Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. (A. P.) skunde prašo panaikinti Pilietybės reikalų komisijos 2019 m. birželio 6 d. raštą Nr. 2D-2423, kuriuo jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkintas (toliau – Raštas), prašo įpareigoti atsakovę išnagrinėti prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

Paaiškina, kad gimė ir iki 2018 m. gyveno (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Jo motina – lietuvė, gimusi Lietuvos Respublikoje, seneliai (motinos tėvai) buvo lietuviai, palaidoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mano, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 6 dalies, 10 straipsnio 1 dalies nuostatas jis yra lietuvių kilmės ir turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasinaudodamas šia teise, Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka.

Komisijos akte pažymėta, kad jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2017 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ir nubaustas laisvės atėmimo bausme, taip pat iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nubaustas už nusikaltimo padarymą Lietuvoje.

Mano, kad skundžiamas aktas neatitinka Pilietybės įstatymo nuostatoms.

Tvirtina, kad jo atžvilgiu nėra nė vienos Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant pilietybė nesuteikiama. (duomenys neskelbtini) Respublikos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 426 straipsnio 3 dalyje ir 317 straipsnio 2 dalyje paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Gardino srities teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi paskirta bausmė sumažinta iki 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo.

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalyje, nubaustas 60 parų arešto bausme.

Akcentuoja, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu pripažintas kaltu, nepriskirtinos labai sunkiems nusikaltimams, kuriuos padariusiems asmenims pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį nustatytas sąlygas Lietuvos Respublikos pilietybė nesuteikiama.

Pareiškėjas mano, kad teistumas neatima jo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą ir nėra teisinis pagrindas jos nesuteikti.

Pareiškėjas nurodo, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo netenkintas dėl teistumo, kitų aplinkybių, apribojančių teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra. Įstatyme nenumatyta jokių kitų išimtinių aplinkybių, kurioms esant, lietuvių kilmės asmenims nesuteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė.

Pareiškėjas mano, kad atsisakymas tenkinti prašymą nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo reikalavimais, dėl to nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Pilietybės reikalų komisija (toliau – atsakovė, Komisija) atsiliepime nurodo, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės skyrius 2018 m. liepos 20 d. gavo pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. 2018 m. rugsėjo 19 d. persiuntė prašymą ir pridėtus dokumentus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisijai.

Pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį buvo nagrinėjamas 2019 m. kovo 29 d. Komisijos posėdyje. Komisija, įvertinusi jo teistumą, nutarė nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį.

Atsakovė 2019 m. birželio 6 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. 2D-2423 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“. Informavo, jog prašymas netenkinamas, nurodė tokio sprendimo motyvus.

Su skunde išdėstytais argumentais ir prašymais atsakovė nesutinka, prašo skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, pasisako dėl teisinių ginčo argumentų.

Pilietybės reikalų komisijos sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) informaciją apie pareiškėjo baustumą (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir Lietuvoje.

Respublikos Prezidentė, susipažinusi su pareiškėjo prašymu suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, prie prašymo pridėtais dokumentais, kita informacija, apibūdinančia jį, su Komisijos sprendimu, priėmė sprendimą netenkinti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo.

Atsakovė atkreipia dėmesį, jog skundžiamu raštu nepriėmė jokio sprendimo, sukeliančio pareiškėjui teisines pasekmes, sukuriančio jam teises ar pareigas. Sprendimą netenkinti prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę priėmė Respublikos Prezidentė, o Komisija tik informavo jį apie sprendimą ir jo motyvus. Atsakovė mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgus ir įvertinus į kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėją, taip pat informaciją apie jo padarytas nusikalstamas veikas, buvo priimtas pagrįstas ir teisėtas sprendimas netenkinti prašymo suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę.

Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pasinaudojo diskrecijos teise ir, įvertinęs duomenų visumą apie pareiškėją, negalėjo jam suteikti pilietybės.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija palaiko atsakovės atsiliepime išdėstytą poziciją, mano, kad skundas nepagrįstas, prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Išklausius šalių paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovės rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 20 d. Pilietybės skyriui pateikė pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka.

Pilietybės skyrius, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 4 punktu, 2018 m. rugsėjo 19 d. persiuntė pareiškėjo prašymą ir priėjo pridėtus dokumentus Komisijai (dokumentai Komisijoje gauti 2018 m. rugsėjo 24 d.).

Komisijos posėdžio protokolo išraše užfiksuota, kad 2019 m. kovo 29 d. Komisijos posėdyje pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį buvo nagrinėjamas. Komisija įvertino pareiškėjo ir institucijų pateiktus duomenis, t. y. jis yra lietuvių kilmės asmuo, kadangi jo motina – J. P. – lietuvė, asmuo rašytiniu pareiškimu deklaruoja, kad laiko save lietuviu; pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė rašytinį pareiškimą, kad atsisakys turimos (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, pareiškėjo atžvilgiu nėra aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje; pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2017 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo ir nubaustas laisvės atėmimo bausme; paskirta laisvės atėmimo bausmė neatlikta; pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. gegužės 16 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jis pripažintas kaltu, padaręs veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 60 parų arešto bausme; arešto bausmė atlikta.

Komisija 2019 m. kovo 29 d. posėdyje, įvertinusi pareiškėjo teistumą (ir duomenis iš Departamento), vienbalsiai nutarė nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį.

Komisija 2019 m. birželio 6 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. 2D-2423 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo informavo jį, jog prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkinamas. Nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2017 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl padaryto nusikaltimo ir nubaustas laisvės atėmimo bausme. Turimais duomenimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliko. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo nustatė, kad 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimo padarymą Lietuvoje. Komisija, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka netenkino.

Pareiškėjas teismui skundžia šį Raštą ir teigia, kad jis yra neteisėtas. Pasak pareiškėjo, Komisija vien dėl jo teistumo netenkino prašymo suteikti pilietybę, tačiau jokių kitų aplinkybių nenustatė, taip pat neįvertino, kad lietuvių kilmės asmenims dėl pilietybės suteikimo jokių išimčių minėtame įstatyme nenustatyta.

Vertinama, ar pagrįstai netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių.

Pagal Pilietybės įstatymo 29 straipsnį Komisija yra vienas iš subjektų, pagal šiame įstatyme nustatytą kompetenciją nagrinėjančių Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus.

Pilietybės įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad Komisiją sudaro ir jos reglamentą tvirtina Respublikos Prezidentas, Komisija yra Respublikos Prezidento patariamoji institucija, padedanti jam spręsti pilietybės klausimus; Komisija preliminariai nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka, supaprastinta tvarka, išimties tvarka, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir grąžinimo, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus šiais klausimais; raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus.

Taigi, Pilietybės įstatymas suteikia Komisijai įgaliojimus preliminariai svarstyti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (grąžinimo, išsaugojimo) ir teikti šiais klausimais Respublikos Prezidentui pasiūlymus, kurie Respublikos Prezidento nesaisto. Sprendimą suteikti ar nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybę turi teisę priimti tik Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Komisija informavo pareiškėją raštu apie priimtą sprendimą ir jo motyvus. Taigi, Respublikos Prezidento sprendimas buvo grindžiamas būtent skundžiamame rašte nurodytais motyvais, su kurias pareiškėjas nesutinka.

Pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį Komisiją sudaro ir jos reglamentą tvirtina Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. rugsėjo 6 d. dekretu Nr. 1K-812 „Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir Pilietybės reikalų komisijos reglamento patvirtinimo“ yra sudaryta Pilietybės reikalų komisija ir patvirtintas Pilietybės reikalų komisijos reglamentas, kuriame detalizuota siūlymų priėmimo tvarka. Komisijos Reglamento nuostatos nustato, kad Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, išsaugojimo prašymą pateikusiam asmeniui priima Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas priima sprendimą netenkinti asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, apie tai asmeniui raštu praneša Komisija ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus.

Šiuo atveju pareiškėjas prašė suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnį. Komisija, vadovaudamasi Komisijos reglamento 14 punktu, nerekomendavo Respublikos Prezidentei suteikti pilietybės supaprastinta tvarka. Nustatyta, jog sprendimas priimtas įvertinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Departamento informaciją apie pareiškėjo baustumą (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir Lietuvoje. Kadangi Respublikos Prezidentė, įvertinusi pareiškėją apibūdinančią informaciją sutiko su Komisijos sprendimu ir priėmė sprendimą netenkinti jo prašymo, tai pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą, apie tokį sprendimą Komisija informavo pareiškėją.

Skundžiamame rašte nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė netenkino pareiškėjo prašymo pagal Komisijos pateiktas išvadas. Teismo vertinimu, minėtame rašte nurodyti motyvai, kurie ir yra sprendimo motyvai, todėl vertinamas rašto turinys, t. y. aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti pilietybę. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai jam nesuteikta Lietuvos Respublikos pilietybė supaprastinta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo formalus vertinimas Pilietybės įstatymo 10 straipsnio nuostatų negali paneigti nustatytų aplinkybių prašymui nagrinėti.

Pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai ir nėra šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama.

Taigi, būtent Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje įvirtinti imperatyvūs pagrindai, kada pilietybė negali būti teikiama ar grąžinama, t. y. rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus; rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką; iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko; įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skundą grindžia Pilietybės įstatymo 10 straipsnio ir 22 straipsnio aiškinimu ir nurodo, jog nesant įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių, pilietybė asmeniui privalo būti suteikta remiantis įstatymo 10 straipsniu.

Šie pareiškėjo skundo argumentai, teismo vertinimu, yra nepagrįsti.

Ginčui yra reikšminga ir konstitucinė jurisprudencija.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, 2013 m. kovo 13 d. sprendime pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas; net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų.

Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir nustatytos tvarkos. Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Taigi, ar suteikti pilietybę supaprastinta tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama (Pilietybės įstatymo 22 straipsnis). Kaip minėta, ginčo, kad pareiškėjas formaliai atitinka minėtas Pilietybės įstatymo nuostatas, nėra. Respublikos Prezidentas šiam klausimui spręsti turi teisę gauti ir vertinti apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį informacija, kuri gali būti reikšminga vertinant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Pilietybė tai yra asmens ir valstybės teisinis santykis, todėl turi būti atsižvelgiama ir š valstybės interesus.

Tokią poziciją patvirtina Pilietybės įstatymo 10 straipsnio nuostatos, kurio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, „turi teisę supaprastinta tvarka įgyti“ Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš šios formuluotės matyti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka asmeniui, ar nesuteikti. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 10 straipsnyje nėra nustatyta Lietuvos Respublikos Prezidento pareiga suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę jos prašančiam asmeniui. Prezidentas šiuo atveju turi ne pareigą, o diskreciją spręsti, ar suteikti pilietybę. Visgi, tai, kad asmenys, atitinkantys formaliai Pilietybės įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, gautų pilietybę supaprastinta tvarka, nevertinant duomenų visumos, būtų paneigtas tiek Komisijai, tiek ir Prezidentui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas ir paties pilietybės suteikimo instituto turinys.

Teismas konstatuoja, kad pagal suteiktus įgaliojimus Prezidentas vertina asmens atitiktį ne tik Pilietybės įstatymo 10, 22 straipsniuose nustatytus reikalavimus, bet ir visą kitą asmenį apibūdinančią informaciją. Toks informacijos vertinimas padeda priimti sprendimą dėl pilietybės suteikimo. Pareiškėjas nenurodė argumentų, kurie paneigtų Respublikos Prezidento teisę vertinti visumą surinktų duomenų ar juos netinkamai būtų įvertinęs. Kaip minėta, Komisijos skundžiamame 2019 m. birželio 6 d. rašte nurodyti atsisakymo tenkinti prašymą motyvai, t. y. įvertinta kompetentingų institucijų pateikta informacija apie pareiškėją, taip pat informacija apie jo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, Komisija nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros žinioje yra pareiškėjo išdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikai nuosprendžio vykdymui byla Nr. 14.1-1816.

Nustatyti reikšmingi faktai, t. y. pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2017 m. gruodžio 18 d. Gardino srities Ašmenos rajono teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos BK 426 straipsnio 3 dalį (valdžios ar tarnybinių įgaliojimų viršijimas), 317 straipsnio 2 dalį (kelių eismo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas), taikant laisvės atėmimą 3 metų 9 mėnesių terminui su teisės užimti valdžios atstovo pareigas atėmimu 5 metams, su teisės vairuoti visų rūšių transporto priemones paėmimu 5 metams ir specialaus laipsnio atėmimu. Pareiškėjo atžvilgiu 2018 m. gegužės 16 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo Pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir nubaustas 60 parų arešto bausme; arešto bausmė atlikta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Šiuo atveju pritartina atsakovės pozicijai, kad Respublikos Prezidentas, nagrinėdamas ir spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo asmeniui klausimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti ir atsižvelgti į asmens nuteisimo faktus, tokie faktai gali turėti įtakos sprendimui. Kaip matyti iš konstitucinės jurisprudencijos, pareiškėjo nuteisimo faktas vertintas šiuo atveju pilietybės suteikimo, o ne baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu ir tai yra jo biografijos faktas. Toks Respublikos Prezidento vertinimas yra pagrįstas ir jis padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas suteikti pilietybę netenkinamas, o Komisija raštu informavo pareiškėją apie tokio sprendimo motyvus.

Nepanaikinus sprendimo atsisakyti suteikti pareiškėjui pilietybę ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas galėtų būti perduotas nagrinėti iš naujo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka iš naujo.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kaledorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.