinka vaiko interesus, bus sudarytos galimybės vaikui neprarasti ryšio su motina, o pastarajai neprarasti ryšio su vaiku.

2011 m. gegužės 16 d. antstolis V. Z. pateikė teismui prašymą išaiškinti, ar Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-273-887/2011 dalis dėl nepilnamečio V. B. gyvenamosios vietos nustatymo kartu su tėvu A. B. apima ir priverstinį vaiko paėmimą iš motinos A. B. ir perdavimą tėvui A. B., priverstinai paimant vaiką iš jo motinos A. B. ar trečiųjų asmenų, pas kuriuos vaikas gali būti A. B. pavedimu.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi išaiškino, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-273-887/2011 dalis dėl nepilnamečio V. B. gyvenamosios vietos nustatymo kartu su tėvu A. B. apima ir priverstinį vaiko paėmimą iš motinos A. B. ir perdavimą tėvui A. B., priverstinai paimant vaiką iš jo motinos A. B. ar trečiųjų asmenų, pas kuriuos vaikas gali būti A. B. pavedimu. Sprendė, kad vaiko motinai A. B. geranoriškai nevykdant teismo nutarties, pastaroji turės būti vykdoma priverstinai. Konstatavo, kad neįmanoma kitaip ją įvykdyti, nei priverstinai paimant vaiką iš motinos A. B. ar trečiųjų asmenų, pas kuriuos vaikas gali būti, ir perduodant vaiko tėvui A. B.. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011 yra išaiškinęs, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas teismo sprendimu apima ir priverstinį vaiko perdavimą.

Šalies argumentai

2011 m. gegužės 25 d. Kauno miesto apylinkės teisme gautas atsakovės prašymas panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė prašyme nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės paskirtos nesurinkus išsamios informacijos apie ieškovo keliamas grėsmes nepilnamečio vaiko V. B. atžvilgiu, nepaskyrus ekspertizės, ar vaikas gali būti perduotas tėvui, vaiko teisių apsaugos tarnybai neįsigilinus į esamą situaciją.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi atsakovės prašymo netenkino. Sprendė, kad atsakovė prie prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė įrodymų, patvirtinančių iš esmės pasikeitusias aplinkybes, nulemiančias laikinųjų apsaugos priemonių nereikalingumą. Pažymėjo, kad atsakovės prašyme nurodyti argumentai, dėl kurių turėtų būti panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, sudarytų atskirojo skundo pagrindą. Tuo tarpu teismas, priėmęs procesinį sprendimą, negali pats vertinti jo teisėtumo ir pagrįstumo.

2011 m. birželio 1 d. Kauno miesto apylinkės teisme priimtas atsakovės priešieškinis, kuriuo ji prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2011 nustatytą ieškovo ir jo sūnaus V. B. bendravimo tvarką, nustatant, kad ieškovas bendrauja su nepilnamečiu vaiku V. B. antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17.30 val. iki 18.30 val. VšĮ „Šeimos santykių institutas“, adresu Kauno m. Zamenhofo g. 9/Kurpių g. 10. Su priešieškiniu atsakovė pateikė prašymą pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2011 dalies dėl ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku V. B. vykdymą, nustatant laikiną bendravimo tvarką – ieškovas bendrauja su nepilnamečiu vaiku V. B., dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos atstovui ir motinai A. B. trečiadienį nuo 17.30 val. iki 18.30 val. VšĮ „Šeimos santykių institutas“ adresu Kauno m. Zamenhofo g. 9/Kurpių g. 10 iki teismo sprendimo priėmimo.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria nustatyta nepilnamečio V. B. gyvenamoji vieta su ieškovu iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-273-887/2011 ir priimtas teismo sprendimas bei laikina atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku V. B. ir dalyvavimo jo auklėjime tvarka, atsakovė yra padavusi atskirąjį skundą. Sprendė, kad skundžiamos ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tarpusavyje susijusios, todėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių klausimas galės būti sprendžiamas tik Kauno apygardos teisme išnagrinėjus atskirąjį skundą dėl 2011 m. gegužės 13 d. nutarties.

Atskiraisiais skundais dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 1 d. nutarčių atsakovė nurodo, kad jos yra neteisėtos ir nepagrįstos.

Nesutikdama su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi, atsakovė nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesurinkus visos reikalingos informacijos apie nepilnametį vaiką, netinkamai vertinant byloje esančią medžiagą, nepaskyrus ekspertizės, ar vaikas gali būti perduotas tėvui, vaiko teisių apsaugos tarnybai neįsigilinus į esamą situaciją. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3062/10(02) patvirtina, kad V. B. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinėj šlaunyje, padarytos kietu buku daiktu, galėjo atsirasti 2010 m. lapkričio 2 d., kraujosruva apatinėje lūpoje, padaryta kietu buku daiktu, galėjo atsirasti 2010 m. spalio 31 d. atsakovės nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Minėtu laiku nepilnametis sūnus bendravo su tėvu ir vaikas paaiškino, kad tėvas A. B. sumušė kojas, nugarą, o 2010 m. spalio 31 d. – įkando į apatinę lūpą. Vilniaus Psichoterapijos ir psichoanalizės centro 2011 m. gegužės 12 d. pažyma įrodo, kad nepilnametis vaikas nurodė, jog „Tėvas blogas, nes mušasi“. Šie dokumentai laidžia daryti išvadą, kad vaikas patiria fizinę ir psichologinę ieškovo prievartą. Minėti duomenys taip pat paneigia Kauno miesto apylinkės teismo padarytą išvadą, jog nėra duomenų apie ieškovo daromą žalingą poveikį sūnui, netinkamą elgesį su juo, apie tai, jog jis nėra pajėgus fiziškai ir psichologiškai auklėti sūnų.

Neįvertintas t. 1 b.l. 122 esantis rašytinis įrodymas, įrodantis, kad specialistas psichologas buvo nustatęs, kad nepilnametis vaikas yra patyręs atsakovės nurodomą ieškovo fizinę prievartą, dėl kurios vaikui būtina psichologinė pagalba.

Nepagrįstai nuspręsta, jog ieškovas turi užtikrinti V. B. psichologinę pagalbą, nes pastarajam jau yra teikiama psichologinė pagalba VšĮ „Šeimos santykių institutas“, esančiame Kauno m. Zamenhofo g. 9/Kurpių g. 10. V. B. jau buvo keturiose ar penkiose psichologo konsultacijose. Yra tikslinga nekeisti šios institucijos, nes vaikas yra pripratęs prie psichologės, aktyviai bendrauja su ja ir rodo vis mažiau neigiamų emocijų.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada yra formalaus pobūdžio, joje nurodyta, kad tik psichologas gali nustatyti tikrą nepilnamečio vaiko emocinę būklę. Atsakovė kreipėsi į specialistą, kuris, pabendravęs su nepilnamečiu vaiku nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., nustatė, kad vaikas auklėjamas tinkamai, tarp atsakovės ir vaiko yra itin glaudus emocinis ryšys.

Prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Nesutikdama su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi, atsakovė nurodo, jog neįvertinta aplinkybė, kad atsakovės sūnus V. B. su ja gyvena nuo gimimo. Tarp atsakovės ir sūnaus yra stiprus ryšys. Nurodydamas, kad ketverių metų amžiaus, su atsakove nuolat gyvenęs V. B. turi būti perduotas antstoliui, nedalyvaujant nei psichologui, nei kitam specialistui, teismas neatsižvelgė į vaiką ir jo emocinę būseną.

Nenustatyta vaiko perdavimo, t.y. jo paėmimo iš atsakovės ir atidavimo laikinai tėvui, procedūra.

Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011 negali būti taikoma kaip analogija šioje civilinėje byloje, nes situacijos bylose yra visiškai skirtingos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartyje pasisakė dėl tinkamo sprendimo vykdymo, bet ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai turi būti keičiama vaiko gyvenamoji vieta.

Prašo panaikinti nutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutikdama su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi, atsakovė nurodo, jog atsisakius priimti įrodymus, buvo padarytos klaidingos išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Vaikas gyvena sveikoje aplinkoje, jam nustatytas emocinis sutrikimas, teikiama psichologinė pagalba, todėl aplinkos pakeitimas vaikui gali sukelti itin neigiamas pasekmes.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3062/10(02) patvirtina, kad V. B. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinėj šlaunyje, padarytos kietu buku daiktu, galėjo atsirasti 2010 m. lapkričio 2 d., kraujosruva apatinėje lūpoje, padaryta kietu buku daiktu, galėjo atsirasti 2010 m. spalio 31 d. atsakovės nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Minėtu laiku nepilnametis sūnus bendravo su tėvu ir vaikas paaiškino, kad tėvas A. B. sumušė kojas, nugarą, o 2010 m. spalio 31 d. – įkando į apatinę lūpą. Vilniaus Psichoterapijos ir psichoanalizės centro 2011 m. gegužės 12 d. pažyma įrodo, kad nepilnametis vaikas nurodė, jog „Tėvas blogas, nes mušasi“. Šie dokumentai laidžia daryti išvadą, kad vaikas patiria fizinę ir psichologinę ieškovo prievartą, vaikas yra perduodamas asmeniui, kuris daro jam neigiamą įtaką ir gali padidinti emocinį jo sutrikimą. Šie duomenys paneigia Kauno miesto apylinkės teismo padarytą išvadą, kad nėra duomenų, jog ieškovas darytų žalingą poveikį sūnui, netinkamai elgtųsi su juo, patvirtina, kad ieškovas nėra pajėgus fiziškai ir psichologiškai auklėti sūnų.

VšĮ „Kauno Šilainių poliklinika“ išduota pažyma patvirtina, kad vaikui nustatytas emocinis sutrikimas dėl įvykio praeityje, t.y., vaikystėje, nors jam tėra 4 metai. Vertinant 2010 m. balandžio 6 d. apklausos metu išsakytus V. B. išgyvenimus, matyti, kad vaikas nenurodo jokių konfliktų su atsakove, yra patyręs neigiamus išgyvenimus tik dėl to, kad buvo sumuštas ieškovo.

Nepilnamečiu vaiku V. B. yra tinkamai rūpinamasi, jis vedamas pas psichologus nuo 2011 m. balandžio 28 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada yra formalaus pobūdžio, joje nurodyta, kad tik psichologas gali nustatyti tikrą nepilnamečio vaiko emocinę būklę. Atsakovė kreipėsi į specialistą, kuris, pabendravęs su nepilnamečiu vaiku nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., nustatė, kad vaikas auklėjamas tinkamai, tarp atsakovės ir vaiko yra itin glaudus emocinis ryšys.

Prašo panaikinti nutartį ir patenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Ginčydama Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartį atsakovė nurodo, jog negalima nepaisyti byloje esančių pateiktų dokumentų ir laukti, kol aukštesnės instancijos teismas išspręs procesinį klausimą. Teismas šeimos bylose privalo būti aktyvus ir laiku reaguoti į pasikeitusias aplinkybes. Su priešieškiniu buvo pateikti nauji įrodymai, kurių teismas neturėjo priimdamas 2011 m. gegužės 13 d. nutartį. Ši aplinkybė suteikia teismui teisę spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai. Be to, pats laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas gali ją pakeisti kita (CPK 146 straipsnis) arba papildomai pritaikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir jas panaikinti (CPK 150 straipsnis). Prioritetiškai saugomi tik ieškovo interesai, nesiekiama užtikrinti šalių interesų pusiausvyros.

Prašo panaikinti nutartį.

Atsiliepimais į atskiruosius skundus dėl 2011 m. gegužės 13 d. ir 2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. birželio 1 d. nutarčių ieškovas prašo jų nekeisti.

Pasisakydamas dėl atskirojo skundo dėl 2011 m. gegužės 13 d. nutarties nurodo, kad priverstinis bandymas įvykdyti nutartį buvo nesėkmingas, nes atsakovė su vaiku slapstosi, yra paskelbta jų abiejų paieška. Atsakovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis – vengia dalyvauti teismo posėdžiuose, tačiau skundžia visus priimtus procesinius sprendimus. Atsakovė savo argumentuose remiasi duomenimis (ekspertų išvadomis), dėl kurių vienareikšmiškai buvo pasisakyta baudžiamosiose bylose ir pagal atsakovės pareiškimus buvo atsisakyta iškelti baudžiamąsias bylas tiek dėl vaiko sveikatos sutrikdymo, tiek dėl prievartavimo. Vaikas yra atsakovės tardomas, daromi įrašai, kurie teikiami teisėsaugos institucijoms, tačiau nei viena iš jų objektyviai nepatvirtino nei fizinio, nei psichologinio smurto ar prievartos. Ieškovas niekada prieš vaiką nei fizinės, nei psichinės prievartos nenaudojo, todėl atsakovės veiksmai sukėlė pagrįstų abejonių dėl pačios atsakovės emocinės–psichinės būsenos bei jai daromos rezonansinių bylų įtakos. Ieškovui kilo abejonės dėl vaiko saugumo: ne tik dėl formuojamo neigiamo tėvo įvaizdžio, bet ir dėl netinkamų vertybių formavimo, visiško tėvų–vaikų santykių modelio iškraipymo. Atsakovė savo veiksmuose ir sprendimuose ginti savo ar vaiko tariamas teises buvo ir yra nenuosekli, emociškai ne visuomet stabili. Vaikas, net ir būdamas sveikas, nevedamas į darželį, neretai atsakovė ieško būdų pritaikyti vaikui kokios nors ligos diagnozę, neseniai pakeitė ir pirminę gydymo įstaigą. Dėl to atsakovas prašė nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su juo. Jis suvokia savo atsakomybę už vaiką, už jo auklėjimą, yra pasirūpinęs visais reikalingais vaikui daiktais ir priemonėmis. Jei atsakovė nekliudytų, ieškovas yra pasirengęs užtikrinti vaikui visavertį gyvenimą, poilsį. Vienkartinis aplinkos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimas sukeltų mažesnį stresą vaikui nei nuolatiniai vaiko bauginimai ir nuteikinėjimai prieš tėvą ar atsakovės slapstymasis ir vaiko slapstymas, siekiant išvengti procesinių sprendimų vykdymo (tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek dėl ekspertizės skyrimo). Atsakovė siekia, kad būtų visai nutraukti emociniai ryšiai tarp vaiko ir tėvo ir tyčia nesudaro galimybių tuos emocinius ryšius puoselėti. Tai, kad atsakovė kreipėsi į psichologą su vaiku (nenukreipta teismo, nedalyvaujant ieškovui ir pan.), neleidžia daryti išvados, kad jų pateiktos išvados yra objektyvios.

Pasisakydamas dėl atskirojo skundo dėl 2011 m. gegužės 17 d. nutarties, nurodo, kad atsakovė nenurodė nutartį prašiusio išaiškinti subjekto – antstolio. Teigia, kad buvo pagrįstai remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011, nes globos teisiniai santykiai yra panašūs. Nepaėmus vaiko iš motinos (ar trečiųjų asmenų) ir neperdavus jo tėvui, nėra galimas procesinio sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su tėvu įgyvendinimas. Nėra bylų su identiškomis situacijomis, tačiau nepaisant panašių, bet netapačių teisinių santykių (tėvystė ir globa), dalykas yra vaiko gyvenamosios vietos nustatymo įgyvendinimas ir reikšminga yra tai, kaip reikia priverstinai įgyvendinti tokio pobūdžio procesinį sprendimą. Emocinio ryšio tarp vaiko ir motinos stiprumas neturi reikšmės aiškinant įgyvendinimo tvarką.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą dėl 2011 m. birželio 1 d. nutartis ieškovas prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis nepanaikinta, ieškovo ir atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kartu nėra suderinamas. Poreikis priimti naują nutartį siejamas su pateiktais naujais įrodymais, kurie vertintini kritiškai – psichologai daro nekonkrečias išvadas, nepagrįstas priežastiniais ryšiais tarp vaiko sutrikimų ir tėvo daromos įtakos. Išvadas apie tėvo įtaką vaiko sveikatai daro pati atsakovė, suinteresuota tėvo ir vaiko santykių minimizavimu ar visišku nutraukimu. Įvertinus tai, kad atsakovė geruoju nevykdė nei vienos teismo nutarties, vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl teismo sprendimų nevykdymo, atsakovė nėra atvykusi į situacijos aptarimą Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, šiuo metu slapstosi, tikėtina, jog ji nevykdytų nutarties ir neatvestų vaiko į susitikimus. Atsakovė pati nesilaiko atskirajame skunde pabrėžiamo šalių interesų pusiausvyros principo, nes tėvo ir vaiko bendravimui neužtektų 2 val. per savaitę. Pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, dėl tokio reto tėvo ir sūnaus bendravimo būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 straipsnis) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi nustatęs laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su tėvu A. B., minėtąsias nuostatas pritaikė tinkamai.

Laikinoji apsauga – gyvenimas kartu su tėvu iki teismo procesinio sprendimo, kuriuo bus išnagrinėta civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo – nepilnamečiam šalių sūnui buvo paskirta atsižvelgiant į situaciją, dėl kurios atsakovė nevykdė 2009 m. spalio 9 d. teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Atsakovė mano, kad dėl ieškovo veiksmų vaikas patiria fizinę ir psichologinę prievartą, tuo motyvuoja ir atskirąjį skundą dėl apeliacine tvarka peržiūrimos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, tačiau jos nurodomi duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Priešingai – iš 2011 m. kovo 14 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimo nutraukti Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminį tyrimą nr. KT. (230-10) 30-104 matyti, kad A. B. nurodytos aplinkybės dėl žalingo tėvo poveikio vaikui ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog minimas nutarimas būtų panaikintas dėl atskirajame skunde įvardintos pažymos iš Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, t. 1 b.l. 122 esančio 2010-05-11 VšĮ Psichologinės pagalbos ir konsultavimo centro pažymėjimo nr. SD-152 ar UAB „Bioklinika“ 2011 m. liepos 25 d. surašyto vaiko elgesio įvertinimo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3062/10(02) ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertina kaip objektyvių duomenų apie atsakovės teigiamą smurtą iš tėvo pusės neturintis įrodymas. Ikiteisminio tyrimo metu vaikui atlikta teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė, kurios metu nebuvo gauta objektyvių duomenų apie galimai jo patirtą smurtą ar prievartą. Nustatyta, kad vaiko atribojimas nuo tėvo, pastovūs tarpasmeniniai tėvų konfliktai, netinkamas motinos klausinėjimas apie veiksmus, kuriuos, jos manymu, su vaiku atlieka tėvas, atvirai reiškiamos neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu ir kartu gyvenančių asmenų įtaka neabejotinai veikia jo asmenybės formavimąsi, elgesį, emocijas. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pradėto ikiteisminio tyrimo nr. 20-2-00238-10 metu nustatyta, kad A. B. buvo pranešta apie įtarimą nevykdžius teismo sprendimo (nuo 2010 m. birželio 18d. iki rugsėjo ji su vaiku gyveno Londone, tuo pažeisdama 2009 m. spalio 9 d. teismo sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių prisiimtus įsipareigojimus dėl tėvo bendravimo su vaiku). 2009 m. lapkričio 2 d. policijos ji buvo įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą – ieškovo panaudotą fizinį smurtą prieš vaiką. Būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, 2010 m. kovo 10 d. atsakovė Kauno m. apylinkės prokuratūrai pranešė apie tėvo naudojamą fizinį smurtą ir tvirkinamuosius veiksmus vaiko atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno I-jo teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada dėl atsakovei įtartų mąstymo sutrikimų (sprendimų patologijos, galimos kliedesinės įvykių interpretacijos). Kauno m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. kovo 25 d. nutartimi jai paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė. Be kitų klausimų, ekspertams pavesta atsakyti, ar A. B. serga psichine liga, psichikos sutrikimu. Tuo, kad dėl minėtų atsakovės veiksmų iš esmės pasikeitė aplinkybės, egzistavę priimant 2009 m. spalio 9 d. teismo sprendimą, yra grindžiamas 2010 m. birželio 30 d. pareikštas A. B. ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Įrodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011 m. liepos 13 d. nutartį, pakankamai patvirtina, jog ieškovo bendravimas su vaiku pagal teismo sprendimu patvirtintą sutartį yra itin komplikuotas, vaikas su tėvu atvirai priešinamas. Kauno m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi ( dokumentas pridėtas prie 2011-09-13 užregistruoto ieškovo pareiškimo) konstatuota, kad A. B. vengia pati vykti į Utenos ekspertinį skyrių stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimui, dėl ko paskelbta jos paieška, nutarta trims mėnesiams atiduoti minimos ekspertizės atlikimui, vaiko teisių apsaugos tarnybos Kauno skyrius įpareigotas paskirti nepilnamečiam šalių sūnui laikinąją globą ( rūpybą) (civilinės bylos dalyje, su atskiraisiais skundais perduotoje apeliacinės instancijos teismui, duomenų apie šios nutarties įvykdymą nėra). Nors Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiama apsunkinto bylos nagrinėjimo faktoriumi, pasikartojus atsakovės išvykimo su vaiku atvejui, ši išvada patvirtina, kad dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių vaikas patiria emocinę bei psichologinę žalą, todėl iki bylos baigties jo gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su tėvu, užtikrinant bendravimą su motina. Atmestinas atskirojo skundo teiginys dėl formalaus šios išvados pobūdžio. Vaiko teisių apsaugos institucija nurodo, kad atsakovė pasirūpina vaiko fiziniais poreikiais, tačiau neneigia ir emocinio jos ryšio su sūnumi. Valstybės institucijos išvada dėl laikinosios apsaugos būtinumo motyvuota visaverčių vaiko interesų ir saugesnės aplinkos užtikrinimu, turint pagrindą manyti apie ilgalaikį vaiko nuteikinėjimą prie tėvą, teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos nevykdymą, vaiko neleidimą į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, galimybės bendrauti su seneliais iš tėvo pusės netekimą. Sutiktina, kad, atsižvelgiant į ieškinio dalyką ir CPK 144 str. 1 dalyje reglamentuotą laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, saugesnės vaiko vystymuisi aplinkos nustatymas ne tik sudaro prielaidas tinkamam bylos išnagrinėjimui, bet ir pašalina realų sprendimo vykdymo pasunkėjimo faktorių tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas ( atsakovė akcentuoja vaiko prisirišimą tik prie motinos, pripažįsta jį be tėvo žinios išvežusi į užsienį, abi šalys teigia apie konfliktus dėl bendravimo su sūnumi, rašytiniai įrodymai patvirtina teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku nevykdymą iš atsakovės pusės, priešiškų šalių santykių neigiamą įtaką vaiko ryšiui su tėvu).

2011 m. rugsėjo 13 d. teisme užregistruotu pareiškimu ieškovas nurodė, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. atsakovė nuvyko į ekspertizės atlikimo vietą, nei jam, nei vaiko teisių apsaugos tarnybos Kauno skyriui nepranešusi apie vaiko buvimo vietą ( mano, kad vaikas yra su atsakovės tėvais), todėl kreipęsis į policijos komisariatą dėl vaiko paieškos paskelbimo. Taigi, šiuo metu vaikas yra likęs be vieno iš tėvų priežiūros.

Įvertinus 2011 m. liepos 13 d. teismo nutartyje nurodytus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus - duomenų apie žalingo tėvo poveikio sūnui nebuvimą, motinos vengimą laikytis teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, jos atvirai reiškiamą vaiko tėvui priešišką nuostatą ( vertinant subjektyvųjį faktorių, dėl pastarųjų aplinkybių gali pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas ieškinio patenkinimo atveju), teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimą, tai, kad šiuo metu būtinumą pasirūpinti mažamečiu vaiku apsprendžia ir motinos buvimas ligoninėje, prioritetinę kitų asmenų atžvilgiu tėvų pareigą rūpintis vaikais ( CK 3.165 str. 1 d.), tai, kad abu tėvai gyvena toje pačioje miesto vietovėje, kas neapsunkins vaiko lankymosi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo ir tarnavimo vaiko interesams, iki bylos baigties nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatant su tėvu. Apeliacine tvarka peržiūrima nutartimi nėra pasisakyta dėl ieškinio pagrįstumo, todėl neanalizuotini atsakovės argumentai dėl šalių įrodinėjimo pareigos, nepakankamo įrodymų ištyrimo, vertinimo ir kitų aplinkybių, nustatytinų, bylą išnagrinėjus iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nesprendžia ieškinio pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Taip pat atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl nepagrįstai ieškovui pavesto psichologinės pagalbos, kurią jau teikia VšĮ „Šeimos santykių institutas“, užtikrinimo. Konkreti psichologinės pagalbos įstaiga nutartyje neįvardinta, procesą pavedant kontroliuoti Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pastaroji institucija nurodė neturinti duomenų apie psichologinės pagalbos vaikui teikimą. Įvairios ieškovės pateiktos pažymos iš psichologų, pas kuriuos ji teigia vedusi vaiką, nevertintinos kaip nuolatinės psichologinės pagalbos teikimas.

2011 m. gegužės 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-273-887/2011 dalis dėl nepilnamečio V. B. gyvenamosios vietos nustatymo kartu su tėvu A. B. apima ir priverstinį vaiko paėmimą iš motinos A. B. bei perdavimą tėvui A. B., priverstinai paimant vaiką iš jo motinos A. B. ar trečiųjų asmenų, pas kuriuos vaikas gali būti A. B. pavedimu. Šioje nutartyje nėra detalizuota vaiko paėmimo tvarka, todėl nevertintini su tuo susiję atsakovės atskirojo skundo argumentai. Išaiškinęs, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių apima ir priverstinį vaiko priėmimą iš motinos, teismas neprivalėjo nustatyti vaiko perdavimo procedūros. Vykdydami teismo sprendimus, antstoliai savo veikloje vadovaujasi civilinio proceso normomis, Sprendimų vykdymo instrukcija. Nagrinėjamoje byloje teismas nenagrinėjo skundų dėl antstolio veiksmų, todėl netenkintinas 2011 m. rugpjūčio 8 d. užregistruotas atsakovės prašymas dėl vykdomosios bylos išreikalavimo. Apeliacijos dalykas – teisėtumas nutarties, priimtos teismo procesinio sprendimo išaiškinimo klausimu. Jį spręsdamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika. Įstatymų leidėjas prie vykdytinų dokumentų yra priskyręs ir teismo sprendimus, ir nutartis, todėl atmestinas apeliantės argumentas apie netinkamą vadovavimąsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-216/2011 pagal išieškotojos A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolės A. K. pareiškimą dėl baudos skyrimo.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutarties teisėtumas vertintinas, vadovaujantis CPK 150 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ir panaikinimą.

Atsakovės prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo metu procesinis sprendimas dėl bylos baigties dar nebuvo priimtas, t.y. jų galiojimo pagrindas neišnykęs. Aplinkybės, kuriomis atsakovė grindė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nereikalingumo ir atskirąjį skundą dėl 2011 m. gegužės 27 d. nutarties, yra tapačios išanalizuotoms, teisėjų kolegijai pasisakant dėl 2011 m. gegužės 13 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų nesikartotina.

Aukščiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad „ ...šeimos santykiai iš kitų civilinių santykių išsiskiria specifiniais požymiais, kurie savo ruožtu lemia šeimos santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. CK 3.3. straipsnyje įtvirtinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai, kuriuos turi atitikti šeimos santykių tvarkymas, šeimos normų aiškinimas bei taikymas. Vienas iš CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas įpareigoja tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Šį principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos“.

Kauno apygardos teismo nutarties motyvai ketvirtoje – septintoje motyvuojamosios dalies pastraipose pagrindžia, kad, saugią vaikui aplinką vertinant teisės bendrauti su abiem tėvais aspektu, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu vaikas negyveno emociškai saugioje aplinkoje, todėl atmestini apeliantės motyvai dėl aplinkos pakeitimo sukeltų neigiamų pasekmių. Svarbu, kad vaiko aplinkos pakeitimas laikinosios apsaugos metu susijęs ir su motinos buvimu ligoninės stacionare. Nenustatęs esminių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nereikalingumą, bei nesant CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų laikinosios apsaugos panaikinimui, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė apie prašymo nepagrįstumą.

2011 m. birželio 1 d. teismas priėmė atsakovės priešieškinį dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2009 patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, nustatant, kad tėvas bendrauja su sūnumi tam tikru laiku VšĮ „Šeimos santykių institutas“. Motyvuodama tuo, kad tėvas daro vaikui neigiamą poveikį, vaikas iš jo patiria fizinę ir psichologinę prievartą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pakeisti byloje jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo sustabdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2009 patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos vykdymą, nustatant laikiną tėvo su vaiku bendravimo tvarką tam tikru laiku VšĮ „Šeimos santykių institutas“.

Teisėjų kolegija sutinka su 2011 m. birželio 1 d. apylinkės teismo procesinio sprendimo išvada apie laikinųjų apsaugos priemonių, nustatytų 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi, sąsajas su atsakovės prašoma taikyti laikinąja apsauga pagal priešieškinį. Ankstesniąja nutartimi laikiną vaiko gyvenamąją vietą nustačius su tėvu ir apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl šios nutarties teisingumo, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą dėl laikinosios apsaugos, sustabdant teismo sprendimo vykdymą ir vaiko bendravimą su tėvu leidžiant tik psichologinės pagalbos paslaugas teikiančioje viešojoje įstaigoje. Atmesdamas prašymą, pirmosios instancijos teismas klausimą iš esmės išsprendė teisingai. Naujų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, priešingą suformuluotai 2011 m. gegužės 13 d. nutartyje, atsakovė nepateikė. VšĮ Šilainių šeimos sveikatos centro psichikos sveikatos centro vadovės 2011 m. gegužės 26 d. pažymėjime nurodoma, jog šalių sūnus buvo konsultuotas 2011 m. gegužės 19 d., nustatytas nepatikslintas emocijų sutrikimo vaikystėje. Pažymoje konstatuojama, kad tolimesnis vaiko psichikos įvertinimas ir išvados teiktini po adekvataus planinio ištyrimo. Taigi, jei toks tyrimas bus atliktas, įrodymas galės būti įvertintas, bylą nagrinėjant iš esmės. Visi šie duomenys nesudaro pagrindo keisti 2011 m. gegužės 13 d. nutarties išvadas. Aplinkybės dėl vaiko emocinės būklės, apspręstos priešiškų tėvų tarpusavio santykių, bendraujant su vaiku, yra konstatuotos ir kituose anksčiau įvardintuose medicininės kilmės dokumentuose bei ikiteisminio tyrimo byloje. Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada dėl atsakovės prašymo yra analogiška teismo nurodytajai 2011 m. birželio 1 d. nutartyje. Atsakovės išsilavinimą liudijantys dokumentai su sprendžiamu klausimu nėra susiję. Dėl pagrindų pakeisti paskirtas laikinąsias apsaugos priemones kitomis nebuvimo pirmosios instancijos teismas yra pasisakęs 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje. Atsakovės prašymas dėl laikinosios apsaugos, pateiktas su priešieškiniu, negali būti vertinamas kaip galimybė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ( vaiko gyvenamąją vietą laikinai nustačius su tėvu, nėra įmanomas tėvo bendravimo su vaiku nustatymas tik tam tikru laiku psichologinę pagalbą teikiančioje įstaigoje).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išspręstieji procesiniai klausimai pirmiausiai apsaugo vaiko interesus, todėl apeliacine tvarka peržiūrimos nutartys nekeistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 17 d., 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. birželio 1 d. nutartis.

Kolegijos pirmininkė Virginija GudynienėKolegijos teisėjai Aušra BaubienėArvydas Žibas