Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. sausio mėnesio, pareiškėjui naudojantis dušu, nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi būdavo apie dešimt žmonių, o pertvaros įrengtos nebuvo. Kadangi teisė naudotis dušu priklausė vieną kartą į savaitę, pareiškėjo paskaičiavimu, jis privalėjo maždaug 100 dienų maudytis pažeidžiant privatumą. Dėl privatumo neužtikrinimo prausiantis duše, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, susirgo (duomenys neskelbtini), dėl ko turi vartoti vaistus.

Paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė pareigos įrengti pertvaras dušo patalpose. Nurodė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.

Vilniaus PN įsitikinimu, pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pabrėžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Vilniaus PN pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007). Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su tuo, jog yra praleidęs senaties terminą. Nurodė, kad tik skundo surašymo dieną deginimosi su kitu kaliniu metu sužinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2048, kurioje konstatuota, kad naudojimasis dušu, kuriame nėra pertvarų, pažeidžia asmens teisę į privatumą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovės atstovui apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 27–28).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 1 150 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam privatumo ir tinkamų maudymosi duše sąlygų nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. sausio mėnesio Vilniaus PN, atlyginimo.

Vilniaus PN laikotarpiui nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 15 d. prašo taikyti trejų metų senaties terminą.

Pareiškėjas su šia atsakovo pozicija nesutinka ir nurodo, kad jis senaties termino nepraleido, kadangi tik skundo surašymo dieną sužinojo apie teismų praktiką, kad naudojimasis dušu, kuriame nėra pertvarų, pažeidžia asmens teisę į privatumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priteisti žalos atlyginimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. Iš ant voko (b. l. 5) esančios siuntimo žymos matyti, kad pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2019 m. liepos 15 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d., atlyginimo pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių pagrįstų paaiškinimų ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tuo labiau, kad skunde pareiškėjas teigia, jog maudymasis duše neužtikrinant privatumo sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2015 rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo praleidimą.

LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių bei tokį terminą atnaujinti (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai, nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir reglamentuojantys laikymo sąlygas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, o pareiškėjas, kuris patiria neigiamų išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, net ir nesusipažinęs su teismų išaiškinimais, gali suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).

Taigi pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl pareiškėjo nurodomos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. sausio mėnesio.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam buvo neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, maudymasis duše be skiriamųjų sienelių jam sukėlė nepatogumus.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 1 d.), 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Tos pačios normos 29 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turėjo būti ar turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2017 m. pradžioje dalis dušo patalpų, buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 m. pabaigoje pertvaros įrengtos ir likusioje dušo patalpoje, o iki tol nuteistieji, taip pat pareiškėjas, turėjo teisę pasirinkti, į kurią dušo patalpą pageidauja eiti praustis. Byloje nagrinėjamas laikotarpis (nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. pradžios), kai vienoje iš dušo patalpų buvo įrengtos pertvaros, teismo vertinimu pakankamai trumpas, atsižvelgiant į tai, kad teisė nusiprausti po šiltu dušu nuteistiesiems buvo suteikiama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, iki 15 minučių. Vėliau pareiškėjui buvo užtikrinta teisė, to pareiškėjas neneigė, pasirinkti dušo patalpą su pertvaromis arba be jų. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše galėjo būti nežymiai pažeista, toks pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio, tęsėsi neilgai, o dėl to pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie stiprūs, todėl teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama satisfakcija, todėl kompensacija pinigais nepriteistina.

Iš byloje pateiktos 2019 m. vasario 1 d. fotolentelės (b. l. 14–16) matyti, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti/apsirengti. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina ir tai, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų susirgo (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateiktų pareiškėjo ligos istorijos dokumentų matyti, kad pareiškėjui nustatyta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl ko pareiškėjui skiriami vaistai (duomenys neskelbtini) (b. l. 35). Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. liepos 12 d. medicinos dokumentų išrašą, kuriame nurodyta: diagnozė (duomenys neskelbtini) (b. l. 4). Šiame išraše, be kita ko, pažymėta, kad „nuteistojo žodžiais maudžiančio pobūdžio skausmai nuo 2011 m. Rūko“, „(duomenys neskelbtini) išryškėjo ir padažnėjo nuo 2016.01 mėn“. Teismo vertinimu, byloje esantys medicininiai dokumentai niekaip nepatvirtina, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai, tuo labiau (duomenys neskelbtini) atsiradimui. Akcentuotina tai, kad pareiškėjo teismui pateiktoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas rūko. Visuotinai žinoma, kad rūkymas yra vienas iš veiksnių, galinčių lemti (duomenys neskelbtini) atsiradimą. Byloje duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų sąlygojęs naudojimasis pertvarų neturinčiais dušais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu, nėra.

Teismas pažymi, kad ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų. Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie teisės aktų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė pareiškėjo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.

Dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo teismas pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo privatumo naudojantis dušu trumpą laiką neužtikrinimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d., pareiškėjas vedamas į dušą buvo vieną kartą per savaitę, po 15 minučių), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo (duomenys neskelbtini) ir nepatogumais. Tačiau, kaip nustatyta, byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtina, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu pablogėjo pareiškėjo sveikata ar atsirado (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jam naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (2017 m. pradžios). Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, taip pat į nustatyto pažeidimo mastą (ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista trumpą laiką, t. y. pusę metų po vieną kartą į savaitę) bei į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nagrinėjamu aspektu sužinojo tik skundo surašymo dieną, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132,133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. A. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.