- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-11
- Bylos Nr.
- I-1424-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00305-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. G., R. G.
- Kategorijos
- 1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: V. G., R. G. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą (b. l. 2-7), prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei L. G.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas prašyme nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus pareiškimą „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriuo buvo informuota, jog atkuriant nuosavybės teises L. G. į vandens telkinį, buvo pažeisti teisės aktai, nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį – Susiedo ežerą, kuris iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, yra išimtinė valstybės nuosavybė, prašoma ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus 2010 m. rugsėjo 1 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,15 ha vandens telkinio, priskirto valstybės išperkamam vandens telkiniui. Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo suprojektuotas ir patvirtintas vandens ūkio paskirties sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (ežeras Susiedas), o Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės L. G. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,20 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 0,15 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 20,73 ha ploto), esančią Utenos apskrityje, Molėtų rajone, Čiulėnų kaime, bendrosios nuosavybės teise su M. S., A. Ž. ir Lietuvos Respublika. 1930 m. rugpjūčio 7 d. Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 13 eilutėje įrašyta „ežeras Susiedas“, savininkas valstybė, Labanoro miškų urėdijos žinioje, t.y. ežeras Susiedas iki 1940 m. priklausė valstybei. Taigi, jis atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnyje nustatytus kriterijus, pagal kuriuos, paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Ši teisė yra įtvirtinta ir saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) (47 straipsnis), Vandens įstatymo (4 straipsnis), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) (6 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie savivaldybių ar fizinių asmenų privačion nuosavybėn negali būti perleisti. Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba, atkurdama nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė aukščiau išdėstytas imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų vandens telkinys, kurio išsaugojimas valstybės nuosavybe yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleistas privačion nuosavybėn, tuo buvo pažeistas viešasis interesas, kurį gina prokuroras. Todėl Sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su prašymu sutiko, atsiliepime teismui (b.l.77-81) nurodė, ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal Vandens įstatymo 4 straipsnyje nurodytus kriterijus, tarp jų - iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 str.2 d.9 p.), todėl nepaisant to, kad ežeras Susiedas, kuris Sprendimo priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr.1268, priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas. Atkuriant L. G. nuosavybės teises į vandens telkinį (ežeras Susiedas), kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytąjį kriterijų, t.y. iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Todėl Sprendimas turi būti panaikintas.
Tretieji suinteresuotieji asmenys V. G. ir R. G. atsiliepimų į pareiškėjo prašymą nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad L. G. 2010 m. rugsėjo 1 d. buvo išduota Išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.18), kuria nustatyta, kad buvę 16 savininkų Utenos apskrityje Molėtų rajone Drasėnų kaime nuosavybės teisėmis valdė 9,60 ha vandens telkinį (ež. Dumblys), o L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,15 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 185 Lt). Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto IX eilės pretendentų 2011-01-06 susirinkimo metu L. G., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdiniai pagal Išvadą pasirinko vandens telkinio (ežero Susiedas) dalį (b.l.28-29). Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Molėtų rajono Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriuo L. G. nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam vandens telkiniui, buvo patvirtinta suprojektuoto vandens ūkio paskirties sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (ežero Susiedas, 20,73 ha bendro ploto) dalis – 0,20 ha (b. l. 30-33, 133, 139 ). Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mirusios L. G. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. R. nuosavybės teisėmis valdyto Utenos apskrityje Molėtų rajone Drasėnų kaime vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 0,20 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendro naudojimo vandens telkiniai) dalį, esančią 20,73 ha dydžio žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (ež. Susiedas, inv.Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini)) su A. Ž., M. S. ir Nacionaline žemės tarnyba (b. l. 8-9).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.
Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai L. G. buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – Susiedo ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).
Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Byloje esantys archyviniai dokumentai – 1930 m. kovo 7 d. Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas (b. l. 34-35) patvirtina, jog ežeras Susiedas iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. jau galiojo skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną. Nepaisant to, kad ežeras Susiedas Sprendimo priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams Sprendimo priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr. 2014-12-29 nutartis Nr. A146-1353/2014).
Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ežeras Susiedas, kurio dalis, kaip lygiavertė turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises mirusios pretendentės L. G. vardu, Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Sprendimas naikintinas.
Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusios pretendentės L. G. vardu, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei L. G.“.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.