Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nesurinko ir nenurodė visiškai jokios informacijos, kas (duomenys neskelbtini) nutinka su protestuose dalyvavusiais ūkininkais: ar jie susiduria su represijomis, diskriminacija, suėmimais, kankinimu, specialiais ribojimais ar pan. Siekiant įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, minėta informacija turėjo būti surinkta, nes nėra jokių duomenų, kas nutiko protesto dalyviams;

2.2. Pareiškėjas gamino, dalino maistą, taigi buvo viešai matomas ir atpažįstamas kaip demonstracijų dalyvis, pagalbininkas, t. y. turėjo savo vaidmenį protestuose, iš ko galima laikyti, kad pastarajam gali kilti rimta grėsmė susidurti su didele žala.

2.3. Migracijos departamentas turėjo vertinti, ar pareiškėjas priskiriamas socialinei grupei ir dėl to gali susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje. Tačiau nepagrįstai nebuvo svarstoma ir vertinama pareiškėjo priklausomybė socialinei grupei.

2.4. Migracijos departamentas konstatavo, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nurodė, kad jeigu migrantas juda tik ekonominiais sumetimais, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Tačiau skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Dėl veiklos (ūkininkas) pareiškėjas susiduria su diskriminaciniais įstatymais, tai apsunkina jo ekonominį gyvenimą ir veiklą, yra rimto pagrindo išvadai, kad pareiškėjas yra ne ekonominis migrantas, o pabėgėlis.

2.5. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo rėmėsi Direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, kurioje teigiama, kad jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį. Tačiau minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją. Jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas.

2.6. Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo, jo pasakojimas buvo nuoseklus, tikroviškas, sutapo su (duomenys neskelbtini) vykstančiais veiksmais. Migracijos departamentas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

8. Teismas akcentavo Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d.) 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus aktualius ginčui aspektus, suformuotus prieglobsčio bylose.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus tiek pirminės apklausos metu, tiek teismui pateiktame skunde, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

14. Teismas skundo argumentus, kad atsakovas nesurinko jokių duomenų apie tai, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami, kiek iškeltų bylų apskritai baigiasi nukentėjusiems palankiais sprendimais, vertino kaip nereikšmingus, nes kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko aktualiausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei 2020–2021 m. vykusius protestus ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, o informacijos bei duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas ar bent leidžiančias jomis abejoti, nepateikė ir pats pareiškėjas. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Migracijos departamento sprendimas nepagrįstas.

17. Teismas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktų, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies kontekste nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

18. Teismas vertino, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Nors nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

19. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12, 15 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, keičiama ir sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Tačiau, vadovaujantis Įstatymu ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

23.1. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – persekiojimas dėl dalyvavimo protesto akcijose. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo nurodyti motyvai savaime nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą.

23.2. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o įvertinus jo pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jis galėtų savo gyvenamojoje vietovėje saugiai gyventi.

23.3. Pareiškėjas 2022 m. sausio 18 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiais veiksmais patvirtindamas, kad persekiojimas kilmės valstybėje jam negresia. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė: pripažinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas 2022 m. sausio 29 d. Migracijos departamento 2022 m. sausio 24 d. sprendimą įvykdė ir išvyko į kilmės valstybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900, priimto prieglobsčio prašytojo M. S. atžvilgiu, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respubliką į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, bei Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo bei Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimu nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjo prašymas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau vertino, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį terminas yra neproporcingas, todėl mažintinas iki 2 metų, atitinkamai keistinas ir Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimas.

28. Iš atsakovo Migracijos departamento su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 18 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 22S60529 nusprendė: 1) pripažinti 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; 2) grąžinti M. S. į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini); 3) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėti M. S. Grąžinimo tvarkos aprašo 9³ punkte nustatytą vienkartinę piniginę išmoką. Prieglobsčio prašytojas su Migracijos departamento sprendimu bei teise apskųsti šį sprendimą teismui per 7 dienas nuo jo įteikimo ABTĮ nustatyta tvarka buvo supažindintas 2022 m. sausio 25 d. pasirašytinai. Prieglobsčio prašytojas apskundimo teise nepasinaudojo ir Migracijos departamento pateiktais duomenimis jis šį sprendimą įvykdė ir išvyko į kilmės šalį.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą, įvertinusi tai, kad Migracijos departamento 2022 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 22S60529 buvo pripažinti netekusiais galios skundžiamo Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 2–4 punktai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pasisakyta dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 2–4 punktų ir atitinkamai Komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo (išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, perspėjimo įvedimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi) teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės (ABTĮ 103 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje panaikinamas ir byla nurodytais aspektais nutraukiama.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pritarta Migracijos departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

32. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktas nustato, kad surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į, be kita ko, tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (97.1 p). Aprašo 7 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes (toliau – COI), gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Ginčui aktualios redakcijos Aprašo nuostatos nenustato pareigos parengti informacinio pobūdžio pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje.

33. Nustatyta, kad Migracijos departamentas iš oficialiai skelbiamų portalų surinko informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei 2020–2021 m. vykusius žemdirbių protestus, kurią išdėstė skundžiamame sprendime. Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus motyvus, ją įvertino individualios situacijos aplinkybių kontekste. Atsakovo surinkta medžiaga pakankama teisingam sprendimui priimti.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nurodytą priežastį, kodėl prašo prieglobsčio, grindė aplinkybėmis dėl jo persekiojimo dalyvaujant protesto akcijose.

35. Pagal Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d.) 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

36. Įstatymo 83 straipsnyje nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo: „Tai, kad prieglobsčio prašytojas jau buvo persekiojamas ar jo atžvilgiu buvo padaryti šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis tokių veiksmų, yra rimtas visiškai pagrįstos prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti tokius veiksmus požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar tokie veiksmai nebus padaryti dar kartą“ (3 d.).

37. Pareiškėjas iš esmės neginčija Migracijos departamento sprendime iš jo paaiškinimų nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas protesto akcijose dalyvavo kaip taikus protestuotojas, žmogus, kuris dalino maistą. Pareiškėjas sėkmingai ir legaliai paliko savo kilmės šalį lėktuvu. Oro uoste atitinkamos tarnybos tikrino jo asmens dokumentus ir jo nesulaikė. Pareiškėjas nebuvo ieškomas policijos. Migracijos departamentas vertino ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurias jis pakartoja ir apeliaciniame skunde dėl po (duomenys neskelbtini) Vyriausybės priimtų naujų žemės ūkio įstatymų žemdirbiai, kuriems save priskiria ir pareiškėjas, tapo diskriminuojami integravimosi į darbo rinką aspektu.

38. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad nustatytos aplinkybės nesuponuoja individualios pareiškėjo persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies kontekste. Nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė individualaus jo persekiojimo tikimybės. Pareiškėjo teigimu, jo baimė yra apibrėžta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjas susidūrė savo kilmės valstybėje, yra individualizuoti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis šiuo aspektu. Pritartina, kad pareiškėjo vertinimas apie jo užpuolikus protesto metu yra subjektyvaus pobūdžio, nekonkretus (pareiškėjas negali įvardinti jį užpuolusių asmenų, tačiau padarė prielaidą, kad jį užpuolė (sumušė) būtent valdančioji partija, ar ją palaikantys asmenys, nors asmenys buvo apsirengę civiliais rūbais, neprisistatė). Po šio įvykio pareiškėjas padarė subjektyvią prielaidą, kad jam kilmės valstybėje gyventi nesaugu, nors gyvendamas kilmės šalyje niekam nesiskundė, policija jo nepersekiojo, nesulaukė jokių grasinimų, nesiekė persikelti gyventi į saugesnę teritoriją, pvz. kitą miestą ar kaimą, dėl patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nesikreipė į policiją. Šios nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinimui, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai egzistuoja Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui gresiančio realaus pavojaus ir persekiojimo kilmės šalyje tikimybę taip pat paneigia bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 18 d. pateikė prašymą savanoriškai leisti grįžti į kilmės valstybę bei išvyko į kilmės šalį.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, Migracijos departamento sprendimo turinį ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento padaryta išvada, su kuria sutiko ir pirmosios instancijos teismas, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, o nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pareiškėjui negali būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies pagrindu.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo dalį dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 2–4 punktų (išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, perspėjimo įvedimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 6K-1153 šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo dalį dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21S29900 1 punkto (dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 6K-1153 šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.