Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Virginijus Skaraitis Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.4.1; 2.4.9;

2013 m. lapkričio 15 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Igno Railos apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013-06-13 nuosprendžio, kuriuo I. V. iš kaltinimo padarius Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. numatytą veiką išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu I. V. nuteista pagal BK 284 str. 1 d., taip pat nuteistas ir A. L., tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

I. V. buvo kaltinama tuo, jog ji po 2012 m. spalio 21 d., nepilnametės K. B. sumušimo praėjus savaitei, tikslesnė data nenustatyta, Kupiškio rajono (duomenys neskelbtini), adresu Kupiškio r., Paketurių k., (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, užmaskuotai, rašydama telefonu trumpąsias žinutes nepilnametės K. B. vardu A. L. ir prašydama duoti pinigų ir cigarečių, savo naudai atvirai vertė nukentėjusiąją K. B. bet kuriomis sąlygomis, įskaitant ir lytinių santykių teikimą, iš A. L. gauti rūkalų ir pinigų, ne mažiau 100 Lt, priešingu atveju, negavus ir jai neperdavus reikalaujamų vertybių, grasino ją sumušti, taip 2012 m. spalio 27 d., jai su N. A. palydėjus K. B. iki A. L. namų, K. B. iš A. L. gavus cigarečių ir perdavus jai 1 pakelį cigarečių, tęsdama toliau savo nusikalstamą veiką, tokiu pačiu būdu prievartavo K. B. perduoti turtą 2012 m. spalio 28 d. ir 2012 m. spalio 29 d. ir taip iš K. B. dar gavo 3 Lt ir 10 cigarečių, ir tokiu būdu užvaldė iš K. B. 3 Lt, 1 pakelį ir 10 cigarečių, bei papildomai siekė užvaldyti 100 Lt, tai yra buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras skundžia Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013-06-13 nuosprendį dalyje dėl I. V. išteisinimo šioje dalyje ir prašo nuosprendį panaikinti, I. V. pripažinti kalta pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nuteisti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taikant BK 92 str. l d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Taikyti LR BK 82 str. l d. l p., 3 p., 5 p., ir paskirti auklėjimo poveikio priemones: įspėjimą; nemokamus 60 val. auklėjamojo pobūdžio darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį; 12 mėn. apriboti elgesį skiriant įpareigojimus: nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose; tęsti mokslą arba dirbti; dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; be nuosprendį kontroliuojančios institucijos žinios uždrausti keisti gyvenamąją vietą.

Paskirtas bausmes pagal BK 181 str. l d. ir BK 248 str. l d., taikant LR BK 63 str. l d., 5 d. 2 p., 65 str. subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę subendrintą vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikant BK 92 str. l d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Taikyti LR BK 82 str. l d. l p., 3 p., 5 p., ir paskirti auklėjimo poveikio priemones: įspėjimą; nemokamus 60 val. auklėjamojo pobūdžio darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį; 12 mėn. apriboti elgesį skiriant įpareigojimus: nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose; tęsti mokslą arba dirbti; dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; be nuosprendį kontroliuojančios institucijos žinios uždrausti keisti gyvenamąją vietą.

Nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, netinkamai įvertino įrodymus, jų nevertino kiekvieno atskirai ir jų visumos, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to padarant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, rėmėsi prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais duomenimis ir nepagrįstai išteisino I. V. iš kaltinimo pagal LR BK 181 str. 1 d.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi, tačiau atlikdamas tam tikrus įstatymo uždraustus veiksmus, to siekia.

Teismas pasisakė, kad I. V. žinodama, kad K. B. gerai pažinojo A. L., surado būdą kaip gauti iš A. L. pinigų ir cigarečių. Ji K. B. vardu rašė trumpąsias žinutes A. L. ir tarėsi su juo dėl pinigų bei cigarečių perdavimo, o K. B. nuėjus pas jį į namus, bei gavus tam tikras materialines vertybes, jas perduodavo I. V.. A. L. savo turtą laisvanoriškai perduodavo K. B., iš kuriuos jis gaudavo telefonu rašytas žinutes ir manė, kad bendravo su K. B., o cigaretes ir pinigus jis perduoda ne kažkam kitam, o būtent K. B.. Turto prievartavimo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad asmuo suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir I. V. suprato, kad ji neturi jokių turtinių pretenzijų, pagrįstų kokia nors ginama teise reikalauti iš K. B. jai perduoti turtą, nes jos viena kitai neskolingos, jokių civilinių santykių, kurie sudarytų prielaidas I. V. teisėtai reikalauti iš K. B. perduoti jai turtą - nebuvo. Iš šių duomenų prokuroras daro išvadą, kad I. V. neturėdama teisėto pagrindo, užmaskuotai, rašydama telefonu trumpąsias žinutes nepilnametės K. B. vardu A. L., savo naudai atvirai vertė K. B. perduoti jai gautą iš A. L. turtą, nes kito turto K. B. gyvendama vaikų globos namuose neturėjo. Teismas nenustatė, kad I. V. būtų siekusi užvaldyti K. B. priklausantį turtą. Nurodė, kad K. B. perduodavo I. V. ne savo turtą, jos žinioje esantį ar jai patikėtą turtą, kaip tai yra reikalaujama BK 181 str. 1 d., o jai perduotą A. L. turtą, dėl kurio perdavimo buvo susirašinėjamą ir sprendžiant iš trumpųjų žinučių turinio, susitariama pačios kaltinamosios I. V..

Prokuroras teigia, kad tokia teismo išvada prieštarauja civilinės teisės nuostatoms dėl daiktų ir vertybių teisėto ir neteisėto valdymo atsiradimo ir įgyvendinimo, nuosavybės teisės sąvokai, nes A. L. savo turtines teises į savo daiktus geranoriškai perleisdavo K. B., o ne I. V.. A. L. atsisakius savo turtinių teisių į savo daiktus, jie nuo jų perdavimo momento nuosavybės teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti pereina K. B., o I. V. vertė K. B., o ne A. L. savo naudai perduoti įsigytą jos turtą ir toks reikalavimas pasireiškė ne tik žodžiais, tačiau ir veiksmais, iškraustant nukentėjusios kišenes.

Teismas nepagrįstai atmetė ir būtiną kitą LR BK 181 str. 1 d. veikos požymį - psichinės prievartos panaudojimą, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį. Teismas nurodė, kad I. V. grasino panaudoti smurtą prieš K. B. tik po to, kai ši grįžusi iš A. L. melavo, kad nieko iš jo negavo. Teismas nurodė, kad tik po paskutinio ėjimo pas A. L. I. V. grasino K. B., kai jei ši grįš be pinigų, negyvens. Tačiau teismas nepasisakė, kad I. V. vaikų globos namuose turėjo išskirtinę padėtį dėl savo agresyvaus elgesio, vaikai jos bijojo, atiduodavo jai savo daiktus, prieštaraujančius jos norams, ji bausdavo fizinėmis priemonėmis. Ir šiuo atveju K. B. nuolankumas ir paklusnumas I. V. atsirado dėl baimės būti sumuštai. Pati I. V. teisme nurodė, kad netikėdama K. B. žodžiais pareikalavo duoti pinigus, kuriuos gavo iš A. L., nes kitaip grasino duoti į galvą, tikrino K. B. kišenes, o tai buvo po pirmo nukentėjusios apsilankymo pas A. L.. Kad grasinimas buvo realus, tą suprato nukentėjusioji K. B. ir tą suvokė I. V., prisimenant prieš savaitę atliktus smurtinius veiksmus nukentėjusios atžvilgiu. Teismas padarė klaidingą išvadą dėl grasinimo prieš nukentėjusią nevertindamas duomenų visumos, pasisakydamas, kad tokios prievartos nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad K. B. pritarė I. V. atliekamiems veiksmams su ja ir A. L.. Tokią išvadą teismas daro remdamasis prielaidomis, savaip vertindamas nustatytas aplinkybes ir savaip interpretuodamas nukentėjusios elgesį, tačiau tokiai teismo nuomonei prieštarauja nukentėjusios K. B., liudytojos N. A. parodymai.

Teismo nuomone tai, kad I. V. reikalavo K. B., kad ši eitų pas A. L. trečią kartą ir gautų iš jo 100 litų, kitaip grasino susidoroti, po ko pastaroji nenorėdama eiti pas A. L. ir suvokdama, kad pinigų ji negaus, nuėjusi pas A. L. jo nerado, nuėjo nakvoti pas močiutę, galimai atitinka BK 148 str. 1 d. numatytą veiką (žmogaus veiksmų laisvės suvaržymas), tačiau prokuroras skunde teigia, kad žmogaus veiksmų laisvės varžymo nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra ir turto prievartavimo LR BK 181 str. dispozicijoje. Tačiau tai speciali norma, kurioje toks suvaržymas koncentruojamas į pagrindinį tikslą, t.y. neturint teisėto pagrindo verčiant kitą asmenį perduoti turtą. LR BK 181 str. dispozicijoje, esant kitiems objektyviesiems požymiams, neapibrėžta iš kur, kokiu būdu, su kieno pagalba, bei kokiomis aplinkybėmis nukentėjęs, esant neteisėtam reikalavimui, turi gauti ir perduoti kaltininkui reikalaujamą turtą. Tokiu būdu ta aplinkybė, kad K. B. būdama I. V. įbauginta, dėl savo socialinės padėties neturėdama savo turto, ir pagal I. V. neteisėtą reikalavimą jį įsigijusi, tuoj pat jį atiduodavo pastarajai, nesudaro pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 148 str. 1 d., todėl I. V. tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai pilnai atitinka turto prievartavimo sudėties tyčios turiniui.

Prokuroras apibendrindamas teigia, kad teismas, remdamasis tik prielaidomis ir savo klaidingu įsitikinimu, neįvertinęs visų bylos aplinkybių surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, neištyręs ir neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 str. 1 d., 5 d.) ir priėmė neteisėtą nuosprendį, kuris dalyje dėl I. V. išteisinimo naikintinas.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, I. V. gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 181 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta asmeniui, kuris, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas vienas ar keli alternatyvūs neteisėti reikalavimai: perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos, atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti ir šie reikalavimai reiškiami panaudojant bet kokią psichinę prievartą – grasinant: fiziniu smurtu, turto sugadinimu ar sunaikinimu, nepageidaujamos informacijos paskleidimu ir pan..

Taigi, šio nusikaltimo objektai yra du: pagrindinis – nuosavybės ar kitos kilmės turtinės teisės ar turtiniai interesai, bei papildomas – asmens laisvė, o dalykas – turtinė nauda, kurios siekiama pažeidžiant nukentėjusiojo, t.y. prievartaujamo asmens, turtines teises ir interesus.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad I. V., žinodama, jog K. B. pažįsta A. L., prisistatydama, rašydama K. B. vardu trumpąsias žinutes A. L., susitarė, kad šis duos jai pinigų bei cigarečių, po to nurodė ir reikalavo K. B. (t.y.vertė ją) nueiti pas A. L., paimti iš jo cigaretes bei pinigus ir perduoti jai (I. V.). Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad K. B. veiksmų forma ir turinys iš A. L. įgyjant turtą nėra kriminalizuoti ir I. V. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pastarąjį teiginį apeliacinės instancijos teismas vertina kaip apelianto nuomonę, jog K. B., įgydama iš A. L. turtą, veikė nenusikalstamai ir tokiai nuomonei pritaria. Tuo pačiu pažymėtina, jog I. V. ir nekaltinama jokių nusikalstamų veikų A. L. atžvilgiu padarymu ar bendrininkavimu jas padarant, t.y. K. B. materialinių vertybių gavimo iš A. L. mechanizmas I. V. veikos kvalifikavimo klausimo sprendimui jokio reikšmės neturi, todėl juo kolegija plačiau ir nepasisako.

Šiame kontekste, sprendžiant dėl I. V. veikos kvalifikavimo, esminę reikšmę turi taip pat apeliaciniame skunde neginčijama aplinkybė, kad I. V. pareiškė reikalavimą K. B. ne perduoti jos (K. B.) jau turimą turtą – I. V. nereikalavo, kad K. B. perduotų jai savo pinigus bei cigaretes, o pareikalavo tokį turtą iš A. L. gauti ir perduoti jai. Šiuo atveju svarbu dar ir tai, kad, perimti turtą iš A. L. buvo išimtinai I. V. idėja, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pati K. B. asmeniškai būtų ketinusi prašyti A. L. cigarečių ir pinigų sau. Taigi, I. V. bendraudama su A. L. trumposiomis žinutėmis, prisistačiusi pastarajam K. B., susitarė su A. L., kad šis jai duos pinigų ir cigarečių, po to pareikalavo K. B., kad pastaroji nueitų pas A. L. ir paimtų pinigus ir cigaretes. Tokiu būdu akivaizdu, jog K. B. iš A. L. cigaretes ir pinigus gavo išimtinai I. V. iniciatyva, jų gavimo metu jau žinodama, jog juos turės atiduoti I. V.. Dėl tokios susiklosčiusios situacijos K. B. dar iki pinigų ir cigarečių gavimo žinojo, kad neturi jokios realios galimybės elgtis su gautais pinigais ir cigaretėmis savo nuožiūra, t.y. neturėjo jokio pagrindo jų laikyti savo nuosavybe ir galimybės jais laisvai disponuoti, o I. V., pareikalaudama K. B. atiduoti iš A. L. gautus pinigus bei cigaretes dar iki jų gavimo, nemanė ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ji, nors ir grasindama atitinkamomis pasekmėmis, reikalauja, jog K. B. jai perduotų savo turtą.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju K. B. pagal I. V. sumanymą buvo tik tarpininkė I. V. siekiant įgyti A. L. turtą ir I. V. iš K. B. reikalavo atitinkamo elgesio – vykti pas A. L., paimti iš jo cigaretes bei pinigus ir perduoti juos I. V.. Tokiais veiksmais I. V., reikalaudama iš A. L. paimti ir jai atiduoti pinigus ir cigaretes, jokių K. B. turtinių teisių ar interesų nepažeidė, galimai psichinę prievartą K. B. atžvilgiu naudojo siekdama, kad pastaroji atliktų neturtinio pobūdžio veiksmus, kurių reikalavo I. V., siekdama įgyti A. L. turtą, o tokia prievarta neužtraukia atsakomybės pagal BK 181 str. 1 d., todėl nagrinėjamu atveju I. V. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 1 d. sudėties ir apeliacinio skundo ribose skundžiamas nuosprendis yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, keiti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.