Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. O. (J. O. taip pat žinomo kaip J. I.) gynėjo advokato Valdo Bliujaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija):

- už nusikaltimą padaryta prieš L. M. (I epizodas)) laisvės atėmimu 4 metams;

- už nusikaltimą padarytą prieš E. B. (II epizodas) laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams;

- už nusikaltimą padarytą prieš A. G. (III epizodas) laisvės atėmimu 4 metams;

- už nusikaltimą padarytą prieš N. N. (IV epizodas) laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

J. O. išteisintas pagal BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl kaltinimų prieš R. G., A. B., I. Ž.; pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus; pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir dėl visų veikų pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2003 m. spalio 25 d. Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, už nenustatytą atlygį iš nenustatytų asmenų įgijo užverbuotą ir į (duomenys neskelbtini) atgabentą L. M. siekdamas, kad pastaroji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos;

2004 m. sausio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, kurių atžvilgiu byla nagrinėjama atskirai, įgijo pastarųjų užverbuotą ir į (duomenys neskelbtini) atgabentą E. B., siekdamas pasipelnyti iš jos prostitucijos;

2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą atlygį įgijo užverbuotą ir į (duomenys neskelbtini) atgabentą A. G., siekdamas pasipelnyti iš jos prostitucijos;

2004 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nagrinėjama atskirai, įgijo pastarojo užverbuotą ir į (duomenys neskelbtini) atgabentą N. N., siekdamas pasipelnyti iš jos prostitucijos.

Apelianto manymu, nagrinėjant bylą buvo padaryti procesinių normų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnio nuostatas, neapklausė teismo posėdyje nukentėjusiųjų E. B., N. N. ir A. G. Šių nukentėjusiųjų parodymus perskaitė netiksliai, juos interpretavo. Remiantis baudžiamojo proceso įstatymu teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik kaltinimą pagrindžiančius bylos duomenis (kurie yra prieštaringi, abejotini) ir nepasisakydamas dėl kitų bylos duomenų, nurodomų nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje, pažeidė BPK 20straipsnio 4, 5 dalių, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas.

Apeliantas pastebi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio l dalies l punkto reikalavimo, nes jame nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, bei BPK 305 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimo, nes nėra nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl nuteistojo kaltės yra trumpi, neišsamūs ir visiškai neargumentuoti, nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Todėl apeliantas laiko, kad teismo nuosprendis nemotyvuotas, o teismas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo parodymus, nurodydamas, kad jie prieštarauja byloje išnagrinėtų įrodymų visetui. Tačiau teismas nenurodė kam konkrečiai prieštarauja nuteistojo duoti parodymai. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu davė nuoseklius, išsamius, neprieštaraujančius vieni kitiems parodymus. Jo parodymai prieštarauja tik kaltinamųjų, kurių byla nagrinėjama atskirai, parodymams, tačiau minėti kaltinamieji patys yra teisiami ir savo parodymais siekia išvengti savo atsakomybės bei apkaltinti ne Lietuvos pilietį, kuris į Lietuvą pateko ne savo valia, o konvojuojamas.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji A. G. N. N. ir E. B. nedalyvavo teismo posėdyje ir nedavė parodymų. Nepaisant to, pažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimus, teismas vadovavosi šių nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apelianto nuomone, net ir vadovaujantis šiais parodymais, negalima daryti išvados, kad jos buvo prekybos žmonėmis aukos. Visų paminėtų nukentėjusiųjų parodymuose yra nemažai prieštaravimų, kurių negalima buvo pašalinti, nes jos nebuvo apklaustos teisme. Be to, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų šių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad ne nuteistasis J. O. prieš jas atliko nusikalstamas veikas, o R. L. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vienintelės nukentėjusiosios, dalyvavusios teismo posėdyje, t. y. L. M. parodymus. Ji teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistasis nebuvo suvaržęs jos laisvės. Šios liudytojos parodymuose buvo pareikšti kaltinimai R.L., o ne apeliantui. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo itin kruopščiai vertinti šios liudytojos parodymus, kadangi juose yra daug prieštaravimų, kurie teisme nebuvo pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. O. ir jo gynėjas pastarojo apeliacinį skundą prašė patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. O. gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas. Apygardos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais.

Apeliantas nuteistojo J. O. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistąjį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra BK 147 straipsnio sudėties, kaltė neįrodyta surinktais įrodymais. Toks apelianto prašymas netenkinamas, nes skundo argumentai yra nepagrįsti ir nepaneigia apygardos teismo išvadų.

Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. J. O. kaltė padarius nusikalstamą veiką, priešingai nei teigia apeliantas, įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais, jų analize ir visuma, J. O. nusikalstamai veikai tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Visų pirma, apeliantas be pagrindo ginčija J. O. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 147 straipsnį ( šio įstatymo 2000 m. rugsėjo 26 d. redakciją) teigdamas, kad naujoji šio įstatymo 2005 m. birželio 23 d. redakcija atitinka atsakomybę švelninantį įstatymą ir, taikant jį, J. O. veiksmuose nenustatyta šio nusikaltimo sudėties, todėl nuteistasis išteisintinas.

Pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2005 m. birželio 30 d.) atsako tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. asmeniui suvokiant pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį ir norint taip veikti. Šios redakcijos prekybos žmonėmis privalomas subjektyvusis požymis yra nusikaltimo padarymo tikslas, kuris apibrėžiamas kaip asmens įsivaizduojamas objektyvios tikrovės pasikeitimas, kuris turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju tikslas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos parodo, kad žmogus įgyjamas siekiant jį perparduoti, panaudoti darbams ar veiklai, kuria kaltininkas suinteresuotas nebūtinai materialiai.

BK 147 straipsnio 1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 30 d.) dispozicijoje išdėstytas detalesnis prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties apibrėžimas. Pagal jį šis nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais veiksmais (neveikimu) – pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu, kitokiu įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje – ir panaudojant vieną ar keletą alternatyvių nukentėjusiojo asmens valią palenkiančių būdų: fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, naudojantis nukentėjusio priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu, sumokant pinigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Pagal šią prekybos žmonėmis sudėtį yra reikalaujamas vienas iš dviejų papildomų subjektyviųjų požymių – kaltininko siekimas įstatyme išvardytų nusikalstamų tikslų (kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją, būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui) arba kaltininko žinojimas, kad šie nusikalstami tikslai bus įgyvendinti kitų asmenų. Padidėjus įrodinėtinų požymių skaičiui kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu nauja BK 147 straipsnio redakcija laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr.2K-332/2006).

Aptariamoje byloje apygardos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis yra suformuluota pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją, galiojusią iki 2005 m. birželio 30 d.) pagrįstai. Teismas nustatė, kad J. O. 2003 m. spalio 25 d., 2004 m. sausio mėnesį, 2004 m. liepos mėnesį ir 2004 m. spalio mėnesį turėdamas tikslą gauti turtinės naudos įgijo nukentėjusiąsias siekdamas pasipelnyti iš jų prostitucijos. Teismas aptariamoje byloje nustatė, kad nukentėjusiosios, patekusios J. O. žinion ir užsiimdamos prostitucija gaudavo atlygį ir šiuos pinigus privalėjo atiduoti ir atiduodavo J. O., t. y. asmeniui, kuris faktiškai kontroliuodavo jų elgesį. Nustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – nusikaltimo padarymo tikslas (gauti turtinės naudos pasipelnant iš nukentėjusiųjų prostitucijos) yra aktualus nustatyti tiek pagal senąją, tiek pagal naująją minėto baudžiamojo įstatymo redakciją, todėl vertinant, kuri įstatymo redakcija kaltininkui palankesnė, būtina vertinti ne tik nusikalstamos veikos dispozicijoje išvardintų veiksmų esmę ir apimtis, tačiau ir kitas aplinkybes, tarp kurių ir sankcijos už šią nusikalstamą veiką dydžius. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. birželio 30 d.) kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų, tuo tarpu pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) kaltininkui buvo numatyta bausmė laisvės atėmimas iki 8 metų. Tad akivaizdu, kad naujoji baudžiamojo įstatymo redakcija, šiuo požiūriu, yra sunkinanti kaltininko teisinę padėtį, todėl J. O. nusikalstamai veikai tinkamai pritaikyta baudžiamojo įstatymo redakcija galiojusi jo nusikalstamos veikos padarymo metu.

Apeliantas skunde teigia, kad J. O. kaltė pagal BK 147 straipsnį neįrodyta, nes byloje nėra duomenų, kad jis būtų pirkęs nukentėjusiąsias, suvaržęs jų laisvę, būtų paėmęs jų dokumentus ir kontroliavęs kasdieninį gyvenimą.

Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir paneigtus nuosprendyje išdėstytais įrodymais bei teismo išvadomis. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad svarbiausias įrodymas, kuriuo teismas pagrindė J. O. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje, padarymo yra nukentėjusiųjų L. M., E. B., A. G. ir N. N. duoti parodymai. Nukentėjusiųjų parodymai išsamiai išdėstyti nuosprendyje. Iš jų matyti, kad visos nukentėjusiosios patvirtino, jog joms buvo žinoma, kad už jų atvykimą į Angliją buvo sumokėti pinigai, kuriuos J. O. reikalavo „atidirbti“ užsiimant prostitucija. R. L. (dėl kurios veiksmų išskirta baudžiamoji byla) patvirtino nukentėjusiųjų parodymus ir parodė, kad jos vyras M. (J. O.) už atvykusias merginas mokėjo pinigus siųsdamas perlaidas L. B.. L. B. (dėl kurios veiksmų išskirta baudžiamoji byla)parodė, kad M. (J. O.) su R. L. pirkdavo merginas darbui prostitutėmis Anglijoje, taip pat patvirtino faktą, kad už jos atsiųstas į Angliją merginas, kurios išvyko dirbti prostitutėmis, jai buvo atsiųstos piniginės perlaidos. Iš byloje esančių bankų pateiktų duomenų matyti, kad piniginės perlaidos buvo siunčiamos L. B., V. M., R. G., tarp siuntėjų yra nurodyta ir A. K. pavardė (J. O. pripažino, jog tai jo ankstesnė iki pasikeitimo į J. O., pavardė). Visos nukentėjusiosios patvirtino, kad už prostitutės darbą gautus pinigus, reikalaujant J. O., jam atiduodavo. Pastarasis sakydavo, kad jos privalo „atidirbti“, o likusius pinigus jis atiduosiąs, kai jos panorės, tačiau pinigų neatidavė. Šias aplinkybes patvirtino ir R. L. bei L. B., ir šios aplinkybės įrodo, kad J. O. pelnėsi iš merginų prostitucijos.

Priešingai nei teigia apeliantas, nuosprendyje aptartais įrodymais įrodyta ir aplinkybė, kad nukentėjusiosioms L. M., A. G., E. B. ir N. N. buvo suvaržyta jų laisvė pasirenkant gyvenamąją vietą, darbą, gyvenimo būdą. Visos nukentėjusiosios parodė, kad atvykusias į Angliją, jas sutikdavo J. O., kuris parsiveždavo jas į savo namus, liepdavo dirbti prostitutėmis, pats vežiodavo pas klientus, paimdavo uždirbtus pinigus, kontroliuodavo jų elgesį ir kasdieninį gyvenimą, nes J. O. paėmus iš jų uždirbtus pinigus, pačios negalėjo rūpintis maitinimu, pirkti reikalingus daiktus ir pan., viskuo rūpindavosi J. O., todėl ir buityje jos buvo priklausomos nuo pastarojo. J. O. iš visų nukentėjusiųjų buvo paėmęs jų asmens dokumentus. Nukentėjusiajai L. M. pareikalavus grąžinti jai pasą, J. O. negrąžino sakydamas, jog nebeturi jo. Dėl tos priežasties L. M. buvo priversta kreiptis į ambasadą dėl naujo dokumento išdavimo. Beje, apeliantas be pagrindo aplinkybę, kad J. O. padėjo L. M. nuvykti į ambasadą naujo dokumento išsiėmimui, vertina kaip itin geranorišką pagalbą, nes iš nukentėjusiosios L. M. parodymų matyti, kad dėl jos paso dingimo buvo kaltas J. O., nes dokumentą jis buvo paėmęs, laikęs pas save ir nežinia kur ir kaip pradanginęs. Be to, iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos vienos niekur neišeidavo ir visada J. O. nukentėjusiąsias visur pats vežiodavo. Aplinkybę, kad J. O. iš visų nukentėjusiųjų paimdavo savo žinion asmens dokumentus patvirtino ir R. L. bei L. B..

Nuteistojo J. O. kaltė nuosprendyje grindžiama ir B. L., kurios atžvilgiu dėl tų pačių nusikalstamų veikų padarymo byla nagrinėjama atskirai, parodymais.

Atmestini ir apelianto argumentai, kad teismas nagrinėdamas bylą pažeidė BPK 276 straipsnio nuostatas, nes neapklausė nukentėjusiųjų (išskyrus L. M.) teisiamajame posėdyje, jų duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus perskaitė netiksliai, juos interpretavo, nesilaikė BPK 242 straipsnio 1 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, surašant nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punkto, 3 dalies 3 punkto reikalavimų.

Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas kvietė į posėdį nukentėjusiąsias E. B., N. N. ir A. G., tačiau jos posėdyje nedalyvavo, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, gali perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojo parodymus, kai šis teisiamajame posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas ėmėsi visų galimų priemonių, kad nukentėjusiosios atvyktų į teisiamąjį posėdį, tačiau buvo nustatyta, kad jos yra išvykusios į užsienį nenurodant gyvenamosios vietos ir dėl to jų iškviesti į posėdį buvo negalima, todėl teismas perskaitė jų duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus pagrįstai. Nors apeliantas skunde nurodo, kad šie jų parodymai buvo perskaityti netiksliai ir buvo interpretuojami, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad aktyviai teisiamajame posėdyje įrodymų tyrime dalyvavęs apeliantas (gynėjas), jokių pastabų dėl nukentėjusiųjų perskaitytų parodymų nepareiškė, todėl toks apeliaciniame skunde teiginys laikomas deklaratyviu ir nepagrįstu. Priešingai, nei apeliantas teigia apeliaciniame skunde, teismas nuosprendyje rėmėsi ir teisiamajame posėdyje apklaustos nukentėjusiosios L. M. išsamiais parodymais. Apeliantas skunde nurodo neva nukentėjusioji L. M. teisme parodė, kad M. (J. O.) nebuvo suvaržęs jos laisvės ir šių parodymų teismas neįvertino. Akivaizdu, kad apeliantas akcentuoja nukentėjusiosios parodymų dalį, kurioje nukentėjusioji tvirtina, jog su M. (J. O.) santykiai buvo geri, jis jos neskriausdavo, smurto prieš ją nenaudojo, ir šią parodymų dalį vertina nuteistojo naudai, tačiau nevertina visų jos parodymų esmės.

Apeliantas nepagrįstai įžvelgia ir BPK 242 straipsnio 1 dalies bei BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus. BPK 242 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teisiamąjį posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. To paties įstatymo 3 dalyje yra numatyta, kad laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu numatyta BPK 242 straipsnio 1 ir 2 dalyje, galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais. Aptariamoje byloje būtent vadovaujantis BPK 242 straipsnio 3 dalyje numatyta išskirtine galimybe ir buvo pasinaudota. Nesant galimybei tiesiogiai ištirti nukentėjusiųjų E. B., A. G. ir N. N. parodymų jas apklausiant teisme, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti išimtine, BPK 276 straipsnyje numatyta, tvarka. Taigi, teismas laikėsi BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nes nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, kaltės pagrindimo motyvai trumpi, nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais atmetami kiti įrodymai.

Teisėjų kolegija iš dalies sutikdama su apelianto teiginiais pastebi, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje pasigendama išsamesnės nuosprendyje išdėstytų įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, analizės, tačiau išdėstytų įrodymų esmė leido teismui padaryti jais pagrįstas ir bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Šis nuosprendžio surašymo trūkumas nepripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu pirmos instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėsto įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone šio reikalavimo buvo laikytasi ir teismas nuosprendyje nurodė minėtame įstatyme reikalaujamas aplinkybes tokias ir tiek, kiek jos buvo nustatytos: nurodyta data - J. O. nusikalstamas veikas padarė 2003 m. spalio 25 d., 2004 m. sausio mėnesį, 2004 m. liepos mėnesį bei 2004 m. rugsėjo mėnesį., nusikaltimų padarymo vieta – Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini); nurodytos ir kitos svarbios inkriminuotai nusikalstamai veikai aplinkybės – nukentėjusiąsias įgijo iš nenustatytų asmenų ir už nenustatytą atlygį, siekdamas, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją ir iš to būtų pelnomasi. Nusikalstamos veikos - prekybos žmonėmis, numatytos BK 147 straipsnyje (2000-09-26 įstatymo redakcija), nurodytas vienas iš padarymo būdų yra asmens įgijimas. Šis būdas aptariamoje byloje buvo nustatytas ir nuosprendyje nurodytas. Nuosprendyje išsamiai atskleista nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų esmė, jais teismas pagrįstai rėmėsi darydamas išvadas dėl J. O. kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Todėl apeliaciniame skunde iš esmės visiškai be pagrindo nurodoma, jog teismas nenurodė kokiais įrodymais grindžiama J. O. kaltė ir veikos kvalifikavimas pagal BK 147 straipsnį. Be pagrindo apeliantas teigia ir tai, kad teismas vertino tik kaltinimą pagrindžiančius įrodymus ir nepasisakė dėl gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų bylos duomenų. Visų pirma, iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertino ne tik kaltinimus patvirtinančius įrodymus, o surinktų įrodymų visetą, pasisakė ir dėl kaltinimų, kurie nepasitvirtino. Teismas įvertinęs visus įrodymus pripažino, jog J. O. kaltė pagal BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo redakcija) dėl nusikalstamų veikų prieš R. G., A. B. ir I. Ž., pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005-06-23 įstatymo redakcija), pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo redakcija), bei visų nusikalstamų veikų pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 308 straipsnio 2 dalį, neįrodyta ir J. O. dėl šių kaltinimų išteisino. Antra, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir gynėjas, gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų pasiūlymai nėra teismui privalomi. Aptariamoje byloje teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Apeliantas, manydamas, kad teismo nuosprendis nepakankamai motyvuotas, teigia, jog teismas buvo šališkas. Šis teiginys taip pat nepagrįstas. Teismas šališku pripažįstamas nustačius BPK 58 straipsnyje nurodytus nušalinimo pagrindus. Teisėjų kolegija teismo nušalinimo pagrindų aptariamoje byloje nenustatė. Aplinkybė, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, kurios yra priešingos apelianto padarytoms išvadoms, negali būti pagrindu teismą pripažinti buvus šališku.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad gynėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį J. O. išteisinant, nėra teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija įžvelgia netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 63 straipsnio 4 dalies – taikymą, J. O. paskyrus bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, paskiriant subendrintą bausmę. Apygardos teismas J. O. pripažinęs kaltu pagal BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo redakcija) keturiuose epizoduose paskyrė jam bausmes: už nusikalstamą veiką prieš L. M. – laisvės atėmimą 4 metams; už nusikalstamą veiką prieš E. B. – laisvės atėmimą 4 metams 3 mėnesiams; už nusikalstamą veiką prieš A. G. – laisvės atėmimą 4 metams; už nusikalstamą veiką prieš N. N. – laisvės atėmimą 4 metams 3 mėnesiams. Šios bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams, kurią reikės atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 63 straipsnio 4 dalį teismas bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies prideda visas švelnesnes bausmes. Apygardos teismas laikėsi šio įstatymo reikalavimo, tačiau kolegijos nuomone, paskyrė aiškiai per griežtą subendrintą bausmę. Pažymėtina, kad Baudžiamajame kodekse nereglamentuojamos dalinio bausmių sudėjimo būdo taikymo taisyklės, įstatyme nedetalizuojama, kokią dalį bausmių, skirtų už atskiras nusikalstamas veikas, teismas turi pridėti prie griežčiausios iš skirtų bausmių. Dabartiniu metu teismų praktika orientuojasi į nuostatą, kad iš dalies sudedant bausmes nuo kiekvienos už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės turi būti pridedama ne mažiau kaip minimalus tokios rūšies bausmės dydis, numatytas BK bendrojoje dalyje. Maksimalų pridedamos bausmės dydį parenka teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš padarant nusikalstamas veikas, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jų, taip pat ir į nukentėjusiųjų padėtį ir poziciją. Aptariamojoje byloje J.O. nuosprendyje teismas, skirdamas bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką, tiek nustatydamas griežtą subendrintą bausmę, jų dydžių nemotyvavo. Akivaizdu, kad teismas įvertino, jog J. O. padarė keturis analogiškus sunkius nusikaltimus ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis dvi nusikalstamas veikas padarė grupe. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje svarbu atsižvelgti ir į aplinkybes, kad J. O. įgijęs nukentėjusiąsias su jomis elgėsi draugiškai, nenaudojo jokio smurto, be to, jis įgydavo jau atvykusias į (duomenys neskelbtini) merginas, kurios jau būdavo kitų asmenų įkalbėtos ir užverbuotos vykti uždarbiauti į užsienį, jis nebuvo šių nusikalstamų veikų organizatorius. Pažymėtina ir tai, kad nors visos nukentėjusiosios tvirtino, kad uždirbtų pinigų, kuriuos jos atiduodavo J. O. ir pastarasis žadėjo, bet joms negražino, tačiau nei viena duodama parodymus šių pinigų priteisti iš J. O. nereikalavo. Beje, nukentėjusiosios nesidomėjo bylos, kurioje jos pripažintos nukentėjusiomis ir turinčiomis savarankiškus interesus dėl nubaudimo asmens, kuris jų atžvilgius padarė nusikalstamas veikas, baigtimi ir tai rodo menką jų suinteresuotumą kaltininką nubausti griežta bausme.

Paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia švelninti J. O. apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę, todėl nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir J. O. (taip pat žinomam kaip J. I.) subendrintą bausmę švelninti iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.