Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-22 · Administracinė byla Nr. I-2610-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-22
Bylos Nr.
I-2610-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02426-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2610-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-02426-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. G. pateikė skundą (b. l. 1–7), kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės biudžeto (Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai skirtų asignavimų darbo užmokesčiui) 32 310,42 Lt nepriemoką pagal pateiktus paskaičiavimus.

Paaiškino, kad nuo 1999 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 27 d. buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas, už darbą buvo apmokama Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., sumažinti valstybės politikų (išskyrus savivaldybių merus ir pavaduotojus) ir valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko koeficientas buvo sumažintas nuo 12 iki 10,8). 2009 m. liepos 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu pareiškėjo koeficientas antrą kartą sumažintas iki 10,1.

Pareiginės algų koeficientai skirtingų grupių valstybės politikams ir pareigūnams sumažinti neproporcingai. Kai kurių valstybės pareigūnų bei prokurorų, kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto pagal tą patį įstatymą kaip ir pareiškėjui, išskyrimas ir net didesnio pareiginės algos koeficiento nei iki sumažinimo nustatymas, be to, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficiento sumažinimas ženkliau nei kitų pareigūnų yra aiškiai neproporcingas, diskriminuojantis, pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis nebuvo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo tyrimo dalykas, todėl atitinkamų įstatymų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai nebuvo pripažintas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti valstybės pareigūnų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisinia padariniai nekilo.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vyriausioji administracinių ginčų komisija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 13-14) paaiškino, kad atlyginimą už darbą bei priedus pareiškėjas gaudavo pagal ginčo metu galiojusius įstatymus. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo mokėti kitokį atlyginimą nei nustatė teisės aktai. Pažymėjo, kad skundo tenkinimo atveju atsiradusi finansinė našta būtų per didelė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal tuo metu galiojančius įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė jam dirbant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininku. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. kovo 27 d. nebuvo išmokėta 32 310,42 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 8-9, 17-18).

Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 8 str. 2 d. (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1782 redakcija) buvo nustatyta, kad Komisijos pirmininko darbas apmokamas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės pareigūnų (išskyrus prokurorų) darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) vienkartinės priemokos. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo IV skirsnio (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.), 10.1 p. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientas sudarė 12. Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientas sumažintas iki 10,8. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361, įsigaliojusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientas sumažintas iki 10,1. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726 šio įstatymo galiojimas dar kartą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-110 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010 m. birželio 30 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo atidėtas. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-109 nukėlė 2011 m. gruodžio 21 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1839 įsigaliojimo datą iki 2014 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad: „Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1935) IV skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti kai kurių jame išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (7 punktas); Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (8 punktas); Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) IV skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti jame išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (9 punktas); Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916; 2010 m. liepos 2 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 86-4531; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7041), 2 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 163-7750; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7988) tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (10 punktas).

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, be kita ko, išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatomis, Grąžinimo įstatymas taikomas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkui, kuriam buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką analogišku klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas